Pasiilgę tikrumo, glaudžiamės prie gamtos (0)

Feliksas Laivys | asmeninė nuotr.

Gyvendami mieste tarsi pamirštame, kad visai šalia mūsų tvyro miškų ir laukų tyla, rimtis, ramybė, trikdoma nebent paukščių trelių ar šniokščiančios upelės garsų. Tai netrunki suvokti atsidūręs greta Alantos girios (Molėtų r., Pavirinčių k) besiglaudžiančioje Felikso Laivio sodyboje. Ant kalvelės esantį kiemą supa šimtametės pušys, o papėdėje telkšo keturi šaltiniuoti gyvojo vandens tvenkiniai. Dar daugiau sakrališkumo šiai vietai suteikia sodybos šeimininkas, tikras girios filosofas.

Nuo vaikystės po dangumi

Į šį Aukštaitijos kraštą Feliksas atsikraustė 1977 metais. Kilęs iš kaimo vietovės (Radviliškio r., Šiaulėnai), prie Vilniaus nepritapo, tarsi trūko oro mieste.

„Esu gamtos vaikas, – dalijasi prisiminimais. – Dar šešiametis būdamas ganiau kaimo karves. Nuo ryto iki vakaro po atviru dangumi, tai po lietumi, tai po saule. Anksti išmokau užsikurti laužą lietui lyjant, sušlapęs išsidžiovinti, anksti susidraugavau su pievų, miškų augmenija. Augau aštuonių vaikų šeimoje, buvau auklėjamas kaimietiškai – kai tik gali padėti, tai ir padėk, kai gali susivokti, tai ir mąstyk, spręsk. Toks ankstyvas savarankiškumas suteikė laisvės pojūtį – šiandien dėkoju visiems, kurie galėjo padėti, bet nepadėjo. Viską pasiekiau pats.“

Feliksas tvirtina, kad mus puikiai veikia gamta, žinoma, jei tik mes patys savo mintimis, nuostatomis, įsitikinimais, tikėjimais neužsiblokuojame. Atvykusiuosius į sodybą nori nenori įsuka įprastas gamtos ritmas: nustojama skubėti, lenktyniauti, gyventi „madingai“. Užvaldo laukinė gamta, užlieja vidinė ramybė, pilnatvė.

Felikso Laivio sodyboje | asmeninė nuotr.

Gamtos knyga

Sodybos šeimininkas nuo pat vaikystės, kur tik būdavo, tarsi tikrindavo vietovę, ar ji jam tinka. Vėliau, jau būdamas fizikas, nuolat domėjosi, studijavo, kaip mus veikia gausybė gamtos galių, ypač aplinka, oras, vanduo, žemė, ugnis, kosmosas. Kuo ypatinga greta Alantos girios esanti vietovė? Kokia jos energetika?

Feliksas tikina, kad reikia išmokti skaityti Gamtos knygą. Mat už žmogų yra daug gudresnių, jautresnių padarėlių, belieka juos stebėti ir perprasti. Tai augmenijos ir gyvūnijos pasaulis. Miške yra vietų, kur žvėrys gyvena, veisiasi, paukščiai peri tiesiog būriais, augmenija veši, žaliuoja, ir yra tuščių vietų, nors miškas nepatyrusiai akiai atrodo toks pat. O jei gerai žolynams, medžiams, paukščiams, žvėrims, galbūt gerai ir žmogui? Kiekvieno augalo ar gyvūno jautrumas aplinkai išskirtinis. Žmogus gali tais ženklais pasinaudoti. Ypač gyvačių, naminių gyvūnėlių – šunų, kačių – jautrumu. Mūsų protėviai sakydavo: statyk namą ten, kur miega gyvatė.

Prie Valiulio akmens su F. Laiviu | asmeninė nuotr.

Mįslingasis Metų ratas

Viešnagę Felikso sodyboje verta pradėti mįslingame metų rate, kurį sudaro tvarkingai išdėlioti „skambantys“ akmenys bei žiemą vasarą žaliuojantys kadagiai. Čia žmogus tiesiogiai susilieja su žeme, jos elementais – akmenimis. Feliksas atrinko tik tuos akmenis, kurie savotiškai reagavo su jo kūnu, sukeldami labai švelnų dilgsėjimą. Pasikliaudamas intuicija, juos išdėstė ratu. Čia bene geriausiai pavyksta pailsėti jam ir sodybos svečiams.

Vėliau, besigilindamas į etnokultūrą, vyras atrado, kad akmenys mūsų protėviams buvo ypač svarbūs, kad jie, būdami skirtingi, skirtingai veikia mūsų sveikatą, nuotaiką, emocijas. Statyboms, pasirodo, svarbiausia būdavo parinkti tinkamus kampinius pamatų akmenis. Senovėje jų ieškodavo ypač jautrūs žmonės, panašūs į  gebančiuosius apčiuopti vandens gyslas. Būdavo įkasama po vieną kampinį namo akmenį jį pakreipiant taip, kad galios srūtų į būsto vidų, o ne išorę. Įkastas kampinis akmuo būdavo laistomas švęstu vandeniu. Tą pačią dieną kiti akmenys nebūdavo statomi. Tikėta, kad jeigu gerai parinkta vieta, tinkamai įkasti kampiniai pamatiniai akmenys, gyvenimą lydės sėkmė – klegės vaikai, užteks sveikatos, meilės, turtų.

Felikso Laivio sodyboje | asmeninė nuotr.

Svarbiau pradėjimas, o ne gimimas

Įėjęs į šį paslaptingą akmenų ratą, žmogus instinktyviai pasirenka savo tikrojo gimtadienio vietą, metų laiką, kai buvo tėvų pradėtas. Tas metų laikas ir yra svarbiausias: kiek tuo metu švietė saulė, kokia buvo Žemės ir Saulės padėtis – tokį spaudą jis ir gavo.

Kūdikis, pradėtas per Kūčias, gims per rudens lygiadienį, po Svarstyklių ženklu. Pradėjimo momentu buvo mažiausiai Saulės energijos, šviesos, todėl jo charakteryje daug svarstymų, mažai ryžto, veiksmo. Jis bus priešingybė gimusiajam Avino, Ugnies ženkle, kuris veikia daug nemąstydamas. Protėviai buvo pastabūs rašydami horoskopus, visi 12 Zodiako ženklų neblogai atspindi pradėjimo ir nešiojimo laikotarpio įtaką žmogaus vystymuisi, veiklumui, charakterio ypatumams, sveikatai.

O renkantis porą geriausia, kai ją sudaro priešybių papildymas, t. y. turėtų susieiti žmonės, kurių gimimo datą skiria 3 ar 9 mėnesiai, tuomet gyvenimas suksis gana sklandžiai. Jei  skirsis 6 mėnesiais, partneriai vienas kitą labai trauks, bet kartosis arba glaudus sutarimas, arba visiškas priešingumas. Lengviausia vienam kitą suprasti, sutarti, jei jaunuoliai gimę tuo pačiu metu, tačiau tokioje šeimoje gali netrūkti ir nuobodulio.

Gyvi, kol kvėpuojame

Feliksas seniai suvokė, kad dvasiniai dalykai privalo būti pirmoje vietoje. Kvėpavimas, arba dvasavimas, yra ir kūniškas, ir dvasiškas veiksmas, gyvi esame tol, kol dvasuojame. Net 4/5 energijos gauname kvėpuodami, iš oro. Tiesa, kvėpavimo taip pat reikia mokytis. Feliksas ėmė gilintis į jogos filosofiją, kuri neatskiriama nuo kvėpavimo pratimų. Ko gero, nuo statybos darbų vyro pečių sąnariai, liaudiškai tariant, tarsi susirakino. Ėmė varginti skausmas, rankų nejautra. Gydytojai siūlė operuoti, nors diagnozės negalėjo įvardyti. Tačiau miško žmogus labiau pasitikėjo savo jėgomis ir per pusantrų metų išsigydė. Studijuodamas liaudies mediciną, judėdamas, mokydamasis specialių kvėpavimo pratimų, skaidriai mintydamas. Ypač jį veikė kontrastinės oro ir vandens procedūros.

Pasak Felikso, daugiau dėmesio reikėtų atkreipti į savo mintis ir kvėpavimą, judėjimą, nes dar nesame pakankamai įvertinę pasąmonės galių. Didžiausias magas, kuris mus nuolatos užhipnotizuoja ir verčia veikti, šokti pagal jo muziką, yra mūsų pačių protas, mintys, nuostatos, tikėjimas. Išorė atspindi vidų. Kuo tikime, tą ir turime. Dažniau džiaukimės, skleiskime aplinkui meilę – ir visa tai grįš dešimteriopai.

Felikso Laivio sodyboje | asmeninė nuotr.

Gyvenimas lyg pirties takas

Nepailstantis fizikas, paskui kurį vos galima spėti bėgioti slenksčiuotomis upelės Virintos pakrantėmis, siūlo išbandyti keletą sveikatingumo procedūrų pirtyje. Čia yra ką rinktis: galima paskanauti miško ir laukų žolelių arbatos, pasimėgauti druskos, purvo ar molio procedūromis, masažais. Į šiuos malonumus gali pasinerti savarankiškai arba atsiduoti magiškoms Felikso rankoms. Paskui – maudynės šaltiniuotame tvenkinyje. Ir visa tai – bet kuriuo metų laiku.

Sodybos šeimininkas svečiams siūlo išbandyti kelių rūšių pirtis – ritualinę, sveikatą tausojančią, edukacinę, paprastą arba kvapnaus garo. Bet svarbiausia – į pirtį jis žvelgia pagarbiai, kaip į stebuklingą sveikatos, gyvasties lopšį.

„Daugelį metų žmogus į šį pasaulį ateidavo per pirtį ir per pirtį išeidavo. Gyvenimas žemėje – tik pirties takas, kuriuo šiek tiek pasivaikščiojame“, – tokiais žodžiais Feliksas pradeda pirties ritualą.

Pirčiai, kaip svarbiam virsmo veiksmui, prilygstančiam gimimui, visuomet reikia pasiruošti, nes ji – ir apsivalymas, ir nusiraminimas, ir susikaupimas. Labai svarbu intencija – dėl ko tą darai. Čia lengviausia pajusti, paliesti svarbiausias gamtos galias: orą, vandenį, žemę, ugnį. Gulėdamas ant gulto mintimis, oda, visu kūnu bendrauji su oro, žemės, vandens, ugnies dvasiomis. Joms padėkoji, atsiprašai, jei esi piktą mintį, žodį numetęs, prašai pagalbos – santarvės su jomis, su savimi ir kitais. Laimėsi daugiau, jei eisi, kaip jos liepia, kaip tavo kūnas, tavo prigimtis šaukia. Protėviai gamtos stichijas laikė gyvomis dvasiomis, tad ir elgėsi su jomis taip, kaip su dievaitėmis. Stengėsi neįžeisti mintimis, emocijomis, veiksmais. Svarbiausiosios stichijos čia veikia kaip viena. Dėl naudojamų miško žolelių pirtį užlieja augalų ir vantų aromatas, garai virsta ypatingu gyvuoju vandeniu, skaudžiai lyžčiojanti ugnies dievaitė garu žnaibo, glosto, myluoja besiilsintį kūną, vos tik vanduo apglėbia įkaitusius akmenis.

Vanta – ne šiaip šluotelė, joje užkonservuota gyvybė, saulės energija. Būtent to laikotarpio, kai ji buvo rišta. Paprastai jos  rišamos pavasarį, vasaros pradžioje, o stebuklingiausios tampa per Sekmines. Sekminės – toks metų laikas, kai Saulės ir Mėnulio padėtis Žemės atžvilgiu yra ypatinga. Vantų paskirtis –  išgauti aromatą. Vandens, lapų energija susilieja į vieną – į garą, į tai, ko mums reikia. Kvėpuojant pirtyje keičiasi mūsų kraujo sudėtis, limfos klampumas ir sudėtis, keičiasi visi mūsų vandenys. Tas žaibiškas virsmas vyksta per plaučius ir per odą.

Kada pirtis reikšmingiausia

Maudydamiesi žiemą pirtyje bent kelis kartus per mėnesį, nejausime Saulės šviesos trūkumo. Patys reikšmingiausi prausimaisi pirtyje sutampa su Saulės ir Žemės virsmu – gruodžio 21-ąją, birželio 21-ąją (maudymasis pirtyje ar rasoje), dar per pirmą pilnatį po pavasario lygiadienio (apie Jorę, Jurgines). Šiuo metu lietuviai ne tik vanodavosi pirtyse, maudydavosi tekančiame vandenyje, bet ir prausdavo visus gyvūnus, ypač žirgus, karves, šunis. Kad būtų sveiki visus metus.

„Mes vis per daug skubame, nepataikome į gamtos ritmą, – sako Feliksas. – Kad trykštume sveikata, laime, turime būti fiziškai judrūs, o dvasiškai ramūs. Visi veiksmai, emocijos veikia mus iki mažiausių kūno ląstelių. Pirtyje atkuriame apardytas jų struktūras ir gauname tai, ko kitais būdais neįmanoma gauti (pasikeičia organų veikla, net kraujo sudėtis), pakeičiame save – atgimstame.“