Dėl masinio migrantų į Europą antplūdžio stoja Vokietijos ekonomika, didėja vietos gyventojų neapykanta atvykėliams, o policija jau nesugeba atlikti savo funkcijų. Tuo metu daugelis politikų ir toliau palaimingai laikosi stručio pozicijos ir toliau slepia migrantų daromus nusikaltimus.
Bet pradėkime nuo anekdoto.
Emigrantas iš Somalio atvyko į Berlyną. Sustabdo pirmą pasitaikiusį žmogų ir sako jam:
– Dėkoju jums, pone. Vokietija leido man gyventi šioje šalyje, suteikė būstą, davė pinigų maistui, nemokamą sveikatos priežiūrą, mokslą ir jokių mokesčių.
Praeivis atsako:
– Jūs suklydote, aš afganistanietis.
Žmogus eina toliau ir sutinka kitą praeivį:
– Dėkoju jums, pone. Vokietija leido man…
Žmogus atsako:
– Aš ne vokietis, aš iš Irako!
Atvykėlis eina prie kito praeivio, tiesia jam ranką ir sako:
– Dėkoju už nuostabią Vokietiją!
Bet tas patraukia ranką ir sako:
– Aš ne iš Vokietijos, esu iš Pakistano!
Pagaliau jis pamato ateinančią gražią moterį, klausia jos:
– Ar Jūs vokietė?
Ji atsako:
– Ne, aš iš Indijos!
Jau visiškai sutrikęs klausia:
– O kurgi visi vokiečiai?
Indė pasižiūri į laikrodį ir sako:
– Juk dabar jie dirba!
Praėjusią savaitę vėl teko lankytis Vokietijoje. Lyginant su tuo, ką pamačiau prieš tris mėnesius, apžiūrinėdamas migrantams skirtas patalpas ir stovyklas, šįkart pastebėjau milžiniškus skirtumus, pirmiausia, dėl reakcijos į migrantus. Galima sakyti, Vokietija suskilo į dvi dalis – absoliučią daugumą eilinių piliečių, kurie kategoriškai neigiamai vertina šią invaziją ir atviru tekstu keikia Angelą Merkel bei valdžią ir „elitą”, kuris vis dar bando laviruoti ir slėpti tikrąją padėtį.
Niekas apie tai neskelbia, bet labiausiai migrantų apniktose vietovėse 2 proc. išaugo mokesčiai, padidėjo kainos – anksčiau tokių dalykų čia niekada nebuvo. Vokietijos ekonomika stoja, nes akivaizdžiai neatlaiko tokių migrantų srautų, o tie, kurie aiškino, esą migrantai atvažiuoja dirbti, skaudžiai nusivylė – migrantai patys atvirai sako, kad jie atvažiavo gyventi iš pašalpų, o ne dirbti. Beje, pašalpos jiems čia gana didelės, kartais net didesnės nei vietos gyventojų pajamos, o tai dar labiau kursto neapykantą atvykėliams. Dabar matau, kad tik laiko klausimas, kada visa tai peraugs į atvirą smurtą, nes abipusės neapykantos čia labai daug.
Apžiūrėjome tris migrantų prieglaudos centrus. Sąlygos čia išties baisios, nes net skrupulingi vokiečiai fiziškai nespėja įrengti tų centrų ar jų remontuoti. Perkelti darželiai, mokyklos, jų patalpose dabar įsikūrę migrantai, jie gyvena net apleistose karinėse bazėse. Dušų kabinose kabo užrašai, kad čia griežtai draudžiama atlikti gamtinius reikalus, o tai liudija apie atvykėlių mentalitetą. Susidaro įspūdis, kad jų pilna visur, gerokai daugiau nei pačių vokiečių, kurie eidami namo daro didelius lankstus, kad nereikėtų vaikščioti per migrantų rajonus, nes žmonės bijo būti apiplėšti ar išprievartauti. Kita vertus, atskirose Vokietijos teritorijose jau įvesti ir įvairūs apribojimai migrantams – jiems čia jau draudžiama vaikščioti į diskotekas, SPA centrus, baseinus. Tokių priemonių imtasi siekiant išvengti kabinėjimosi prie moterų ir merginų. Žinoma, tai didina ir pačių nelegalų nepasitenkinimą.
Apie tai taip pat niekas nekalba, bet kaimyninė Prancūzija įsileido tik 1000 migrantų, t.y. tiek, kiek įsipareigojo priimti Lietuva, o visas krūvis tenka vokiečiams. Buvau nuvykęs prie Reino, kur prancūzų pusėje stovi policijos postai ir ten vyksta visų atvykstančiųjų detali patikra. Migrantų ten niekas nepageidauja ir jų neįsileidžia. Šengeno zona akivaizdžiai braška per siūles.
Vėlgi nutylima, bet kartu su tais karo pabėgėliais, kurie bendrame sraute sudaro mažumą, masiškai veržiasi kitų valstybių gyventojai, ypač daug atvykėlių iš Kipro, kur didelis nedarbas. Daugybė įvairaus jaunimo iš visokių šalių, kuriose nevyksta jokių karo veiksmų. Iš esmės padėtis čia jau beveik nekontroliuojama.
Daugelis mūsų tautiečių po Antrojo Pasaulinio karo traukėsi į Vakarus. Norėdami patekti į
JAV, jie kelerius metus buvo laikomi Vokietijos teritorijoje įrengtose pabėgėlių stovyklose. Patekę į Ameriką, į lietuvių bendruomenės renginius, jie giedodavo JAV himną, o tik po to, sugiedodavo Tautišką giesmę. Amerikoje atsidūrę lietuviai, Ameriką laikė savo antra tėvyne. Nemanau, kad Vokietiją arba kurią kitą Europos šalį pabėgėliai iš arabų šalių, laikys savo antrąja tėvyne.
Pasaulis išliko todėl, kad juokėsi. Todėl dar pora anekdotų iš Vokietijos.
Vokietis neteko darbo. Pašalpa baigėsi, draugai pinigų skolinti nenori… Vargšas po mėnesio jau ruošėsi parduoti butą, bet staiga praturtėjo – nusipirko miesto centre namą, naują mašiną, vilą.
Draugai stebisi, klausinėja:
– Hansai, kur tu gavai tiek pinigų?
– Na, tiesiog įdėjau į laikraštį skelbimą…
– Kokį?
– Paprastą: „Aš, vargšas turkas, labai noriu grįžti į tėvynę, bet neturiu pinigų.”
Vokietijos užsienio reikalų ministras, panikoje įlekia į Angelos Merkel kabinetą ir praneša:
– Frau Merkel, prie sienos tūkstančiai pabėgėlių ir jų vis daugėja ir daugėja!
– Sirai? – klausia Merkel. – Tai įleiskit, kokios problemos?
– Ne, vokiečiai! Jie prašo juos išleisti!
Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna…
“Apie tai taip pat niekas nekalba, bet kaimyninė Prancūzija įsileido tik 1000 migrantų” – hmm… o iš kur tada apie 4000 babajų vien tik Kalė uosto “džiunglėse”?
Pastoriaus dukra persistengė.