M. Kundrotas. Europa. Kas tai yra? (5)

Europarl.europa.eu nuotr.

Europarl.europa.eu nuotr.

Tiek iš savo draugų konservatorių, tiek iš oponentų radikalioje dešinėje, liberalioje dešinėje, marksistinėje kairėje dažnai tenka girdėti egzaltuotą tikėjimą Europa. Ir be jokio maivymosi, visiškai nuoširdžiai kyla klausimas – kas tai yra? Ar šie tikintieji gebėtų atsakyti į šį klausimą bent patys sau?

Jei tai – hipotetinis subkontinentas, besitęsiantis iki Uralo, tai pagrindinė Rusijos dalis yra Europoje. Ar tikrai tai turi mintyse dauguma tikinčių? Jei tai – indoeuropiečių tautų šeima, tai indai su persais – labiau Europoje, nei vengrai, suomiai, estai ar baskai. Jei tai – baltoji rasė, tai kai kurie ispanai – tamsesnio gymio, nei kai kurie turkai. O jei tai – krikščionybė, kur dėsime Europoje gyvenančius pagonis, laisvamanius, musulmonus, kitų tikėjimų atstovus? Pagaliau, kuo tada Europa skirtųsi nuo Amerikos? Kiekviena tapatybė remiasi vienybe viduje ir skirtumu išorėje.

Tarkime, kad Europa – kažkas, apimančio visas šias dimensijas. Tai – civilizacija, susikūrusi ir tebekuriama Europos subkontinente, kurios branduolys – indoeuropietiškos kilmės, bet apie jį lipdosi ir kitų tautinių masyvų fragmentai, o šios civilizacijos stuburu per ilgus amžius tapo krikščionybė. Ką gi regime? Ogi sukurtą konstruktą, kuriam, kaip visumai, vargiai pritartų tikinčiųjų dauguma.

Liberalams ar marksistams vargiai būtų priimtina tiek krikščionybė, tiek užuominos į etniškumą. Dešiniesiems radikalams – labai priimtinos užuominos į etniškumą, ypač – papildytą rasiniais akcentais, bet tik dalis jų sutiktų su krikščionybės akcentais. Daugelis konservatorių – kalbant apie autentiškuosius labiau, nei apie fasadinius – ko gero, pritartų visiems įvardytiems akcentams, bet ir šiuo atveju lieka klausimas apie Europos ribas. Baltoji-krikščioniškoji-indoeuropietiškoji civilizacija Vakaruose kerta Atlantą, o Rytuose – būkime biedni, bet teisingi – siekia Vladivostoką.

Dar vienas variantas – kalbėti apie Europą, kaip civilizaciją, besitęsiančią nuo antikinės Graikijos ir Romos, per visą krikščioniškosios kultūros epochą iki sekuliaraus bei liberalaus humanizmo. Bet, atleiskite, tai – visiškai skirtingos civilizacijos. Krikščionys antikinėje Graikijoje ir Romoje buvo laikomi barbarais, skleidžiančiais svetimus ir net pavojingus prietarus. Kad ir kaip Aurelijus Augustinas būtų integravęs į savo filosofiją Platoną, o Tomas Akvinietis – Aristotelį, tai tiek pat išreiškia civilizacinį bendrumą, kaip arabiškasis viduramžių musulmonų platonizmas ar aristotelizmas.

Kalbant apie sekuliarųjį Europos subkontinento, o tiksliau – jo Vakarų istorijos etapą, tai jis reiškė radikalią opoziciją krikščionybei, ką visiškai nuosekliai atspindėjo Europos Konstitucijos tėvų požiūris į krikščioniškųjų Europos šaknų paminėjimą. Jis tiesiog atmestas. Jei tarp Bažnyčios tėvų, scholastų ir Antikos filosofų dar galima rasti šį tą bendro, tai tarp Maksimilijano Robespjero ir Oliverio Kromvelio – gili praraja. Nors abu jie buvo revoliucionieriai ir žmogaus teisių šaukliai, bet netgi tarp jų – didžiulis skirtumas. O jei pamėgintume rasti ką nors bendro tarp Augustino ir Karlo Markso, tektų kapituliuoti.

Vienas Europos Sąjungos tėvų Žanas Monė (Jean Monnet) netgi prasitarė, kad Europos iš tiesų nėra, ją dar reikia sukurti. Daugelis kolegų iš konservatyviosios dešinės šį nuoširdų prisipažinimą laiko cinišku melu, tarsi griaunant tikrąją, istorinę Europą ir į jos vietą peršant kažin ką naujo. Vienas konservatyviosios dešinės lyderių – Viktoras Orbanas – užsiminė, kad Europa – tai Graikija, bet ne Persija, Roma, bet ne Kartagina, krikščionybė, o ne islamas. Bet, atleiskite, tai – veikiau apeliacija į istorinę vaizduotę, jausmus, nei koks nors racionalus, istorinis argumentas.

Lietuviams, sukūrusiems tolerantiškiausią Europos imperiją, Persija – daug artimesnis istorinis pavyzdys, nei Graikija. Persai savo imperijoje toleravo įvairias kultūras, tuo tarpu graikai, iš kurių kildinamos tiek demokratijos, tiek – įsivaizduokite – liberalizmo tradicijos, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų naikino tiek persų, tiek žydų, tiek egiptiečių tradicines kultūras, laikydami jas barbariškomis. Romos ir Kartaginos skirtis – jau rimčiau. Jų konflikto metu vienur gyvavo dorybėmis grįsta pilietinė Respublika, kitur – merkantilinė Respublika, kur net gyvavo išties barbariški ritualai aukoti mažus vaikus dievams-demonams mainais į pragmatinę sėkmę.

Dėl krikščionybės ir islamo skirties – pasakykite apie ją Krymo ir Lietuvos totoriams, bosniams, albanams, kurių didelę dalį sudaro musulmonai. Ar jie tikrai – mažesni europiečiai už krikščionis juodašimčius Rusijoje ir visame kuriamame Rusų pasaulyje? Ar tikrai būtent tai nori pasakyti V. Orbanas ir kiti kolegos iš konservatyviosios dešinės?

Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Regis, tenka sutikti, kad Europa – tai daugybės tautų, religijų, filosofinių ir politinių tradicijų raiškos erdvė, ir visi šie tariamos visumos dėmenys labiau prieštarauja vienas kitam, nei papildo ar dera vienas su kitu. Jei galima kalbėti apie Europą kaip apie objektyvią realybę, tai tiktai politinės praktikos – net ne teorijos – lygmeniu. Yra tokia institucija, kuri vadinasi Europos Sąjunga, ir mes esame jos nariai. Mūsų geopolitiniai interesai stipriai skiriasi nuo Prancūzijos ar Vokietijos, kurių varžovas – Amerika, o Rusija – potencialus draugas. Mums – viskas atvirkščiai: Rusija – didžiausia grėsmė, o Amerika – pagrindinis partneris.

Užuot bandžius ieškoti mistinės Europos tapatybės ir jos pagrindu išradinėti Europos politinę tautą kur kas racionaliau Europą suvokti kaip tam tikrų interesų erdvę, kur turime atstovauti savos tautos ir galimų tautų-partnerių interesams. Mums tikrai artimi Baltijos šalių, Ukrainos ir – su tam tikromis išlygomis – Višegrado šalių interesai. Stipri euroatlantinė partnerystė, stiprios JAV, stipri NATO, o Europos Sąjunga – kaip ūkinė laisvų tautinių valstybių sandrauga, kokia ji buvo iki Mastrichto ir Lisabonos sutarčių. Bet kokie bandymai versti Europos Sąjungą supervalstybe bus pasmerkti be politinės tautos, kurią sukurti, kaip matome, nėra nei istorinių, nei kultūrinių prielaidų.

Tiesa, dar vienas Pan Europos kūrėjas, Richardas Kudenhovė-Kalergis (Richard von Coudenhove-Kalergi) siūlė atmiešti senuosius europiečius migrantais iš trečiųjų šalių. Jei vokietis ištikimas Vokietijai, prancūzas – Prancūzijai, o lietuvis – Lietuvai, tai šie būsią ištikimi jungtinei Europai, užtikrinusiai jiems gerovę. Regis, kai kas – imtinai iki Sauliaus Skvernelio ir Lino Kukuraičio – rimtai galvoja, kad tai – geras sprendimas. Deja, Vakarų ir Šiaurės Europos pavyzdžiai rodo, jog daugumai atvykėlių iš Afrikos ir Azijos vienodai nusispjauti tiek į tautines valstybes, tiek į jungtinę Europą. Jie kuria savas, alternatyvias visuomenes.

Yra tikimybė sukurti vieningą Europą. Tačiau ji, greičiausiai, vadinsis Europos Kalifatu. Ar tikrai būtent to nori istorinės Europos tikintieji – labai abejotina. Iš tiesų Europos istorija – tai skirtumų istorija. Tai – įvairovės istorija. Ir vienintelė autentiška Europa yra ta, kurioje vienos tapatybės nėra. Joje – daug tapatybių. Norint išsaugoti Europą reikia ją užmiršti. Bet kokia mintis apie Europos tapatybę žudo tikrąsias europiečių tapatybes. Tik saugodami skirtingas tautines, religines, kultūrines, filosofines ir politines tapatybes pratęsime istorinę Europos būtį. Vienovė čia reikš tik susinaikinimą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *