M. Kundrotas. Tautų teritoriškumas ir pasaulio įvairovė

Įvairovė – dažnas argumentas, naudojamas liberalų ir kairiųjų, pasisakančių už žmonių ir kultūrų takumą. Jų nuomone tokie reiškiniai kaip masinė migracija ir multikultūralizmas kuriantys įvairesnes, įdomesnes, dvasiškai turtingesnes visuomenes. Maža to, šie reiškiniai esantys istoriškai nulemti ir kovoti su jais – tiesiog beprasmiška. Bet ar viskas taip paprasta?

Istorine lemtimi savo pergales grindė ir komunistai, ir fašistai, ir nacistai. Naivių žmonių širdyse tai – galingas ideologinis ginklas. Netgi šių idėjų priešininkai, pasižymėję mažesniu kritinio mąstymo rodikliu, susigūždavo ir nutildavo – kokia prasmė kovoti su tuo, kieno pergalė jau nulemta? Iš tiesų istorija – ištisai vingiuota linija. Tam tikros idėjos kyla ir leidžiasi, gimsta ir nyksta. Kartu su jomis gimsta ir nyksta ištisos valstybės, tautos, kultūros. Be to, pati istorinės lemties sąvoka – abejotina. Daugeliu atvejų istoriją lemia sutelkti žmonių protai ir bendra jų valia.

Įvairovė – didžiulė vertybė. Kultūrų įvairovės ir apykaitos dėka vyksta žmonijos pažanga. Tai – tarsi loterija. Vieno ir to paties žmogaus galimybė išlošti šimtą lošimų – labai menka. Bet žaidžiant šimtui žmonių vienas išlošia vieną lošimą, kitas – kitą. Kultūroje – lygiai taip pat. Ką atranda vienas – dvasinėje ar technologinėje srityje – tuo jis gali pasidalyti su kitu, atradusiu kažką kito. Viena iš kultūros laboratorijų yra tauta. Prigimtinė ir kartu – dvasinė bendruomenė, besidalijanti bendruoju gėriu ir bendrais atradimais savo viduje, o po to – ir su visu pasauliu.

Esminė tautų įvairovės sąlyga – jų teritoriškumas, o optimaliu atveju – ir valstybingumas. Savarankiška tauta, gyvenanti savo istorinėje tėvynėje, kuria išskirtinę kultūrą, kuria po to gali mainytis su kitomis tautomis, kai ką perimdama, kai ką – atmesdama. Tautoms maišantis įvairovės mažėja. Globaliam projektui plėtojantis nuosekliai galiausiai būtų prieita prie vientisos, beformės masės. Tai būtų kultūros mirtis. Geroji žinia yra ta, kad nuoseklus globalumas įmanomas tik teoriškai. Žmonėms dėsninga skirstytis prigimties, kalbos ir kultūros atžvilgiu. Taip gimsta naujos tautos.

Romos imperija pretendavo suvienyti visas sau pavaldžias tautas. Kurį laiką jai tai sekėsi. Barbarai perimdavo romėnų papročius, kalbą ir net vardus. Kol susidarė kritinė barbarų masė. O tada visa Romos imperija skilo į barbarų karalystes su savomis kultūromis. Roma dingo nuo žemės paviršiaus. Šiuolaikinės daugiatautės visuomenės, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga, Rusijos Federacija, nuolatos patiria skirtingų tautų ir kultūrų susidūrimus. Vienur juos slopina geležinė diktatoriaus ranka, kitur – bendra svajonė apie gerovę, bet visa tai – laikina. Diktatūros miršta, o svajonės apie gerovę žlunga, susidūrus su jos paskirstymo problema.

Globalizmas yra utopija. Kaip ir kitos utopijos, taip ir ši turi nuoširdžių tikinčiųjų, pasirengusių lieti savo, o ypač – kitų žmonių kraują už savo svajonę. Tikrovė tokia, kad masinė migracija kuria naujas visuomenes vietoje senųjų, o visos kalbos apie integraciją lieka tik teorija. Integruojasi vienetai, geriausiu atveju – mažos kitataučių grupės, kas iš dalies pavyko Lietuvoje. Tai, kas dabar vyksta Vakarų Europoje, o iš dalies ir Rusijoje, tai – vienų tautų pakeitimas kitomis. Ne išimtis ir Amerika, kur savo laiku europiečiai iš dalies pakeitė indėnus, o dabar juos pačius keičia afrikiečiai, azijiečiai, metisai. Dalis tų metisų turi ir indėnų kraujo, taip iš dalies atkuriama istorinė teisybė.

Gera žinia – tai, kad tautiškumo principas – amžinas tiek, kiek pati žmonija. Tai – fundamentalus žmogiškosios kultūrinės, socialinės ir net biologinės būties principas. Bloga žinia ta, kad kai kurios tautos išeina į praeitį be jokios vilties sugrįžti. Šiandien yra žmonių, laikančių save prūsais, nors patys jie – lietuvių, rusų, lenkų ir net ugrofinų kilmės, kaip vienas žinomas Lietuvos kalbininkas. Gal tarp jų yra vienas kitas žmogus, turintis istorinių prūsų kraujo, bet prūsai, kaip vientisa tauta – jau praeitis. Dabartiniai prūsai – tokie patys prūsai, kaip jų vardą kažkada perėmę vokiečiai.

Vienas iš burtažodžių, kuriuos naudoja globalios žmonijos šalininkai – internetas. Neva, internetas, pasauliniai prekių ženklai, pasaulinė žiniasklaida jau kuria globalią kultūrą ir nėra nei prasmės, nei galimybės išlaikyti tautas ir jų kultūras teritoriškomis. Iš tikrųjų pasaulis tampa labiau pažįstamas, bet tai – joks įrodymas, jog jis tampa vientisas. Ta pati „Coca Cola“ Lotynų Amerikoje maišoma su kitais gėrimais, išgaunant savus nacionalinius gėrimus, o musulmonų diaspora jau gaminasi pakaitalus. Internete vyksta žinių, minčių ir net vertybių apykaita, bet ji vyko jau tais laikais, kai retas žmogus pasaulyje pažino raštą. Tiesiog dabar tai vyksta greičiau, o apimtys – kur kas gausesnės.

Tai tik reiškia, jog greičiau pažįstame kitą. Bet tai nėra pagrindas tapti kitu. Kas kita, kada kitas gyvena tame pačiame mieste ir tavo dukra bet kada gali parsivesti kitatautį žentą. Žinoma, tokį galima susirasti per internetą, vėl pasakys globalizmo entuziastas. Taip, bet tokių atvejų buvo ir liks mažiau. Internetas nėra intymių, tiesioginių santykių pakaitalas. Jis juos gali tiktai papildyti. Paviršutinis ryšys vargiai gali sukurti stabilius santykius. Deteritorizacija per informacinius tinklus – stipriai perdėta. Visai kas kita – fizinis žmonių mobilumas. Ne turistine prasme. Turistavimas atlieka vertingą ir būtiną kultūrų apykaitos funkciją. Kalba – apie ilgalaikį persikėlimą į svetimą erdvę. Gal net visam laikui.

Ypač skausminga migracijos tema lietuvių tautai. Pasaulyje yra tautų, kurios išlikdavo ir išlieka gyvybingos diasporoje – žydai, armėnai, airiai, kinai (pastarieji gal ir dėl savo gausos, ir dėl rasinių charakteristikų, kiti – dėl kultūrinių priežasčių, vertų daugelio rimtų disertacijų). Bet lietuviai buvo ir tebėra žemės ir kalbos tauta. Palikę savo žemę ir praradę savo kalbą jie liaujasi buvę lietuviai jau antroje arba trečioje kartoje. Įsilieja į kitas visuomenes ir tautas. Globalios Lietuvos programa – tai iš esmės tuščios Lietuvos programa. Lietuvos be lietuvių ir lietuvių be Lietuvos, kurie po trečios kartos bus britai, amerikiečiai, airiai.

Priešingai, arabai, turkai, šiek tiek mažiau – juodieji afrikiečiai – sėkmingai išlieka savimi svetur. Gerai tai ar blogai? Žiūrint, kieno atžvilgiu ir kokiu mastu. Prancūzai ar vokiečiai tiktai išloštų, jeigu jų šalyse gyventų mažos, draugiškos ir lojalios tautinės mažumos, kaip Lietuvoje. Tai būtų galimybė pažinti kitą savo namuose, kartu išlaikant pagrindinį savo tautos karkasą. Tiesą sakant, tokių bendruomenių ir yra: Vokietijoje – sorbai, danai ir fryzai, Prancūzijoje – bretonai, švabų vokiečiai, provansalai ir korsikiečiai. Abiejose – žydai. Bet šios tautinės bendruomenės nyksta arba sąmoningai naikinamos dirbtinės pilietinės tautos naudai, o naujai atvykusieji menkai nusiteikę integruotis.

Integracija nėra asimiliacija. Lietuvos totoriai, žydai, karaimai taip pat liko savimi. Bet daugelis jų tapo lojaliais Lietuvos piliečiais. Deja, kur kas sunkiau susikalbėti su kai kuriomis kitomis tautinėmis bendrijomis, kurios tam tikruose rajonuose ar miestuose sudaro gausesnę dalį. Absurdas būtų manyti, kad šie žmonės savaime – kokie nors išskirtiniai „blogiečiai“. Tiesiog taip veikia tautinis principas. Mūsų čia – daug, reiškia, mes galime reikšti savo valią, kuri gali skirtis nuo titulinės tautos valios. O jei mūsų čia dar ir absoliuti dauguma…

Lietuvos atvejis – gana dėkingas. Čia gyvenančios tautinės bendrijos, kuriose vis dar kyla lojalumo problemų, priklauso artimai kultūrinei erdvei ir panašiems antropologiniams tipams, kaip lietuviai. Jų savivoka nėra tokia skirtinga, kaip afrikiečių, arabų ar turkų su vokiečiais, prancūzais ar anglais. Tiesiog mums su tam tikromis tautinėmis bendrijomis reiks padirbėti šiek tiek ilgiau, nei su totoriais ar karaimais, jau seniai tapusiais mūsų visuomenės dalimi, kas išties paradoksalu: juk jie kilę iš daug tolimesnių mums antropologinių ir kultūrinių erdvių. Taip susiklostė istorija ir valio.

Tikėtina, kad per kelias kartas integruosis tie keliolika kebabų pardavėjų iš Turkijos ar gydytojų iš Libano. Pavienių žmonių migracija vyko visais laikais, ją stabdyti išties nėra nei prasmės, nei galimybės. Bet stabdyti masinę invaziją ir okupaciją – vietinės tautos teisė ir pareiga. Sau ir visai žmonijai, kuriai kiekviena tauta – sunkiai įkainojamas turtas. Nežinia, ar dar yra galimybė išsaugoti prancūzišką Prancūziją ar vokišką Vokietiją, bet tai – jų tautų reikalas. O štai lietuvišką Lietuvą ir lietuvius Lietuvoje išsaugoti dar galime. Jei pripažinsime, jog tikroji Lietuva nėra globali, o teritorinė Lietuva. Tikroji ir vienintelė mūsų visų Tėvynė.