Paprastas Poteronių piliakalniukas… (0)

Nežinomo autoriaus užrašas prie Poteronių piliakalnio pažintinės lentos | J. Chockevičiaus nuotr.

Nežinomo autoriaus užrašas prie Poteronių piliakalnio pažintinės lentos | J. Chockevičiaus nuotr.

„Atrodo, būtų paprastas piliakalniukas, kurių pas mus šimtai. Tik va kažkieno priklijuotas, lyg netyčia, užrašas priverčia akimirkai sustoti ir pagalvoti…“ (Jonas Chockevičius).

Sustok, praeivi,
Nukelk kepurę
Čia protėviai narsūs
Tau ateitį kūrė.

Poteronių kaimo, įsikūrusio netoli Alytaus – Vilniaus kelio, gyventojai Poteronių piliakalnį Milžinų kalnu vadina. Legenda pasakoja, kad ant piliakalnio stovėjo pilis, kurios kunigaikštis perėjęs į priešų pusę. Jo sūnus sušaukė burtininkus ir prakeikė savo tėvą. Duktė, pamačiusi grįžtantį atgailaujantį tėvą, parodė jį savo broliui, kuris pykdamas, kad nepavyko užkeikti tėvo, nužudė burtininkus ir krivius. Dievai pilį su sūnumi nugramzdino į kalną, o tėvas išėjo kovoti su priešais ir žuvo, mergaitė ilgai meldėsi. Nuo jos maldų (poterių) ir ši vieta gavo Poteronių vardą. (Pόteronių. Pirma kirčiuotė – visuose linksniuose kirčiuojamas pirmasis skiemuo – D. R.)

Kalbama, kad vidurnaktį piliakalnio viršūnėje pasirodydavo baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, kūrendavo ugnį, verkdavo ir aimanuodavo. Gaidžiams pragydus – pranykdavo. Prieš tai piliakalnio viršuje buvo skylė, į kurią įmetus akmenį, šis krisdavo ilgai ir atsimušdavo į kažkokį skambantį daiktą. Piemenys, ganydami gyvulius, skylę užkišo eglių šakomis ir užlygino. Dar pasakojama, kad seniau ant piliakalnio buvo aukuras, prie kurio žmonės rinkdavosi melstis ir nešdavo gyvulius aukoti. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Šlaitai statūs, 10–14 m aukščio. Š, ŠV, R ir PR papėdėse 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, šlako, pentinas.

Piliakalnio koordinatės: 509681, 6024647 (LKS) 54.3587, 24.148936 (WGS) 54° 21′ 31.32″, 24° 8′ 56.17″ (WGS).

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

xxx

Apie piliakalnius, kaip ir apie ežerus ar kitas buvusias šventas vietas pasakojama daug legendų. Kuo jų daugiau, tuo, galima numatyti, svarbesnis buvęs objektas…

Pakartosime Vinco Krėvės-Mickevičiaus užrašytus pasakojimus apie Poteronių piliakalnį, kurie buvo atspausdinti „Dzūkų poringėse“ (Kaunas, 1934, p. 159–167, 188.). Šios knygos po ranka neturėjau, tad teko „pasiskolinti“ pasakojimus iš VšĮ „Gintarinė svajonė“ svetainės. Labai jai ačiū.

Esu įsitikinusi, kad dauguma jaunimo nebus jų skaičiusi ir girdėjusi… Nesinori jų peikti, – užtat jie meistriškai dirba su kompiuteriais, bet vis prisimenu, kaip vieną mėnesį mums, atsitiktiniams, teko pasidarbuoti ne pagal profesijas ir sutikau aš toje darbovietėje jauną simpatišką vaikiną – jau buvo įstojęs į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, išsinuomojęs su draugu butą, o tą likusį mėnesį iki rugsėjo nusprendė padirbėti. Vaikinas buvo iš Ukmergės. Per pertraukas mes vis kartu ir kartu – daug ką apšnekėjome. Ir kaip gerai jis mokėsi mokykloje, ir kaip vyresnėse klasėse rūkyti pradėjo (sakė, kad susidaro bendra tokia atmosfera…), o kai paklausiau, ar mokykloje jiems pasakojo apie šiuolaikinius, gyvus ir sveikus po Vilniaus gatves bevaikštančius poetus ir rašytojus, paaiškėjo, kad nė vieno nežino… Ėmiau jam aiškinti, kad va, gal ir šiuo metu Šiaurės miestelyje išėjo, sakykim, su šuniu pasivaikščioti gana žymus ir dar jaunas rašytojas ir vertėjas Sigitas Parulskis… Išpūtė akis – nežino, negirdėjo. Bet pertraukos trumpos, taip ir likau nebaigus savo „paskaitos“…

Toks nukrypimas apie humanitarinį lavinimą mūsų mokyklose. Nuo mūsų kartos slėpė visus po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusius poetus, rašytojus, filosofus ir t. t., visą aukso fondą, o dabartinė karta net nesusimąsto ir nelabai yra kam juos paprotinti, kad tais pačiais šaligatviais „čia ir dabar“ vaikšto galbūt būsimieji būsimų kartų klasikai…

O dabar žadėtos poringės:

I.

Tai buvo senovės laikais, kada mūsų krašte buvo daugel karalių, ponų ir kunigaikščių. Vieni jų buvo geri, rūpinosi žmonėmis, jų gerove ir ne tik kad nieko neskriaudė, betgi dar gynė juos nuo kitų skriaudėjų.

Tais laikais ant Poteronių piliakalnio, tarpu balų ir pelkių, stovėjo aukšta pilis, o toje pily gyveno vienas tokių ponų, ar net kunigaikščių.

Sako, kad jis buvo jaunas, buvo žiaurus, bet teisingas. Kas buvo geras žmogus, to jis nė pirštu nelietė, bet kas neteisingai gyveno, ypač jei kitus skriaudė, tam jau nepraleis, vis tiek, ar tai buvo paprastas žmogelis, ar didelis ponas. O kadangi piktų žmonių yra visados daugiau negu gerų, todėl tasai kunigaikštis turėjo daugel daugel priešų, su kuriais nuolat kovojo, jų dvarus puldinėjo, degino, plėšė, už svetimas skriaudas keršydamas. Ką pagrobdavo, ką paimdavo iš ponų, visados dalindavo žmonėms nuskriaustiesiems, pavargėliams ir nuskurdėliams. Todėl žmonės jį labai mėgo, labai gerbė, ir gana buvo jam tik šūktelti, kai apie jį susirinkdavo didžiausios minios jaunų ir senų, kalavijais, šautuvais ir kitais ginklais apsiginklavusių.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

 

Daugel teko kitiems ponams kentėti dėl jo tokio teisingumo, nedrįsdavo jie skriausti žmonių, o tai ponams buvo labai sunku.

Kad nusikratytų tokiu jiems negeistinu kaimynu, susitarę jie visi pasikvietė pagalbon sau svetimos žemės galingą karalių, kuriam pažadėjo padovanoti visas to kunigaikščio žemes, turtus ir žmones, kurie ten gyveno.

Karaliai visada yra svetimų žemių gobšūs, dėl jų nuolat kariauja ir kraują lieja, ir todėl jis ponų paklausė ir jų kviečiamas skubiai atvyko.

Jo kariuomenė buvo tokia didelė, jog tasai Poteronių ponas su savo žmonėmis jam atsispirti negalėjo. Todėl sumanė jį nugalėti apgaule, jei ne ginklu, o paskui savo priešams piktai atkeršyti.

Jis apsimetė, kad tam karaliui pasiduodąs, su juo kovoti nenorįs ir pasiryžęs vykdyti visus jo įsakymus. Su tokiu nusistatymu jis nuvykęs to karaliaus stovyklon. Karalius jį maloniai priėmė, nusidžiaugęs, kad be karo, be kraujo praliejimo tokį platų ir gražų kraštą prie savo karalystės prisijungsiąs. Liepė jam prisiekti, kad bus visados jam paklusnus, taikoje su savo kaimynais gyvens ir netrukdys žmonių skriausti ir gyventi, kaip jie patys nori.

Tasai kunigaikštis prisiekė ir dargi karalių ir visus savo kaimynus pakvietė savo dvaran viešnagėti.

Ilgai ten viešnagėjo, daugel gėrė ir valgė. Valgė, gėrė ne tik garbingi svečiai, bet ir visa karaliaus kariuomenė. O kai visi pasigėrė ir girti sumigo, tasai kunigaikštis liepė savo žmonėms pulti ir visus savo priešus girtus ir miegančius išpjauti.

Ir žuvo visi, nė vieno neliko.

Dvylika dienų žmonės kasė aplinkinėse pelkėse duobes ir užkasinėjo ten žuvusius. O jų buvo tiek daug, jog ir vietų jiems neužteko.

Pakasė juos kaip gyvulius, net ant jų kapų kryžiaus nepastatė, kunigo nepakvietė, mišių neužpirko jų vėlėms nuraminti. Ir tai poną pražudė, nes numirėliai ėmė naktimis iš kapų lįsti, kaip vilkai staugti, žmones baidyti.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

Turėjo žmonės bėgti iš tos vietos, kitų sau būklių ieškoti.

Išsikraustė žmonės, apleido savo namus, palikę savo turtus, kad tik su neramiais numirėliais nesusitiktų, jų keiksmų ir staugimų negirdėtų.

Tik vienas ponas kraustytis iš savo pilies nenorėjo ir pasiliko joje gyventi.

– Gyvus nugalėjau, prieš gyvus nepabėgau, nejaugi turiu padvėsusių bijoti, nuo nukautų bėgti?

Už tokį pasipuikinimą Dievas jį nubaudė, nes vieną vakarą, išjojęs, neparjojo namo, savo pilin negrįžo. O rytojaus dieną, kada žmonės, susirūpinę, ėmė jo ieškoti, surado negyvą. Jis kabojo ant dravės viršūnės, už kojų pakartas.

Žuvo jisai, tokiu būdu, su Dievu nesusitaikęs, išpažinties neatlikęs.

II.

To neramaus kunigaikščio dvaras stovėjo ne ant piliakalnio, bet ten, kur dabar Raudonosios Alovės dvaras stovi. Ten jis vaišino ne prūsų karalių ir bevaišindamas nugirdė, tik jo vadus ir savo kaimynus, kurie prieš jį pasikvietė pagalbon tąjį karalių. O paties karaliaus ten nebuvo, tik jo kariuomenės vadai.

Kai karalius sužinojo, kad jo vadai ir draugai išžudyti, išpjauti, pelkėsna numurdyti, kaip galvijai balosna pakasti, jis surinko dar didesnę kariuomenę ir su ja visa atvyko to kunigaikščio bausti.

Didelis buvo mūšis tarp to karaliaus ir neramaus kunigaikščio, daugel ir iš vienos, ir iš antros pusės žmonių tada krito, daugel buvo kraujo pralieta, bet karalius laimėjo ir kunigaikštį gyvą savo rankosna pagavo.

Visus mūšyje žuvusius palaidoję vienoje vietoje ir ten supylę didelį kapą, kaip kalną. Tasai kapas tai ir yra Poteronių piliakalnis. Ant to kapo viršaus paliepė karalius pakarti už apgaulę tą poną aukštyn kojom ir pastatė sargus, kad niekas nei prieiti, nei jo gelbėti galėtų. Sako, tris dienas jis kamavęsis, kol Dievui savo dvasią atidavęs. Žmonės jo labai gailėjosi, ilgai užmiršti negalėjo, kas vieni metai ten rinkosi už jo vėlę melstis, ir taip buvo nuo senų seniausių laikų iki paskutiniųjų dienų, kai kunigai ėmė barti, kad žmonės ten nesirinktų ir jokių maldų nekalbėtų.

Dar kai aš jaunas buvau, žmonės ten pavasarį rinkdavosi, nešdavo ten mėsos, kiaušinių ir kitų valgymų ir palikdavo. Juos paskui pasiimdavo elgetos.

III.

Visaip žmonės pasakoja, kaip tokioje pelkėtoje vietoje atsirado Poteronių piliakalnis, bet niekas tiesos nežino ir aš nežinau.

Vieni sako, kad labai seniai, kai dar žmonės buvo stabmeldžiai, tada buvęs tasai piliakalnis supiltas, ir ant jo žmonės meldęsi ir stabmeldžių kunigai ten mišias laikę.

Kiti sako, kad kažkokis senovės galingas karalius liepęs savo kareiviams tą kalną supilti. Jų būta tiek daug, jog kiekvienas tik vieną kartą atnešė žemės savo kepurėje, išpylė – ir iš to išaugo tokis didelis kalnas. Ant kalno tasai karalius buvo pasistatęs didelius rūmus, kuriame gyveno jisai ir jo vaikai ir anūkai.

Paskui tie rūmai, vieni sako, per karus likę sudeginti, kiti sako, kad juos perkūnas sudeginęs, kadangi ten gyvenę to karaliaus ainiai, kurie buvo bedieviai, farmazonai, paties Dievo negerbė ir kitus mokė Jo negerbti.

Yra tokių gandų, kad senovėje čia įvykę smarkūs mūšiai tarp švedų ir lietuvių, kuriuose žuvę daugel žmonių. Jie čia tapo palaidoti, ir toje vietoje supiltas didelis, aukštas kalnas, ir todėl kas metai žmonės rinkosi už jų vėles melstis, kol, pagaliau, kunigai uždraudė.

Yra dar tokių gandų, kad tą kalną supylusi kažkokia karalienė Bona ir ant to kalno pasistačiusi sau rūmus. Kai ji numirė, tie mūrai sugriuvo, ir jų griuvėsius žmonės išnešiojo pečiams, pirkių pamatams statyti. O žmonės melstis ten vaikščioję todėl, kad tame palociuje buvusi koplyčia. Todėl, nors jau koplyčios ten nebebuvo, bet žmonės iš papratimo vis dar ten vaikščiodavo melstis.

Kuriuose padavimuose yra tiesa, šiandien tik vienas Dievas žino.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

 

IV.

Ant kalno, kurį dabar vadina Poteronių piliakalniu, seniau stovėjo bažnyčia, didelė, mūrinė, kažkokio karaliaus pastatyta. Tada Alovėje nebuvo jokios bažnyčios, tik buvo dvaras, kuriame gyveno nuo senų seniausių laikų kunigaikščiai, gal tie patys, kurių paskutinis prieš keturiasdešimt metų mirė, nepalikęs vaikų, nei brolių, nei jokių giminių. Juos dabar vadino Gediminais Biržanskiais. Ar jie ir seniau taip vadindavos, nežinia, o gal tai buvo visai kiti, irgi nežinia, nes tai buvo labai seniai, dar gal tada, kai mūsų tėvų tėvai nebuvo gimę.

Vienas tų kunigaikščių buvo didelis bedievis, farmazonas, kuris labai niekino Dievą ir kunigus. Kad iš Dievo ir bažnyčios pasijuoktų, jis priversdavo kunigus krikštyti šunis, tuokti gyvulius, o žmonėms ir krikštytis, ir tuoktis drausdavo, ir tuos, kurie jo draudimų neklausydavo, visokiais būdais skriausdavo ir persekiodavo.

Ilgai kentė Dievas tokį bedievio elgesį, bet ir Jam pritrūko kantrybės.

Vieną gražią dieną prisikvietė tasai farmazonas kunigaikštis daugel, daugel savo dvaran svečių. Jie ten gėrė uliojo, Dievui piktažodžiavo ir gyrėsi savo piktais darbais, nes jo svečiai buvo tokie pat bedieviai, kaip ir jis pats.

Prisigėrę, sumanė tokią piktadarystę, kokios dar pasaulis nebuvo matęs. Liepė tasai ponas farmazonas atplėšti bažnyčios duris, sunešti ten, sustatyti stalus ir paskum nuėjo su savo bedieviais draugais bažnyčion puotautų, išdykautų.

Gėrė ten, valgė, begėdiškas giesmes šventoje vietoje giedojo. Pagaliau atplėšė cimboriją, išniekino Švenčiausiąjį, hostijas išbarstė, kojomis mindė, o šventuosna kielikuosna pripylė vyno ir jau norėjo iš jų gerti, kai trenkė iš giedro dangaus perkūnas ir visus juos užmušė iki vieno, pelenais pavertė, o išniekinta bažnyčia, kaipo amžinas Dievo rūstybės ženklas, žemėn nugrimzdo.

Ir kenčia pragaro kančias visi tie, kuriuos joje pasiekė Dievo rūstybės ranka. Ir dabar dar, šiais laikais, ne vienam tenka girdėti, kai jie ten naktimis vaitoja, dantimis griežia, šunų balsais skalina.

Kad jų kančias sušvelnintų, to kunigaikščio žmona buvo pastačiusi savo dvare, Alovėje, naują bažnyčią, o toji vieta tapo apleista – ir niekas ant to kalno nevaikščioja, nesėja, gyvulių negano. Tik išdykėliai vaikai nubėga paklausyti, ar neišgirs ten besikamuojančių nusidėjėlių vaitojimų.

Bet tai išgirsti galima tik nakčia.

Poteronys – nedidelis kaimelis 4 kilometrų atstumu nuo Alovės bažnytkaimio. Jo laukuose yra piliakalnis, su kuriuo surištos istorinės poringės. Čia pateiktas papasakojo šie asmenys: Kazys Gavelis, 67 metų amžiaus; Juozas Mykolauskas, 71 metų amžiaus; Stasys Kazlauskas, 48 metų amžiaus, ir Jonas Gavelis, 63 metų amžiaus. Poringės buvo užrašytos 1906 metais.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

Poteronių piliakalnis | J. Chockevičiaus nuotr.

 

xxx

Pabaigai vienas įrašas www.mamyčių klubas.lt svetainėje ir jo komentaras. Nežinau, kas rašė, bet taip net geriau. Tiesiog noriu atskleisti du požiūrius į gamtą ir piliakalnius. Ko iš jų laukti, ko tikėtis?

Mamytė: „Šią savaitę daug su šeima keliavom, dažniausiai kelionių tikslas buvo miškas. Jau paragavom pirmų voveraičių, pirštus laižėm nuo besibaigiančių žemuogių saldumo, iš visų jėgų bandėm atšveist mėlynumą nuo mėlynių rinkimo 🙂

Tad prie visų kelionių prijungėm ir apsilankymus piliakalniuose. Likau NUSIVYLUS.

Pirmasis mūsų kelyje pasitaikė Poteronių piliakalnis, paskaičius padavimą apie šį piliakalnį susidomėjau, važiavau su ta mintim, kad pamatysiu kažką labai didingo ir gražaus.

Kodėl jis kalnas milžinas, būtų sunku pasakyt 🙂

Aplinka sutvarkyta, visur nupjauta žolė, privažiavimas patogus, bet tai viskas, kas Jums gali patikt, nes užlipus į viršų, aplink mėtosi alaus skardinės, apsauga nuo nepageidaujamo nėštumo ir nuorūkos. Panašu, kad čia laiką praleidžia vietinis jaunimėlis slėpdamasis nuo tėvų akių.

Užlipus ant viršaus, vaizdas toks pats, kaip ir stovint apačioje 🙂 nesijauti nei kiek pakilęs :)“

Toliau dar baisiau papasakota ir apie kelionę į Radžiūnų piliakalnį. Laipteliai sulūžę, medžiai išvirtę, pro sulapojusias šakas nieko nematyti, uodai ėda… Liko nusivylusi ir vėl…

O štai komentaras: „Autorei kitą kartą keliaujant patarčiau paskaityti apie vietoves, į kurias keliaujama daugiau. Norint pamatyti nuostabią Radžiūnų piliakalnio panoramą, reikia vykti pavasarį, prieš sužaliuojant medžių lapams. Kodėl? Nes draustinis – teritorija, kur gamtos turtų apsaugos ir didinimo, mokslo ir mokymo tikslais ribojama žmogaus veikla. O Radžiūnų piliakalnis yra būtent Vitzgirio botaniniam draustinyje. Tad autorė arba visai nieko apie gamtą nenutuokia, arba ne taip labai ir myli. Buvau pavasarį, pasigrožėjau panorama, ir buvo nuostabu, nes buvo tas metas, kai tik viskas pradeda žaliuot, bet neužgožia vaizdo nuo piliakalnio viršaus. Buvau ir užvakar, mačiau tą patį vaizdą kaip ir jūsų nuotraukose. Ir gerėjausi nuostabia, žmogaus nepaliesta gamta, tankia medžių laja, pasijutau, tarsi būčiau nukeliavus laiku atgal. Išties liūdna, kai žmonės per daug nepasidomėję, vėliau publikuoja savo nuomonę. Norit gražios sutvarkytos gamtos vaizdo? Važiuokit į nuostabų Druskininkų ar Birštono miestą. Takai išasfaltuoti, gėlės vazonuos pūpso, gražu, ir miesčioniška  “ (Šių internetinių įrašų kalba neredaguota. – D. R.)

Taigi, mielieji, kaip tik pavasaris. Balandžio pabaigoje – pats laikas aplankyti piliakalnius.

Parengė Dalia Rastenienė

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Kultūros paveldas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *