A. Dagelienė: Gydytojai gydo žmones, o veterinarai – žmoniją… (0)

Aušra Dagelienė | asmen. nuotr

Aušra Dagelienė | asmen. nuotr.

„Šuo ar katinas į mūsų namus ateina tuomet, kai jo labiausiai reikia. Kad augtų sveikas, būtina tinkamai juo pasirūpinti: paskiepyti, naikinti kirminus, apsaugoti nuo erkių“, – teigia vilnietė veterinarė Aušra Dagelienė, kuri gydo ne tik šeimininkų į kliniką atvežamus augintinius, bet padeda ir beglobiams šunims bei katėms.

– Kodėl pasirinkote veterinarijos gydytojos profesiją?

– Dar vaikystėje svajojau gydyti delfinus. Vilniaus universitete baigiau biologiją, kurį laiką dirbau Biochemijos institute, su šeima gyvenau Vilniuje. Vėliau gyvenimas pasikeitė, ir galėjau įgyti svajonių specialybę – baigiau Kauno veterinarijos akademiją. Tiesa, delfinų gydyti neteko… Mano specializacija – šunys, katės, graužikai, paukščiai. Per 25 veterinarės praktikos metus gydžiau triušiukus, jūrų kiaulytes, šinšilas, žiurkėnus, papūgėles… Visuomet sakau, kad žmonių gydytojai gydo žmones, o veterinarijos gydytojai gydo žmoniją: užsiima ir maisto produktų patikra, ir naminių gyvulių bei žvėrių sveikata…

– Siekdama rūpintis benamiais gyvūnais, įkūrėte ne pelno siekiančią įmonę „Pagalbos gyvūnams langelis“. Papasakokite apie šią veiklą.

– Lietuvoje yra daug gyvūnų prieglaudų, kurios benamiams šunims ir katėms suteikia stogą, maitina, ieško šeimininkų. O mes, veterinarijos gydytojai, siekiame, kad beglobiai nesiveistų ir būtų sveiki, neplatintų ligų. Benamiai gyvūnai platina žmogui pavojingas ligas: pasiutligę, toksokarozę, echinokokozę, toksoplazmozę. Dėl to negalima kaltinti kačių ir šunų – kalti jų žiaurūs ir neatsakingi šeimininkai, kurie ką tik gimusius mažylius arba atsibodusį augintinį išmeta ar tinkamai juo nepasirūpina: nesterilizuoja, nepaskiepija, neduoda vaistų nuo kirminų ir nesurenka augintinių išmatų. Kontaktuojame su gyvūnais to net nežinodami: kirminų kiaušinėlių į namus parnešti galime ant batų padų, o vaikai jais užsikrečia žaisdami smėlio dėžėse, paglostę valkataujantį šuniuką ar kačiuką…

Vis daugiau daugiabučiuose gyvenančių žmonių rūpinasi benamėmis katėmis: įrengia namelius ir jas šeria. Iš savivaldybės išsiėmę specialias pažymas įgyja teisę būti kačių šėrėjais. Žinau močiučių, kurios pačios lieka alkanos, bet iš pensijos nuperka maisto benamėms katėms. Globojamos katės saugo savo teritoriją ir neįsileidžia svetimų.

Šiuo metu vykdome akciją „Pagauk, strerilizuok, paleisk“. Žmonės mums praneša, kur telkiasi benamių kačių kolonijos. Atvažiuojame ir šiems gyvūnams suteikiame medicinos pagalbą: gydome, vakcinuojame, sterilizuojame ar kastruojame. Mūsų klinikoje nėra stacionaro, bet turime savanorių, kurie rūpinasi gyvūnais po operacijų – parsiveža į savo namus ir slaugo, kol pasveiksta. Ir aš pati neretai parsivežu išoperuotus beglobius šunelius slaugyti į namus, nors patys laikome tris „mergaites“: kieme voljere gyvena buvusi beglobė Bona, o Deimantėlė ir Leda – kambarinės. Jos skirtingo amžiaus, bet puikiai sutaria.

Katės sterilizacija | A.Dagilienės asmen. nuotr.

Katės sterilizacija | A.Dagilienės asmen. nuotr.

Neturime patalpų gyvūnų prieglaudai, teikiame tik medicinos pagalbą, tačiau mūsų rastus ir išgydytus gyvūnus mielai priima prieglaudos „SOS gyvūnai“, „Gyvybės vagonėliai“…

„Gyvūnų pagalbos langeliui“ skiriame dalį veterinarijos klinikoje uždirbtų lėšų už šunų gydymą bei kirpimą, taip pat žmonių paaukotus 2 proc. pajamų mokesčio, organizacijų ar privačių asmenų aukas. Kviečiu visus norinčiuosius prisidėti.

– Skaudu matyti į gatvę išmestą šunelį, gailiu žvilgsniu nulydintį praeivius ar besitrinantį prie konteinerių… Kaip gerai, kad atsiranda kilnių žmonių, kurie jais pasirūpina…

– Mano gyvenime buvo sunkus metas, kai visai svetimi žmonės man išgelbėjo gyvybę ir padėjo atsistoti ant kojų. Pati jaučiausi kaip tas benamis šuniukas, todėl suprantu visus, kurie tai patiria, ir noriu grąžinti skolą…  Bet aš viena nieko nepadaryčiau, jei „Gyvūnų pagalbos langelis“ neturėtų didelio būrio geros valios žmonių, kurie be atlygio padeda nelaimingiems gyvūnams.

Skauda širdį, kai tenka susidurti su žmonių žiaurumu. Kartą nuvažiavome su šeima į Klaipėdą, einame pro šiukšlių konteinerį, girdžiu – kažkas taip gailiai cypia… Pažiūriu, o ten išmesti trys šuniukai, du negyvi, o vienas rėkia: aš dar gyvas, aš noriu gyventi… Toks mažutis, tilpo į delnus. Parsivežiau namo, kai delnuose laikau – nurimsta, kai padedu į dėžutę, vėl verkia…  Pavadinau jį Lakiu, paaugusį atidaviau pažįstamos tėvui į kaimą, jis tapo mieliausiu šeimos nariu, negalėjo būti vienas be kito. Šuniukas išsirėkė savo gyvenimą.

Žiemą gavau iškvietimą. Katės šildėsi rūsyje, o žmogus užkalė rūsio langą. Jei nebūtume jų išgelbėję, vargšės būtų nudvėsusios kankinama bado mirtimi…

Kartą ryte atėjusi į kliniką prie durų radau dėžę, o ten dreba penki maži kačiukai. Atnešė žmogus, numetė veterinarams – jie pasirūpins… Žinoma, mes pasirūpinome. Bet norėčiau, kad ir pats žmogus pasirūpintų – juk po metų jo katė vėl atsives palikuonių…

– Ant jūsų stalo matau knygutę apie šunis, kurioje įrašyta „ Mes sulaukėme 14 gimtadienio. Ačiū, Jums Daktare. Tobis.“ Ar jūsų praktikoje pasitaikė išskirtinių pacientų, kurie ilgam išliko atmintyje?

– Jų buvo daug… Šią knygutę gavau iš savo paciento šeimininkų. Seną, 12 metų, šunelį atvežė lūžusia kojyte. Šeimininkai buvo labai nusiminę, nes manė, kad jį reikės užmigdyti. Teko atlikti sudėtingą operaciją, įdėti metalo plokštelę, ir kojytė sugijo, o Tobis išgyveno dar dvejus metus.

Kartą atvežė labai apleistą šunį iš kaimo. Senas žmogus jį laikė pririštą prie būdos. Kai šeimininkas mirė, jo sodyboje apsigyvenę žmonės pamatė, kad keturkojo grandinė tiesiog įaugusi jam į kaklą, atsivėrusi pūliuojanti žaizda… Senukas, matyt, to net nepastebėjo, nes šuo buvo gauruotas, susivėlęs. Teko vargšiuką operuoti su visiška narkoze, pašalinti dalį odos ir audinių, tiesiog iš naujo galvą prisiūti prie kaklo. Šunims, ypač jauniems, kurie kaime laikomi pririšti prie būdos, nereikėtų smarkiai užveržti antkaklio, būtina retkarčiais jį nuimti ir leisti jiems palakstyti.

Buvo atvejis, kai Kalėdų išvakarėse, gruodžio 24-ąją, žmogus į kliniką atvežė nėščią kalytę ir pareiškė: „Man reikia skubiai išvažiuoti, o kalytė tuoj gimdys. Padarykite jai cezario pjūvį, bet šuniukų man nereikia, užmigdykite juos.“ Padariau mamytei operaciją, bet apie šuniukų migdymą nebuvo net kalbos… Namo parsinešiau dovanėlę – aštuonis vaikiukus, kuriuos kas valandą turėjau žindyti pienuku. Juos prižiūrėjau, kol sulaukė dviejų mėnesių. Paskui ieškojome jiems šeimininkų, ir visi aštuoni rado namus. Kelis jų atveždavo man į kliniką skiepyti, kirpti, sterilizuoti, jie sulaukė senatvės, kai kuriuos net palydėjau į aną pasaulį: į mano rankas atėjo, iš mano rankų išėjo.

– Kokias šunų ir kačių priežiūros klaidas dažniausiai daro jų šeimininkai?

– Mažo dviejų mėnesių šuniuko negalima leisti į lauką, kol jis du tris kartus nepaskiepijamas, nes užsikrės virusinėmis ligomis ir nugaiš.

Šunims ir katėms būtina kas trys mėnesius duoti vaistų nuo kirminų, ypač jei jie gyvena kaime. Taip apsaugosite ne tik augintinį, bet ir savo šeimos narius. Veterinaras patars, kokių vaistų reikia konkrečiam šuniui ar katei, ir nustatys dozę. Žmonėms skirti vaistai jiems netinka. Svarbu neperdozuoti , nes mažiems šuniukams tai pražūtinga. O per mažos vaistų dozės nesunaikina visų kirminų, pavyzdžiui, kaspinuočių ar askaridžių, kurie gali užkimšti šuns žarnyną. Šunų askaridės pavojingos ir žmonėms.

Kasmet daugėja atvejų, kai erkės šunis užsikrečia sunkiomis ligomis – babezioze, erlichioze, kurios pagydomos tik esant pradinei stadijai. Prasidėjus erkių sezonui, šunims būtina duoti kraujasiurbius atbaidančių vaistų (tablečių, purškalų ar lašiukų) arba užsegti specialų antkaklį. Šias priemones reikia pirkti tik veterinarijos vaistinėse arba klinikose, o ne zooprekių parduotuvėse.

– Kada reikėtų sterilizuoti kalytes ir kates?

– Pateles patarčiau sterilizuoti iki lytinės brandos, kai jos sulaukia 6 mėnesių. Tai visiškai nekenkia gyvūno sveikatai – įrodyta moksliniais tyrimais. Atvirkščiai, sterilizacija apsaugo jas nuo pieno liaukų onkologinių ligų, gimdos uždegimų. Klaidingas mitas, kad kalytei reikia leisti atsivesti šuniukų, nors sterilizuoti niekada ne vėlu, net ir po kelių vadų. Leisti kalei atsivesti šuniukų turėtų tik gyvūnų veisėjai. Šuniukus, katinus irgi reikėtų kastruoti – tai nesudėtinga operacija, po jos gyvūnas tą pačią dieną gali vykti namo.

– Ar dažnai tenka užmigdyti gyvūnus? Mano tėvas, veterinarijos gydytojas, sakydavo, kad gyvūnai jaučia savo mirtį.

– Atsisakome užmigdyti sveiką gyvūną. Jis turi gyventi – toks mūsų principas. Net jeigu žmogus nori jo atsisakyti – atiduodame į prieglaudą arba ieškome šeimininkų. Nė vieno gyvūno negalima nurašyti, kiekvienas iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą. Veterinarijos gydytojo pareiga – duoti šansą kiekvienam ir padaryti viską, kad jis išgyventų. Mano darbe buvo ir sunkių akimirkų, skaudžių netekčių, ašarų, kai nepavykdavo išsaugoti gyvybės…

Užmigdau tik seną, sergantį, kenčiantį katinėlį ar šunį, kurio nėra vilties išgydyti. Tokia mirtis yra natūrali. Ir pats gyvūnas jaučia, kad jo gyvenimas baigiasi, o veterinaras jam padeda išeiti, nutraukia kančias. Todėl manau, kad, nutraukdama beviltiško, kenčiančio šuns gyvybę, darau gerą darbą… Kai kurie žmonės būna šalia gyvūno paskutiniu jo gyvenimo momentu, kitiems per sunku matyti, kaip jų šeimos narys iškeliauja…

– Senovės lietuviai tikėjo, kad šunys (kaip ir arkliai) turi sielą ir žmogų lydi net po mirties. Tai įrodo archeologų rasti rasti žmonių palaidojimai viename kape su šunimis ir arkliais. Norisi tikėti, kad su savo augintiniais, kuriuos mylėjome, mes susitiksime ir aname pasaulyje.

– Manau, aname pasaulyje su gyvūnais susitiks ir atpildo susilauks visi – ir kurie juos mylėjo, jais rūpinosi, ir kurie juos skriaudė.

– Lietuvos kaimuose dar išlikęs gražus paprotys priglausti mirusio kaimyno šunį ar katę. O jei į kiemą atklysta benamis gyvūnas, jo neišvaro, tikėdami, kad pats likimas jį siunčia. Skaičiau, kad šuniukas „pranešė“ moteriai apie gresiantį krūties vėžį, ėmęs įkyriai uostinėti jos pažastį.

– Žinau atsitikimą, kai šuo išgelbėjo skęstantį vaiką. Pažįstami pasakojo atvejį, kai moteriai, kuri buvo paralyžiuota po insulto, padovanojo šuniuką. Tas šuniukas ne tik suteikė jai daug teigiamų emocijų, bet ir laipiojo per ją, masažavo savo kojytėmis, ir ji pradėjo vaikščioti.

– Dėkoju už įdomų pokalbį ir už jūsų darbą.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Sveikata, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *