Babeziozė – viena dažniausių ir pavojingiausių erkių pernešamų šunų ligų. Ją sukelia įvairios pirmuonių parazitų Babesia spp. rūšys, pažeidžiančios raudonuosius kraujo kūnelius – eritrocitus. Lietuvoje labiausiai paplitusi šunų babeziozės sukėlėjų rūšis – Babesia canis. Šiuos parazitus pernešančios erkės aptinkamos visuose mūsų šalies regionuose, ne tik miškingose vietose. Pasak specialistų, babeziozė – itin klastinga liga. Pastebėjus ją pačioje pradžioje, ji gali būti sėkmingai gydoma vaistais, tačiau uždelsus, gydymas tampa komplikuotas ir neretai baigiasi gyvūno mirtimi.
Veterinarijos klinikų tinklo „Dr.Vet“ gydytoja Marija Paulauskaitė sako, kad babezioze užsikrėtusios erkės ligą gyvūnams perneša su seilėmis. Į šuns kraujotaką patekę pirmuonys dauginasi eritrocituose ir vieną po kito juos ardo. Raudonieji kraujo kūneliai yra atsakingi už visų organų ląstelių aprūpinimą deguonimi. Jų kiekiui mažėjant ir vidaus organams negaunant pakankamo deguonies kiekio, pažeidžiami inkstai, kepenys, blužnis, sutrinka daugelis gyvybinių funkcijų.
Babeziozės klinikiniai požymiai ir ligos forma (komplikuota ar nekomplikuota) priklauso nuo Babesia canis padermės virulentiškumo. Didelę įtaką vienokios ar kitokios formos pasireiškimui turi ir organizmo atsakas į patogeną. Mokslinių tyrimų duomenimis, babeziozė komplikuojasi kas penktam ja susirgusiam šuniui. Dažniausios komplikacijos yra labai stipri anemija, kuriai suvaldyti prireikia kraujo perpylimo, įvairios kepenų patologijos, ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Kitos galimos komplikacijos – daugybinis organų nepakankamumas, cerebrinės babeziozės komplikacijos.
Pirmas pavojaus signalas – staiga pasikeitęs gyvūno elgesys
Dažniausiai babeziozės simptomai pasireiškia ne iš karto. Įprastai jie pastebimi praėjus 7–14 d. po erkės įsisiurbimo, tačiau inkubacinis laikotarpis gali užtrukti ir iki 28 dienų. Dažniausi klinikiniai simptomai – staiga atsiradęs gyvūno vangumas, apetito praradimas, vėmimas, viduriavimas, šlapinimasis tamsiu kavos spalvos šlapimu, dažnas ir gilus alsavimas. Šuo taip pat tampa apatiškas, liūdnas, nenori žaisti, eiti pasivaikščioti. Jam gali pakilti temperatūra, pabalti akių gleivinė.
M. Paulauskaitė sako, jog neretai, pasikeitus gyvūno elgesiui, ypač jeigu stebimi ne visi klinikiniai simptomai, šeimininkai to nesureikšmina ir nusprendžia palūkėti dieną ar dvi, tikėdamiesi, kad šuns savijauta pagerės. Tačiau, pasak veterinarijos gydytojos, toks sprendimas gali būti lemtingas. Babeziozė šuns organizme plinta labai greitai, o ligai progresuojant didėja komplikacijų rizika. Neretai dėl šios ligos vos per parą ar dvi išsivysto mažakraujystė ar inkstų nepakankamumas. Nesuteikus operatyvios pagalbos, gyvūnas gali mirti.
Gydytoja atkreipia dėmesį, jog kartais liga pasireiškia ne visai tipiniais požymiais. „Pavyzdžiui, gyvūno apetitas nedingsta, o tik sumažėja, šuo tampa ne apatiškas, bet tik mažiau aktyvus. Pasitaiko atvejų, kai šuo tampa neramus, sutrinka jo miego ritmas. Siekiant išvengti ligos progresavimo ir galimų komplikacijų, pastebėjus bet kokius šuns elgsenos pokyčius, labai svarbu reaguoti itin operatyviai ir nieko nelaukiant skubėti į veterinarijos kliniką“, – pabrėžia M. Paulauskaitė.
Babeziozė nustatoma atsižvelgiant į gyvūno ligos istoriją, pasireiškusius požymiu, kraujo tyrimų rezultatus. Diagnozei patvirtinti taip pat atliekama periferinio kraujo mikroskopija. Esant poreikiui, kraujo mėginiai gali būti siunčiami į laboratoriją, kur atliekamas molekulinės diagnostikos (PGR) tyrimas.
Ligai komplikavusis šuniui gali prireikti ir kraujo perpylimo
Babeziozės gydymas priklauso nuo Babesia parazito rūšies. Jeigu ligos sukėlėjas Babesia canis, pirmiausia skiriamas šiuos parazitus naikinantis preparatas – imidokarbo dipropionatas. Tolimesnis gydymo planas priklauso nuo gyvūno klinikinės būklės.
„Esant poreikiui, taikomos intraveninės infuzijos, skiriami ligos sukeltus simptomus padedantys slopinti vaistai. Sunkios būklės gyvūnai stacionarizuojami intensyviai priežiūrai. Lazdynų gyvūnų ligoninėje turime kraujo banką, tad esant sunkiai būklei bei stipriai anemijai, atliekame kraujo perpylimą, taikome deguonies terapiją“, – pasakoja M. Paulauskaitė.
„Dr. Vet Lazdynų gyvūnų ligoninės” vadovė, veterinarijos gydytoja Kristina Raulinaitė pastebi, jog nepaisant gausios informacijos apie šią klastingą ligą, vis dar neretai į veterinarijos kliniką kreipiamasi babeziozei jau įsismarkavus. Tokiu atveju dažnai prireikia kraujo perpylimo ir intensyvios priežiūros, todėl šunys būna stacionarizuojami. Gydytoja prisimena vieną iš tokių atvejų:
„Vidutinio amžiaus šuo staiga tapo vangesnis, nebebuvo žaismingas, nenorėjo eiti į lauką, daugiau miegojo, pradėjo šlapintis tamsios spalvos šlapimu, galiausiai – vemti. Tačiau savininkai į veterinarijos kliniką kreipėsi tik praėjus 4 dienoms nuo simptomų pradžios. Šuns būklė tuo metu jau buvo itin prasta, jam buvo pasireiškusi pireksija (aukšta kūno temperatūra), nustatyta didelio laipsnio anemija. Gyvūnui reikėjo intensyvaus gydymo, todėl pasinaudojus kraujo banko atsargomis ir atlikus kraujo perpylimą, jis buvo stacionarizuotas. Laimei, po šešių dienų gydymo ligoninėje šio šuns būklę pavyko stabilizuoti“. Tačiau, pasak K. Raulinaitės, uždelsus ir laiku nesuteikus pagalbos gydymas dažniausiai tampa komplikuotas ir liūdnos baigties, deja, pavyksta išvengti ne visada.
„Taigi, norėčiau dar kartą atkreipti visų šunų augintojų dėmesį ir akcentuoti greitos jų reakcijos svarbą. Tik gyvūno šeimininkas geriausiai pažįsta savo augintinį, todėl gali pastebėti net menkiausius jo elgsenos pokyčius – vangumą, apatiją, sumažėjusį apetitą ir kt. O tada labai svarbu nedelsti ir kuo greičiau vykti į veterinarijos kliniką – tik taip ligą galima diagnozuoti ir pradėti gydyti dar jos pradžioje, gyvūno klinikinei būklei išliekant stabiliai“, – pabrėžia K. Raulinaitė.
Išvengti grėsmės gyvūno sveikatai padės apsaugos priemonės ir atidus gyvūno stebėjimas
M. Paulauskaitė sako, kad nors apie erkių keliamus pavojus kalbama nuolat, tačiau vis dar neretai apsauga nuo jų susirūpinama per vėlai. Nors didžiausias erkių aktyvumas pastebimas pavasariui įsibėgėjus, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai įspėja, kad budriems reikėtų būti visada, termometro stulpeliui pasiekus septynių laipsnių temperatūrą. „Savo darbo praktikoje teko susidurti su ne vienu atveju, kai šuo suserga babezioze žiemos mėnesiais, nes šaltuoju sezonu nenaudojamos apsaugos nuo erkių priemonės. Todėl visuomet patariu šunų augintojams, gyvenant Lietuvoje ir įsivyraujant vis šiltesnėms žiemoms, šuns apsauga rūpintis ištįsus metus“, – pabrėžia ji.
Kristina Raulinaitė atkreipia dėmesį, kad šunys babezioze užsikrečia net ir naudojant apsaugos priemones, tačiau nesilaikant jų naudojimo instrukcijų ar naudojant jas nereguliariai. Tokiu atveju ligos forma nebūna lengvesnė ar paprastesnė – gyvūnas serga lygiai taip pat, galimos komplikacijos, intensyvi ligos eiga. Todėl, siekiant užtikrinti augintinio saugumą, apsisaugojimo nuo erkių priemones svarbu naudoti tinkamai ir reguliariai.
Infekuotos erkės randamos ne tik miškuose ar pievose, bet ir miestų parkuose, tad grįžus iš pasivaikščiojimų lauke su augintiniu, svarbu atidžiai jį apžiūrėti, o aptikus erkę – kuo greičiau ją ištraukti. Ant šuns kūno patekusi erkė įprastai tvirtai įsisiurbia per 5–6 val. Dažnai laiku pastebėjus erkę, dar galima išvengti gyvūno sveikatos sutrikdymo. Įsisiurbusios erkės pirmiausia stengiasi pasisotinti gerdamos kraują ir tik vėliau su savo seilėmis išleidžia ligos sukėlėjus. Didžiausią babezijų koncentraciją erkė išskiria maždaug antrą trečią parą po įsisiurbimo, taigi, kuo anksčiau erkė bus rasta ir ištraukta, tuo mažesnė grėsmė kils gyvūno sveikatai.
„Jeigu įsisiurbusios erkės visgi lieka nepastebėtos, reikėtų nenumoti ranka į gyvūno elgesio pasikeitimus, ypač netikėtai, be paaiškinamos priežasties atsiradusį šuns vangumą ir, įtariant babeziozę, kuo skubiau kreiptis pagalbos. Sureagavus laiku, dažniausiai pakanka medikamentinio gydymo, o šuns sveikata atsistato gan greitai. Tuo tarpu, kuo ilgiau laukiama, tuo labiau liga progresuoja. Laikas yra itin svarbus šios ligos eigai ir prognozei“, – baigdama pokalbį dar kartą akcentuoja veterinarijos gydytoja Marija Paulauskaitė.
