R. Maceikianecas. Laiškas Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai (35)

Ryšardas Maceikianecas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Ryšardas Maceikianecas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai

Ponas Prezidente,

Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros.

2017 m. vasario mėn. Jūsų patarėjas Pšemislavas Žuravskis vel Grajevskis (Przemysław Żurawski vel Grajewski) Lenkijos spaudoje pasirodžiusiose publikacijose išsakė abejones dėl dabartinių Europos sienų, reiškė atvirus grasinimus mūsų šalies adresu, liaupsindamas tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją.

O patarėjas Kšyštofas Ščerskis (Krzysztof Szczerski), lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugpjūčio mėn., interviu portalui „tvp.info“ pareiškė, kad Lenkijos Prezidentas apsilankys Lietuvoje per šimtųjų mūsų valstybės atgimimo metinių minėjimą, tačiau […] tikimasi, kad Lietuva gerbs tautinių mažumų teises pagal europinius standartus. (?!). Tačiau praėjusių metų gruodį internetiniame mėnraštyje Nowa Konfederacja grįžo prie šios temos pažymėdamas, kad, jo nuomone, intensyvinant Lenkijos ir Lietuvos kontaktus galima atrasti Lietuvos lenkų problemų sprendimą (?!), ta proga įvertindamas, kiek organizuota yra ši Lietuvos piliečių grupė (?!), kuri iš dalies vartoja lenkų kalbą.

Tarpvalstybinių santykių vertinimas nėra paprastų piliečių, neturinčių visos informacijos, reikalas. Tiktai nuolatinis ir nesibaigiantis mūsų – Lietuvos lenkų – vardo linksniavimas visais galimais atvejais ir kiekviena pasitaikiusia proga – seniai peržengė padorumo ribas, atkakliai peršant mūsų bendrapiliečiams nuomonę, kad lenkakalbiai lietuviai – visi kaip vienas yra Lenkijos „penktoji kolona“. Todėl atsakydamas į nesibaigiančius Jūsų patarėjų iškraipymus esu priverstas vėl pakartoti H. Senkevičiaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ veikėjo lietuvio Liongino Podbipientos žodžius […] Na, liaukitės, Jūsų malonybe… bjauru klausyti!

Jums taip pat reikėtų žinoti, kad tai, ką skelbia Jūsų patarėjai – žodžiai apie „karštą meilę iki mirties“ Lietuvos lenkams – jau daug kartų skambėjo iš besikeičiančių Lenkijos politikų ir veikėjų lūpų, kurie, kaip ir Jūsų patarėjai, taip krovėsi pigų politinį kapitalą, darydami tai mūsų vardo sąskaita ir kenkdami mums, apsunkindami mūsų kalbinei grupei integraciją į pilietinę visuomenę.

Dar prieš paskelbiant mūsų šaliai nepriklausomybę mus pasiekė liūdnai pagarsėjusio Stelmachovskio (Stelmachowski) agentūra, kad pastatytų mus į nepalankią padėtį mūsų Tėvynės, Lietuvos, atžvilgiu, kad keltų sąmyšį Lietuvos lenkų aplinkoje ir juos kiršintų, o paskui galėtų plauti pinigus steigdami vadinamuosius Lenkų namus. Buvo čia atvažiavęs ir alkoholizavosi Aleksandras Kvašnevskis (Aleksander Kwaśniewski), ta proga įteikdamas ordinus agresyviausiems individams. Apsireiškė Vilniuje per rinkimų kampaniją šalies valdžios nekviestas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), kad per Šv. mišias Šv. Teresės bažnyčioje prie Aušros Vartų svaidytųsi grasinimais pabloginti santykius su mūsų šalimi, jeigu nebus patenkintos visos Tusko ir Tomaševskio užgaidos. Pabuvojo čia per tarptautinį moterų susitikimą Radoslavas Sikorskis (Radoslav Sikorski), demonstratyviai vengdamas kontaktų su mūsų šalies valdžios atstovais ir apsikaišęs „nepalaužiamo Lietuvos lenkų gynėjo“ apdarais. Šmirinėjo Vilniaus krašto vietovėse, laužydamas visas geros kaimynystės, diplomatijos ir padoraus elgesio svetimame krašte taisykles, Bronislavas Komarovskis (Bronislav Komorowski), teigęs, kad visa Lietuva bus tokia, kaip trokšta organizuota veikėjų grupė, veikianti su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijos iškaba.

Pagaliau remiant pirmajai partijos Teisė ir Teisingumas vyriausybei bei a. a. Lechui Kačynskiui (Lech Kaczyński), dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos ambasadoms kartu su Voldemaru Tomaševskiu ir Česlovu Okinčicu, karštu A. Kvašnevskio ir A. Michniko užtarėju, sukurpė sąjungą su rusais, pavadintą Вместе мы сила („Kartu mes jėga“), o rezultatas buvo toks, kad ilgus metus Lietuvos lenkų „atstovu“ Vilniuje buvo profesionalus KGB karininkas Viktoras Balakinas.

Andžejus Duda | wikipedia.org nuotr.

Andžejus Duda | wikipedia.org nuotr.

Pone Prezidente. Ši glausta Lenkijos „indėlio“ apsunkinant mūsų gyvenimą apžvalga įtikina, kad tas kelias niekur neveda. Nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai. O mūsų šioks toks lenkų kalbos mokėjimas, kurį lėmė istoriniai polonizacijos procesai, nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir apsunkinti mums gyvenimą siekiant susikrauti politinį kapitalą mūsų sąskaita. Tai amoralu, bjauru ir veidmainiška.

Būtų nedovanotina klaida, jei ir per išskirtinio jubiliejaus – šiuolaikinio mūsų šalies valstybingumo atkūrimo šimtmečio – šventę iš Jūsų lūpų pasigirstų dar vieni netiesos žodžiai.

Čia gimiau, užaugau ir nugyvenau krūvą metų. Gyvenu ir būnu tarp lietuviakalbių lietuvių bemaž kasdien, tad matau viską savo akimis. Niekada nesusidūriau su tokiu atveju, kai kam nors būtų apsunkinamas gyvenimas ar kas nors būtų ujamas už tai, kad viešai vartoja ne lietuvių kalbą kaip komunikavimo priemonę ir žmogiškosios kultūros reiškinį. Yra kitaip, nes kalba tampa visuomenės dezintegracijos ir antipilietinės politinės polonizacijos priemone, panašiai kaip tarpukario okupacijos laikotarpiu, to įrodymas – liūdnai pagarsėjusi Lenko korta, sukurpta Teisės ir Teisingumo partijos. Esant tokiai situacijai konstitucinė mūsų valstybės valdžios pareiga yra imtis žingsnių, nukreiptų prieš dalies visuomenės silpninimą latentinės dezintegracijos ir okupacijos būdu.

Niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė – kolūkinė nomenklatūra su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iškaba, kurią, beje, karštai remia Teisės ir Teisingumo partija. Ten akivaizdžiai lenkakalbiai lietuviai negali deramai pasinaudoti žodžio laisve, teise burtis į pilietines asociacijas ir laisvai rinktis. Ir šioje veikloje, kurios tikslas yra visiškai izoliuoti šią žmonių grupę, su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, reikšmingą savo dalį turi oficialioji Lenkija.

Pone Prezidente. Reikėtų pažymėti, kad itin nemalonus reiškinys veikloje, kurios imasi Lenkijos politikai Lietuvos lenkų atžvilgiu, yra į akis krintantis nuo pat pradžių iki šiol dviveidiškumas ir dvejopų standartų taikymas. Deja, nėra išimtis ir Teisės ir Teisingumo partija, kuri, viena vertus, tarsi kovoja su mūsų rytinės kaimynės įtaka, o kartu bruka Lietuvos lenkams kaip lyderį Michalą Mackevičių, buvusį idėjinį komunistų partijos organų – Czerwony Sztandar ir Советская Литва veikėją, kuris iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug metų praleido Maskvoje, Politinėje akademijoje prie TSKP ar KGB mokykloje. Pagaliau jis yra vienintelis Lietuvos Respublikos Seimo narys, paskelbęs tik dalį savo gyvenimo aprašymo, nepaminėdamas Maskvos epizodo. Tačiau niekas nesiryžta jam priminti, kad privalo paskelbti visą savo gyvenimo aprašymą, kaip reikalauja įstatymas, nes bijo, kad Lenkijoje ir vėl kils informacinis triukšmas dėl tariamo Lietuvos lenkų persekiojimo… Panašiai yra ir su kitų „pavyzdinių lenkų“ gyvenimo aprašymais.

Galiausiai kovodama su maskvietiška propaganda Lenkija nuolat finansuoja ir pavadinimą pakeitusius buvusius sovietinius leidinius, ir naujas žiniasklaidos priemones, kuriose klesti buvusio Czerwony Sztandar veikėjai, skleisdami nesantaikos nuodus, kurstydami antipilietiškas nuostatas ir nuotaikas.

1990 m. išleistuose Vilniuje gimęs ir Varšuvoje gyvenęs rašytojas a. a. Tadeušas Konvickis Mėnulio saulėtekiuose ir saulėlydžiuose taip įvertino Czerwony Sztandar redakcijos veiklą Lietuvos lenkų labui: […] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis.

Per praėjusius metus tie, kas darė su Lietuvos lenkais panašiai kaip fašistai […] su kalinių biologiniais organizmais, kartu su vyriausiuoju redaktoriumi sulaukė aukštų Lenkijos valstybinių apdovanojimų už „lenkiškumo puoselėjimą“. O juk jie, dalyvaujant sovietinėms tarnyboms, Czerwony Sztandar skiltyse prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, paskleidė  pseudoteoriją apie lenkakalbių lietuvių kilmę ir poreikius, kuri iki šiol nekintamai gyvuoja tarp jų ir besikeičiančių Lenkiją valdančių politinių grupių.

Kaip matyti iš viešų interviu, Jūsų patarėjai taip pat nėra išimtis, todėl vieni ar kiti jų vartojami žodžiai pagal tą pačią sovietinę pseudoteoriją dar labiau nuvertina šūkį apie gerą valią ir norą kurti gerą kaimynišką partnerišką bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos bei kitų tautų, gyvenančių istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Pone Prezidente, artėjantis Lietuvos, o kiek vėliau – ir Lenkijos, valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas yra išskirtinė proga pradėti naują regioninę politiką ir naujus santykius su mūsų šalimi bei kitomis šalimis istorinės LDK teritorijoje.

Atsižvelgiant į tai, kad Jūsų šalį pasiaukojamai gynė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautos pergalingame Žalgirio mūšyje, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas Didysis, bei Lenkijos ilgaamžę gynybą iš rytų pusės.  Ir į nepaprastai dideles skriaudas, kurias šios tautos patyrė tarpukario laikotarpiu iš Lenkijos pusės, kai dalis mūsų šalies su istorine sostine Vilniumi buvo okupuota, taip užkertant kelią sudaryti koalicijai Antrojo pasaulio karo išvakarėse, į lietuvių persekiojimą už prisirišimą prie savo kalbos, tradicijų ir kultūros, įkalinimą kalėjimuose ir Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje. O Baltarusija ir Ukraina, pasidalytos prastos šlovės Rygos sutartimi su bolševikais, kad baltarusiai ir ukrainiečiai negalėtų kurti savojo valstybingumo, jų kankinimas pacifikacijomis, Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų.

Todėl ypač dabar, turint omenyje iškilmių reikšmingumą, reikia, kad Jūs pasakytumėte tiesą, pripažintumėte kaltę ir įvykdytumėte iškilmingą atsiprašymo aktą. Taip, kaip 2009 m. tai padarė a. a. Lechas Kačynskis, kuris dvidešimties valstybių, įskaitant Vokietiją ir Rusiją, vadovų akivaizdoje rugsėjo 1 dieną Vesterplatėje atsiprašė Čekijos už savo dalyvavimą valstybės padalijime 1938 m., Lenkijai užgrobus Zaolzę kartu su Vokietijos hitlerininkų įvykdyta Čekijos okupacija.

Kitas dalykas, kad lietuviai, kaip sena bei patyrusi tauta, kuri amžius gyveno simbiotiškai su gamta, ir, kuri, kaip galima spręsti pagal tyrimų, atliktų vienoje iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų – Notingemo universitete, rezultatų, paskelbtų 2016 m. kovo mėn. moksliniame leidinyje „Nature“, priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje, kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas.

Laikydami visus išmintingus žmones lygiais sau, lietuviai mano, kad jie patys turi prieiti prie analogiškų išvadų, taip pat ir dėl skriaudų atitaisymo, tad tikrai neskubins Lenkijos ir neprimins jai.

Lenkija tai turi padaryti pati, savo iniciatyva, pradėdama naują partneriškų santykių šimtmetį mūsų regione, kurio neslėgs praeities demonai, neatitaisytos skriaudos ir netiesa.

Vis dėlto lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai, kaip ir kitos tautos, yra išsaugoję istorinę atmintį. Todėl Pilsudskio garbinimas Lenkijoje, nesibaigiančios politinės demonstracijos prie kapo su Pilsudskio širdimi Vilniaus Rasose, labai primena Lenino ir Stalino šlovinimą Rusijoje, irgi vykdžiusių prievartą lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų atžvilgiu. O tas stebina ir kelia pagrįstą nerimą. Juo labiau tokiomis sąlygomis, kai iš Lenkijos ir Rusijos pusės ir toliau netyla propagandiniai išpuoliai prieš valstybes ir tautas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdines.

Dėl to pirmiausia reikia atsiskaityti su praeitimi, kad niekada daugiau šios tautos nejaustu pavojaus dėl naujos agresijos ir okupacijos iš Lenkijos pusės. Kalbant Jono Pauliaus II žodžiais – tiktai tiesa išlaisvins Lenkiją ir leis kurti kitokius, derančius XXI amžiuje, santykius su Lietuva ir kitomis anksčiau paminėtomis šalimis. Informacinis triukšmas ir per jėgą vykdoma dabartinių lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių kaltės paieška niekada neatleis Lenkijos nuo pareigos atlikti viešą atgailą už padarytas skriaudas.

Toks aktas leistų naujai pažvelgti į Lenkijos istorijos interpretavimą, nes, pasak Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc), […] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau.

O tiesos ir tikrovės neatitinkantis Lenkijos istorijos įvykių interpretavimas yra itin keblus dalykas ir kaimyninėms tautoms, nes dėl to randasi nesusipratimai, dingsta pasitikėjimas ir kyla nereikalingi ginčai.

***

Iš Minsko apylinkių kilęs tarpukario įvykių liudininkas, žinomas rašytojas Michalas Krispinas Pavlikovskis taip įvertino J. Pilsudskio ir pilsudskininkų išdavystę dabartinės Baltarusijos gyventojų atžvilgiu, kai 1920 m. spalio mėn. bolševikų budeliams savanoriškai, be prievartos, buvo atiduotas Minskas ir gretimos teritorijos su ten gyvenusiais žmonėmis, siekiant išgelbėti bolševikų režimą nuo neišvengiamo žlugimo, ir dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniai pirmieji užpildė leninines mirties stovyklas, iš kurių vėliau pavyzdį ėmė Hitleris.

[…] Savanoriškai atsisakėme Jogailos palikimo. Savanoriškai atidavėme priešui iš rytų ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų žemės ir kelis milijonus gyventojų.

[…] Ir taip – skliausteliuose – ar susimąstytume apie tuos veiklius, tvirtus, darbščius bajorus iš sodybų ar sodžių (…), kurie pirmieji atsidūrė po peiliu arba buvo ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas? Be jokio atgarsio, patyliukais, veidmainiškai spaudai nesiplėšiant drabužių, be užuojautos ašarų, liejamų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be JTO ar JT pagalbos ir atstatymo administracijos globos iškeliavo šimtai tūkstančių tų pirmųjų dabartinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir panieką. Ištuštėjo sodybos, sodžiai ir „okolicos“ – buvo sulygintos su žeme arba paverstos kolūkiais.

[…] Kai per prūsų okupaciją vakaruose vienas lenkų vaikas būdavo verčiamas melstis ar mokytis vokiečių kalba, iš karto kildavo audra: pasipildavo protestai, sprendimai, interpeliacijos.

[…] Tačiau kai rytuose buvo dergiamos šventyklos, kai už lenkų kalbą buvo statoma „prie sienos“, kai šimtai žmonių, netekę turto, išrengti nuogai, buvo žvėriškai žudomi, o šimtai tūkstančių kitų, taip pat netekusių turto, buvo tremiami į rytus ir šiaurę – tylėjome, tylėjo seimas, tylėjo spauda, tylėjo populiarūs rašytojai.

Nesu mistikas. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad yra kažkoks siūlas – baisus ir raudonas, jungiantis Rygos sutartį su mūsų šiandienos tragedija. Tas siūlas eina fantastiškai rangydamasis, beveik kaprizingai, nuo nužudytųjų kapų, nuo ulonų, kuriems gyviems buvo nulupta oda prie Rohačevo ir Nemirovo iki pulkininko Mošcickio (Mościcki) bausmės vykdymo vietos Polesės miškuose, kur po trejų metų buvo nubrėžta siena pagal Rygos sutartį. Paskui tas siūlas eina iki seimo salių, kur iš galerijos nugriaudėjo žodžiai „Kainai Grabski!“ Tas siūlas dingsta dvidešimčiai metų, kad paskui sužvilgėtų krauju prie Katynės.

[…] Rygos sutartis buvo net ne katastrofa, nes katastrofų tautų istorijoje neįmanoma numatyti iki tam tikros akimirkos. Tai buvo tiktai simptomas, turbūt ryškiausias, rodantis ligą, ėdančią Lenkijos mąstymą. Tai buvo valstybės  sveiko proto atrofijos simptomas. Sveiko proto, paremto tam tikru politinio moralumo minimumu. Tai buvo trumparegiškas nepaisymas vėžio simptomo, atsiradusio dėl apgaulingo saugumo pojūčio. ( Michalas K.Pavlikovskis. „Karas ir sezonas“. Vilnius, „Czas“, 2008).

Pone Prezidente, išmintingi žmonės ir tautos padaro išvadas iš klaidingų sprendimų ir kenksmingų veiksmų, todėl Lenkijos tęsiama tarpukario politika delsiant sutvarkyti santykius su Lietuva ir kitomis šalimis dabartinėmis XXI amžiaus sąlygomis, mūsų nuomone būtų nedovanotina klaida.

Tad guodžiamės viltimi, kad Jūs būsite pirmasis valstybės veikėjas, kuris pasiūlys naują partnerystės santykių toną tarp Lenkijos ir Lietuvos bei istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių.

PS. Laiškas lenkų kalba 2018 01 28 d. persiustas adresatui elektroniniu ir tradiciniu paštu.

Laiško autorius yra, portalo Głos z Litwy, Pogoń.lt redaktorius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

35 komentarai

  1. JUOZAS:

    na, maloniai nustebino autorius. Šį straipsnį reikėtų paskaityti tokiems angažuotiems tipams kaip T.Venclova, A.Nikžentaitis, daugeliui prisidirbusių socdemų , visokiems Sysams ir pan.

  2. Antanas St.:

    Szanowny Panie Ryszardzie, dziękuję pięknie!!! (lenk. – gerb. pone Ričardai, labai ačiū)

  3. Rimgaudas:

    R. Maceikianecas nėra tas kuris stebina. Jis yra nuoseklus. R. Maceikianecas yra tikras kaimynų draugas ir, būdamas jautrios erudicijos žmogumi, už juo labai pergyvena. Net Prezidentui, todėl, ryžosi parašyti. Ir, jeigu p. Duda atlieps lenkų tautos interesams, imsis atitinkamų žingsnių, tai lenkams gyvenimas šiaurės – pietų – rytų – vakarų kryptimis, po to išties palengvės.

  4. To, ką pataria Maceikianecas vykdymas Lenkijai būtų atsisakymas prigimtinės ir istorinės savęs, padaryti, suprantama, ji negali. Taigi, Lietuvai kartu su Baltarusija ir Ukraina belieka laikytis Oskaro Milašiaus išminties – amžiams nesidėti su Lenkija. Tik toks Lenkijos vienišumo išlaikymas gali privesti ją prie nykimo, o per tai ir pasikeitimo…

  5. Toks pastebėjimas: manau, kad pavardė yra lietuviškos kilmės, todėl turi būti rašoma taip – Dūda.

  6. Gintautas:

    Dėkoju ponui Maceikianecui tikrai už gražų laišką, tegu jį perskaito ir mūsų parlamentarai – Kirkilas, Sysas, Oleka, Šalaševičiūtė ir kiti, kurie planuoja antikonstitucinius lietuvių valstybinės kalbos pakeitimus. Tegu supranta, kad Lenkijos politika Lietuvos ir kitų tautų atžvilgiu buvo imperinė ir išdavikiška.

    • Antanas St.:

      Kirkilai, sysai, olekos ir Co yra komuniagos ir jie, deja, skaito tik “Komunistų partijos manifestą”. Visokių buvo valdžių “ant tos Lietuvos”, bet tokios dar nebuvo… Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini?!

  7. Algimantas:

    Ačiū gerb.autoriui už nuolat jau daug metų sakomą Tiesą . Didžiausia gėda ir bėda,kad Lietuvos valdžlos ir žiniasklaida yra piktybiškai neįgalios – (kurčios) Lietuvos ir jos piliečių skausmui ir vargui.

  8. šmaukšt:

    Nuostabiai teisingai rašo Ryšardas Maceikianecas (Ričardas Mateikėnas). Puiku.

  9. Antanas St.:

    P.S. Pasirodo, kad ir tarp lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių yra Lietuvos patriotų. Tai nuostabu!!! Juk ir lenkų kilmės lietuvis Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) kadaise rašė: “Litwo, ojczyzna moja! Ty jestesz jak zdrowie” (lenk. – Lietuva, tėvyne mano! Tu esi kaip sveikata)… Kažin, ką kalbės mūsų ainiai apie tokius Lietuvos “patriotus” kaip tomaševskiai, cytackos?…

  10. G.P.:

    Tas Žmogus – tai tikras Lietuvos Lenkas. Dėka tokių žmonių vis dar gyva viltis, kad lietuvių-lenkų santykiai galiausiai bus apvalyti nuo priešiškumo ir nesibaigiančių pretenzijų. Ačiū.

  11. markas:

    Pats žodžių junginys “Rygos sutartis” yra labai stipriai veikiantis. Įsivaizduokite kokį nyk6entait5, kuris skleidžia savo brudą – o jam metamas klausimas: ką jūs galite pasakyti apie Rygos sutartį, kuri preliudija Ribentropo-Molotovo sutarčiai. T. y., be šito tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos įvykusio Rytų Europos tautų padalijimo, 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktas būtų neįmanomas.

  12. Dar viena puiki kalba.

    R.Maceikianec
    “Netiesą kalba Lenkija, kad mes iš kažkur atkeliavom.
    Neteisingai mąsto lietuviai, kurie mano, kad jei mes kalbame lenkiškai, tai esame kažkaip susiję su Lenkija. Jei mes nuo amžių šioje vietoje gyvenom, jei čia Lietuvos žemė, vadinasi, mes niekad negyvenom Lenkijoje. Tai kokiu būdu mes tapom lenkais? Mes galėjom būti tik sulenkinti.
    Mūsų šaknys čia. Čia mūsų Tėvynė.
    Tad mus reikia vertinti kaip savus. Ir nesieti mūsų su Lenkija. Kai Lietuvoje svečiavosi popiežius, jis pasakė, kad mes esame lenkų kilmės lietuviai. Paskui visi pradėjo kartoti, kad mes lenkų kilmės lietuviai. Tačiau ką reiškia žodis „kilmė“? Jis rodo, iš kur žmogus atkeliavo. Jei sakoma „lenkų kilmės prancūzas“, suprantam, kad jis atkeliavo iš Lenkijos, emigrantas. Tačiau mums tai netinka – mes iš niekur neatkeliavom.
    Mums geriausiai tiktų apibrėžimas – lenkakalbis lietuvis.
    Pagal pilietybę, politine prasme ir pagal kilmę”.
    http://alkas.lt/2013/11/26/lietuvos-lenkas-r-maceikianecas-mes-su-lietuviais-tos-pacios-genties-zmones/

  13. Tvankstas:

    Geras R. Maceikianeco straipsnis.
    Pagrindinės mintys buvo paskelbtos 1953 m. kunigo Jozefo Majevskio, gerokai praplėstos 1974 m. Julijušo Mieroševskio.
    Iki šiol Lenkijoje naudoti minėtų autorių mintis kalbant apie Ukrainą, Lietuvą, Baltarusiją (ULB) yra prilyginama tėvynės Lenkijos išdavimui.
    Prisiminkime Marijos Vernikovskos atvejį, kai jos straipsnis – tikroviškas Lietuvos reiškinių aprašymas – buvo sekančią dieną išimtas, o ji pati tą pačią dieną atleista iš darbo pagal geriausias tėvynės Lenkijos gynimo taisykles.
    Už tai klesti Ryšardas Haščykovskis ir jo žmona Maja Narbutt, be stabdžių rašantys šmeižtus apie Lietuvą, pilantys balzamą širdžiai Lenkijos elitui, kultūriniui ir politiniui, ir skaitytojams.
    Vertinu R. Mateikianeco straipsnį pagal esamą tikrovę kaip vienišiaus šauksmą lenkakalbių lietuvių tarpe, kuris visiškai bus neišgirstas Lenkijos lenkų ir Polonijos lenkų tarpe, nutylimas kaip lenkų tautos išdaviko.

    • Kęstutis:

      “Kitas dalykas, kad lietuviai, kaip sena bei patyrusi tauta, kuri amžius gyveno simbiotiškai su gamta, ir, kuri, kaip galima spręsti pagal tyrimų, atliktų vienoje iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų – Notingemo universitete, rezultatų, paskelbtų 2016 m. kovo mėn. moksliniame leidinyje „Nature“, priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje, kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas.” – o kaip su šiuo teiginiu? Mėginau su draugu tikrintis toje pačioje “Nature”, pasiklydau tarp mokslinių straipsnių ir nesuradau…

    • Gal turi nuorodas – “Pagrindinės mintys buvo paskelbtos 1953 m. kunigo Jozefo Majevskio, gerokai praplėstos 1974 m. Julijušo Mieroševskio”?

  14. Žmogus:

    Teisingai parašyta, gaila, kad Lietuvos socialdemokratai nevykėliai.

  15. Leo:

    Teko but Lenkijoj,teko bendraut su lenkais-beveik visi lenkijos prezidentai turi lietuvisko kraujo,Vaveli suguldyti didziavyriai beveik visi litvinai.Iseina ,kad lietuvis pries lietuvi kovoja.Ar Putino pavarde rusiska,ar Radvilu,Tisku ir kitu lietuvos diziunu vaikai kalba lietuviskai,ar Vilniaus krasto lenkai yra lenkai?Arsiausiai kovojo ir kovoja pries Lietuva lietuviai maisyti su kitatauciais.

  16. Iš kaimo:

    Deja, Lenkijos prezidentas neišgirdo doro lietuvio, šiek tiek kalbančio lenkiškai, minčių ir žodžių. Autorius yra bene vienintelis su lenkiška pavarde, bet ištikimas Lietuvos valstybei pilietis, sąžiningas istorinės tiesos sakytojas. Varšuvos politikai nepriaugo iki R. Maceikianeco padorumo lygio. Jie ir toliau, kartu su lenkų rinkimų akcija, ardo mūsų valstybės teritorinį vientisumą, kelia nesantaiką, įžeidinėja lietuvių tautą.

  17. Lietuvis iš "nelietuviško" krašto.:

    Na norėčiau paprieštarauti,yra dar Lietuvos lenkų ir ne Tomaševskio ar Cytackos galva galvojančių,bet deja, savivaldybese , seniūnijose ,taipat mokyklose sunkoka rasti kurie save laikytu lenkakalbiais lietuviais,nes ten tokie nereikalingi.Yra jaunimo,išsilavinusio,kartu besimokiusio,dirbančio,draugaujančiu su lietuviais,tokius reikia aiškiai palaikyti,ir nebijoti Lenkijos “patriotams”pasakyti ir parodyti kad ne Lenkija,čia Lietuva.Manau kiekvienos valstybės ir žmogaus interesas remti lojalius,draugiškus žmones,o ne atvirkščiai,ir nematau čia jokios diskriminacijos.Ačiu lenkakalbiui lietuviui už gražų straipsnį,mokykis Bumblauskai ir Co.Pergyret čia kiek lietuvius,bet gerų žodžių per daug nebūna…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *