V. Rubavičius. Vokietijoje Alternatyva įgavo jau valdžios, o kada ji susikurs Lietuvoje? (25)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Praėjusių rinkimų į Vokietijos parlamentą rezultatai daugelį nustebino – nauja, tik 2013 metais įkurta partija „Alternatyva Vokietijai“ laimėjo daug balsų ir, iškovojusi 93 vietas, tapo trečiąja parlamentine partija. Jos rinkėjai ir rėmėjai – didelė dalis Angelos Merkel ir socialdemokratų vykdoma politika nepatenkintų vokiečių.

Vokietiją ima rimtai spausti bėdos, susijusios su nevaldomu imigracijos srautu, kurį skatina politinė „besąlygiško svetingumo“ atvykėliams nuostata, taip pat aršiai vykdoma ideologinė kova prieš įvairiausias „fobijomis“ įvardijamas žmonių nepasitenkinimo apraiškas, ypač islamofobiją. Tad atvykėliai musulmonai išties gali džiaugtis puikiomis gyvenimo sąlygomis, kurias jiems laiduoja vokiečiai dirbantieji. Juk atvykėliai menkai teprisideda prie bendro gėrio kūrimo. Greičiau – atvirkščiai. Vokietijoje stebimas spartus kriminalinių nusikaltimų daugėjimas, o moterų puolimai ir prievartavimai tapo kasdienybe.

Tad vokiečiai, ypač mažuose miesteliuose, ima burtis į savigynos būrius ir rengti vis labiau išplintančias demonstracijas su šūkiais „Sveiko proto“ ar „Susigrąžinkim Tėvynę“. Juolab kad ima plisti ir Vokietijoje prieš kurį laiką neįtikėtinu laikytas skurdas.

Lietuvoje apie realias Vokietijos gyventojus spaudžiančias ir neraminančias problemas menkai težinoma, nes mūsų žiniasklaida niekaip jų negvildena. O jei ir užsimena, tai prikabindama vienokias ar kitokias – euroskeptikų, populistų, nacionalistų ar rasistų – etiketes, nelygu kokio pobūdžio nepasitenkinimas vykdoma politika išsilieja į gatves.

Tad pasikalbėti su į Lietuvą kelioms dienoms atvykusiais naujaisiais Bundestago deputatais Nikole Hiokst (Nicole Höchst) ir Christianu Virtu (Christian Wirth) bei juos lydinčiu deputatės referentu Stefanu Korte skatino ne vien žingeidumas – europinės raidos tendencijos, kurias lydi nesprendžiamų problemų, taip pat įvairaus lygio krizinių reiškinių gausa, rodo, kad ta partija įgaus vis daugiau svorio politiniame Vokietijos gyvenime ir vienaip ar kitaip ims įtakoti ir europinius vyksmus.

Tačiau jau pirmosiomis svečių viešnagės dienomis jiems teko susidurti su niekuo nepagrįstomis žiniasklaidinėmis, taip pat ir kai kurių mūsų politikų mėgstamomis etiketėmis – partija buvo išvadinta ultradešiniąja, radikalia, antieuropietiška, populistine ir prorusiška, tad politikams patarta su jos atstovais „nesusidėti“. Kiek pagrįstos tokios etiketės, magėjo išgirsti iš pačių deputatų, juolab kad partijos programoje nei ultradešinumo, nei antieuropietiškumo, juolab prorusiškumo neįmanoma įžvelgti.

Tačiau etikečių klijavimas – ne vien Lietuvos bėda: jei tik kas neįtinka politinio korektiškumo sargams, jos klijuojamos ir pačioje Vokietijoje. O ar gali įtikti kalbantys apie Europą, turinčią puoselėti krikščioniškas šaknis ir prigimtinę sakramentinę šeimą?..

„Altenatyva Vokietijai“ nėra alternatyva Europos Sąjungai. Vokiečiai šiomis politinių idėjų badmečio sąlygomis (šitai pripažįsta ir ES politinis elitas) ieško būdų, kaip spręsti šalies visuomenę kankinančias problemas. Partija už Europą, tačiau siūlo atsigręžti į sudarytas sutartis ir jų laikytis, o klostantis naujoms geopolitinėms ir ekonominėms sąlygoms, iškylant naujiems globaliems iššūkiams, imti tartis dėl kai kurių nuostatų peržvalgos. Tartis visiems, visoms valstybėms narėms, kad niekaip nebūtų pažeistas jų suverenumas ir saugumas.

Partija aiškiai pasisako už krikščioniškomis vertybėmis, taip pat tvirta vyro ir moters sąjunga kuriamos šeimos grindžiamą ateities Europą. Jos atstovai kalba ne apie būsimą Jungtinių Europos Valstijų viziją, o apie ES steigėjų sumanytą suverenių valstybių ir nacijų Europą, kurioje valstybės veikla pirmiausia nukreipta jos suvereno – nacijos – ir visuomenės gerovei kurti. Šios nuostatos paaiškina aršius didžios dalies politinio isteblišmento ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos išpuolius prieš tokias mintis reiškiančius žmones.

Kalbantis netruko paaiškėti, kad ir partija, ir jai atstovaujantys deputatai tvirtai pasisako ne tik už NATO bei ryšių su Jungtinėmis Valstijomis tvirtinimą, bet ir už Vokietijos armijos modernizavimą bei stiprinimą. Jie papasakojo apie vokiečių armiją ištikusias bėdas dėl menko finansavimo ir „nusiginklavimo“ nuostatos. Beje, „nusiginklavimo“ ideologija buvo išplitusi daugelyje ES šalių, tačiau dabartiniai iššūkiai verčia suvokti padarytas klaidas ir imtis jas taisyti. Paklausti, kaip jie žvelgia į ES viršūnėse sklandančią idėją apie būtinumą kurti ES ginkluotąsias pajėgas, atsakė, kad visiškai neigiamai. Tos idėjos jau silpnina NATO, o realūs veiksmai keltų didelę sumaištį.

Šių eilučių autoriui jau yra tekę rašyti, kad ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo idėjos pavertimas darbais būtų pats didžiausias Kremliaus geopolitinis laimėjimas, nes rastųsi daugybė dviejų vakarietiškų junginių „bendradarbiavimo“, subordinacijos ir logistikos problemų, kurios neleistų greitai ir deramai atsakyti į kylančius vis naujus iššūkius. Tad kodėl ta idėja vis įsisiūbuoja? Manyčiau dėl dviejų priežasčių. Abi jos naudingos Kremliui. Viena grindžiama būtinumu varžytis su Jungtinėmis Valstijomis ir paveržti iš jų dalį vadovaujančio karinio statuso. Tad – sukursime savo ginkluotąsias pajėgas ir jau kaip lygūs karinėje srityje bendrausime su amerikiečiais. Tačiau apsimetama nesuvokiant, kad karinės pramonės ir naujausios ginkluotės srityje su amerikiečiais niekaip nepasivaržysi, o toks varžymasis tik silpnintų vakariečių vienybę.

Kita priežastis subtilesnė. ES kairuoliškasis neoliberalistinis genderistinis politinis elitas yra už vieningą federacinę, tad ir išnacionalintą Europą. Tokiai Europai kurti NATO tampa savotišku kliuviniu – NATO yra suverenių valstybių sąjunga. Tad randasi nemenkas keblumas: Europos Sąjungoje valstybės nebeturėtų suvereniteto, tačiau NATO jį išlaikytų. Kaip šitai suderinti? Kol kas – niekaip. Tad drįsčiau siūlyti patikimą lakmuso popierėlį Kremliaus „agentams“ ir Vladimiro Putino gerbėjams Europoje atpažinti – nuomonė ES ginkluotojų pajėgų atžvilgiu. Jei „už“ – tai prokremlinis ir slaptasis euroskeptikas, nors išoriškai ir žiniasklaidiškai galintis atrodyti kaip pažangiųjų demokratinių vertybių ir visokių tolerancijų skleidėjas, o jei „prieš“ – tikrasis europietis.

Su požiūriu į ES ginkluotojų pajėgų kūrimą siejasi ir požiūris į Rusiją. „Alternatyvos“ partija laikosi įsitikinimo, kad tvari taika Europoje neįmanoma be dialogo su Rusija. Beje, tokią pat nuomonę pastaruoju metu išsako ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis. Kas dėl to galėtų ginčytis. Klausimas – koks tai turėtų būti dialogas? Čia jau aukštosios politikos reikalas. Gal ir mūsų politikai galėtų išmesti svarstymams kokią svarią idėją? Tačiau mums labiau patinka klijuoti etiketes, nes tada nereikia nei galvoti, nei atsakyti už savo idėjas. Siūlantys kalbėtis su Rusija vokiečiai, kaip jau pastebėjome, kol kas nėra linkę atšaukti Rusijai įvestų sankcijų, juolab kad sankcijų režimą stiprina ir JAV. O juk saugumo problemų Europoje sparčiai gausėja. Atkreiptinas dėmesys ir į Vasario 16-os dieną Miunchene prasidėjusios saugumo konferencijos, į kurią suvažiavo visi didieji kariniai vadovai, iškalbingą pavadinimą – „Prie prarajos krašto ar atgal?“ Susitikime svarbiausia tema – aiškintis santykius su Rusija.

„Alternatyva“ nesiruošia pripažinti ir Krymo aneksijos. Tiesa, keletas „Alternatyvos“ deputatų iš Rytų Vokietijos buvo nuvykę į Krymą, tačiau partijos pozicija išlieka – nepripažinti. Vokiečių deputatai atkreipė dėmesį ir į mums labai svarbų Baltijos šalių saugumo klausimą. Jie puikiai suvokia Rusijos mums keliamą grėsmę ir mūsų nuogąstavimus, tad aiškina, kad jų partija savo veikloje niekada nedarys jokių žingsnių, kurie galėtų vienaip ar kitaip silpninti mūsų saugumą. Visos šalys savo saugumą įsivaizduoja savaip, nelygu istorinė patirtis ir geografinės sąlygos, todėl būtina ne ginčyti tuos saugumo vaizdinius, o juos palaikyti. Iš Briuselio Lietuvos saugumas gali atrodyti vienaip, o iš Vilniaus – kitaip. Tad didžioji politika turėtų taikytis prie Vilniaus.

Vokiečiai pasakojo apie realias, politkorektiškai nepagražintas socialines bei ekonomines problemas, apie tradicinių partijų neįgalumą tas problemas deramai suvokti, nes trukdo ideologinės klišės ir įsivyravusi multikulti politika. Nebesuvokianti, kaip nuo seksualinių užpuolimų saugoti moteris, Vokietijos valdžia pataria joms nesiartinti prie imigrantų arčiau nei per rankos atstumą, o vakarais pasivaikščioti eiti apsiavus sportine avalyne, kad lengviau būtų galima pabėgti. Kaip į tokius patarimus reaguoti tiems vokiečiams, kurie Vokietiją laiko savo šalimi? Daugelyje mažų miestelių visas socialinis būstas perduotas imigrantams aprūpinti, o šitai kelia didelį vokiečių nepasitenkinimą.

Mūsų politikams, ypač jaučiantiems ES visuomenėse besikaupiantį nepasitenkinimą eurobiurokratiniu elitiniu ES valdymu, nevertėtų tenkintis etikečių klijavimu ir derėtų bendrauti su visokiomis demokratiškai į parlamentus išrinktomis partijomis. Juk geriau turėti daugiau draugų, nei niekinamais populistiniais pareiškimais susikurti sau įtakingų ilgalaikių priešų. Aklai deklaruodami palaikymą Jean-Claude’o Junckerio federalistinėms Europos ateities vizijoms mes juk niekaip nerasime sau nišos ir Lenkijos valdžios kuriamoje naujoje politinio bendravimo su ES strategijoje, grindžiamoje valstybinio suvereniteto stiprinimu.

Tad gal Lietuva ir Lietuvos tarptautinė politika jau pribrendo savai, savus nacionalinius interesus besikeičiančioje Europoje suvokti imančiai, neetiketinei Altenatyvai?

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *