Atviras Lietuvių kalbos instituto leksikografų laiškas visuomenei (12)

LKI nuotr.

LKI nuotr.

Vienas iš apčiuopiamiausių ir visuomenės laukiamiausių Lietuvių kalbos instituto (LKI) darbų yra žodynai – bendrieji, specialieji, tarminiai, keliakalbiai ir kt. Tačiau pastaruoju metu žodynų darbas sulaukia nemažai kritikos. Ar ji visada pagrįsta, nežinant, kokiomis sąlygomis bei pajėgomis žodynai rengiami ir kaip jie vertinami mokslo administratorių?

Leksikografija – žodynų mokslas ir praktika. Neįsigilinus galima teigti, kad žodynų kūrėjai tik naudojasi kitų mokslų tyrimų rezultatais, pritaikydami juos praktiškai. Tačiau kas galėtų paneigti, kad kai kurios įvairių teorijų (gramatikos, terminologijos, akcentologijos, semantikos ir kt.) spragos ar baltosios dėmės galbūt išryškėja būtent žodynininkams siekiant pagrindinio savo tikslo – sistemiškai pateikti leksikos duomenis. Ir ne tik išryškėja – žodynininkams jas tenka ir spręsti, juk neįdėsi žodyne išnašos ir neparašysi: „Atleiskit, bet ši problema dar neišspręsta.“

Be įvairių kalbotyros sričių išmanymo žodynai gal ir gali būti, kaip neretai mėgstama sakyti, sudaromi (plg. kaip telefonų knygos ar abėcėliniai, inventoriniai ko nors sąrašai). Tačiau jei siekiama pateikti moksliškai išanalizuotą ir susistemintą informaciją – žodynai rašomi, kuriami, tai yra autorinis darbas. Pasak prof. E. Jakaitienės, „leksikografiją, be jokios abejonės, lemia ne tik visuomenės poreikiai, bet ir kalbos tyrimas“. Žodžių darybos teorijos, leksinės semantikos, logikos moksliškumu abejoti retam kam ateitų į galvą, o leksikografija, besiremianti jų, taip pat gramatikos, akcentologijos, terminologijos, stilistikos ir kt. postulatais, taikanti jų metodus tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektais, laikanti ranką ant įvairių kalbotyros sričių naujausių tyrimų pulso ir (pagal išgales) atsižvelgianti į jų rezultatus, kažkodėl, ypač mokslo valdininkų vertinimuose, nuolat balansuoja ties mokslo ir ne mokslo riba. O iš tiesų „leksikografija tarsi atsako už visą kalbotyrą, nes iš žodynų galima spręsti apie bendrą tos šalies kalbos mokslo lygį“ (E. Jakaitienė).

LKI leksikografai savo darbuose remiasi tarptautine žodynų rengimo praktika, nuolat rengia mokslines konferencijas ir seminarus, kviečiasi kolegų iš užsienio. Tik deja, ne visada galime pritaikyti kitų šalių šio darbo metodikas, neturėdami pirmiausia reprezentatyvių skaitmeninių išteklių ir leksikografų darbui reikalingų kompiuterinių įrankių.

Ne kartą net Lietuvos mokslininkų straipsniuose kelta mintis, kad žodynai apskritai (ką jau kalbėti apie lietuviškus) nereikalingi, užtenka tekstynų, kuriuose žmogus randa daugybę tikros žodžio vartosenos duomenų, iš kurių pats gali susidaryti nuomonę, ką tas žodis reiškia, ar dažnai ir kokiuose kontekstuose vartojamas ir t. t. Ir ta nuomonė esanti sava, o ne kažkieno (žodynininko) primesta. Gali tai gali, tik ar labai redaktorius ar vertėjas apsidžiaugtų galimybe nagrinėti šimtų ar tūkstančių eilučių konkordansus (t. y. žodžio pavartojimų sąrašus, rodančius tą žodį artimiausiame minimaliame vienos eilutės ar ilgesniame kontekste), kai jam reikia viso labo naujo žodžio apibrėžties ar kirčiuotės?

Dabar eikime prie konkretesnių dalykų. Pirmiausia, LKI žodynininkai dirba savo darbus nežinodami, ar pabaigs juos dar būdami mokslininkai, ar jau tik kaip praktikai, duomenų rinkinių „sudarytojai“. Keičiant „Valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų pareigybių minimalių kvalifikacinių reikalavimų aprašą“ pirminiame jo variante moksliniai žodynai net nebuvo minimi. LKI žodynininkams atkreipus į tai dėmesį, tokia sąvoka apraše atsirado. Bet vertinami jie irgi toli gražu neadekvačiai, lyginant su monografijomis ar straipsniais tarptautiniuose žurnaluose. Ir vertinimas skiriasi ne keliais taškais, o keliais kartais.

Leksikografų skaičius LKI nuolat mažėja. Jei „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ (BŽ) svetainės lankytojams, matant surašytus 18 šio žodyno autorių ir 6 redakcinės kolegijos narius, kiltų klausimas „ką jūs, visas būrys, ten tiek laiko veikiat?“, siūlytume neapsigauti – niekada šie žmonės nedirbo visi vienu kartu, čia surašyti visi, kurie parašė bent po 1 autorinį žodyno teksto lanką. Dabar BŽ toliau kuria tik šešios mokslininkės, iš redakcinės kolegijos likusi viena vyr. redaktorė. Etatų – nepilni trys ir jų vis mažėja (plg. 2017 m. – 2,85 etato, 2016 m. – 2,98, 2015 m. – 3,09), nes visos žodynininkės, norėdamos atitikti kvalifikacinius reikalavimus, kaip minėta, dar privalo rašyti kitą „mokslinę produkciją“, vadovauti doktorantams, rengti konferencijas ir seminarus, skaityti pranešimus ir visaip kitaip skleisti mokslo žinias.

Atskira kalba, pagarba ir ypatinga padėka šio žodyno programuotojui Vikiui Satkevičiui, kuris jau seniai nebedirba LKI, bet vis dar talkina BŽ rengėjoms – vien dėl to, kad jam tai įdomu ir kad supranta šio darbo prasmę. Šito fakto, ko gero, užtektų atsakyti A. Judženčiui,  savo straipsniuose portale „Pro Patria“ teigiančiam: „Jau maždaug porą dešimtmečių Lietuvių kalbos institute rengiamas vienatomis „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ iki šiol vis dar nebaigtas. Per artimiausius kelerius metus jis, tikėtina, išeis. Tačiau bus ilgo rašymo „iškankintas“, rašytas be meilės, be atsidėjimo“ .

Ten pat, po straipsniu, atsakėme ir išsamiau: „Mažas patikslinimas – taip, „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ „iškankintas“, rašytas ir rašomas be reikiamo tokiam darbui atsidėjimo (nes keli likę jį rengti žmonės dar turi rašyti ir straipsnius, monografijas, dalyvauti konferencijose, kurti projektus ir t. t.). Bet netiesa, kad be meilės. Šio žodyno kūrėjus tik ta meilė gal ir palaiko. Ir dar suvokimas, kad visuomenei jis tikrai reikalingas. Visuomenei, kuri juo domisi, o ne kai kuriems profesoriams, leidžiantiems  sau žodynininkus viešai išvadinti šūdmaliais ir bezdariais ar laukiantiems, kol išmirs tie keli likę žodynininkai, nes leksikografija – ne mokslas ir Lietuvai to visai nereikia.“

Tame pačiame straipsnyje A. Judžentis primena, kad per 15 metų nuo XX, paskutiniojo, „Lietuvių kalbos žodyno“ tomo pasirodymo „neparengti žodyno papildymai (kurie sudaro apie 700 000 kortelių). Nei spausdinti (išeitų kokie du tomai), nei elektroniniu pavidalu“. Na o mes naujų žodynų bei jų papildymų laukiantiems skaitytojams taip pat norime priminti, kad net niūriausiais Sovietų Sąjungos laikais nauji LKŽ tomai pasirodydavo kas dvejus – trejus metus, nes tuometiniame Žodynų skyriuje akademinį žodyną rengė daugiau nei dvidešimt darbuotojų. Norintiems konkrečių faktų iš dar senesnių laikų pacituosime tik kelias eilutes iš A. Pupkio monografijos „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ (2013): „Taigi „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje 1930–1942 m. yra dirbęs visas būrys bendradarbių: be nuolatinių redaktoriaus Balčikonio ir sekretoriaus Grigo, vieną kitą mėnesį tarp bendradarbių yra dirbę bent apie 25 žmones“ (p. 44). Tai ne šeši mokslininkai su trim etatais…

Kai kurie labiau mėgstantys kritikuoti nei gilintis įsivaizduoja, kad pagal naująją metodiką kuriamas, daug naujos leksikos (per 9000 naujų žodžių ir reikšmių) ir kitaip, sistemiškiau informaciją pateiksiantis žodynas tėra prieš jį išleisto „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (DŽ) pakoregavimas. Ir ištisai kirčiuotus vartosenos pavyzdžius (kuriais iliustruojami visi antraštiniai žodžiai) mums išrenka bei tvarkingai pagal reikšmes sudėlioja kompiuteris… Jei taip būtų, BŽ jau būtų seniai baigtas.

Nuo 2013 metų BŽ dalimis skelbiamas internete (bkz.lki.lt). Šiuo metu paskelbta visi 14 raidžių (b, c, č, d, e, ę, ė, f, h, j, o, r, z, ž) prasidedančių žodžių straipsniai, dalis kitomis raidėmis prasidedančių antraštinių žodžių straipsnių ir visas BŽ Antraštynas – iš viso apie 158 autorinių lankų teksto (iš jų apie 82 aut. lankai – Antraštynas).  Taigi akivaizdu, kad žodynas nebus vienatomis.

BŽ rengimas pasidarė gerokai kokybiškesnis, kai žodyną ėmė svarstyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Žodyno pakomisė (kurioje be kalbininkų, yra ir redaktorių, vertėjų). Klausimų ir pastabų gaunama nemažai, recenzentai gilinasi, ir tai leidžia žodyną parengti kuo geriau.

Apskritai žodynininkai būtų dėkingi už racionalią ir geranorišką kritiką, o ne tiesiog „pykimą ant kalbininkų“. Be abejo, visuomenei pirmiausia rūpi rezultatas, o ne tai, kaip jis pasiekiamas. Tik kad dabartinės kalbos žodynų rengimas primena dulkių valymą – jis niekada nesibaigia, kol kalba gyva. Net ir pabaigus rašyti BŽ, rasis naujų žodžių ir reikšmių, kis normos, į visa tai reikės atsižvelgti ir koreguoti duomenis.

Žodynininkai kaltinami, kad atsilieka, nespėja fiksuoti, norminti, nemato vertėjo, redaktoriaus, rašytojo poreikių, kad jų teikiama leksika pasenusi. Taip, DŽ pasenęs. Bet į septintą jo leidimą bent buvo įdėtas minimalus priedas (200 žodžių, sutinkame – tai lašas jūroje) iš dar tik rengiamo, nebaigto BŽ. Taip pat buvo atsisakyta bendrinei kalbai neteiktinų žodžių, dalies pasenusių ir retesnių regioninių žodžių bei variantų (beveik 2000); pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus tvarkytas kirčiavimas. 2017 m. elektroninis septinto DŽ leidimo variantas dar kartą buvo atnaujintas – ištaisytos pastebėtos korektūros klaidos, kirčiavimo netikslumai ir pan. Ir šiuos DŽ atnaujinimus skubiai atliko tie patys keli žodynininkai, kurie, be kitų mokslinių darbų, tuo pat metu turėjo rašyti ir BŽ.

Ar visi žino, pasidomi, kaip nuolat atnaujinamas pastarasis? Ar naudojasi Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynu (http://naujazodziai.lki.lt/), kuriame galima rasti tai, kas dar neįtraukta į BŽ, ir apskritai daugybę naudingos ir įdomios informacijos? Naujažodžių duomenyną galima laikyti pirminiu leksikografiniu šaltiniu. Jis nuolat atnaujinamas ir tvarkomas, tačiau, taupant jėgas BŽ, ne leksikografų – dirba dvi kalbininkės, tarp kitų savo darbų galinčios skirti, kartu sudėjus, 0,6 etato.

Lietuvos radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ (2018 03 25) vertėja Irena Aleksaitė taip pat negailėjo kritikos žodynininkams ir apskritai kalbininkams. Ne su viskuo, ką ji pasakė, galima sutikti. Teigta, kad „žodynas turi fiksuoti šios dienos kalbos situaciją, bet nefiksuoja. Kalbininkai ten sudeda žodžius, kuriuos jie mano esant reikalinga, ir, pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nėra žodžio privalumas“. Ne visai tiesa – tas žodis yra, tik neturi savo atskiro straipsnio (jis pateiktas prie pamatinio žodžio privalus) ir nepaaiškintas. BŽ tokio pateikimo atsisakyta – visi antraštiniai žodžiai pateikiami atskirais straipsniais, aiškinami ir iliustruojami kirčiuotais vartosenos pavyzdžiais (ačiū vertėjai, dar kartą įsitikinome, kad tikslumo sąskaita netaupydami popieriaus ir vietos žodyne elgėmės teisingai). Be to, vertėjai turbūt ne naujiena atsiversti LKŽ (nebūtina kiloti sunkių tomų, jis yra ir internete) – ten to žodžio išskirtos ir pailiustruotos net 4 reikšmės, yra tarp jų ir dabartinė aktualiausioji.

Keletas žodžių apie didįjį, akademinį, 100 metų rašytą LKŽ. Jis atsirado tautai susitelkus ir padedant mokslininkams rinkti žodžius. A. Pupkio (2013) duomenimis, iki išleidžiant pirmąjį LKŽ tomą jo kartoteką pildė 857 žodžių rinkėjai. Taip, pasitaikė gudragalvių, kurie norėdami gauti žadėtą atlygį siųsdavo neteisingus duomenis, tačiau žodynininkai išmoko juos atskirti, turėjo atskirą „melagių kartoteką“ ir gautais duomenimis rėmėsi atsakingai, moksliškai. Dabar, norint paremti savo teorijas, neva Lietuvos leksikografija apskritai nieko verta, pasakoma, kad tautos lobynu laikomas LKŽ yra „primeluotas“. Mažų mažiausiai tai negarbinga. Ar bent jau keista, kiek nedaug apie pasaulinio garso leksikografijos opusą žino aukštas pareigas užimantys Lietuvos mokslo valdininkai.

Vertėtų priminti, kad tarpukario Lietuvoje žodžių rinkimą LKŽ kartotekai tiesiogiai finansavo Švietimo ministerija, o sovietiniais laikais kartotekai kaupti pinigų būdavo sukrapštoma iš instituto fondų. Pastaraisiais dešimtmečiais, perėjus prie konkursinio mokslo finansavimo, mokslininkai priversti nuolat rašyti projektus, kad galėtų toliau pildyti didžiausią lietuviškos leksikos lobyną (5,2 mln. kortelių!). Dėl šios priežasties nuo 2009 m. žodžiai iš raštų jau neberenkami, stengiamasi užfiksuoti bent tarmių leksiką. O ir ta saujelė entuziastų, kurie pasiryžta užrašinėti savo gimtosios tarmės žodžius, perprasti sudėtingą transkripciją, dar turi įvykdyti biurokratinius reikalavimus (pvz., pristatyti sveikatos pažymą!). Be to, gavus finansavimą (ačiū Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, suvokiančiai tokio pobūdžio projektų svarbą), šalia žodžių rinkimo atliekami ir moksliniai tarmių tyrimai,  tačiau parengti mokslo darbai lieka dūlėti stalčiuje (pvz.: 2014–2016 m. dialektologų parašyta monografija apie rytų aukštaičius tebėra neišleista, nors LMT ekspertų ir įvertinta kaip finansuotina). Vėl eikvojamas laikas naujiems leidybiniams projektams, o žodžių rinkimas sustojęs, žodžių rinkėjai išsivaikšto, žodžių pateikėjai išmiršta… 

Dar nuolat primenama, kad Lietuvos visuomenei reikia vakarietiškų žodynų. Suprask, štai ten, tai kokybė. Gal praverstų kad ir tokia informacija, kaip ta kokybė pasiekiama. Štai keli faktai iš Džono Simpsono (John Simpson) 2014 m. rašyto straipsnio apie „Oksfordo anglų kalbos žodyną“ (The Oxford English Dictionary), kurio vyriausiuoju redaktoriumi jis buvo 1993–2013 m.

2014 m. šį žodyną redagavo maždaug 70 redaktorių, peržiūrinčių ir atnaujinančių žodyno tekstą. Jie buvo pasidalinę į 7 grupes, sprendžiančias skirtingus uždavinius. Didžiausia redakcinės kolegijos grupė tvarkė bendrąją leksiką (t. y. ne mokslo terminus). Jai padėjo mažesnė mokslinių redaktorių grupė, atsakinga už techninius ir mokslinius antraštinius žodžius. Trečioji grupė peržiūrėjo ir atnaujino žodžių etimologijas. Ketvirtoji tvarkė naujus žodžius ir jų reikšmes. Penktoji – tikrino esamus iliustracinius pavyzdžius ir ieškojo naujų. Šeštoji grupė spausdintuose žodynuose, internetiniuose ir kt. šaltiniuose redaktoriams ieškojo papildomos informacijos ir medžiagos. Septintoji grupė buvo atsakinga už tinkamą bibliografijos ir citatų sutvarkymą. Antraštinio žodžio straipsnis, perėjęs visas šias pakopas, buvo peržiūrimas vyr. redaktoriaus ar jo padėjėjo. Be to, redaktorių komandai padėjo daugybė kitų žmonių, kurie rūpinosi leidyba, medžiagos rinkimu iš spausdintų šaltinių, administravimu ir techniniais dalykais.

Paminėtina, kad šis žodynas skatina ir visuomenę teikti medžiagą, kuri gali būti reikšminga žodyno raidai. O didžiajam norvegų žodynui (Norsk Ordbok), pasak Sturlos Berg-Olseno, nuo 1930 m. medžiagą rinko daugiau negu 550 savanorių.

Tokiame kontekste užsienio kolegų leksikografų akyse su savo nepilnais trimis etatais atrodome daugiau negu apgailėtinai.

Be kita ko, tie „vakarietiški“ žodynai daug seniau pradėti rašyti remiantis tekstynais ir iš pat pradžių kuriant duomenų bazes. Antra, ne viskas, kas parašoma angliškai, tinka lietuvių kalbai – pernelyg skiriasi šių kalbų struktūra ir prigimtis.

 Liko nepakalbėta apie specialiuosius (frazeologijos, sinonimų, antonimų) ir daugybę tarminių žodynų, irgi parengtų LKI. Jie taip pat laukia atnaujinami.

Žodynų Lietuvai reikia. O ar vis dar reikia žodynininkų darbo?

„Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ vyr. redaktorė,  vyresn. m. darb.  Danutė Liutkevičienė
„Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno“ sudarytoja ir administratorė, vyriaus. m. darb.
Rita Miliūnaitė
vyriaus. m. darb. Daiva Murmulaitytė
vyriaus. m. darb. Vilija Sakalauskienė
vyresn. m. darb.  Aurelija Gritėnienė
vyresn. m. darb.  Jolita Urbanavičienė
m. darb. Anželika Gaidienė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Laiškai Alkui, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Rolandas:

    Taip, tai rimtas ir motyvuotas LKI mokslininkių kreipimasis į visuomenę, tikintis supratimo ir pagalbos atliekamiems leksikografijos darbams. Nes LMT ir ŠMM biurokratai leksikografų Laiške išsakytiems argumentams, regis, lieka kurti. Na, pagaliau, reikėtų pakilti bent iki tokio lygio, kad suvoktum skirtumą tarp Lietuvių kalbos bendrinės kalbos žodyno ir praktiniams poreikiams skirtų dvikalbių žodynų rašymo! Pirmasis darbas, kaip gerai parodyta Laiško autorių, reikalauja sutelkti galybę įvairių lingvistinių kompetencijų ir savo svarba galėtų būti palyginamas tik su Nacionalinio korpuso (tekstyno) sudarymu. Tačiau mokslinių darbų prioritetus (taigi, ir etatus) nemaža dalimi lemia ir LKI vadovybės (administracijos ir mokslo tarybos) priimami sprendimai. O vadovybė prieš keletą metų niekieno neverčiama apsisprendė naikinti tradicinius Instituto padalinius (apie tai rašė ir Laiške minimas A. Judžentis), tarp jų ir Leksikografijos centrą ir net Gramatikos skyrių, be kurio užsienyje neįsivaizduojamas joks lingvistinių tyrimų centras. Po tokios “restruktūrizacijos”, Instituto profilis pakito ne tik formaliai, bet ir savo turiniu: tame turinyje nedaug teliko vietos kalbos mokslui, taigi ir vilčiai bent kiek užpildyti Laiške minimas teorijos “baltąsias dėmes”. LKI, vadovybė, žinoma, turėjo savų, taip pat ir politinės konjunktūros, motyvų taip drastiškai keisti mokslinį instituto profilį. Laiško autorės apie juos neužsimena, gal nedrįsta. Ar galima tikėtis išspręsti keliamas problemas, jeigu nutylimos vidinės priežastys, nemenkiau prisidėjusios prie jų atsiradimo nei Laiške identifikuotos išorinės?

    • Šiaip:

      Rolandai, jei galima, nuoširdžiai – ar ir tu manai, kad: a) žodyno rašymas yra „kalbos mokslas, kuriam nedaug teliko vietos“? b) Oksfordo žodyno rašytojai yra mokslinės karjeros darytojai? c) Oksfordo leidykla užsiima moksliniu darbu?

      • Rolandas:

        Jeigu trumpai, tai į visus tris klausimus turėčiau atsakyti neigiamai. Tačiau Lietuvoje taip istoriškai susiklostė, kad didieji aiškinamieji žodynai rengiami (rašomi) Lietuvių kalbos institute (kurio steigimas yra esmiškai susijęs su LKŽ projektu). Dabartinės Lietuvos leidyklos nebūtų pajėgios nei inicijuoti, nei rengti tokių žodynų, deja. Jeigu jau taip susiklostė, kad Lietuvių bendrinės kalbos žodynas rašomas Lietuvių kalbos institute, tai tas darbas yra gerbtinas, vertintinas, visokeriopai remtinas ir atlygintinas, net jeigu jį dirbančiųjų galimybės daryti klasikinę mokslo karjerą dėl to tampa ribotos. Neprofesionalu tokiam darbui skirti tik tris etatus šešiems rašytojams. Kalbamieji žodynai yra svarbūs ne tik todėl, kad jų laukia skaitančiųjų, rašančiųjų ir verčiančiųjų bendruomenės. Lingvistiniame kontekste jų rašymas yra svarbus, nes jo metu katalizuojamas ir įvairių teorinės lingvistikos problemų, iki tol nepastebėtų, sprendimas. Žinoma, jeigu tai teorinei lingvistikai (kalbos mokslui) skiriama derama vieta greta taikomųjų veiklų, neretai abejotinų ir todėl “šūdmalių” epitetus pritraukiančių…

  2. Žemyna:

    Žinoma, ne tie dydžiai, ne tie biudžetai surenkami. Čia aš apie paramą valstybinei kalbai didžiosiose kaimynėse ir mūsų tėvynėje.
    Lenkų, o ypač rusų žodynų nemokamam naudojimui internete nežinia kiek rasi. Puikių, išsamių, kokybiškų.
    O seniausios iš dviejų likusių indoeuropiečių kalbų?
    Kiek lėšų išsistorojo mūsų brangi valdžia iš savo, ES ir UNESCO biudžetų?
    Kad, jei ji iš Lietuvos vejama, jei jau ir tautos neliks, tai bent kad pasauliui internete išliktų?
    Premjere, aūūūūūūūūūūūūū! Kokie paties nuopelnai tausojant ją, saugant valstybinės kalbos statusą, gerinant jos gyvavimo sąlygas?

  3. Artūras Judžentis:

    Mielos laiško visuomenei autorės, liūdnas ir graudus Jūsų tekstas. Jame Jūs tarsi aiškinatės ir teisinatės dėl susidariusios būklės, dėl to, kad Jūsų mažai, kad Jūsų darbas nuvertinamas, kad tenka lygiagrečiai dirbti daugelį darbų, kad… Argi taip turėtų būti? Negi Jūs nesate šiuo metu Lietuvoje geriausiai žodynininko darbą išmanančios ir didžiausią jo patirtį turinčios kalbininkės? Kur jūsų orumas, savigarba, vertės pajauta? Kas Jus pavertė tokiomis devyndarbėmis, mylinčiomis savo darbą (tai buvo malonu sužinoti), tačiau beteisėmis, bebalsėmis, bevalėmis? Jūs net vengiate pasakyti, kas taip nuniokojo dar ne taip seniai ar ne didžiausią Institute buvusį Žodyno skyrių, kas taip retina Jūsų gretas pastaraisiais metais, kokios priežastys lėmė tokį žodyninikų darbo nuosmukį. Ką padarė Jūsų instituto vadovybė (o ir Jūs pačios), kad žodyninko darbas nebūtų taip nuvertintas?
    Iš tiesų, Tautai (o ne beveidei visuomenei), nesvarbu, kiek Jūsų ir kokiom sąlygom dirba žodyno darbą. Jį įsteigė valstybę, o valstybė pavedė Lietuvių kalbos institutui rūpintis lietuvių kalba. Tautai reikia gero, patogaus, šiuolaikiško Bendrinės kalbos žodyno. Ir instituto žodyninkai privalo jį parūpinti. Visa kita – instituto vidaus dalykas, instituto ir Ministerijos (Vyriausybės) dialogo reikalas, į kurį Tauta įsikiša tik kritiniais atvejais.
    Tačiau argi dabar — kai numatyta panaikinti Lietuvių kalbos institutą — svarbiausi yra Bendrinės kalbos žodyno reikalai? Nejaugi Jūs tikitės, kad jungtiniame centre žodyninkų būklė pagerės? O gal — kad jų bus priimta daugiau? Tad telkitės ir pasipriešinkite instituto naikinimui (taip pat ir visiškam žodyno darbo sunaikinimui). Dėkitės su kitų institutų, visų pirma — literatų, mokslo bendruomenėmis. Eikite į Ministeriją, prie Vyriausybės. Kovokite! Kovokite už lituanistiką, už Lietuvių kalbos institutą, už lietuvių kalbą, pagaliau — už tą patį Bendrinės kalbos žodyną.
    Jūsų kovą išgirs ir palaikys Tauta. Ji ateis į mitingus, ji dalyvaus eitynėse, ji supras Jūsų nepaklusnumo akcijas… Taip apginsite ne tik tai, kas mums visiems brangu — lituanistiką, lietuvių kalbą, bet ir savo garbę bei orumą.

    • Daiva:

      Ne aiškinamės, o aiškiname (norintiems suprasti). Yra skirtumas. Nei mes verkėme rašydamos, nei turėjome tikslą ką nors pravirkdyti. Bet jei ką sugraudino patys faktai, jau neblogai, linksminti jie tikrai neturėtų. Kitas dalykas – kaip, kam ir kiek tie faktai naudojami. Šiuo, kaip ir straipsnio portale „Pro Patria“, atveju, matyt, ne tiek skauda dėl žodynų, kiek rūpi jais paramstyti savo idėjas. Ačiū už patarimus, kaip ginti savo garbę ir orumą, tik mažas skirtumas, ar tave išvadina šūdmaliu ir bezdariu, ar bevale devyndarbe… Ir dar. Iki šiol jaučiausi ir vis dar tebesijaučiu Tautos dalis, o ne kažkas šalia jos, tai kur man eiti, prie ko dėtis ar nesidėti ir kaip kovoti, norėčiau rinktis pati. Ministerijoje, kartu su literatais ir kitų institutų mokslininkais buvome. Kalbininkai garsiausiai plojo, bet nepasisakė. Nė vienas – nei „beteisiai, bevaliai ir bebalsiai“, nei Tautos šaukliai. Gėda tik pirmiesiems?

  4. Taip:

    Lietuvių kalbos ,iš viso lituanistikos , vargai ir negerovės turi piežastis.O jos yra politinės,tiksliau glūdi vyraujančioje pasaulėžiūroje.Tad, žinotina,kad Kovo 11-osios Lietuvoje visų pirma mokslą,kultūrą,švietimą ,aukštąjį mokslą užvaldė,deja, neoliberalistinių pažiūrų veikėjai,intelektualai,politikai.Tai jiems tautinės vertybės,ypač lietuviškumas, yra ne prie širdies.Švietimo ir mokslo politiką tvarko ir vertina įkurta ir valstybės finasuojama ,stipriai politizuota institucija, vardu MOSTA,-tai liberalmarksistinės ideologijos išpažintojų tvirtovė,iš kurios yra kilusi ir dabartinė Švietimo-mokslo ministrė ir jos politinė aplinka.Pats Vyriausybės vadovas grynuolis neoliberalas.Tad,pirmiausia reikia atsikratyti /ypač per rinkimus į Seimą, savivaldybes, aukštųjų mokyklų rektorius,mokslo institutų vadovybes ir pan./ inelektualų,akademinių veikėjų,politikų užsikrėtusių nūdienos liberalizmo virusu.Tai čia pradžių pradžia.

  5. Giedrius:

    Projektinis finansavimas ir lituanistikos nemylinti Mokslo taryba galutinai pražudys ne tik žodyno, vardyno.. specialistus, bet ir visą Lietuvių kalbos institutą. Lituanistikos, etnologijos, Lietuvių kalbos mokslo tyrimai ir darbai turi būti pastoviai finansuojami be jokių konkursų. Specialistai turi rašyti, dirbti mokslui, o ne projektus rašyti. Kažkoks absurdas mūsų valstybėje. Nejaugi niekas negali “pažaboti” įsisiautėjusios Mokslo tarybos. Gal Seimo Švietimo komitetas turėtų pakeisti įstatymus, surasti kitą finansavimo mechanizmą ir išvaikyti kenkėjišką Mokslo tarybą.

  6. Dalia:

    Kaip viskas išsigimsta. O kai kūrėme Mokslo tarybą, kai delegavome į ją Norbertą Vėlių, vėliau joje buvo Marcelijus Martinaitis… jautėmės tokie saugūs ir vieningi.

  7. S.:

    Pastebėjimas apie Oksfordo anglų kalbos žodyno finansavimą:

    Why can’t the OED be free?
    […] Unlike many academic projects or language academies elsewhere in the world, the OED receives no public funding or government grants: all costs are met entirely by the publisher, OUP. OUP recoups some of these costs through subscriptions, mostly from educational institutions such as universities and libraries. Members of those institutions (including almost all UK public libraries) have free access to the OED Online.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *