V. Vasiliauskas. Ar Lietuva dar dainų kraštas? (6)

Valdas Vasiliauskas | Alkas.lt nuotr.

Valdas Vasiliauskas | Alkas.lt nuotr.

Per  TV rodomų FIFA pasaulio futbolo čempionato rungtynių pertraukas į televizijos ekraną išlenda kažkur matytas valkata, Katedros aikštėje porinantis, kad nėra nei išeivių, nei ateivių, yra viena tauta, laikas griauti šias netikras sienas ir statyti tiltus. Ir duria pirštu į Žemės gaublį, nurodydamas tų tiltų kryptį. Stačiai ideali globalios Lietuvos vizualizacija.  

Kadangi  klipas rodomas per visuomeninį transliuotoją LRT, tai yra pagrindinė oficiozinė  idėja, kuria valdžia pasitinka Lietuvos atkurtos valstybės šimtmečio minėjimo kulminaciją – Dainų šventę. Žmonės kalba, kad tas „kažkur matytas“ apšepęs senis, pasamdytas formuoti visuomenės nuomonę, ir įbrukęs R. Karbauskiui  „nei  išeivę, nei ateivę“ kultūros  ministrę, kuri net šimtmečio jubiliejų įstengė paversti tuščiu fasadiniu renginiu. Ir gera proga pasipinigauti saviškiams, įgudusiems kurpti  visokias instaliacijas, akcijas,  aplikacijas, projektus, klipus, kuriuos užmiršime jau rytojaus dieną. Ministrės komanda net Dainų šventę įkinkė globalios Lietuvos propagandai.

O juk UNESCO lietuvių Dainų šventę paskelbė Žmonijos žodžio ir nematerialinės kultūros  paveldo šedevru. Pirmiausia chore per bendrą dainą lietuviai pasijuto  tauta – tai  XIX- XXa. lietuviškų vakarų 30 metų trukęs sąjūdis, kurio neatskiriama dalis, šalia mėgėjų teatro, buvo chorinis dainavimas,  ypač  gražias tradicijas turėjęs Mažojoje Lietuvoje („Birutės“ draugija, Vydūno Tilžės Giedotojų draugija). Česlovo Sasnausko,  Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio ir kitų muzikos korifėjų išpuoselėtos chorinės kultūros vainikas – Dainų šventė.

Chorinė kultūra visuomet buvo Lietuvos pasididžiavimas, savo lygį išlaikė net okupacijos metais. Dainų šventes kas penkeri metai priverstinėje emigracijoje rengdavo ir pasaulio lietuviai – jiems Dainų šventės buvo kaip lietuviškos tapatybės ir bendrystės paliudijimas, Lietuvos prisiminimas ir pažadas į ją sugrįžti.

Nors Dainų šventė priklauso Žmonijos kultūros paveldui, tai jos neapsaugojo nuo visokeriopų modernizacijų, net radikalaus šventės struktūros keitimo. Spėčiau, šiemet  prikergtu miuziklu ir kitokiomis naujovėmis dangstoma atsivėrusi bauginanti tuštuma. Lietuvių chorinės kultūros katastrofiškas nuosmukis, apie kurį prieš Dainų šventę prabilo maestro Petras Bingelis.

Lietuvoje faktiškai nebelieka mėgėjų chorų, išskyrus bažnyčių parapijas. Todėl šią skylę Dainų šventėje bandoma paslėpti keliais profesionaliais chorais ir modernia garso stiprinimo aparatūra. Bet ar bus išsaugota tautą telkianti ir įkvepianti Dainų švenčių dvasia? Ar Lietuva dar dainų kraštas?

Ne ką geresni ir kiti Lietuvos materialinės ir nematerialinės kultūros paveldo reikalai. Antai, praradusi kantrybę karčią teisybę apie kultūros ministrės Lianos Ruokytės- Jonson nekompetenciją, sukeltą kultūros įstaigų tinklo chaosą, griaunamą kultūros paveldo sistemą, išdrožė paveldosaugos profesionalė Diana Varnaitė.

Kad ši nežinia iš kur atsibasčiusi „nei išeivė, nei ateivė“ yra atsitiktinis kultūroje žmogus, akivaizdu iš įkarščio, su kuriuo ministrė nusitvėrė kultūros įstaigų vadovų rotacijos idėjos. Kultūra itin susijusi su žmogaus asmeniu, todėl čia galioja kiti principai, nei ūkinės gamybos ar verslo vienetuose. Pagal europietišką – ir smetoniškos Lietuvos – tradiciją valstybės teatrų ir muziejų direktoriais skiriami garbingiausi tautos autoritetai. Jeigu būtų buvusi L.Ruokytės- Jonson valia, V. Šekspyras (W.Shakespeare), Moljeras (Moliere) , K. Stanislavskis, P. Brukas (P. Brookas) ar J. Grotovskis (Grotowski)  savo teatrams būtų galėję vadovauti tik dvi kadencijas.

Visu gražumu kultūros ministrės veidas atsiskleidė batalijose dėl Lukiškių aikštės. Jai ir jos „nei išeivių, nei ateivių“ – globalistų  legionui „Laisvės karys“ (Vytis) valstybės sostinės centre buvo kaip kipšams švęstas vanduo. Patyliukais laiminant mielam “orų berniukui“ Vilniaus merui R. Šimašiui ir sostinės vyriausiajam architektui M. Pakalniui (nūnai paaukštintam iki departamento direktoriaus, matyt, už nuožmų Vilniaus paveldo naikinimą), šiuolaikiniai nomadai ir mankurtai  išgujo „Laisvės karį“ į Kauną, kuris išskėstomis rankomis priėmė šią Lietuvos žmonių dovaną savo atkurtos valstybės šimtmečiui.

„Laisvės kario“ kritikai mėgindavo pasitelktį kitų Europos miestų patirtį. Pirmiausia, ten penkiasdešimt metų niekas netrukdė įamžinti savo istoriją ir jos herojus – šimtmetis buvo dėkingiausia proga bent iš dalies grąžinti šią skolą. Antra, tie modernizmo apologetai graudžiai senamadiški, bent dvidešimt metų atsilikę epigonai, ne tik be tautiškumo, bet be individualybės žymių – tų surūdijusių vamzdžių, sijų, skardų, velėnų iš kiekvieno Europos miesto, pasaulio modernaus meno muziejų nors vežimu vežk.

Štai ir pasitikome  valstybės šimtmetį su pagrindine beveide, lyg kokio provincijos miesto aikšte, kaip ir pritinka Nomadijos (klajoklių – „nei išeivių, nei ateivių“ – krašto)  sostinei. Kaip patyčia – vietoje memorialo laisvės kovotojams – trykšta fontanėlis, be jokio ryšio ir logikos, lyg balnas karvei. Dar viena vargana Europos miestų kopija, tarkim, Nicos, kur išmanus fontanas tapęs urbanistinę aplinką formuojančia dalimi.

Visa paguoda, kad šis unifikuotas,  neturintis nieko lietuviško ir vilnietiško, bet kuriam miestui tinkantis Lukiškių aikštės rūbas yra laikinas, kaip ir įprasta klajoklių mentalitetui. Ir vėl mūsų visų milijonai kaip į balą. Ir kažkieno kišenę.

Neabejoju, kad šiais metais per Valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną  Lietuvos širdis plaks Kaune, atidengiant paminklą Vyčiui. Tai ir bus atkurtos valstybės šimtmečio tikroji kulminacija. Ir padėka visiems kritusiems už Lietuvos  laisvę ir jos simbolius. Su  artėjančiomis šventėms, broliai ir seserys!

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Gabrielė:

    Tiek Kultūros, tiek Švietimo ministerijos formuoja pasaulėžiūra, kurioje Europa be lietuvių tautos ir jos tūkstantmečius trunkančios kultūros tradicijos. Įdomu, kad daug didesnės tautos , tokios pasaulėžiūros savo visuomenėms nediegia. Todėl kyla logiškas klausimas, ar tas mums kergiamas požiūris nėra vienos ar kelių didžiųjų valstybių “slaptas” planas?

  2. Gabrielė:

    O autoriui sakau ir manau mano nuomone palaikys daugelis: Lietuva dainavo, dainuoja ir dainuos ir Tautinę giesmę giedos. Ir kviečiu neužsiimti / tur būt nesąmoningu/ neurolingvistiniu programavimu, nes tokių “darbinykų” dabar daug pluša. “Ar Lietuva DAR dainų kraštas” – ar jaučiate, ką sėjate, kaip minimum liūdesį, kad jau nebedainuojame. Geriau rašykite ką žmogui suteikia daina. O ji suteikia džiaugsmą, verčia mąstyti, apjungia, suriša su protėviais ir net stiprina sveikatą. VALIO lietuviškai dainai!😊

  3. Getas:

    Gera su humoru Kultūros ministrės veiklos kritika. Tačiau tos kritikos spaudoje yra apsčiai, bet kur reikalavimas atstatydinti už globalistinės pasaulėžiūros ugdymą ir tautinės sąmonės naikinimą, juk tai veikimas prieš Kostitucijos straipsnius. Ir koks šėtonas į Kultūros ministrus ir švietimo ministrus įtaiso Konstitucijos išdavikus ir taip tęsiasi apie 20 metų. Regis Karinės NVO padavė į teismą už neteisėtą konkursą dėl Laukiškių aikštės? Kokios pasekmės, tamstos?

    • Žemyna:

      Kiek girdėjau per žinias, buvo apskųstas konkursas tik dėl pačios aikštės plano ir tvarkybos darbų – takų, vejų, medžių, šviestuvų, fontano ir pan.
      O dėl skulptūros, kaip susidaro įspūdis po to, ką šiandien papasakojo iniciatyvinės grupės atstovas V. Kavaliauskas – dėl bunkerio prastūmimo visas „detektyvas” buvo susuktas.
      Kai „Laisvės kario” iniciatoriai (tarp jų ir prezidentas V. Adamkus), būdami arčiau to visko, suprato, kas rengiama, jie nusprendė tokiame spektaklyje nė NEDALYVAUTI, nes „konkurso” tikslas iš anksto aiškus buvo – nepraleisti „Laisvės kario”. –
      Bunkerininkų nesustabdė nė tai, jog dėl aikštės paskirties ir monumento yra įstatymas, kad konkursas jau įvykęs, žmonės dėl jo SAVO PINIGAIS BALSAVO ir surinko sumą (200 tūkst.€!), kokios dar joks projektas nebuvo sulaukęs – ar tai ne aiškus nugalėtojo įrodymas? Bet tai grupelei negalioja jokie įstatymai, jokie ne jų režisuoti konkursai. Eina link tikslo, kaip koks novorusų viarslas.
      Tačiau jie vis dar nerimsta. Ir šiandien jų pranešimuose girdime, jog „Vytis” todėl čia nestovės, kad jis nelaimėjo konkurso. Bet : a) „Laisvės karys” jame nedalyvavo, tai kaip gali jį skelbti nelaimėjusiu? 🙂 b) „konkurso” piešiniuose pateiktas balsavimui Vytis LAIMĖJO mažiausiai 72%!
      Pranešimą girdintiems susidaro įspūdis, jog būtent šį „Laisvės karį” atmetė konkurse balsavusieji… Kaip gali laimėti tas, kam orumas neleido tokiame dalyvauti? 🙂 O kalbant apie Vytį apskritai, tai ir surežisuotame „konkurse” vėl laimėjo būtent Vytis (jie patys balsavimui pateikė ir Vytį, ir, kai paskutinį kartą žiūrėjau rezultatus, už jį balsavo 72%, ar ir daugiau, taigi, tokio skaičiaus SĄŽININGAI jau niekaip negalėjai viršyti). Tada jie metė „sunkiąją artileriją” balsuoti – kelis ŠMC dirbtuvių žmones, kurių „kvalifikuoti” balsai svarbesni už tiek tūkstančių žmonių nuomonę!!!) .
      Taigi, toliau skelbiama netiesa ir dezinformacija. Ir dvasinio tautos simbolio niekinimas pačiu gražiausiu kremliniu stiliuku. Minimi „trūkumai”. Kadangi rimtų argumentų neturi, manipuliuoja tuo, kad žmonės TRUMPAI jį Vyčiu vadina (iniciatorių rengtame konkurse jis turėjo kodinį „Laisvės kario”, o ne Vyčio pavadinimą), puola Vyčio pozą, išvaizdą, teigia, jog jis turi atrodyti, kaip herbe. Menininkų, kalbančių, jog neturime patvirtinto jo erdvinio vaizdo, tik plokščią, todėl negalime tvirtinti, jog jis tik taip, ir ne kitaip turi atrodyti), jie negirdi. Žodžiu, daugybė tuščių priekaištų (kaip vakar ir apie žirgo veidą kalbėjo – girdėjo kažką skambant, pakartojo, kaip pavyko). Taigi, va, surezgė pinklius aiškinimus, kuriuose ir patys painiojasi.
      Ačiū Kaunui, išgelbėjo Lietuvos garbę. Na, o klausant pritarėjų ansamblio, supranti, kaip sovietai tiek „vsega gotov” kolaborantų rado. Kažin, kodėl Putinaitė tyli?

  4. mociute:

    ko noreti is tokios,atsiprasant,kulturos ministres kuri pati saves padoriai neapsitvarko juk tas susivelusiu ir sulipusiu plauku “stilius” jau seniai seniausiai nebemadingas o tarp patarnaujanciu savo tautoms valdziamogiu net ir madingas niekada nebuvo….. Apgailetina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *