
Praėjusių rinkimų į Vokietijos parlamentą rezultatai daugelį nustebino – nauja, tik 2013 metais įkurta partija „Alternatyva Vokietijai“ laimėjo daug balsų ir, iškovojusi 93 vietas, tapo trečiąja parlamentine partija. Jos rinkėjai ir rėmėjai – didelė dalis Angelos Merkel ir socialdemokratų vykdoma politika nepatenkintų vokiečių.
Vokietiją ima rimtai spausti bėdos, susijusios su nevaldomu imigracijos srautu, kurį skatina politinė „besąlygiško svetingumo“ atvykėliams nuostata, taip pat aršiai vykdoma ideologinė kova prieš įvairiausias „fobijomis“ įvardijamas žmonių nepasitenkinimo apraiškas, ypač islamofobiją. Tad atvykėliai musulmonai išties gali džiaugtis puikiomis gyvenimo sąlygomis, kurias jiems laiduoja vokiečiai dirbantieji. Juk atvykėliai menkai teprisideda prie bendro gėrio kūrimo. Greičiau – atvirkščiai. Vokietijoje stebimas spartus kriminalinių nusikaltimų daugėjimas, o moterų puolimai ir prievartavimai tapo kasdienybe.
Tad vokiečiai, ypač mažuose miesteliuose, ima burtis į savigynos būrius ir rengti vis labiau išplintančias demonstracijas su šūkiais „Sveiko proto“ ar „Susigrąžinkim Tėvynę“. Juolab kad ima plisti ir Vokietijoje prieš kurį laiką neįtikėtinu laikytas skurdas.
Lietuvoje apie realias Vokietijos gyventojus spaudžiančias ir neraminančias problemas menkai težinoma, nes mūsų žiniasklaida niekaip jų negvildena. O jei ir užsimena, tai prikabindama vienokias ar kitokias – euroskeptikų, populistų, nacionalistų ar rasistų – etiketes, nelygu kokio pobūdžio nepasitenkinimas vykdoma politika išsilieja į gatves.
Tad pasikalbėti su į Lietuvą kelioms dienoms atvykusiais naujaisiais Bundestago deputatais Nikole Hiokst (Nicole Höchst) ir Christianu Virtu (Christian Wirth) bei juos lydinčiu deputatės referentu Stefanu Korte skatino ne vien žingeidumas – europinės raidos tendencijos, kurias lydi nesprendžiamų problemų, taip pat įvairaus lygio krizinių reiškinių gausa, rodo, kad ta partija įgaus vis daugiau svorio politiniame Vokietijos gyvenime ir vienaip ar kitaip ims įtakoti ir europinius vyksmus.
Tačiau jau pirmosiomis svečių viešnagės dienomis jiems teko susidurti su niekuo nepagrįstomis žiniasklaidinėmis, taip pat ir kai kurių mūsų politikų mėgstamomis etiketėmis – partija buvo išvadinta ultradešiniąja, radikalia, antieuropietiška, populistine ir prorusiška, tad politikams patarta su jos atstovais „nesusidėti“. Kiek pagrįstos tokios etiketės, magėjo išgirsti iš pačių deputatų, juolab kad partijos programoje nei ultradešinumo, nei antieuropietiškumo, juolab prorusiškumo neįmanoma įžvelgti.
Tačiau etikečių klijavimas – ne vien Lietuvos bėda: jei tik kas neįtinka politinio korektiškumo sargams, jos klijuojamos ir pačioje Vokietijoje. O ar gali įtikti kalbantys apie Europą, turinčią puoselėti krikščioniškas šaknis ir prigimtinę sakramentinę šeimą?..
„Altenatyva Vokietijai“ nėra alternatyva Europos Sąjungai. Vokiečiai šiomis politinių idėjų badmečio sąlygomis (šitai pripažįsta ir ES politinis elitas) ieško būdų, kaip spręsti šalies visuomenę kankinančias problemas. Partija už Europą, tačiau siūlo atsigręžti į sudarytas sutartis ir jų laikytis, o klostantis naujoms geopolitinėms ir ekonominėms sąlygoms, iškylant naujiems globaliems iššūkiams, imti tartis dėl kai kurių nuostatų peržvalgos. Tartis visiems, visoms valstybėms narėms, kad niekaip nebūtų pažeistas jų suverenumas ir saugumas.
Partija aiškiai pasisako už krikščioniškomis vertybėmis, taip pat tvirta vyro ir moters sąjunga kuriamos šeimos grindžiamą ateities Europą. Jos atstovai kalba ne apie būsimą Jungtinių Europos Valstijų viziją, o apie ES steigėjų sumanytą suverenių valstybių ir nacijų Europą, kurioje valstybės veikla pirmiausia nukreipta jos suvereno – nacijos – ir visuomenės gerovei kurti. Šios nuostatos paaiškina aršius didžios dalies politinio isteblišmento ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos išpuolius prieš tokias mintis reiškiančius žmones.
Kalbantis netruko paaiškėti, kad ir partija, ir jai atstovaujantys deputatai tvirtai pasisako ne tik už NATO bei ryšių su Jungtinėmis Valstijomis tvirtinimą, bet ir už Vokietijos armijos modernizavimą bei stiprinimą. Jie papasakojo apie vokiečių armiją ištikusias bėdas dėl menko finansavimo ir „nusiginklavimo“ nuostatos. Beje, „nusiginklavimo“ ideologija buvo išplitusi daugelyje ES šalių, tačiau dabartiniai iššūkiai verčia suvokti padarytas klaidas ir imtis jas taisyti. Paklausti, kaip jie žvelgia į ES viršūnėse sklandančią idėją apie būtinumą kurti ES ginkluotąsias pajėgas, atsakė, kad visiškai neigiamai. Tos idėjos jau silpnina NATO, o realūs veiksmai keltų didelę sumaištį.
Šių eilučių autoriui jau yra tekę rašyti, kad ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo idėjos pavertimas darbais būtų pats didžiausias Kremliaus geopolitinis laimėjimas, nes rastųsi daugybė dviejų vakarietiškų junginių „bendradarbiavimo“, subordinacijos ir logistikos problemų, kurios neleistų greitai ir deramai atsakyti į kylančius vis naujus iššūkius. Tad kodėl ta idėja vis įsisiūbuoja? Manyčiau dėl dviejų priežasčių. Abi jos naudingos Kremliui. Viena grindžiama būtinumu varžytis su Jungtinėmis Valstijomis ir paveržti iš jų dalį vadovaujančio karinio statuso. Tad – sukursime savo ginkluotąsias pajėgas ir jau kaip lygūs karinėje srityje bendrausime su amerikiečiais. Tačiau apsimetama nesuvokiant, kad karinės pramonės ir naujausios ginkluotės srityje su amerikiečiais niekaip nepasivaržysi, o toks varžymasis tik silpnintų vakariečių vienybę.
Kita priežastis subtilesnė. ES kairuoliškasis neoliberalistinis genderistinis politinis elitas yra už vieningą federacinę, tad ir išnacionalintą Europą. Tokiai Europai kurti NATO tampa savotišku kliuviniu – NATO yra suverenių valstybių sąjunga. Tad randasi nemenkas keblumas: Europos Sąjungoje valstybės nebeturėtų suvereniteto, tačiau NATO jį išlaikytų. Kaip šitai suderinti? Kol kas – niekaip. Tad drįsčiau siūlyti patikimą lakmuso popierėlį Kremliaus „agentams“ ir Vladimiro Putino gerbėjams Europoje atpažinti – nuomonė ES ginkluotojų pajėgų atžvilgiu. Jei „už“ – tai prokremlinis ir slaptasis euroskeptikas, nors išoriškai ir žiniasklaidiškai galintis atrodyti kaip pažangiųjų demokratinių vertybių ir visokių tolerancijų skleidėjas, o jei „prieš“ – tikrasis europietis.
Su požiūriu į ES ginkluotojų pajėgų kūrimą siejasi ir požiūris į Rusiją. „Alternatyvos“ partija laikosi įsitikinimo, kad tvari taika Europoje neįmanoma be dialogo su Rusija. Beje, tokią pat nuomonę pastaruoju metu išsako ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis. Kas dėl to galėtų ginčytis. Klausimas – koks tai turėtų būti dialogas? Čia jau aukštosios politikos reikalas. Gal ir mūsų politikai galėtų išmesti svarstymams kokią svarią idėją? Tačiau mums labiau patinka klijuoti etiketes, nes tada nereikia nei galvoti, nei atsakyti už savo idėjas. Siūlantys kalbėtis su Rusija vokiečiai, kaip jau pastebėjome, kol kas nėra linkę atšaukti Rusijai įvestų sankcijų, juolab kad sankcijų režimą stiprina ir JAV. O juk saugumo problemų Europoje sparčiai gausėja. Atkreiptinas dėmesys ir į Vasario 16-os dieną Miunchene prasidėjusios saugumo konferencijos, į kurią suvažiavo visi didieji kariniai vadovai, iškalbingą pavadinimą – „Prie prarajos krašto ar atgal?“ Susitikime svarbiausia tema – aiškintis santykius su Rusija.
„Alternatyva“ nesiruošia pripažinti ir Krymo aneksijos. Tiesa, keletas „Alternatyvos“ deputatų iš Rytų Vokietijos buvo nuvykę į Krymą, tačiau partijos pozicija išlieka – nepripažinti. Vokiečių deputatai atkreipė dėmesį ir į mums labai svarbų Baltijos šalių saugumo klausimą. Jie puikiai suvokia Rusijos mums keliamą grėsmę ir mūsų nuogąstavimus, tad aiškina, kad jų partija savo veikloje niekada nedarys jokių žingsnių, kurie galėtų vienaip ar kitaip silpninti mūsų saugumą. Visos šalys savo saugumą įsivaizduoja savaip, nelygu istorinė patirtis ir geografinės sąlygos, todėl būtina ne ginčyti tuos saugumo vaizdinius, o juos palaikyti. Iš Briuselio Lietuvos saugumas gali atrodyti vienaip, o iš Vilniaus – kitaip. Tad didžioji politika turėtų taikytis prie Vilniaus.
Vokiečiai pasakojo apie realias, politkorektiškai nepagražintas socialines bei ekonomines problemas, apie tradicinių partijų neįgalumą tas problemas deramai suvokti, nes trukdo ideologinės klišės ir įsivyravusi multikulti politika. Nebesuvokianti, kaip nuo seksualinių užpuolimų saugoti moteris, Vokietijos valdžia pataria joms nesiartinti prie imigrantų arčiau nei per rankos atstumą, o vakarais pasivaikščioti eiti apsiavus sportine avalyne, kad lengviau būtų galima pabėgti. Kaip į tokius patarimus reaguoti tiems vokiečiams, kurie Vokietiją laiko savo šalimi? Daugelyje mažų miestelių visas socialinis būstas perduotas imigrantams aprūpinti, o šitai kelia didelį vokiečių nepasitenkinimą.
Mūsų politikams, ypač jaučiantiems ES visuomenėse besikaupiantį nepasitenkinimą eurobiurokratiniu elitiniu ES valdymu, nevertėtų tenkintis etikečių klijavimu ir derėtų bendrauti su visokiomis demokratiškai į parlamentus išrinktomis partijomis. Juk geriau turėti daugiau draugų, nei niekinamais populistiniais pareiškimais susikurti sau įtakingų ilgalaikių priešų. Aklai deklaruodami palaikymą Jean-Claude’o Junckerio federalistinėms Europos ateities vizijoms mes juk niekaip nerasime sau nišos ir Lenkijos valdžios kuriamoje naujoje politinio bendravimo su ES strategijoje, grindžiamoje valstybinio suvereniteto stiprinimu.
Tad gal Lietuva ir Lietuvos tarptautinė politika jau pribrendo savai, savus nacionalinius interesus besikeičiančioje Europoje suvokti imančiai, neetiketinei Altenatyvai?
Apsijuokė kasčiūnas o rodės kad yra koncervatorius, vienas iš nedaugelio toje partijoje.
Tai konservai apsijuokė. Pamatysime, kaip po kokių 4 metų lys Vokietijos alternatyvai į užpakalį.
Partijų Lietuvoje NĖRA yra GAUJOS konstitucinių nusikaltėlių.
pritariu . Kasčiūnas galėjo tapti partijos žvalgu ir prazonduoti su kuo turi reikalą. Galbūt ateity turėtų naudingą sąjungininką . Mūsų eurosojūzo išprie–rtauta TV pastoviai aploja liberazmui neįtikusius, kad ir Lenkijos valdančiuosius. O realios padėties, už ką lenkų tauta, kokios jų nuomonės – taip ir neišgirstam. Kartojasi sovietmečio recidyvas.
Kasčiūnas kaip savarankiškai mąstantis esti tiek, kiek leidžia Gabrieliaus pavadukas.
“„Alternatyvos“ partija laikosi įsitikinimo, kad tvari taika Europoje neįmanoma be dialogo su Rusija.”
O kaip galima vystyti dialogą su kurčiu? Kaip galima vystyti dialogą ir susitarti, jeigu susitarimų nesilaiko? Tarkim Budapešto memorandumo?
reikia skirti propagandą ir realius dalykus. Tam ir reikia pabendrauti, išsiaiškinti ką galvoja vienas ar kitas subjektas. Ką rašo mūsų propagandos juodadarbai – tai tik vandenėlis, už kurį gerai sumokėta. Juk ir tautininkai vaizduoti ir piešti kaip aršūs “fašistai”. Dar sovietmečiu išsigydžiau nuo propagandos, linkiu ir kitiems .O bendraujant reikia ieškoti mums naudingų sąlyčio taškų, nes, europiniu masteliu imant, vieni esam per silpni. Pavyzdys : lenkus prispaudė Eurosojūzas, jie skubiai ieško rėmėjų, tai reikia tuo pasinaudoti ir iškelti savus reikalavimus. Beja, Duda jau padarė nuolaidų -aiškiai pasakė, kad Tomaševskio svaičiojimai nerealūs.
dar pridursiu, kad Vokietijos Socdemų partija tikrai ne geresnė už “Alternatyvą” Rusijos atžvilgiu. Tai jie organizavo projektus “Nord Stream”, Šrioderis (buvęs kancleris) apskritai dirba Putinui, Šulcas už jį ne geresnis, pasiruošęs išduoti bet kurią minutę,atšaukti sankcijas, o dar jo globalistinės idėjos kartu su Junkeriu ir Makaronu. Taigi galvokime nuosekliai, vertinkime realiai
Juozas labai teisus.
Vien dėl šito epizodo nesinori net galvoti apie stojimą į partiją – Gabrielius liepė Kasčiūnui net nepasitikti pakviestų svečių, o tas galvą nuleidęs dievagojosi apsirikęs. Mane Kasčiūnas nepaprastai nuvylė, nebepasitikėsiu ir juo, o buvo vienas iš nedaugelio. Niekaip nesuprantu, kiek gali partija: nurodyti, su kuo kalbėti? su kuo miegoti? Taip jau buvo, šitai žinau, bet dabar nė per nago juodymą nėra skirtumo. Solidarumo principą suprantu, bet dabar – ne, niekada nestosiu į tokio Gabrieliaus partiją, šlykštu. O kitur ir taip nenorėčiau.
Nutautinimą vykdė Rusija. Rusijoje revoliuciją įvykdė tie patys, kurie dabar valdo Briuselį.Tikslas išliko-išnaikinti tautiškumą, juk pasuose tautybė buvo uždrausta.Galų gale -leido persidaryti pasą bet niekur apie tai nepaskelbė, o be to-kaštai…Jų tikslas-suvaryti visus į vieną gardą ir sudaryti pasaulinę vyriausybę ir į sostą pasodinti tipelį, biblijoje vadinamą Antichristu.
Rubavičiaus samprotavimuose įžvelgiu pasakos “Bėkim, dangus griūva” pasaulį… Lietuvos tempimą dėtis prie dabartinės Lenkijos valdžios organizuojamo regiono ES šalių “šutvinio” Briuselio baksnojimo ar užkabinėjimo be abejonės save matant kaip lyderę tokios veiklos “šutvėje” ir taip pasinaudojant regiono šalių kaip suverenų veiksmais savo naudai, savo grynai lenkiškiems rūpečiams spręsti. Tai viena. Antra, Alternatyva Vokietijai yra grynai vidinis Vokietijos blaškymasis politiniame jos gyvenime. Be abejonės, kaip ir Lenkijos atveju tuo blaškymusi siekiama “užkrėsti” kitus, kad šie gyventų jų, o ne savo rūpesčiais. Visa tai yra normalu demokratiniame pasaulyje – demokratija nėra ramybės būsena, ji yra palaidumas. Taigi nevaržykime savo palaidumo – savo suverenumo dėdamiesi dar ir su Lenkija, negyvenkime Lenkijos rūpesčiais… Veikime savo ir bendrai ES naudai su kitais suverenais tame bendrume, dėl kurio atskirai patys esame sutarę ES sutartimi. Tačiau, kaip matyti, Grybauskaitė su Skverneliu tuo Lenkijai būdingu “šutvizvu” baigia užsikrėsti…
Rubavičius, nėra lenkiško “šutvizmo”, nei vokiškos Alternatyvos šalininkas. Jis mano, kad, žiūrint į Europos sąjungos perspektyvą, Lietuvai laikas savą, savus nacionalinius interesus ginančią alternatyvą susirasti. Rubavičius viliasi, kad mūsų politikai pribrendę atsiliepti į nacionaliniams interesams metamus iššūkius, kadangi ir Lenkija, ir Vokietija juos jau mato. O mes, mažieji, ką? Būsime užsimerkę? Rubavičiaus straipsnis labai savalaikis, – štai ką pasakysiu.
Kuo konkrečiai Briuselis trukdo tam, kuo Lietuva norėtų ir pati viena objektyviai gebėtų tapti?! Kalbėkim konkrečiai…
Jeigu Vokietijoje žmonės vis labiau renkasi tokias partijas kaip “Alternatyva Vokietijai”, reiškia, įsivyrauja tokia tendencija. Ir Lenkijoje tokia tendencija. Į tai nekreipti dėmesio gali tik visiškai nuo realybės atitrūkęs idiotas. Arba anūkas, išvadinęs AfD radikalia, antieuropietiška, prorusiška ir paraginęs L. Kasčiūną bei kitus susitikimo organizatorius kuo skubiau nutraukti visus ryšius su AfD politikais. Glumina netoliaregiškumas ir atsainumas: o jei ta partija taps Vokietijoje valdančiąja? Be to, negi anūkas tiek užtikrintas, kad Lietuvoje neįsivyraus tokia pati tendencija kaip ir Vokietijoje ar Lenkijoje – juk Lietuvos žmonės nėra izoliuoti nuo procesų kaimyninėse šalyse.
Lietuva išvis atrodo užsnūdusiu katinu ant ES pečiaus.
Kaip stipriai už savo valstybės išlikimą savarankiška stoja Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, jau Austrijos valstybės, Vokietijoje vyksta vokiečių tautos Atgimimas išsaugant vokiškumą.
Bendras vienijantis bruožas – pasijungę labai aukštos kvalifikacijos bankininkai, ekonomistai, labai turtingi verslininkai.
Kas Lietuvoje iš bankininkų, ekonomistų ? Kas iš turtingųjų 100-tuko ?
Vien intelektualai humanitarai, susibūrę apie Talką, budina Lietuvą, skambindami varpais apie išvalstybinimą ir išlietuvinimą.
Tai, kad AV pasisako už Krymo aneksiją, mums tinka? Rubavičius iregi proruskis…
Tikrai, tą dalyką teko girėti. Ką tai galėtų reikšti? Dar jie sakėsi, kad už Vokietiją, kas yra natūralu. Tai pasvarstykime. Jeigu jie nori, o suprantama, kad nori, atsiimti savo, kaip jie mano, istorines žemes, tai jie taiko tą patį principą ir kitiems. Jei vokiečiai nori savo atsiimti, tai ir rusams leižiama, pagal jų galvojimą, savo atsiimti. Būtų neblogai, kad ir Lietuva savo atsiimtų iš Lenkijos, o lenkai galvoja, kaip čia dar ir Vilnių atsiimti. Ir taip kiekvienas pradeda galvoti, kaip čia savo atsiėmus. Reikalingas karas, sienų perdalijimas ir laimės tas, kas stipresnis su kokiu milijardu aukų. Kas čia išliks, kas neišliks, kiekvienas galvoja, kad išliks. Tai yra galima spėti, kad jie pasisako už SIENŲ perdalijimą, tai yra už karą, nes kiekvienas nenori SAVO prarasti.
Tai tas Krymas, tai kaip indikatorius, parodo, kas galvojama. Mano supratimu, nors ir labai norisi, kad Lietuva atsiimtų lenkų užgrobtas žemes, tačiau sienų perdalijimas – tai karas. Pasaulis dar nėra tiek subrenęs, kaip čekai, kurie taikiu būdu atsiskyrė su slovakais. Gal lenkai kada nors pasidarys dori ir atiduos, ką su savo šlykščia kariauna pagrobė iš Lietuvos?
Lenkai atiduos? Naivuolis jūs. Lenkai iki šiolei nepripažįsta, kad okupavo Vilnių ir net neatsiprašė už praeities klaidas… vos vienam amerikonui į snukį neužvažiavau, kai pareiškė, kad Vilnius – tai Lenkija, nes, matai, jam lenkai taip sakė…. Taigis…
Tikėkimės, tikėkimės… Net ir LRT išsijuosęs būtent tam darbuojasi. Štai, neseniai vėl Subačius kalbėjo, šiandien jo bendražygė kalbės… Ir kodėl čia toks jų abiejų pagyvėjimas? Dėl ko taip abu stengiasi? Juk aišku, jog ne dėl savęs, o tik dėl Lietuvos, tik dėl jos… 🙁
V. Rubavičius: “„Alternatyva“ nesiruošia pripažinti ir Krymo aneksijos.”
“jurgis”: “Tai, kad AV pasisako už Krymo aneksiją, mums tinka? Rubavičius iregi proruskis…”
Dar ką nors reikia pridėti? 😉
Šiandien 11 val. po žinių per LRT Radiją, vos pasibaigus kaimynės vizitui mikrofonas įteikiamas pačiai toliaregiškiausiai Valstybinės kalbos puoselėtojai – pasiklausykime!
Akivaizdu, kad be nurodymų iš aukščiau LRT nebūtų tuojau pat griebusis kalbos klausimo. Tai kur tada LRT nepriklausomumas, kur nacionalinės misijos vykdymas. Nebent nacionalinė misija būtų lenkizacija. Taigi veikiama iš aukščiau per atitinkamus patarėjus arba suinteresuotųjų partijų kanalais. Štai kur mūsų pačių rūpestis, darbų baras, kuriame derėtų Rubavičiui ir kitiems intelektualams reikštis, rodyti išmonę, kaip konkrečiai bet demokratiškai iš tokio LRT tarybos sudarymo kuo skubiau išeiti. Kodėl Rubavičiui nesiėmus, pavyzdžiui, sukurti LRT auditorijos asociaciją ir pasiekti, kad pusę LRT tarybos narių deleguotų ši asociacija. Taip Lietuva žengtų neįsivaizduojamą žingsnį pirmyn, taptų veikimo pavyzdžiui kitiems žiniasklaidos išlaisvinimo kovoje savo šalyse. Reikalinga atitinkamai dirbti savo šalyje ir tas darbas darys globalią įtaką.
Tarp kitko, už AfD balsuoja kone 90 % Rusijos vokiečių ir Vokietijos policininkų krikščioniškos kilmės, o Berlyne kone in corpore.
Vis daugiau valstybių Europoje supranta, kad liberalus globalėjimas yra pražūtis. Tik niekaip to nenori pripažinti Lietuva. Iš vienos pusė ji palaikys Lenkiją, kas ES jos nebaustų, o iš kitos pusės pati Lietuva negina savo tautos ir valstybės taip kaip lenkai. Imkite pavyzdį iš Lenkijos, kad taip ją gerbiate – neįsileiskite migrantų, sugriežtinkite žemės pardavimą užsieniečiams, stiprinkite savo istoriją ir tapatybę kaip daro lenkai. Jie rengia naują Švietimo įstatymą ir sumažins lietuviškų mokyklų skaičių iki minimumo (dabar yra tik dvi lietuviškos mokyklos, ir dvi mišrios). O Lietuvoje atvirkščiai – dar norima pagerinti sąlygas lenkams, kai tos sąlygos yra labai geros. Mūsų vyriausybė skiria puse milijono tautinių mažumų kultūrai plėtoti, neskaitant milijonų lenkiškiems, rusiškiems darželiams, mokykloms išlaikyti. Išdavystė iš politikų pusės.