Kai buvau visai maža, iki kokių ketverių metų gyvenau Panevėžio rajone, nedideliame Raguvos miestelyje. Mūsų giminėje ir šeimoje nebuvo klasikinių tradicijų iš gerojo kaimo, tad Velykoms vašku kiaušinių nemargindavo ir neskutinėdavo.
Juolab niekas nepasikeitė persikėlus gyventi į Panevėžį. Ir toliau dažydavo su kiaušinių lukštais. Na ką daryti, mano šeima nebuvo valstiečiai, greičiau miestelėnai, šiek tiek palaikantys ryšius su kaimu iš kažkokios inercijos. Ir ilgą laiką jokiais keliais iki manęs neatėjo nuostabus kiaušinių marginimo menas – nei iš draugų šeimų, nei iš pažįstamų…
Manau, kad šiuo požiūriu turiu begales „draugų“, nes, kai pagaliau aš vis dėlto išmokau, kaip marginti vašku, pamokinau ir vyro giminaites, gimusias ir augusias grynų gryniausiame kaime su visais papročiais, tik, bėda, kaimo inteligentų šeimose…
Taigi manau, kad, nuo tų laikų užaugus jau dviem kartoms, tokių nemokančiųjų padaugėjo geometrine progresija… Kitaip, argi būtų pasitenkinama lipdukų priklijavimu, piešiniais su flomasteriu, visokiomis mokyklinėmis gėlytėmis ir džiaugsmu išgavus kuo įvairiausių spalvų „marmurą“…
O gal reikia džiaugtis ir tuo, kad išlikęs poreikis marginti? Nes marginti vašku ar skutinėti reikia laiko, reikia ome iš gelmių iškelti tradicinius geometrinius raštus, juos tradiciškai komponuoti, reikia laiko pajusti kiaušinio apvalumą ir tai, kaip gražiausiai susisuka raštas. O sukti gali visaip – ir horizontaliai, ir įstrižai, ir vertikaliai.
Pradedančiajam geriausia būti atsargiam – pirmiausia išmokti vašku nupiešti „kabutę“ (bakstelėti į įkaitintą vašką ir nupiešti kabutę, t. y. priliesti lyg dedant tašką ir neatitraukiant piešti žemyn kabutę), pajusti lietuviškų raštų braižą, neperkrauti, bet ir nepalikti tuščio – žodžiu, reikia saiko jausmo. Geriausia pasižiūrėti į grafinius pavyzdžius. Pradžiai dar ir pieštuku pasižymėti kiaušinį – vertikaliai per pusę, horizontaliai irgi per pusę. Meną kol kas palikime tautodailininkams…
Esu įsitikinusi – patys gražiausi ir verti dėmesio yra tradiciniai margučiai. Visa kita – iš nežinojimo, iš bėdos, iš negalios, iš tingėjimo, iš neturėjimo, iš nežinojimo, kaip… ir t. t.
Priminsite man, kad viskas keičiasi? Keičiasi… Tik ne margučiai, nes dabar niekas ir nebežinotų, kam reikia juos marginti. Marginame iš inercijos, iš tradicijos, bet kodėl, nebežinome.
O marginame todėl, kad visuotinai pripažįstama, jog kiaušinis simbolizuoja tą pirmapradį gemalą, iš kurio atsiradęs visas pasaulis, ir sukūrimą bei atgimimą. Pavasarį, kai gamta atgimsta, kiaušinio simbolika dar labiau sureikšminama, tad dažymas ir ridenimas simbolizuoja gamtos atgimimą po žiemos. Pavasaris asocijuojasi su tūkstančių tūkstančiais kiaušinių.
Noriu pabrėžti, kad šiuo atveju vertingiausia yra tradicija, o jei dar po kelių šimtmečių susiformuotų nauja marginimo tradicija, tai būtų pakitusi tradicija, jei nusipelnytų tokį įvertinimą. Kol kas matau tik tradicijos degradavimo požymius. Tai atgaivinkime ją masiškai, visi, bent jau pabandykime.
Ūkiniu požiūriu, tai reikalauja pasirengimo. Pirmiausia reikia pasirūpinti gauti bičių vaško. Man jo davė kolegė tautodailininkė, turiu jau daugiau kaip 15 metų, ilgam užtenka. Jūs gal gausite nusipirkti turguje iš bitininko, o gal ir jums koks giminaitis bitininkas padovanos…
Antra, reikia kokio nors pagaliuko, į kurį būtų galima įkalti vinutę. Kuo storesnis vinutės galas, tuo storesnė bus kabutė, taigi ir raštas. Tad nereikėtų persistengti…
Dar reikia dažų. Va šiuo metu tai tikra bėda. Sintetiniai, kuriuos prieš Velykas pardavinėja maximose, niekam tikę. Jų labai negražios, netradicinės spalvos. Bent jau man gražiausias yra juodas margutis. Dar tamsiai raudonas ir tamsiai žalias. Tik ne skaisčiai rožinis, šviesiai mėlynas, salotinis ir pan.
Dar galima dažyti vilnai skirtais dažais, tik bėda ta, kad šiuolaikinių vištų kiaušinių lukštai labai ploni, tad dažai persisunkia ir valgyti tokį kiaušinį nelabai norisi… Žmonės išpjaustinėja, negi išmes, bet argi tai lygis? Kad į dažus reikia dėti druskos ir acto, tikriausiai, žinote, dažus reikia pavirti, leisti atvėsti.
Išeitis yra – turguje ieškoti naminių vištų kiaušinių.
Prieš virdami kiaušinius, gerai nuplauname juos su soda. Išverdame kietus. Leidžiame atvėsti.
Kaitiname vašką (aš neturiu kaip kitaip, tai ant elektrinės viryklės pakraščio).
Vaškuojame. Bakst – viena kabutė, bakst – kita, ir vėl – bakst Taip ir baksnojame.
Vis dėlto lengviau, jei pirmą kartą vaškuoji drauge su jau mokančiais žmonėmis. Kažkada aš taip ir padariau.
Baigtus marginti margučius dedame į atvėsusius parengtus dažus ir laukiame, kol nusidažys.
Tiesa, nuotraukose yra ir per du kartus margintų margučių, bet pirmam kartui pakaktų ir dviejų spalvų – dažo ir kiaušinio lukšto, kurį pamatysite nuvalę vaškuotas vietas.
