P. Šidagis. Lietuvos pozicija santykiuose su Lenkija ir Rusija (6)

Lietuva Lenkija veliaveles_urm.lt

urm.lt nuotr.

Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo sudeginta Lietuvos sostinė Vilnius, po jo sekė žiauri maro epidemija, išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų lietuvių valstiečių, Lietuvos bajorų lenkiška asimiliacija XVIII a. ATR laikais, formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, 1795 m. įvykęs III-asis ATR padalijimas – tai Lietuvos etninių žemių Rusijos įvykdyta okupacija ir jos metu vykę sukilimai, po kurių Rusijos žandarai vykdė sukilėlių žudymus bei trėmimus, svetimo etnoso atkėlimą į Lietuvą iš slaviškų Rusijos ir Baltarusijos sričių.

Visgi, palyginę tuometinėje Rusijos imperijoje XIX a. viduryje išleistas Vilniaus gubernijos gyventojų etnografines statistikas pagal D’Erkerto (1863 m.), Kareivos (1861 m.) ir Janžulo (1865 m.) žemėlapius, matome, kad jie vienas nuo kito skiriasi dėl Lietuvos rytų etnografinės sienos, tačiau viename sutinka: tuometinės lietuvių gyvenamos srities liniją veda dar toli už Vilniaus, bent už kelių dešimčių kilometrų. Nustatyta, kad šie autoriai naudojosi istoriko Teodoro Narbuto (1784 – 1864)* aprašytomis lietuvių gyvenamomis ribomis, Peterburgo Mokslų Akademijos paruošta statistika, kurią pagal parapijas jai buvo pristatę Vilniaus vyskupystės kunigai, ir kitais tuometiniais dokumentais.

Taigi, galima konstatuoti, kad dabartinės Lietuvos Respublikos rytinės valstybinės ribos atitinka XIX a. Vilniaus gubernijos ribas, kur dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tai labai svarbus istorinės dokumentikos faktas, kuris sugriauna lenkų publicistų pasakas apie Vilniaus apskrities lenkiškumą. Vėliau, XX a. pradžioje, Želigovskio smurtu pietrytinė Lietuvos dalis buvo klastingai okupuota Lenkijos, atskirta nuo Lietuvos, tarpukario Lenkijos okupacijos sąlygomis Vilniaus krašte buvo drastiškai uždaromos lietuviškos mokyklos, vykdoma Vilnijos gyventojų lenkinimo politika**, pasitelkiant ir religiją kaip „polska viara“.

Kaip atrasti jėgų tą vykdytą blogį atleisti ir atrasti tikrąją meilę su savo kaimynais? Tik viešai ir neslėpdami, o drąsiai pripažinę šias savo žaizdas ir sukeltą skausmą, galėsime visa širdimi atleisti. Tačiau visiškai susitaikyti bus įmanoma tik tada, kai mes būsime pasiryžę atleisti, o skriaudėjai atsiprašys ir atlygins žalą. Tai nepriklauso vien nuo mūsų parodytos geros valios atleisti, bet ir nuo kitos pusės atgailos.

Atgaila tarptautinėje politikoje šiandien iš tikrųjų reikalinga visoms šalims, kurios savo veiksmais pažeidė tarptautines normas ir taiką bei elgėsi ne pagal krikščioniškas nuostatas. Esu įsitikinęs, kad situacija pasikeistų visų piliečių naudai tuo atveju, jei pati Lenkija pripažintų ir atsiprašytų Lietuvos už tarpukario metu įvykdytą Vilnijos okupaciją ir gyventojų lenkinimą***, Rusija – už visas nuo XVII – XX a. vykusias okupacijas, lietuviško rašto draudimą ir lietuvių tremtis iš savo etninių žemių.

Kad tai yra įmanoma, rodo neseniai įvykę istoriniai faktai, kuomet Lenkijos prašymu Rusija atsiprašė Lenkijos už Katynės tragediją. Santykiai tarp šių šalių labai pasikeitė – atšilo. Tai gražus pavyzdys. To galėtume tikėtis ir mes. Neatsiprašymas, kaip ir neapgailėta nuodėmė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gali pasireikšti kaip kaimynų vykdomas blogis ir mes – Lietuva, kaip santykinai maža šalis, to nepakeisime. Tai saisto mūsų nepasitikėjimą Lenkija ir Rusija. Tik apgailėta ir atleista nuodėmė šalių politikams leidžia naujai pažvelgti į savo kaimyną, nesvarbu, koks jis, mažas ar didelis, su pagarba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Toks darbas – padarytas žaizdas įvardinti ir atleisti, klystančiam patarti ar pikta darantį sudrausti – yra gailestingumo darbas savo kaimynui.

Toks drąsus užsienio politikos žingsnis ypač reikalingas ir mūsų Tėvynei, nes nubrėžia aiškią taikaus gyvenimo su dideliais kaimynais perspektyvą, kuria stabilią Lietuvos valstybę, Jos gyventojams suteikia šiandien būtino pasitikėjimo savo šalimi. Gėda turėtų būti tiems Lietuvos politikams, kurie kaip bailiai „drebina savo kinkas“ prieš didesnį savo kaimyną ir tuo pačiu elgiasi nepagarbiai ir nenoriai prieš mažą savo šalį Lietuvą, kuriai turėtų ištikimai ir drąsiai tarnauti. Tokia negatyvi pozicija palieka pėdsaką šalies viduje: auga nepasitikėjimas valdžia, kuriasi psichologiniai gyventojų nepilnavertiškumo kompleksai savo šalies atžvilgiu bei ruošiama dirva masinei Lietuvos gyventojų emigracijai, kaip atsakas į nepasitikėjimą savo valstybe ir valdžia. Jaučiamės niekingi dėl to, kad smerkiame save už baimės ir kančios slėpimą.

Šiandien galime tik konstatuoti, kad savo didžiųjų kaimynių Lenkijos ir Rusijos atžvilgiu Lietuva yra patekusi į tikrą tarptautinių santykių krizę, kur pagrindinę vietą užima paslėptas pyktis. Užuot vykdžiusi pataikavimo, baimės ir kančios nuoskaudų slėpimo politiką, Lietuvos valdžia turėtų atsigręžti į brandžią susitaikinimo politiką.

Pagarba ir tolerancija kultūrinės autonomijos ribose turi būti vienodai rodoma visiems Lietuvos piliečiams, neišskiriant kuriai tautinei bendrijai tas asmuo priklausytų. Gerb. Lietuvos lenkams priminsiu Lietuvoje viešėjusio popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius Lietuvos lenkams: „Jūs esate lenkų kilmės lietuviai“ ir palinkėsiu jiems atsiriboti nuo tautinio egoizmo, būti nuosaikumo, taikos bei katalikiško tikėjimo nešėjais, stiprinant bendrą mūsų Tėvynę Lietuvą, pilietiškumą ir Jos valstybingumą dėl visų bendro gėrio. Geras žinojimas ir mokėjimas bendrauti valstybine lietuvių kalba visų tautinių bendrijų nariams nepadarys jokios žalos, bet priešingai – pakels šių Lietuvos piliečių bendrą išprusimą ir išsilavinimą. Tačiau pirma visų šių žemiškų dalykų turime nuolat pasitikėti Viešpačiu, maldoje Jam dėkoti už mūsų bendros Tėvynės Lietuvos laisvę ir prašyti taikos Tėvynei.

* Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Teodor Narbutt. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące się, Wilno. 1856, s. 268-270. Iš lenkų kalbos vertė Tomas Baranauskas. „T. Narbutas. Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas“.
** Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Nijolės Vaišnytės str. „Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos (Varanavo) apylinkių istorija“.
*** Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ – Juozo Tonkūno str. „Atsiprašyti yra garbinga“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *