Net 60 proc. Lietuvos gyventojų laiko naminius gyvūnus, iš kurių 58 proc. katės ir 56 proc. šunys – tai atskleidė šių metų vasarį atlikta visuomenės apklausa.
Nors skaičiai dideli, šeimininkai vis dar nemoka tinkamai rūpintis savo augintiniais ir iš didelės meilės juos sargdina netinkamai parinktu maistu bei nepaisydami neįprasto jų elgesio. Apie lietuvių gyvūnų priežiūros įpročius patirtimi dalijasi parduotuvių tinklo KIKA veterinarijos gydytoja, farmacijos vadovė, gyvūnų grožio specialistė, turinti 10 metų patirtį ruošiant šunis parodoms, Kamilė Ausmanė.– Dėl kokių nusiskundimų augintinių savininkai dažniausiai kreipiasi į veterinarijos klinikas?
– Dažniausias netrauminis sveikatos sutrikimas, keliantis nerimą šeimininkams, – gyvūnų viduriavimas. Priežastys gali būti įvairios: augintinis patiria stresą, nes yra paliktas prižiūrėti svetimiems žmonėms, taip pat žarnyno sutrikimams įtakos gali turėti pakeistas pašaras ar dažniausia klaida – nuo stalo duodamas maistas. Kartais viduriavimas gali pasireikšti jauniems šuniukams dantų keitimosi periodu ar rujos metu. Svarbu ilgai nedelsti, kad liga neįsisenėtų ir gyvūnas nedehidratuotų – padedant veterinarui šis negalavimas greitai išgydomas.
– Žiemą kasmet būna gripo epidemijos, gal ligų sezoniškumas būdingas ir gyvūnams?
– Žinoma, būdingas. Vasarą, kai gyvūnai daug laiko praleidžia lauke, jiems itin pavojingos erkės, galinčios sukelti babeziozę – itin sunkią kraujo ligą, nuo kurios Lietuvoje vakcinos dar nėra. Taip pat atitinkamos veislės šunims (mopsams, bokseriams, Jorkšyro terjerams, prancūzų buldogams) karštuoju metų laiku itin pavojinga saulė, ji gali sukelti šiluminį smūgį. Šaltuoju metų laiku itin dažnai parodose vyrauja susirgimas, šunų šeimininkų susibūrimuose vadinamas „šunidžių kosuliu“. Šios ligos požymiai kaip ir žmonių peršalimo – kosulys, čiaudulys ir sloga.
– Paminėjote vieniems ar kitiems gamtos veiksniams jautresnius šunis, tačiau galbūt yra specifinės šunų veislių ligos?
– Ligas būtų galima skirstyti į mažų veislių šunų ir didelių. Mažoms veislėms priskiriami populiarūs visame pasaulyje šuniukai – Jorkšyro terjerai, cvergpinčeriai, mopsai, vokiečių nykštukiniai špicai. Šių veislių tipinės ligos – hipoglikemija, t. y. mažas cukraus kiekis kraujyje, trachėjos kolapsas, atrodantis kaip dusimas dėl trachėjos susiaurėjimo, būdingos traumos – kelio girnelės išnirimas. Didelių veislių šunys, tokie kaip auksaspalviai retriveriai, vokiečių aviganiai, Berno zenenhundai, rotveileriai ir kt., serga klubo sąnario ir alkūnės displazija, skrandžio persisukimu, inkstų nepakankamumu.
– Ar galima teigti, kad vyrauja tam tikros gyvūnų ligų mados?
– Na, madomis to nepavadinčiau, tačiau šeimininkai šiais laikais labiau kovoja už savo augintinių sveikatą ir stengiasi dėl jų ilgesnio gyvenimo. Vienas geriausių pavyzdžių – gyvūnų vėžys, kuris, taip pat kaip ir žmonių onkologinės ligos, gydomas chemoterapija.
– Dabartinė žmonijos rykštė – įvairios alergijos. Ar ši tendencija pastebima ir tarp augintinių?
– Taip, gyvūnai, kaip ir žmonės, yra alergiški, ir tokių atvejų daugėja. Alergiški yra visų veislių gyvūnai, tačiau ypač tai pastebima ant baltų ar šviesaus kailio augintinių. Alergijos pasireiškia įvairiai: dažnai kailis pakeičia spalvą (akių zonoje, ant letenų, papilvėje), šunys ar katės nuolatos laižo kurią nors kūno dalį, kartais net iki gilių žaizdų išgraužia vietas, kur jaučia dirginimą. Kaip ir alergiškų žmonių mityboje, pašarų gamintojai prisitaikė prie kintančios situacijos ir ieško sprendimų, galinčių sumažinti alergines reakcijas. Pavyzdžiui, gaminami pašarai be grūdinių kultūrų (Grain Free), kad būtų galima gyvūną apsaugoti nuo alergijos grūdams, taip pat išskiriamos specializuotos veterinarinės bei įvairios dietinės linijos.
– Ar vienai gyvūno veislei skirtas pašaras tinka kitai?
– Renkant pašarą šuniui, pirmiausia svarbu atsižvelgti į augintinio veislę, jo dydį ir aktyvumą bei gyvenimo būdą, pagal pašaro sudedamąsias dalis įvertinti energinę jo vertę, kurios gali prireikti jūsų šuniui per visą dieną. Energinę vertę nulemia pašare esantys baltymai, riebalai, angliavandeniai, taip pat žaliavų kokybė, iš kurių šuo gauna šias maistines medžiagas. Be to, svarbu žinoti, kad įvairių pašarų granulių dydis bei sudėtis skiriasi, ir ne veltui – šeriamo šuns dydis lemia pasirenkamų granulių dydį, nes jos pritaikytos skirtingiems gyvūnų žandikauliams.
Yra vadinamasis universalus pašaras, kurio granulė – vidutinio dydžio, todėl jis tinka įvairaus amžiaus bei dydžio šunims – pvz., nuo 7 kg iki 25 kg. Tačiau reikia suprasti, kad mitybos racionas mažam, namie gyvenančiam šuniukui turėtų skirtis nuo didelio, aktyvaus, daug laiko lauke praleidžiančio bei fizinį krūvį patiriančio šuns dienos davinio.
Dažniausiai mažos granulės pašaras turi aukštesnę energetinę vertę (t.y., kaloringesnis), lyginant su didelėmis granulėmis, nes maži šuniukai suėda pašaro mažesnį kiekį, tačiau turi patenkinti organizmo poreikius ir gauti tinkamą dienos kalorijų normą.
Toks pašaras tiesiog nepatenkins jo organizmo poreikių ir neišpildys dienos kalorijų normos. Aktyviems, sportuojantiems ir vadinamiesiems „darbiniams“ šunims (gelbėtojams, vedliams, policijos šunims) skirtas pašaras, turintis didelę energetinę vertę: kuriame gausu angliavandenių ir baltymų, stiprinančių raumenis ir audinius, yra maistinių priedų (kaip „MicroZeoGen“), natūralių skaidulų bei natūralių probiotikų, padedančių išvengti streso ir įtampos sukeliamo viduriavimo.
Parodose dalyvaujantiems šunims labai svarbus kailio grožis, tad jiems skiriami pašarai su didesne Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių koncentracija. Taip pat dažna parodinių šuniukų bėda – nuo ašarų parudavęs kailis paakiuose, nuo kasdienio pašaro – barzda, o nuo vedžiojimo – letenėlės. Tačiau jau yra sukurtas aukščiausios kokybės specialus subalansuotas pašaras, skirtas šunims, turintiems ruduojančio kailio problemą – jame aukščiausios kokybės žaliavų ingredientai palaiko tinkamą, „nedažančią“ ašarų sudėtį ir apsaugo gyvūno organizmą nuo uždegiminių procesų.
– Kokia dažniausiai gyvūnų savininkų daroma klaida?
– Dažniausia problema, kad šeimininkai iš didelės meilės nepaiso ant pašaro pakuotės nurodytų šėrimo normų ir savo gyvūnus peršeria. Paprastai taip elgiasi senyvo amžiaus žmonės, mat jiems atrodo, kad taip gyvūnas lepinamas, o laikantis normų augintinis kone badauja. Normos nustatytos ir nurodytos ne šiaip sau, kaip ir pašaro priskyrimas vienai ar kitai veislei – gyvūnų maistą kuria specialistų komanda, ji paskaičiuoja, kiek ir kokių medžiagų kasdien reikia augintiniui.
– Tad koks pašaras yra geriausias?
– Svarbu, ko iš pašaro tikitės. Standartiškai, pašarai skirstomi į tokias klases, kaip ekonominę, premium ir super premium, tačiau pastaraisiais metais tampa sunku apibrėžti šią klasifikaciją, nes atsiranda vis naujų kategorijų. Ekonominis pašaras patenkina bazinius gyvūno poreikius, todėl yra universalus, nepritaikytas konkrečioms veislėms, tačiau ilgainiui, juo šeriant, organizmui gali trūkti vertingų medžiagų, kailis nustoti žvilgėti, o po steriliziacijos atsirasti šlapimtakių problemų, kurios negydomos gali baigtis augintinio mirtimi. Premium klasės pašaras yra kokybiškas, praturtintas įvairiais mikroelementais, pritaikytas skirtingų veislių ir gyvenimo būdo poreikiams, o super premium pašaras yra gaminamas iš aukščiausios klasės natūralių produktų, maksimaliai prisotinant vitaminų ir mikroelementų. Vaizdžiai kalbant, galima būtų sulyginti tris žmones – vienas maitinasi pusfabrikačiais, antras valgo sveiką maistą, o trečias vartoja ekologiškus ir subalansuotus maisto produktus.
– Ar tiesa, kad augintiniams šokoladas – mirties nuosprendis?
– Viskas, kas vartojama nesaikingai, anksčiau ar vėliau atsiliepia sveikatai. Šokolade yra teobromino, kuris gali negrįžtamai paveikti širdies ir nervų sistemos veiklą, tad tai, kas tinka žmonių nuotaikai pakelti, netinka gyvūnams. Jeigu labai norisi juos palepinti, gyvūnų prekių parduotuvėse galima rasti specialaus nekenksmingo „šokolado“, skirto augintiniams.
– Kas kiek laiko patariama lankytis pas veterinarą?
– Jeigu šuo sveikas, guvus, elgiasi įprastai ir šeimininkui nekyla klausimų dėl jo sveikatos, pas veterinarą galima lankytis kartą per metus vakcinacijai. Tačiau jeigu pasireiškia neįprasti simptomai, gyvūnas ima elgtis keistai, patarčiau registruotis konsultacijai pas savo veterinarijos gydytoją. Kadangi šiais laikais dažnam augintinis kompensuoja dėl darbų prarastą socialinį gyvenimą, juo reikėtų rūpintis atitinkamai.
O taip, yra momentas… Peršeria ir dar ne kokybišku maistu. Viską reikia normuoti, kaip ir mes žmonės nelabai gerai jaučiamės persivalgę ar turėdami viršsvorį, tą patį juk jaučia ir gyvūnai.
Mūsų šeimos patirtis kitokia… Ilgiau ir sveiki gyveno tie, kas mito tuo pačiu, kuo ir mes (savaime suprantama, tai nereiškia, jog ir obuolius ar vaflius ėdė). Prisikirtusi namuose, ji dar į sodą eidavo pamedžioti, o kartais ir mums ką nors atnešdavo – leisgyvį paukštelį ar pelę. Tai bent ,,nudžiugindavo”… Mūsų pati pačiausia katė sveikutėlė 22 metus karaliavo, ciuciukų gyvenimo trukmė priklausė ir nuo automobilių gausėjimo gatvėse. Nematėme šunelio blogai besijaučiančio. Nebent nuliūsdavo nuo katės ,,į akį” gavęs… Kai sugrįžau į Vilnių, pakeičiau savo ,,meniu”, ir teko pirkti konservus arba sausą maistą, nors stengiausi kasdien ir žalios paukštienos ar žuvies duoti. Ilgiausiai miesto ,,vaišes” atlaikiusi katė išgyveno vos 16 m., ir vis sirguliavo.
O dėl apsirijimo – rūpinausi, kad visada būtų pilnas dubenėlis su sausiukais. Katė įprato, jog jis visada savo vietoje ir visada pilnas, todėl nejautė nerimo, kad reikia ir į priekį prisikirsti, nes gali tekti badauti. Todėl labai abejingai žiūrėjo į ėdalą, neapsirydavo ir nestorėjo. O dar turėjo daug darbo, lakstymo, nes bėgdavo į kiemą šunų išvaikyti. Gerai išauklėti šuneliai nuo jos kentėdavo. .