V. Radžvilas. Pagaliau lūžis (19)

Vytautas Radžvilas 2013m. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vytautas Radžvilas 2013m. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Krenta uždanga ir artėja kryžkelė. Pagaliau atėjo laikas ramiai apmąstyti ir įvertinti V. Sinicos straipsnį apie trečiąją – jau „europeizuotą“ – LKP/TSKP burokevičininkų ir autonomininkų koloną Lietuvoje ir VU TSPMI.

Straipsnis mintyse sugrąžino į atmintinų 1988 m. rudenį. Įsiplieskusi diskusija neabejotinai bus įvertinta kaip lūžio taškas ar slenkstis, tiksliau – politinė kryžkelė, kurią priėjus visiems Lietuvos politikos tyrinėtojams ir komentatoriams neišvengiamai teks apsispręsti. Pirmą kartą buvo nepaneigiamais faktais ir neatremiamais argumentais įrodyta, kad Lietuvoje ir svarbiausiame šalies politikos tyrimų ir mokymo centre drąsiai veikia ir net klesti, o dar tiksliau kalbant – viešpatauja antivalstybinių pažiūrų nebandantys arba neįstengiantys nuslėpti jaunosios burokevičininkų ir autonomininkų kartos atstovai.

Lygiai tas pats įvyko 1988 m rudenį: įsijautę į rimtų mokslininkų vaidmenis ir įpratę vaikščioti pasipūtėliškai pakeltomis galvomis, mokslinio komunizmo, kompartijos istorijos, mokslinio ateizmo ir panašių ideologizuotų pseudomokslų korifėjai sutriko ir bailiai susigūžė išgirdę anksčiau niekieno netartus žodžius: jie yra ideologiniai šarlatanai ir nusikaltėliai, naikinantys lietuvių tautą ir valstybę. Dauguma šių „mokslininkų“ ir „pažangos vėliavnešių“ buvo mažaraščiai ir grynai intelektualiniu bei akademiniu požiūriu. Todėl vos tik praradę LKP ir KGB rėmėjų užnugarį, jie pasijuto bejėgiai, nes neįstengė nieko, išskyrus nerišlų veblenimą, priešpastatyti nepalyginti geriau išsilavinusių, bet iki tol prievarta tildomų režimo kritikų argumentams.

Šis scenarijus kartojasi: V. Sinicos oponentas (kiek šitaip pagrįsta ir teisėta vadinti asmenį, griaunantį konstitucinius Lietuvos valstybingumo pagrindus būtų atskiras klausimas) vis dėlto, pats šito greičiausiai nenorėdamas, padarė visuomenei naudingą šviečiamąją paslaugą – visiškai atskleidė savo ir kitų straipsnyje įvardytų autonomininkų politinio mąstymo prielaidas ir jų puoselėjamą bei mėginamą įtvirtinti Lietuvos ateities viziją.

Diskusija svarbi tuo, kad galutinai išsklaido iliuzijas, jog visi dirbame Lietuvai: tokių iliuzijų uždanga negrįžtamai krenta ir darosi akivaizdu, kad Lietuva, kuriai dirba V. Sinica, ir ta Lietuva, kuriai mano tarnaujantis jo oponentas su bendraminčiais, yra visai skirtingos Lietuvos. V. Sinica gina konstitucinę Lietuvos valstybės sampratą, pasak kurios šios valstybės steigėja ir suverenas yra lietuvių tauta.

Oponentas šia samprata neslėpdamas bjaurisi laikydamas ją beviltiška, todėl visokeriopai „dekonstruotina“ istorine atgyvena. Jam visiškai priimtina, kad teritorinis darinys, vadinamas Lietuvos Respublika, bus „eurofederalizuotas“ ir paverstas politiškai beteisiu ir bejėgiu Europos kvaziimperijos administraciniu vienetu. V. Sinicai rūpi, kad lietuviai išliktų politiškai organizuota ir laisva, tai yra savivaldi tauta ir jos apgyvento Žemės lopinėlio vienintelis teisėtas šeimininkas ir sargas.

Jo oponentas su bendraminčiais vykdo visai kitą politinę programą, kurios esmę ir tikslą nesivaržydamas ir atvirai išsakė buvęs Europos Vadovų Tarybos prezidentas Hermanas Van Rampėjus (Herman Van Rompuy): „Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų – Homo Europaeus“. Tą patį nuolatos ir atkakliai kartoja ir kiti aukšti bei įtakingi ES vadovai. Tik Lietuvoje linkstama apsimesti nesuprantant, ką tai reiškia, ir droviai nutylima, jog tai yra jau girdėta ir šį tą primena.

O primena štai ką: ,,Ruskij, litoviec, ukrainiec, kazach, latyš – kakaja raznica, vied my vsie sovietskyje liudi“ („Rusas, lietuvis, ukrainietis, kazachas, latvis – koks skirtumas, juk mes visi tarybiniai žmonės“). Todėl be galo lengva išversti ES eksprezidento pakilią ir net pompastišką programinę frazę į tokią pat šių dienų paprastą kalbą: „Vokietis, prancūzas, vengras, lietuvis, suomis – koks skirtumas, juk mes visi europiniai žmonės“. Verta įsidėmėti: Lietuvoje jau rengiami ir skelbiami „Europos žmonių“ festivaliai ir šventės.

Gerą akademinį pasirengimą politinių idėjų srityje turintis V. Sinica kiaurai permato trečiosios burokevičininkų bangos tikrąsias nuostatas ir ketinimus. Jų tikslas toks pat kaip ir pirmtakų prieš tris dešimtmečius – sunaikinti lietuvių tautą ir valstybę savo pačių rankomis. Labai iškalbinga, kad jo oponentas atkakliai kalba apie „tautines mažumas“, nors kaip politikos mokslininkas privalėtų žinoti, jog ši sąvoka yra „europeizatorių“ primesta ideologema. Teoriniu ir istoriniu požiūriu ji absoliučiai klaidinga ir nepritaikoma Lietuvai, nes mūsų šalyje tautinių mažumų nėra. Čia gyvena tik per šimtmečius susiformavusios tautinės bendrijos, kurios yra natūrali ir organiška lietuvių politinės tautos dalis ir lygiateisiai bei visaverčiai šalies piliečiai.

Tačiau euroburokevičiniams ideologams tokie teoriniai mažmožiai ir istoriniai netikslumai nerūpi. Jiems iškeltas (ar išsikeltas) uždavinys aiškus: reikia žūtbūt įrodyti, kad Lietuva – tai teritorija, kuri „priklauso visiems“ ir kurioje lietuviai yra tik viena iš daugelio „tautinių mažumų“, neturinti šioje žemėje ir šalyje jokių ypatingų teisių. Net jeigu kol kas ir laikinai vis dar yra gausiausia mažuma. Todėl jie privalo dėl visko „tartis“ – net dėl valstybinės kalbos statuso ir jos mokymo. Žinoma, ir nuolankiai maldauti, kad kitakalbiai jos teiktųsi mokytis savanoriškai, kaip kad buvo okupacijos laikais.

Iš tiesų būta geranoriškų ir kultūringų atvykėlių iš „plačiosios tėvynės“, kurie iš pagarbos mūsų tautai stengėsi mokytis kalbos ir ją neblogai išmokdavo. Bet neprivalėjo. Todėl daugelis ne sykį girdėjome viešai tariamus girto Lietuvos „išvaduotojo“ žodžius: „Prokliatyje fašysti. My vas osvobodili. Kogda perestanete gavarit na svajom sobacjem jazykie, katorovo nie možet poniat normalnyj čeloviek?“ ) („Prakeiti fašistai. Mes jus išlaisvinome. Kada nustosite kalbėję savo šuniška kalba, kurios negali suprasti normalus žmogus?“) Dažniausiai tie viešai žeminami lietuviai nudelbdavo žemyn akis ir niūriai tylėdavo bejėgiškai gniauždami kumščius. Duoti į dantis tokiam „išvaduotojui“ buvo didžiai pavojinga, nes, kaip būtų sakoma šiandien, tai būtų buvę palaikyta „politiškai nekorektišku“ išpuoliu. O ano meto kalba tai buvo vadinama „nacionalinės nesantaikos kurstymu“, už kurį grėsė baudžiamoji atsakomybė ir reali perspektyva atsidurti už grotų ne vieneriems metams.

V. Sinicos įžiebta diskusija todėl ir tapo galutinio mūsų politinės savivokos lūžio pradžia, kad privertė visus jos dalyvius nusimesti kaukes ir kloti idėjines kortas ant stalo. Nukritus ideologinės vienybės iliuzijų uždangai, takoskyros darosi tokios pat ryškios kaip ir vis dažniau atmintyje atgyjantį tą 1988 m. rudenį. A. Sniečkaus ir M. Burokevičiaus gvardija besąlygiškai buvo minėtų „išlaisvintojų“ pusėje. Tampa akivaizdu, kad trečioji autonomininkų banga – šių dienų tos gvardijos mokiniai ir sekėjai – taip pat ir galbūt nesąmoningai ilgisi tų laikų ir tvarkos, kai lietuviai savo pavergtoje šalyje buvo antrarūšiai piliečiai ir atėjūnų pastumdėliai, nuolankiai kaulijantys jų palankumo ir malonių…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Ukrainos balsas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. Prašalietis:

    Radžvilas,iš jo straipsnelio išplaukiančiais žodžiais,jis ir praradęs LKP ir KGB rėmėjų užnugarį,nepasijuto bejėgiu ir įstengė išlikti,”geriau”už kitus buvusius režimo veblentojus,išsilavinusiu,rišliu šiandieniniu”tautiniu”veblentoju ir nuolat”tildomu režimo kritiku”. Radžvilas prisimena buvusį”okupacinį siaubą”: ,,Ruskij, litoviec, ukrainiec, kazach, latyš – kakaja raznica, vied my vsie sovietskyje liudi“ („Rusas, lietuvis, ukrainietis, kazachas, latvis – koks skirtumas, juk mes visi tarybiniai žmonės“). Bet”pamiršo”,kad tais laikais pase buvo privalomai rašoma tautybė-lietuvis. Okupacijos laikais rusai pristatė visuose kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose,kiekvienoje gamykloje klubus,kuriuose dalis tautiečių ir nelabai norėdami po darbų eidavo šokti liaudies šokių ir dainuoti liaudies dainų,muzikuoti liaudies kapelose. Buvo minios meno vadovų,kurie organizuodavo šiuose klubuose taip vadinamus liaudies meno kolektyvus,kurie atstovaudavo įmones begaliniuose renginiuose ir konkursuose.Finalas geriausiems būdavo dalyvavimas respublikinėje dainų šventėje. Radžvilas,studijuodamas marksistinę-lenininę filosofiją ar dirbdamas tų laikų filosofu,”girdėjo,kad daugelis ne sykį okupaciniais laikais girdėjo”viešai tariamus girto Lietuvos „išvaduotojo“ žodžius: „Prokliatyje fašysti. My vas osvobodili. Kogda perestanete gavarit na svajom sobacjem jazykie, katorovo nie možet poniat normalnyj čeloviek?“ ) („Prakeiti fašistai. Mes jus išlaisvinome. Kada nustosite kalbėję savo šuniška kalba, kurios negali suprasti normalus žmogus?“) . Tuo tarpu tais laikais lietuviai dirbusieji pramonėje ar žemės ūkyje,nuvažiavę į Rusiją darbo reikalais ar poilsio,kaip ir”trezvam okupantui”atvykus į Lietuvą iš Rusijos ir kažkiek “okupantui”pabuvusiam Lietuvoje, GIRDĖJO jų tariamus,su savotišku susižavėjimu,gal būt net kiek su nedideliu pavydu, žodžius – jūs gyvenate kaip”europoje”, ne Lietuva,o”mažoji europa”,kur galima paragauti ir nusipirkti skanios jūsų duonos,tokios niekur kitur Rusijoje nesurasi,arba, kur arčiausia galima nusipirkti labiau skanesnės nei pas juos lietuviškos dešros… Radžvilas pabaigoje -…”Tampa akivaizdu, kad trečioji autonomininkų banga – šių dienų tos gvardijos mokiniai ir sekėjai – taip pat ir galbūt nesąmoningai ilgisi tų laikų ir tvarkos, kai lietuviai savo pavergtoje šalyje buvo antrarūšiai piliečiai ir atėjūnų pastumdėliai, nuolankiai kaulijantys jų palankumo ir malonių”. Palyginus su”okupaciniais laikais”,šiandieninėje”išlaisvintoje”lansberginėje Lietuvoje”grynakraujai ir pirmarūšiai,niekieno nestūmdomi”tautiečiai, vieni kitus,pagal užimamą padėtį šiandieninėje”vakarietiškai demokratinėje”visuomenėje”tautinio elito”ir vieni kitų yra vadinami:”vatnykais,eurovatnykais,runkeliais,lochais,popieriniais” ir t.t.

    • Arūnas:

      Čia priėjo Kinziulis (buvo toks anekdotų veikėjas)… ne, priėjo Prašalaitis, kurio anksčiau nebuvo. Kas yra tas prašalaitis? Žodyne yra paaiškinimas: “prašalaitis terminas, reikšmė: prašalai|tis, ~tė dkt. (2) pašalinis, svetimas žmogus, pašalaitis: ~čiai išėjo, liko tik savi.” Bet prašalaičiai dar neišėjo, liko svetimi čia savo kalbomis, tie prašalaičiai “tituškos”. Jau kelintame jo komentare skaitau, kaip buvo gerai tais laikais, kai “liaudies meno kolektyvams” buvo leidžiama lietuviškai dainuoti “Široka strana moja rodnaja…”, o “vadovaujanti epochos jėga”, pasirodo, turi būti garbinama už tai, kad leido nusipirkti ne tik “šlapiankos”, bet ir “skanesnės nei pas juos lietuviškos dešros”.

      • Prašalietis:

        Šiandieninis “Tautinis bičiuli”, Radžvilo straipsnelis,kaip ir mano komentaras,yra parašytas ne apie”okupacijos”laikų liretatūrinius ir kitokius herojus ir jų galimai buvusias”reikšmes”.Taip pat “kaip paslaptį galiu tau pasakyti”,kad okupacinių laikų liaudies meno kolektyvai privalėjo traukti dainas “suk suk ratelį suk į vieną pusę” arba šokinėti Gaižausko polkas su ragučiais.Vaikai darželiuose vaikai traukė”du gaideliai du gaideliai baltus žirnius kūlė.”Široka strana moja rodnaja” su komjaunuolišku įkarščiu tais laikais traukė tokie”tautiniai veikėjai” kaip Grybauskaitė,Lansbergis,Linkevičius ir daug daug kitų šiandiena viešai matomų ar užsislapstinusių 75 metams”patriotų”,kurie šiandiena stengiasi save parodyti bažnyčiose pirmose tikinčiųjų eilėse . Buvusi”vadovaujanti epochos jėga”jau 28 metus sėkmingai vadovauja ir paleistam į laisvę,šiandiena išsivaikščiojančiam”tautiniam”durnių laivui.Beje, per”nepriklausomybės” metus pasiekusiam dar negirdėtų Lietuvos istorijoje pasaulinių ir europinių”laimėjimų”pagal savižudybes,susirgimus tuberkulioze ir sifiliu,skurde gyvenančių tautiečių skaičiumi, išgeriamo alkoholio kiekiu ir t.t.

      • Pikc:

        Aš to “tavarišč prašalaičio” blevyzgų nebeskaitau – tiesiog gaila laiko, o ir nuspėjamas jis, kaip ir visi “pačiuožėliai”: nuolat tą patį vėmalą atrajoja. Juokingiausia, kad šita “prie ruso man buvo gereu!” fauna kažkodėl visai neskuba bėgti to savo gėrio ieškoti pas tą rusą – o juk jis niekur nedingo, tebėra ten, kur ir buvo. 😉

  2. Lietuvė:

    Profesorius prisidėjo prie jauno, tautiško politologo Vytauto ugdymo. Kad tokių jaunuolių, atsakingai matančių tautos ir Valstybės likimą daugiau nebūtų, tai profesoriui neleidžiama dėstyti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Visai kaip tarybiniais laikais – “ne ta ideologija”, todėl reikia “pašalinti”. Vyresnė karta tai atsimename. Tačiau, jei VU šiandien vadovautų rektorius Kubilius, to nebūtų atsitikę. Kiek galėjo stengėsi saugoti, apginti tautiškus dėstytojus, studentus. To meto dėstytojai taip pat nebūtų leidę susidoroti su kolega, o šiandien vadinama kolegė Putinaitė, Dementavičius, Subačius… kartu su dalimi europietiško jaunimo patys skundė. Visi kiti, gal ir padorūs, gal ir suprantantys – tylėjo. Man atrodo, kad sovietinis jaunimas buvo labiau susipratęs, drąsesnis, saugantis tradicijas, vertybes. Neleido, tačiau būrėmės į neformalius savaiminius judėjimus, nedalyvaudavome tarybiniuose mitinguose kur reikėjo mojuoti Griškevičiui ir garbinti komunistų partiją. Dabartinis jaunimas aklai paklūsta europeizacijai, tautų ištrynimui, išnykimui. Teisingai autorius pastebi, kad VU studentai (ir ne tik), alumnai pavirto jaunųjų burokevičininkų-autonomininkų karta. Kalantų šiandien nėra. Patys savo rankomis parduosime viską kas brangu buvo protėviams šimtus, tūkstančius metų, nerūpi ta šalis, kuri pagimdė lietuvio būdą, sąvastį, kalbą.
    Jei neliks pagrindinės tautos, nebus ir valstybės. Kokie pranašiški prof. V. Daujotytės žodžiai “Nuo pamatinės valstybės tautos savivertės priklauso valstybė, jos likimas”.

    • ŽEMAITIS:

      Tokių radikalų yra vienetai. Ir tai normalu. Radikalių marginalių pažiūrų žmones jokioje demokratiškoje šalyje nedominuoja. Gal ir gerai, kad yra. Realios įtakos jie neturi, bet karts nuo karto išviešina (kad ir savaip interpretuodami) visuomenės problemas. Ir tai gerai.
      Bet nesitikėkit – yra Sinica, yra dar vienas ar du panašiai mąstantys – Petkus, Kundrotas – manau, tam baksnojimui pakaks 🙂

  3. ŽEMAITIS:

    Va, Radžvilai, aš už tą oponentą (žinau apie ką kalba – jaunas dėstytojas iš TSPMI).

    Europos ateitis – federacija. Tai neišvengiama ir svarbu. Nesu TSPMI dėstytojas, nebuvau ir studentas, bet remiu pažangias šios institucijos atstovų idėjas. Pasirinkta teisinga kryptis ir jokio pavojaus Lietuvos visuomenei bei valstybei tai nekelia.
    O ir kas yra valstybė? Tai visuomeninė piliečių sutartis. VALSTYBĖ – TAI PILIEČIAI. Tad valstybei yra gerai tai, kas gerai piliečiams.
    Manau, kad būti federacijoje (vienoje valstybėje) su ekonomiškai stipresniais kraštais – tai didelis privalumas. Vienas kitą papildom, o iš čia – pažanga, spartesnis visuomenės vystymąsis.
    Na, o jūsų senamadiškas požiūris į valstybę, tarsi kažką savaiminio, kilusio iš Dievo (kaip buvo kalbama yapie valstybę ir valdžią Vidurmažiais) tikrai yra senamadiškas, gerokai laikmetį atgyvenęs požiūris.

    Tad pagarba tiems TSPMI dėstytojams (Vilpišauskas ir kt.) bei studentams, kurie suvokia Lietuvos perspektyvą.
    Beje, panašiai mąstančių dėstytojų ir studentų dauguma ir kituose padaliniuose. Tik vyresnėje kartoje (profesūra ir pan.) dar pasitaiko senamadiškai mąstančių.

    Na, o Sinicai bai jums belieka rašinėti tik jums pateims įdomias “filosofijas” 🙂

    • Kęstutis:

      Europos ateitis kaip Junkerio – su dideliais nugaros “skausmais”. Jei ir bus kokia federacija, tai islamišku pagrindu. Palaukiam dabartinių EU parlamento rinkimų ir bus aišku – kas laimės? Jei Orbano šalininkai, tada konfederacija ir Europa išlieka kurioje Lietuva galės būti, arba laimi liberastai – kurie patys save pasilaidos savo nesąmonėse. Mums ir blogiausiu atveju vis tiek lieka dar vienas kelias – vidurio Europos…

    • matas:

      Lenino bolševikai irgi laikė savo,,idėjas”pažangiomis kaip ir dabartiniai liberbolševikai, tai yra vėžys ėdantis europos kūną nors ir jis žus kartu su kūnu bet vistiek jį ėda,kažkokie tai nesveiki savižudžiai.

    • Pikc:

      Man, buvusiam dar ANAME sajūze, šitų “naujojo pasaulio šauklių” spiegimai tiesiog “iki skausmo” žinomi. Taip pat žinom, kad, nepaisant jų spiegimo apie “acilikusius”, “senamadiškaj mastančius” bei kitokius “retrogradus” buvo Sąjūdis – ir šitie raudoni lervos pralaimėjo, ir sugulė į dumblą, kad naujame sajūze vėl išlįstų naujame – šįkart raudonai-žydrame pavidale. Bet bus naujas Sąjūdis – ir šitie dabar jau raudonai-žydri lervos vėl suguls į dumblą – kad vėl išlįstų. Kažkokiame naujame – bet neišvengiamai raudoname – pavidale. Nes raudoni lervos kitaip negali.

  4. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    (2018 rugpjūtis, citata)
    “Reikia išjungti LKP”
    Legendinis partizanas (25 metus kalėjęs lageriuose, o grįžęs namo į Lietuvą, vėl varytas iš Lietuvos)

  5. Tvankstas:

    Labai malonus žmonės čia prirašė pasisakymų už pažangą, už modernumą, šviesią Europos ateitį vienoje tautoje, vienoje rasėje ir vienoje kalboje.
    Pragyvenau pirmus 28 metus pažangiausioje Žmonijos valstybėje – tais laikais neklystančiųjų apie šviesią ateitį komunizme galėjau klausytis nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Liežuviais į ateitį tiltai buvo tiesiami išilgai upių ir pabandyk paprieštarauti – išvadins kvailiu, nesupratingu, atsilikėliu, jei dar ginčysies su šviesios ateities apaštalais, tai švelniai užsimindavo – ar drg. tik nėra protiškai nesveikas, kas suveikdavo kaip įžeminimas – kas norėjo atsidurti Černiachovske ?
    Pragyvenau antrus 28 metus Nepriklausomos Lietuvos laikais ir teko nemažai susipažinti su pažangos, modernizmo ir naujos šviesios Europos ateities teorija ir praktika.
    Pradėjau gyventi jau trečiajame savo 28-metyje ir esu maloniai nustebintas buvusio partinio-ūkinio aktyvo palikuonių nusidavimu į savo tėvus ir senelius – po obelimi kriaušių nebūna – jiems sunku būti lietuviais, jiems smirda Lietuva, nors jų sluoksnis užgulęs visą Lietuvos ekonomiką, mokslą, žiniasklaidą, jie tiesiog negali pakęsti, kad dar yra Lietuva, šmeižia nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto lenktyniaudami savo pagieža.
    Kai išgirstu žodį ‘pažanga’, mane apima kvailas šypsnys – pažangumą Afrikos sūnus Achile Mbembe vadina negrizacija, kuri apėmusi nuo atlyginimo numelžimo mokesčiams, stumiant į skurdą 1 nuošimčiu kasmet, iki narko-sodomitinės kultūros (rock, pop,…) su jos tikslu – paversti žmogų instinktų vergu (skaityti narkotikų dainiaus A. Huxley “Brave New World”, 1932 m.parašytą, kaip instrukcijas šiandienai ir ateičiai).
    Kai išgirstu žodį ‘modernizmas’, prisimenu šio žodžio sutvėrėją C. Baudelaire – nuo jaunumės kanapių gerbėją ir sifilitiką, arba ‘kiauliamylį’, kaip graikai užvadino, kuris nuo sifilio išprotėjo ir gyvenimą baigė kaip ‘žmogus – žvėris’.
    Modernumas reiškia kvaišalus ir kiauliamylą.
    Kaip mano akyse užsilenkė savo neklystamumu komunizmo apaštalai SSSR, taip mano akyse užsilenkia liberal-homunizmo apaštalai savo neklystamumu ES.
    Kokie tėvai, tokie vaikai, tokie ir anūkai, tokie ir proanūkiai – liko Lietuvą, lietuvių kalbą parduoti ir iš to ‘mokėti gyventi’.

      • Prašalietis:

        Tvankstas:…”Kaip mano akyse užsilenkė savo neklystamumu komunizmo apaštalai SSSR, taip mano akyse užsilenkia liberal-homunizmo apaštalai savo neklystamumu ES.”.. Tavo proseneliai matė kaip užsilenkė carinė Rusija ir Leninas perleido Lietuvą su joje gyvenančiais ir viską stebinčiais buduliais Vokietijai.Seneliai matė,kaip visą šitą”turtą”susigrąžino Stalinas pagal Molotovo-Ribentropo paktą ir paprašius P.Cvirkai,S.Nėrei ir daugeliui kitų tautiečių. Toliau sakai,kad pats matei kaip Jelcinas su Ukrainos ir Baltarusijos sabutilnykais Belovežo girioje pjenkės metu nutarė vėl perduoti Lietuvą,ir ne tik ją, su visais ten gyvenančiais čiabuviais į Vokietijos įtaką, to taip pat prašė pas Jelciną ir tuometinės Lietuvos KGB-istinio sąjūdžio atstovai ir lietuvisški komunistai. Dabar, “užsilenkiant ES”,matomai lauki šiandienių”cvirkų ir lansbergių”,kurie prašysis į ten,kur jau daug daug kartų Lietuva buvo. Kaip rodo istorija kitų varijantų šiandieninei lansberginei Lietuvai,su jos dar neišsivaikščiojusiais,viską matančiais,bet mažai ką nutuokiančiais čiabuviais, nėra.

        • Kęstutis:

          …nuomonės įtakotojo “prochodimco” pagrindinė mintis “vsio gavno…” – viskas šū-as išskyrus šlapimą… Na tai eik ir nusiprausk jei jau apsidirbai…, tokių glušelių įtakojimai čia nieko nepaveiks…

          • Prašalietis:

            “Tautinis bičiuli”su savo tokiais”giliai tautiškais,intelektualiniais,inteligentiškais” ir panašiais pasamprotavimais beretinių patriarcho V.Lansbergio SANTYKIS YRA VISKAS”lygio” nepasieksi,dar reikia pagilinti”tautines” žinias šioje srityje. Be to lansberginiu beretinių a la V.Lansbergio SANTYKIS YRA VISKAS nieks niekuo įtikinti net nesiruošia. Jie jau seniai kuom reikia yra įtikinti. Tad “tautinis bičiuli”nusiramink, istoriniai faktai yra rašomi ne tau.Ramiai ir stropiai studijuok,jei atmintis leis pasistenk išmokti mintinai V.Lansbergio beretiniams parašytą”tautinę”maldą Santykis yra viskas ir visokių”glušelių įtakojimai”beretiniams nebus verti net mažiausio dėmesio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: