J. Dapšauskas. Klimatas keičiasi. O mes? (5)

Juozas Dapšauskas | Asmeninio archyvo nuotr.

Pasauliniu mastu mokslininkai ir organizacijos pripažįsta, kad klimato šilimas yra ne hipotezė, o faktas. Klimatas ir žmonių jaučiami orų pokyčiai yra kiek skirtingi dalykai, bet ir juos žmonės jau pajunta labai konkrečiai.

Džiaugėmės ir Lietuvoje – šių metų vasara, kuri prasidėjo gegužės mėnesį ir baigėsi spalio viduryje. Tačiau tie malonumai turi ir kitą medalio pusę – dažnėjančios sausros, miškų gaisrai, uraganai, liūtys, potvyniai ir kt. Sutrinka lietingieji ir sausieji periodai šiltuosiuose kraštuose, kituose išsiderina šaltieji ir šiltieji metų laikai.

Apie šias pasekmes byloja ir Jungtinių Tautų Nelaimių rizikos mažinimo biuras neseniai paskelbtoje ataskaitoje. Tai ženklas: visi turime tapti žaliaisiais, ekologinio mąstymo ir veiksmo žmonėmis.Kitose šalyse tai jau ne galimos pasekmės, bet realybė: prisiminkime vien šios vasaros sausras čia pat Europoje ir miškų gaisrus nuo Švedijos iki Portugalijos. Lankantis toje pačioje Švedijoje vienoje provincijos gyvenvietės mokykloje, kur vyko seminaras, įspėjo, kad labai taupiai naudotume vandenį, nes trūksta švaraus vandens. Pasinaudojus tualetu, vandenį nuleiskite labai atsakingai ir apskaičiuotai. Mums tai gali kelti šypseną, nes pas mus gėlo vandens rezervai dar tikrai ilgalaikiai. Lankantis Australijoje teko nustebti, kai maudantis duše po minutės įsijungė garsinis signalas, kad laikas baigti šį malonumą. Australija seniai jaučia gėlo vandens stygių.

Prieš penkiolika metų lankantis Austrijoje supratau, kad šiukšles rūšiuoti būtina. Mus stovyklos dalyvius iš anksto pamokino, kur mesti arbatžolių maišiuką ir kur popierinę etiketę. Palyginus su Lietuva, kai didžiausi plastiko ir popieriaus kiekiai keliauja į bendrus konteinerius – sunku ir sulyginti ekologinės kultūros lygį. Plastikas, popierius turėtų būti vos ne 100 proc. perdirbamas. Tai vadinamoji žiedinė ekonomika.

Daugiausiai problemų Afrikoje ne tik su klimato kaita, bet ir su mąstymu. Teko gyventi ties pusiauju esančiame Kenijos kaime. Tai tik pečiais kilnojome ir bandėme vietiniams patarti, kad vidurdienį laistyti daržus, nešant vandenį kelis kilometrus ir kaitrai greitai išgarinant, nėra pats protingiausias veiksmas. Geriausiai juk vakare palaistyti. Tai atsakė: „taip mūsų seneliai darė, taip tėvai, taip ir mes darome“. O kita pažįstamų papasakota istorija iš Afrikos byloja, kad įvedus vandentiekį ir nurodžius kada geriausiai juo naudotis, žmonės vis vien dar kelis metus laikėsi savo senų papročių, kol pakeitė juos. Bet galiausiai pasikeitė.

Kalbėdami apie ekologiją, vartojimą turime turėti mintyje ir didelius demografinius pokyčius pasaulyje. Migracija ir ekonominė, ir dėl klimato pokyčių bei gyventojų skaičiaus gausėjimo tik didės. Štai knygoje Pėteris H. Diamandis ir Styvenas Kotleris „Gausos amžius“, šiaip optimistiškai žiūrintys į ateitį dėl naujų technologijų ir sprendimų, pateikia, kad Europoje 2010-2100 m. sumažės 63 milijonais žmonių, o Afrikos populiacija padidės 2552 milijonais gyventojų. Kiti pateikia skirtingas prognozes, priklausomai nuo to, ar išsilaikys kai kuriose šalyse pastebima gimstamumo mažėjimo tendencija, ir ar atvykę į Europą iš kitų šalių čia gimdys tiek pat, kiek gimdo savo kraštuose. Jei gimdys tiek, kiek savo tėvynėse, tada vis vien tokios Europos su savo šaknimis ir kultūra natūraliai nebeliks. Gyventojų informacijos biuras (angl. Population Reference Bureau) neseniai paskelbė naujausią informaciją

https://www.prb.org/2018-world-population-data-sheet-with-focus-on-changing-age-structures/ apie gimstamumo prognozes, kad apie 2050 m. pasaulyje bus 9,9 mlrd. žmonių, Afrikos populiacija padvigubės. Jie ieškos naujų gyvenamų žemių, ypač svajodami apie tuos kraštus, kur gerbūvis ir infrastruktūra jau sukurti.

Akivaizdu, kad senoji Europa save pati „išsikastravo“ – jau daug dešimtmečių natūralus gimstamumas nepatenkina natūralaus atsinaujinimo balanso. Tiesiog išmirštama. Paskutiniu metu padėtį švelnina tik atvykusieji iš Azijos ir Afrikos šalių, kurių šeimos gausios.

Labai svarbu tautinės valstybės su savo teritorija, bet dar svarbiau elementarus žmogiškumas priimant pabėgėlius. Ir tarp šių požiūrių – išsaugoti tapatybę ir priimti atvykėlius – surasti darnią pusiausvyrą nėra taip paprasta.

Pažiūrėkime į mūsų krašto istoriją: Lietuvos teritorijoje, tai vienos, tai kitos gentys viena kitą nustumdavo, tapatybės kito. Pavyzdžiui, žemaičių ir kuršių teritorijos „persidengia“ ir susimaišo. Reikėtų atstatyti istorinę teisybę ir kuršių žemes išvalyti nuo žemaičių? Todėl popiežius Pranciškus ir kalbą apie pabėgėlių priėmimą, kad svarbiausia į kiekvieną žmogų žiūrėti, kaip į Dievo atvaizdą, o ne matyti skirtumus. Tačiau tai nepaneigia ir kitos pusės – kultūriniai skirtumai ir kai atvykėliai tampa vyraujantys ir ne jie yra integruojami, o pamažu atneša visai kitą vyraujančią kultūrą. Šią vasarą viena jauna švedė pasakojo, kad jos klasėje tik 4 buvo vietiniai švedai, o visi kiti – atvykėliai. Tad ji ir klausia: kokia čia įmanoma integracija? Kas ką integruoja?

Kaip nepaminėti ir šiandieninės aktualijos: „Gyvas miškas“, „Apsaugokime Lietuvos miškus“ turi idealizuotą svajonę, kad 80 proc. Lietuvos teritorijos sudarytų miškai, kaip buvo Vytauto laikais. Tačiau situacija pasikeitusi iš esmės: kiek tada Lietuvoje gyveno žmonių ir kiek dabar? Nauji piliečiai turi savo poreikius ir bent minimalų vartojimą. Tačiau čia dar atskira plati tema apie miškų apsaugą – kur juos reikia saugoti visų labui ir kur tai vis vien yra ir kaip ūkio viena iš šakų, kurios produktus visi vartojame. Niekam nekyla abejonių, kad mišką reikia kirsti tausojančiai, atsakingai.

Kuo galime kiekvienas prisidėti prie darnos Žemėje?

Puoselėti augalinę mitybą, kaip ekologiškiausią, kuri tausoja vandens išteklius ir energiją. Neišmesti maisto, saikas maitinantis. Vakarų šalys kenčia nuo nutukimo ir dėl to serga lėtinėmis ligomis, kurių gydymas labai brangiai kainuoja, tuo tarpu per 900 mln. pasaulio žmonių gyvena pusbadžiu ir dėl to serga.

Atsakingai elgtis su „moraliai susidėvėjusiais“ daiktais keičiant juos kitais. Pagalvoti, ar perkama todėl, kad reikia, ar kad „užkabino“ reklama, taip bandoma užglaistyti savo nevisavertiškumo, beprasmybės jausmus?

Esant galimybei naudotis visuomeniniu transportu arba dviračiu, ar nedidelius atstumus eiti pėstute. Taip mažinsime taršą. O politikai privalo sudaryti sąlygas, kad dviratis būtų ne tik poilsio, bet ir kasdieninė susisiekimo priemonė.

Išmintingas ir atsakingas transporto priemonių vairavimas (nesant reikalo staigiai negazuoti ir nestabdyti) nuo to priklauso degalų sąnaudos ir taršumas.

Be abejo, rūšiuoti šiukšles ir jas perdirbti.

Vaikams bent dalinai, kiek įmanoma naudoti ne vienkartines, o daugkartines sauskelnes.

PVM lengvata augaliniam maistui. Taip skatinant jį vartoti sveikatos ir ekologijos sumetimais, o verslininkams užsiimti būtent šios produkcijos auginimu.

Taupyti savo buityje gamtos išteklius, energiją.

Šį sąrašą galime tęsti kiekvienas, svarbiausia prisiimti atsakomybę ir bent dalinai keisti situaciją savo elgesiu.

Autorius yra Sveikatingumo metų iniciatorius