A. Liekis. Dėl ko slopsta tautiškumo šaltiniai? (66)

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Jau prieš keletą metų visi dorieji lietuviai rengėsi sutikti Vasario  16-osios Akto paskelbimo 100-metį  savo tautiškais darbais, vildamiesi,  kad  ir jos rinktoji ir išlaikomoji valdžia ne tik įvertins Valstybės nueitą kelią, bet ir pateiks Tautai gaires ateičiai. Bet šventė atėjo ir praėjo, o daugelio mūsų vadų sveikinimai priminė lyg vienos bobutės sveikinimus kitai. Ne tik be  rimtesnių pasvarstymų apie Tautos ir jos sukurtosios nepriklausomos Lietuvos  ateitį, bet ir dabartį, lyg Tauta ir jos valstybė būtų tik kokio svetimo pono baudžiauninkė.

Kiekvienam, kuriam rūpi Tautos ateitis, kelia susirūpinimą tai, kad nė viena partija, nė viena organizacija, pagaliau ir Mokslų akademija nepaskelbė aiškių nuostatų dėl mūsų,  lietuvių Tautos, jos nepriklausomo valstybingumo ateities, dėl tautiškumo  ugdymo gairių, dorovinių nuostatų. Valdžion patekusieji  baudžiauninkiškai skuba pritarti viskam, kas  iš Vakarų brukama, pateisinti  ir skleisti gėjų ir kitokių žmonijos istorijoje smerktus žaidimus,  mokyti vaikus ne doros, pareigos, Tautos ir jos savarankiško valstybingumo suvokimo svarbos, o pirmiausia sekso technikos. Ugdomi ne būsimi  vyrai ir moterys, Motinos ir Tėvai,  savo Tautos, valstybės, savos žemės patriotai, o belytės medūzos. Užmirštama, kad ir iš Vakarų visais laikais ne tik pažanga sklido.

Vakaruose gimė inkvizicija, kolonializmas, genocidas (ne tik žydų, o ir Pietų Amerikos tautų ir kt.), socializmas, komunizmas, bolševizmas, fašizmas;  Vakarai buvo visų pasaulinių karų sukėlėjais ir t.t. Deja, Lietuvos valstybės vadovų, partijų  programiniuose dokumentuose – tik tuščiažodžiavimas, taškymasis savo pačių šlapalo balose.

Nematyti  perspektyvinių planų dėl lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimo, vietos ir vaidmens ES ir pasaulyje. Mūsų intelekto ubagystę atskleidė ir į „tautos patriarchus“ pretenduojančio prof. V. Landsbergio laiškas miniai, susirinkusiai prie Signatarų namų Vilniuje. Jame jis klausė, ar išliks Lietuva? Ir atsakė: „Taip, jei mylėsime paukštelius ir vaikelius, jei norėsime būti kitokie. Išnyksime, kaip dūmas, jei nenorėsime būti kitokie, jei nemylėsime vaikelių ir neatsikratysime blogojo savęs – piktoko, pavydelninko, sovietinio gobšuolio“…

Bet minia, klausydamasi artisto skaitomo V.Landsbergio laiško iš Signatarų namų balkono, džiūgavo, kai kurie ir ašarėles braukė. Tokie pat beperspektyviniai buvo ir Respublikos Prezidentės, Seimo Pirmininko ir kitų sveikinimai.

Neseniai Seimo internetinėje svetainėje pasirodė „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio Deklaracija“. Po ja kviečiami pasirašyti visi pageidaujantys.

100-mecio_Deklaracija_Tekstas_lrs_lt_nuotrTačiau ši Deklaracija beveik neatspindi istorinės tiesos, nes ir Vasario 16 – osios Lietuvą kūrė ne kažkas, o tik lietuvių Tauta. Bet apie tai nė užuominos, nors ir Respublikos Konstitucijoje pažymėta: Lietuvių Tauta sukūrė Lietuvos valstybę… Bet iš tos ponų Deklaracijos atrodo, kad viską  lėmė signatarai ir Deklaracijoje išreiškia viltį, kad bus puoselėjamos tik jų, signatarų  vertybės. Žinoma, jei tarp Vasario 16 – osios Akto signatarų nebuvo atsitiktinių veikėjų – visi jie buvo žinomi ir nusipelnę lietuvių Tautai, tai to negalima pasakyti ir apie Kovo 11-osios Akto signatarus. Dalies  jų nuopelnas Lietuvai, kad neatsisakė pasirašyti to Akto ir, kad  buvo stachanoviečiais, „prichvatizuojant“  Tautos turtus, apsirūpinant  didžiausiais atlyginimais, rentomis, o kai kurie didieji vadai „iki gyvos galvos“  ir iš valstybės biudžeto  išlaikomais sargais, automobiliais, sekretorėmis ir panašiai, net savo tėvų ir protėvių žemes iš nuošaliausių kaimų „atsikėlė“ prie Vilniaus ar Kauno.

Tad ir tikrais vargšiukais atrodo Vasario 16-osios Akto signatarai, iš kurių nė vienas nepasinaudojo jokiomis iš valstybės privilegijomis. Pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, TSRS okupuojant Lietuvą, po 15 metų prezidentavimo teturėjo susitaupęs tik 10 tūlst. dolerių. Jeigu Vasario 16-osios Akto signatarai, kaip ir daugybė kitų, ypač lietuvių inteligentų kovojo ir aukojosi dėl savo Tautos, dėl jos  teisės būti istorijos kūrėjais, tai tarp Kovo 11-osios vyravo tik sau privilegijų ir turtų siekėjai. Daugelis jų ir šiandieną Tautos, Nepriklausomybės, Doros ir kitų esminių vertybių šiandieną nelaiko svarbiausiomis. Tad, matyti, ir dėl to  mūsų išrinktieji nesureagavo ir į pasikviestojo Lenkijos  prezidento  Andžejaus Dūdos spjūvį į lietuvių Tautą: užuot jis padėjęs gėlių prie dr. J. Basanavičiaus paminklo, padėjo jas  ant  Vasario 16-osios Lietuvos budelio Juzefo Pilsudskio paminklo, tuo paneigdamas patį Vasario 16-osios Aktą.

Beje, anksčiau panašią panieką nepriklausomai Lietuvai demonstravo ir kiti lenkų vadovai. Štai A. Kvasnievskis buvo pradėjęs derybas dėl bendradarbiavimo su LKP (besirėmusia TSKP platforma) CK vadu Mykolu Burokevičiumi – matyt, Varšuvos valdžiai atrodė, kad geriau TSRS okupuota Lietuva, negu  nepriklausoma. Buvęs Lenkijos Prezidentas Lechas Valensa 2013 m. rugpjūčio  pabaigoje atsisakė iš Prezidentės D. Grybauskaitės priimti aukščiausiąjį Lietuvos valstybės apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Priimdamas tokį valstybinį apdovanojimą, matyti, mąstė šis lenkas, pripažinčiau ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumą, pasmerkčiau J. Pilsudskio atminimą ir jo žygius vardan lenkų gerovės.

Nuolankumas, paklusnumas – pagal tą Deklaraciją, atrodo, svarbiausia „perspektyva“ mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, nors apie Lietuvos ateitį Deklaracijoje nėra nė žodžio…

Kam tie svarstymai, jei bus taip, kaip galingesnieji nuspręs…  

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *