V. Vasiliauskas. Kalam prie gėdos stulpo dešimtmečius. Gal jau gana? (14)

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Blogas tas užsienio reikalų ministras ar ambasadorius, kuris nesistengtų pagerinti pasaulio akyse savo atstovaujamos šalies įvaizdžio. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui Lietuvą apdergti per praėjusią savaitę pavyko du su puse karto.

Pirmiausia L. Linkevičius surengė plačiai išreklamuotą vizitą į LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) būstinę pareikšti šiai bendruomenei solidarumo dėl smurto prieš ją ir aptarti susidariusios padėties. Nors policija itin greitai išsiaiškino ir oficialiai paneigė, jog nusikaltėliai veikė prieš LGBT, bet tai ministro nesustabdė: neveikė, bet galėjo veikti. Coming soon.

Kokią žinią pasauliui pasiuntė užsienio reikalų ministras? LGBT atstovams Lietuvoje nesaugu, nes čia gyvena niūrūs ir pikti barbarai, seksualinių mažumų už kiekvieno kampo tyko agresyvūs lietuviai.  

Puse karto galima pavadinti L. Linkevičiaus išsišokimą dalinant nurodymus Vilniaus merui ir savivaldybės tarybai. Ką tai byloja apie Lietuvą? Apie nebrandžią jos demokratiją, leisgyvę savivaldą, menką politinę kultūrą, nes kiekvienas ministras gali  šokdinti net sostinės merą.

Bet svarbiausia – šio nurodymo Vilniaus miestui turinys:  kuo skubiau nukabinti Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą, nes ministro rankose nenuginčijami įrodymai, jog jis kolaboravęs su naciais, taigi, prisidėjęs ir prie holokausto.

Neabejotina, šią žinią savo  vyriausybėms perdavė visi Vilniuje reziduojantys ambasadoriai: Lietuvoje garbinami nacių talkininkai ir holokausto vykdytojai, tai pripažino pats jos užsienio reikalų ministras.

Keista, jog L. Linkevičių,  kuris visuomet atokiai laikėsi nuo vidaus politikos reikalų, ūmai  principingumo, kaip ir solidarumo su LGBT, priepuolis ištiko prieš pat popiežiaus Pranciškaus vizitą.

Kaip Užsienio reikalų ministerija pristatė Lietuvą, į kurią buvo nukreiptas viso krikščioniškojo pasaulio dėmesys, plūdo maldininkai ir turistai? Kaip tamsų, atsilikusį ir įvairių tautų piligrimams nesvetingą kraštą, kur persekiojamos seksualinės mažumos  ir garbinami nacių parankiniai. Čia jums ne kvaili juokeliai dėl Vilniaus G taško. Kam dirba Lietuvos užsienio reikalų ministras?

Be abejo, savo karjerai ir užsienio rinkai. L. Linkevičius, visais laikais gebėjęs pritapti prie gerojo pono, nutuokia, kad pavasariop, po rinkimų gali keistis Vyriausybė, todėl žvalgosi į Vakarų sostinių kabinetus, kuriuose godžiai gaudoma kiekviena naujiena apie Rytų ir Vidurio Europoje siautėjančius dešiniuosius radikalus, fašistuojančius politikus ir homofobus. Todėl L. Linkevičius demonstratyviai  užsiregistravo LGTB būstinėje, nors šaukštai jau buvo gerokai po pietų.

Tačiau bala nematė „paties riebiausio Lietuvos komjaunuolio“. Tikiuosi, ministras išsakė  tik savo, o ne Vyriausybės poziciją, kurios, tiesą sakant, niekad ir nebuvo.

Niekam – ir ankstesnėms valdžioms, ir dabartinei – nė motais, jog Lietuva visus tuos dešimtmečius po nepriklausomybės atgavimo priversta teisintis ir gintis. Ją prie gėdos stulpo statė tiek svetimi, tiek savi, kaip nūnai L. Linkevičius, kuriam mielai pritartų tūlas mūsų intelektualas, apžvalgininkas ar istorikas.

Antai istorikas Linas Venclauskas, net pristatydamas Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nario Adolfo Damušio knygą,  neslepia kritiško žvilgsnio į Laikinosios Vyriausybės  laikyseną žydų klausimu: „Padėtis sudėtinga ir įtempta, realiai mąstant ir sunkiai pakeičiama, todėl galbūt nematyti didelės prasmės energiją švaistyti ten, kur rezultatu abejojama, viską aiškinant stereotipiniu teiginiu – nebuvo galima ką nors padaryti, nors kitų šalių – Danijos, Švedijos, Bulgarijos – elgesys liudija ir kitokio veikimo galimybes“.

Iš tikrųjų „energija buvo švaistoma“, bandant išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti, lyginami nelyginami dalykai: Švedija – neutrali nepriklausoma valstybė, Bulgarija – fašistinės Vokietijos sąjungininkė, Danija, nors ir okupuota, išsaugojusi savo karalių ir vyriausybę, kuri, kaip neseniai paaiškėjo, savo iniciatyva išsiuntusi (deportavusi) į mirtį 17 tūkstančių žydų.

Tuo tarpu Lietuva naciams buvo Sovietų Sąjungos dalis, savo statusu nesiskirianti nuo Baltarusijos. Hitlerio planuose nebuvo numatyta  atkurti Stalino sunaikintos valstybės. Kitaip tariant, vokiečiai Lietuvoje nesirengė naikinti Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių. Todėl antisovietinis 1941 m. birželio 23 d.  Lietuvos sukilimas nesulaukė  Reicho vadovybės nė mažiausio pritarimo.

Atvirkščiai, sukilimo įkvėpėjas ir rengėjas Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa buvo uždarytas Berlyne namų areštui (paskui iki karo pabaigos internuotas), Lietuvių Aktyvistų frontas po pareikšto memorandumo – protesto  okupacinei valdžiai nuginkluotas ir išvaikytas, o sukilimo vadovas Leonas Prapuolenis  išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą.

Vokietija nepripažino fakto, kad Lietuva  1941 m. birželio 23 d, sukilimu išstojo iš Sovietų Sąjungos (savaime suprantama, niekad nebuvo įstojusi) ir atkūrė nepriklausomą valstybę, visiškai ignoravo ir izoliavo Juozo Ambrazevičiaus (Brazaičio) Laikinąją Vyriausybę, kuri nuolat buvo skundžiama gestapui, kaip pernelyg krikdemiška, simpatizuojanti prancūzų ir anglų demokratijai.

Nei Berlyne, nei Kaune nepripažinta, Laikinoji Vyriausybė, negalėdama įgyvendinti savo pagrindinio tikslo – Lietuvos suvereniteto, po šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą ir pereiti į pogrindį.

Kova už valstybingumą buvo tęsiama pogrindyje. Antinacinis pogrindis turėjo savo žmones ir vokiečių civilfervaltunge, tokius kaip Jonas Noreika (būsimasis Generolas Vėtra) ar  švietimo tarėjas Germantas Meškauskas. Užtat abu – Štuthofo koncentracijos stovyklos kankiniai.

Nacių represijos prieš nepriklausomybininkus nesiskyrė nuo sovietų. Ypač represijos sustiprėjo,  pogrindžiui  sužlugdžius  Lietuvos jaunimo mobilizaciją į SS legioną: uždarytos  aukštosios mokyklos, Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalinta 80 įkaitų ir „plechavičiukų“, atsisakiusių prisiekti fiureriui.

Kalėjimuose atsidūrė dalis Laikinosios Vyriausybės ministrų ir net 8 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariai, tremtyje – prezidentas Kazys Grinius, buvę žemės ūkio ministrai Mykolas Krupavičius ir Jonas  Pranas Aleksa (už viešą protesto laišką – memorandumą.). Pakeitęs pavardę į Brazaičio, Vokietijoje slapstėsi J. Ambrazevičius. Gestapas dirbo išsijuosęs.

Sugrįžę sovietai laisvės kovotojus jau naikino ne tik fiziškai, kaip J. Noreiką-Generolą Vėtrą, Adolfą Ramanaudską-Vanagą, ar Juozą Lukšą, bet ir dvasiškai, ištisus dešimtmečius visais įmanomais būdais ir kanalais jiems klijuodami nacių kolaborantų,  atsakingų už masines žydų žudynes Lietuvoje, etiketes. Taip buvo kompromituojama pati nepriklausomos valstybės idėja.

Šie KGB dezinformacijos šaltiniai užsienyje ir net Lietuvoje kritiškai neperžiūrėti  ir neįvertinti iki šiol.

Tai galėtų padaryti bent Lietuvos atkurtos valstybės  100-mečio proga Vyriausybės suburta rimtų istorikų darbo grupė, kuri, nesitenkindama NKVD/KGB šaltiniais, iš esmės imtųsi antinacinio pogrindžio tyrimo, tikrų nepaneigiamų dokumentų paieškos ir klastočių identifikavimo.

Išsamus objektyvus  tyrimas ir jo rasti dokumentai padėtų pagaliau suformuoti ir valstybės poziciją šiuo klausimu.  Ar antinacinės rezistencijos herojai ir daugybė aukų nenusipelnė net muziejaus?

Tokiam save gerbiančios valstybės žingsniui, kuris sumažintų  visuomenės nesantarvę  ir nesusikalbėjimą (kai vieni kabina, kiti nukabinėja paminklines lentas), galėtų įkvėpti popiežiaus Pranciškaus padrąsinantys žodžiai mums: „O šita tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti! Štai Jūsų  himno eilutė „Iš praeities  tavo sūnūs te stiprybę semia“, kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai“. Mes neturime ko gėdytis.