M. Kundrotas. Multikultūralizmas: klaidos ir pamokos (7)

Blogspot.com nuotr.

Nagrinėjant tautų, religijų ir kultūrų santykius šiuolaikinėje Europoje išsiskiria du kraštutinai priešingi pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Britiškoji tradicija dar XVII – XVIII a. pasižymėjo tolerancija įvairioms religijoms. Prancūzija tais laikais išgyveno reakcingą Katalikų bažnyčios diktatą, kurį XVIII a. pabaigoje pakeitė karingas sekuliarizmas. Nuo vieno kraštutinumo pulta prie kito, kai Britų salose ieškota darnos ir pusiausvyros.

Atitinkamai skyrėsi kolonijinė politika. Britai užkariautose žemėse – tiesa, tik civilizuotose – rėmėsi vietiniais elitais. Prancūzai, dažniausiai, sava, prancūziška administracija ir tiktai pusiau priklausomose šalyse, kaip Indokinija, toleravo vietinius elitus.

Dabar šios šalys radikaliai skiriasi imigracijos politika. Britai įsileidžia mažiau migrantų, užtat įsileidę suteikia jiems daugybę teisių. Pavyzdžiui sikhams leidžiama valstybės tarnyba su savomis uniformomis, su spalvotais tiurbanais: vienos spalvos – kariams, kitos – policininkams, trečios – ugniagesiams. Prancūzai įsileidžia beveik bet ką, bet po to stengiasi perdirbti pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Kai kas džiūgauja, kad musulmonėms ten plėšomos burkos, bet plėšomi ir kryželiai krikščionims.

Šioje vietoje verta prisiminti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos santykius su ateiviais. Pavyzdžiui, atvykusiems musulmonams totoriams buvo prisakyta vienpatystė. Ir tai buvo suderinama su musulmoniškais papročiais, nes daugpatystė islame – leidžiama, bet nėra privaloma. Totoriškame ir apskritai – tiurkiškame islame nėra ir burkų, visą kūną ir veidą dengiančių drabužių. Tačiau kai kuriose, ypač – arabiškose ir afganiškose islamo tradicijose tai – privaloma. Taigi, vienpatystė totoriams Lietuvoje ir burkų draudimas Prancūzijoje yra iš esmės skirtingos kultūrinės politikos.

Prieita iki tokių kraštutinumų, kad Prancūzijoje atsisakoma teikti pilietybę moteriai, atsisakiusiai paduoti ranką svetimam vyrui. Danijoje dešinieji populistai savo laiku siūlė rodyti atvykėliams iš islamo šalių vaizdus su nuogomis moterimis, o Nyderlanduose, berods, jau įteisinti dar žiauresni siužetai su besiglamonėjančiais homoseksualistais. Visa tai privaloma priimti. Visgi aršiausia liberalizmo diktatūra – Prancūzijoje, kas paaiškina ypač gausius smurto proveržius.

Naivesnis vertintojas pasakys, kad išeitis – kuo didesnė tolerancija visoms kultūroms. Tai būtų tokia pat klaida, kaip ir kultūrinis prievartavimas be jokios moraliai pateisinamos priežasties. Pavyzdžiui, kai kuriose atvykėlių bendruomenėse vyksta moterų apipjaustymai. Skirtingai, nei vyrų apipjaustymai, įprasti judėjų ir musulmonų tradicijose, šie sužaloja moterį visam gyvenimui. Ar tai reiktų toleruoti? Jokiu būdu. Vis dėlto ir santykinė tolerancija nėra atsakymas. Tokią politiką taiko Vokietija ir Skandinavija, o jos konfliktiškumo mastais vejasi Prancūziją.

Atsakymas – tautinis ir kultūrinis teritoriškumas. Kiekviena tauta su sava kultūra turi gyventi savame krašte. Minimalus kitataučių ar kitakultūrių žmonių skaičius nėra grėsmingas, priešingai, jis tiktai praturtina dvasinį šalies kraštovaizdį. Bet kai atvykėliai sudaro gausias grupes, konfliktai – vargiai išvengiami. Negalima atskirti žmogaus nuo jo kultūros. Jei konkrečios tautos ar religijos kultūra iš principo prieštarauja vietinei, tos tautos ar religijos žmonėms tiesiog reikia užverti duris. O jeigu jau priimi – priimk su visa kultūra, nuskabydamas tik akivaizdžią barbarybę. Deja, pastarajame sprendime jau glūdi prieštara: kas ir kaip nustatys barbarybės ribas?

Nereikia ieškoti priešų konkrečiose kultūrose. Priešas – liberalizmo ir su juo susiliejusio marksizmo ideologija, kuri skatina kultūrų trintį. Kultūrų trintis skiriasi nuo sveikos jų apykaitos, kai teritoriška tauta gali priimti arba atmesti kitų tautų kultūrų elementus. Trintis reiškia badymąsi alkūnėmis toje pačioje šalyje. Gerai, jei tik alkūnėmis, nes dabartinėje Europoje populiaresni peiliai, sprogmenys, įvairios transporto priemonės.

Jei skirtingas kultūras puoselėja tos pačios šalies senbuviai – ką padarysi. Lieka dvi išeitys: bandyti rasti kompromisą arba atsiskirti, kaip dabar siekia atsiskirti Filipinų musulmonai nuo katalikiškos šalies daugumos. Bet prisiimti skirtumus iš svetur – nei pareiga, nei būtinybė. Žinoma, kad britiškas kelias – racionalesnis, nei prancūziškasis, bet racionaliausias – lietuviškasis iš Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Nors didžiąją dalį Lietuvos valstybės sudarė užkariautos kitataučių žemės, bet pati Lietuva liko etniškai lietuviška, su mažomis kitataučių bendrijomis, gana ilgai. Tik nusekus tautinei savimonei miestuose, o po to ir dvaruose įsigalėjo kitos tautos.

Didžiausia multikultūralizmo klaida – įsivaizdavimas, kad visas kultūras galima suderinti, ir dar vienoje šalyje. Taip nėra. Skirtingi žvilgsniai į žmogų, visuomenę ir valstybę dėsningai kurs konfliktines situacijas ir jų tiktai gausės. Pavyzdys – kai ramių lietuvių name apsigyvena išraiškingas italas, kiauras paras klykiantis per mobilųjį telefoną laiptinėje. O juk tai – europietis. Kas bus, kai apsigyvens arabas, įsižeisiąs, jei svetimas vyras pažvelgs į jo žmoną ar ją užkalbins? O gal net sukursiantis judėjimą, kurio tikslas bus panaikinti Lietuvoje demokratiją ir įvesti šariją?

Senovės kinai žinojo sprendimą. Nepajėgi įveikti kitos kultūros atvirame santykyje arba su ja susigyventi – apsitverk siena. Dabar tai suvokia Donaldas Trampas ir Viktoras Orbanas. Tai galėtų būti šiuolaikinė, racionali ir morali Vakarų pasaulio politika. Kodėl dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis, kurias sukūrė Vakarų žmonės, turi naudotis kiti? Kodėl tie kiti turi mus išstumti? O gimstamumo rodikliai Vakarų Europoje – aiškiai svetimšalių naudai.

Nelogiška manyti, kad, įvedus tam tikrus kultūrinius reikalavimus, svetimšaliai taps anglais, prancūzais, vokiečiais ar lietuviais. Šią klaidą darė senovės romėnai. Jie įsivaizdavo, kad, suteikus germanams romėniškus vardus ir išmokius juos romėniškų papročių, šie taps romėnais. O pasekmė buvo tokia, kad germanai sukūrė savas karalystes Romos vietoje.

Nelinkėkime to Lietuvai. Privalome griežtai atmesti bet kokius masinės imigracijos planus, o visų pirma – svetimšalių integracijos užmojus. Neprivalome nieko integruoti. Lai žmonės, kuriems mūsų vertybės – svetimos, gyvena savose tėvynėse, arba keliauja į tas šalis, kur jų vertybės – priimtinos. Neprivalome spręsti už Prancūziją, Vokietiją ar Skandinaviją. Bet pasilikime teisę apie savo šalį spręsti patys. Europos Sąjunga kurta kaip suverenių valstybių sąjunga, tokia ir turi išlikti. Neužsileiskime kosmopolitizmu apsikrėtusių valstybių ar politinių jėgų diktato, net jeigu jis primetinėjamas Europos Sąjungos vardu.

Laikas perfrazuoti Liudviko XIV žodžius ir adresuoti juos Vladimiro Putino draugui, Karlo Markso gerbėjui Žanui Klodui Junkeriui ir jo sėbrams. Gal manote, kad Europa – tai jūs? Europa – tai mes!