R. Tamašauskas. Klaipėdos krašto 1923-iųjų sukilimas ir Akademija (11)

Dotnuvos technikumo savanoriai prie atnaujinto Klaipėdos paminklo Akademijos parke 1989 m. Iš kairės Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Navickas ir Domas Vasarevičius | Dotnuvos savanoriai Klaipėdos krašte, 1923 m. | Žemdirbystės instituto muziejaus nuotr.

Dotnuvos technikumo savanoriai prie atnaujinto Klaipėdos paminklo Akademijos parke 1989 m. Iš kairės Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Navickas ir Domas Vasarevičius | Žemdirbystės instituto muziejaus nuotr.

Šalyje sausio 15-oji pažymima kaip Klaipėdos krašto diena. Šiemet nuo Klaipėdos krašto sukilimo sukanka 95-eri metai. Kodėl būtent Akademijos visuomenė kaskart sugrįžta prie Klaipėdos 1923-iųjų sausio įvykių? 1919 m. rudenį Dotnuvos žemės ūkio mokykloje susitelkė gausiai patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, kurie kaip Lietuvos šaulių sąjungos nariai buvo nepriklausomybės kovų dalyviai.

Dotnuvos žemės ūkio technikumo 70 moksleivių – šauliai ir savanoriai – su dėstytoju Viktoru Ruokiu dalyvavo ginkluotoje Klaipėdos akcijoje (įprastai vadinama Klaipėdos sukilimu) prieš Prancūzijos administraciją ir kariuomenę, kuri po Pirmojo pasaulinio karo Antantės valstybių sprendimu valdė Klaipėdos kraštą. 1923 m. sausio mėn. Lietuvos kariuomenė, šauliai ir savanoriai pasiekė ginkluotą pergalę, lietuvių pajėgos kontroliavo Klaipėdą ir kraštą. Klaipėdoje paminėję Vasario 16-ąją ir sulaukę Antantės šalių deklaracijos, kad Lietuva teisiškai valdys Klaipėdos kraštą, sugrįžę technikumo jaunuoliai vienoje Akademijos parko dalyje, Šaulių aikštelėje, pastatė akmens paminklą, aplink jį kiekvienas dalyvis pasodino po uosiuką.

Beje, karinėje akcijoje už Klaipėdos kraštą dalyvavo ne tik Dotnuvos technikumo šauliai ir dar kai kurie moksleiviai, bet ir Kėdainių miesto, Surviliškio, Krakių ir Gudžiūnų valsčių šauliai ir savanoriai.

Tarp dvylikos Klaipėdoje žuvusių lietuvių buvo du iš Kėdainių krašto: šaulys Florijonas Lukšys (Povilo Lukšio brolis), kovoje dalyvavęs kaip savanoris, ir 8-ojo pėstininkų pulko leitenantas Viktoras Burokevičius žuvo 1923 m. sausio 15 d. užimant prancūzų prefektūrą Klaipėdos centre. Jie abu ir šaulys Jonas Pleškys (Plekštys) tuoj po sukilimo slapta palaidoti Kėdainiuose, Dotnuvos gatvės kapinėse, nes Lietuvos vyriausybė stengėsi nuslėpti šį žygį. Budrio gatvė Kėdainiuose tikriausiai įamžina Klaipėdos sukilimo vyriausiojo vado, Lietuvos karininko Jono Polovinsko-Budrio atminimą.

Prie Klaipėdos paminklo Akademijoje

Vienas seniausių Akademijos paminklų – Klaipėdos vadavimo paminklas, dažniau vadinamas Klaipėdos paminklu. Istorijos akcentų, sietinų su 1923 m. įvykiais Klaipėdos krašte, yra Lietuvoje vos keli, todėl jau vien dėl to tampa išskirtiniai, nors paminklas Akademijos parke nei kompozicija, nei technika nėra ypatingas. Lietuvos Vidurio gyventojams yra tolimesnės pajūrio būties peripetijos, bet Klaipėdos paminklo įrašai iškalbingi asmenims, kurie domisi Klaipėdos krašto ar Akademijos istorija. Neinterpretuosime paminklo statymo motyvų, nors kartais gali šokiruoti žinia, kad žmonės – vos bežengiantys į savarankišką gyvenimą – statė paminklą ir sau, o ne tik istorijos faktą primindami. Klaipėdos paminklas tapo naujos tradicijos startu, paliekant Dotnuvos dvaro sodyboje besimokiusiųjų ir gyvenančiųjų pėdsakus.

Priekinėje paminklo pusėje iškaltas įrašas:

KLAIPĖDA 1923.I.15
TRŪKO 500 m.
VERGOVĖS PANČIAI

Antroje pusėje yra įmūryta memorialinė lenta.

Beje, šiandienos Klaipėdos 95-erių metų sukaktį vienoje Akademijos parko aikštelėje primena ir Vilniaus ąžuolas. Dvišakis ąžuoliukas Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivių ir mokytojų 1924 m. pasodintas taip, kad viena viršūnės šaka buvo atsukta į Vilnių (okupuotas Vilniaus kraštas), o kita – Klaipėdos link (Klaipėdos kraštas nusimetęs kolonizacijos jungą).

Įrašų ir simbolių prasmės

Klaipėdos monumento dalimi tapo dviejų metalo grandinių virtinės, nutįsusios žemyn nuo granito stulpelių viršūnių ir gulinčios akmens papėdėje. Pertrauktos grandinės įvaizdis įprastas – visuotinai suvokiamas kaip laisvės, kolonizacijos žlugimo simbolis.

Pažymėta 500 metų sukaktis ragina: iš 1923-iųjų perspektyvos pasklaidyk istorijos vadovėlio puslapius… Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija kovą su Kryžiuočių ordinu baigė 1422 m. Melno taikos sutartimi. Šia sutartimi ordinui liko Nemuno žemupio dešiniojo kranto lietuvių žemių ruožas – Klaipėdos kraštas.

Dotnuviai šauliai gabena iš Dotnuvėlės akmenį būsimam paminklui, 1923 m. | Archyvinė nuotr.

Dotnuviai šauliai gabena iš Dotnuvėlės akmenį būsimam paminklui, 1923 m. | Archyvinė nuotr.

Melno taikos siena (ji išliko iki 1919 m. Versalio taikos) atskyrė nuo Lietuvos vakarines lietuvių žemes. Vokietijai, tiesioginei ordino žemių paveldėtojai, pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare, nuo 1920 m. Antantės bloko vardu Klaipėdos kraštą administravo Prancūzijos kariuomenė. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto iniciatyva 1922 m. pabaigoje buvo surengtas (kai kurių istorikų nuomone, – inscenizuotas) Klaipėdos krašto gyventojų sukilimas. Siekiant greičiau tapti Lietuvos dalimi, buvo telkiami savanoriai. 1923 m. sausio 15 d. (ši data – Akademijos paminkle) kraštas bent simboliškai nusimetė kolonizacijos, svetimtaučių vergovės naštą.

Paminkle pakartotas Lietuvos šaulių sąjungos, dalyvavusios Lietuvos nepriklausomybės kovose, ženklas, jis yra ir antroje paminklo pusėje – metalo plokštėje. Sukarinta šaulių organizacija sutelkė Dotnuvos žemės ūkio technikumo vyrus, kurie patriotišką dvasią įrodė veiksmais.

Skydo centre vaizduojamas Jogailaičių – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių dinastijos – herbas (dvigubas kryžius). XIV a. pabaigoje tai buvo Jogailos herbas, kuris XV a. pradžioje tapo sudėtine LDK herbo dalimi. Su valdovų Jogailos ir Vytauto vardais susijusi ir Melno taika 1422 m.

Šaulių aikštelė

1923 m. pavasarį Dotnuvos technikumo auklėtiniai, moraliai padėję Klaipėdos lietuvininkams, sumanė įamžinti įvykį. Subrandinus veiksmų planą, nuosekliai dirbama.

Akcentuotas svarbos momentas turbūt gena pasiryžusiųjų ambicijas. Nesislepiama parko nuošalėse, o pasirenkama aikštelė prie tako, netoli pagrindinių rūmų.

Teritorija, kuri buvo pavadinta Šaulių aikštele, apribojama – pasodinama eglaičių gyvatvorė. Gegužės 6 dieną iškilmingai 70 moksleivių ir dėstytojas Viktoras Ruokis – Klaipėdos sukilimo dalyviai iš Dotnuvos technikumo – aikštelėje kiekvienas pasodino po uosį.

Iš tų puskrituliu pasodinto 71 uosio šiandien išlikę 14. Nėra jie vešlūs, nes didžiųjų medžių kaimynystė pernelyg dažnai per dešimtmečius slėpė saulės kaitrą, nesidalindami siurbė žemės syvus. Besistiebiančių eglaičių gyvatvorė vėliau buvo sunaikinta, kad neužgožtų ir taip tankokai susodintų uosių. Jei šiandien į buvusių uosių vietas pasodintume naujus medelius, juos iš anksto pasmerktume tik vegetuoti.

Nežinome, kuris medelis kieno ranka sodintas. Puskrituliu sutupdyti medžiai šiandien šlama visų žygio dalyviu vardu.

Dotnuvos savanoriai Klaipėdos krašte, 1923 m. | Archyvinė nuotr.

Dotnuvos savanoriai Klaipėdos krašte, 1923 m. | Archyvinė nuotr.

Todėl ir sukilėlio Andriaus Skučio duktė, iš Amerikos 1991 m. atkeliavusi ir tėvo jaunystės takais Akademijoje besidairiusi, prie tebešlamančių uosių prigludo, ašarų rasa vilgė medžių kamienus, nes ieškojo tėvo žingsnių aido.

Akmens kelionė

Rengiant Šaulių aikštelę, tuo pat metu apylinkėse dairytasi akmens. Paminklo statymo komisijos narys Liudas Narbutas 1924 m. periodikoje pasakojo: „Pagaliau Dotnuvėlės upelyje buvo rastas senas greicinis akmuo. Jis buvo nepajudinamas, nes svėrė 5000 kg. Kiek buvo karščiuotasi prie to akmens, kiek dirbta, bet maža nuveikta, kol neatgabeno iš Radviliškio gelžkelio depo domkratą sunkumams kelti. Įkinkius juos darban, akmuo šiaip taip iš upės buvo išristas ant kranto ir užverstas ant vagonetės. Nelengva buvo gabenti akmenį ir vagonetę. Tik po 3 dienų karšto darbo akmuo stovėjo jau paskirtoje vietoje.“

Iš upės vagos iškeltas akmuo į aikštelę atgabentas 1923 m. specialiai nutiestais bėgiais. Apie tai detalizuota Kauno kraštotyrininko Leono Juozonio užrašytuose tų įvykių dalyvio Jono Šurnos prisiminimuose: „pasidarė iš siaurojo geležinkelio tris apie penkių metrų ilgio geležinkelio atkarpas ir jomis stūmė akmenį, perkeldami šias atkarpas visą kelią į priekį“ (iš 1989 m. laiško Apolonijai Zimkuvienei). Dirbo dvi pamainos: anksti ryte, prieš pamokas, ir po pietų. Techniniais patarimais padėjo mokytojas Leonas Gimbutas.

Akmenį atgabenus į eglaitėmis apsodintą aikštelę, buvo renkami pinigai, nes reikėjo gigantą pakelti ant akmenukų postamento. Dar apsižiūrėta, kad būtina aplyginti akmens šonus, už darbą reikės užmokėti pasamdytam akmentašiui. Šis 1924 m. pavasarį „iškalė akmens plokštumoj šaulių ženklą, brangius kiekvienam klaipėdiečiui žodžius ir datą“ (Liudas Narbutas).

1924 m. birželio 23 d. Dotnuvos parapijos klebonas pašventino Klaipėdos vadavimo paminklą. Į iškilmes atvyko Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis, – tas pats, kuris prieš pusantrų metų Dotnuvos technikumo pasiuntinius pasitiko Klaipėdoje. Sukilimo dalyviams svečias įteikė Klaipėdos vadavimo medalius. Po to technikumo moksleiviai susirinko kitoje parko aikštelėje: vaidino, deklamavo, skambėjo muzika, sukosi poros – buvo Joninių išvakarės.

Memorialinė lenta

Antroje akmens pusėje žalvario lenta įtaisyta 1926 m., nors plokštėje ir pažymėta ankstesnė data – 1924 VI 9 (motyvai neaiškūs).

Nors teritorijoje uosių sodinta 71, bet memorialinėje lentoje atrasime 75 asmenvardžius. Čia yra ir keturios pavardės tų Žemės ūkio akademijos studentų, kurie 1923-aisiais Dotnuvos technikume nesimokė, bet su kitais būriais dalyvavo Klaipėdos sukilime. Vienas asmuo – leitenantas Viktoras Juozapavičius, kuris 1923 m. Klaipėdoje buvo paskirtas vadovauti Dotnuvos technikumo šauliams; nuo 1925 m. rudens pradėjo studijuoti Žemės ūkio akademijoje.

Nagrinėdamas paminėtųjų plokštėje biografijas, pastebi, kad iš Dotnuvos dvaro sodybos į Klaipėdą keliavo skirtingo amžiaus jaunuoliai. Antanas Skardinskas, Zigmas Ruseckas ir Rokas Smailys buvo šventę 25-erių metų jubiliejus. Pranas Grauslys vyko tik ką sulaukęs 26-erių, o tokią pat sukaktį jau Klaipėdoje vasario 16 dieną turėjo paminėti Juozas Sadūnas. Sąraše jauniausias – Algirdas Aleksandras Lipčius (Maironio sesers sūnus), jam vos prieš tris mėnesius sukako 15 metų. Už pastarąjį nedaug vyresni buvo Mečys Bakaitis, Antanas Krištopaitis, Petras Žakavičius. Šalia ryžto turbūt būta ir dvejonių: pasakojama, kad vienas šešiolikmetis pakeliui, išsėdęs iš traukinio, sugrįžęs į technikumą.

Žygyje dalyvavo ir keli buvę Lietuvos kariuomenės savanoriai, tuomet besimokę technikume: Balys Kaštaunas (Kaštaunis), Jonas Lelis (Lelys) (abu apdovanoti Vyties kryžiaus ordinais), Juozas Rimdžius ir Kazimieras Ščesnulevičius. Memorialinėje lentoje randame ir keturių Kėdainių krašto vyrų pavardes: Vincas Kundrotas (Pašušvio k.), Edmundas Širmulis (Apušroto k.), Ignas Tamošickas (Krakės) ir Vladas Žilys (Pakruostės k.).

Kai 1923 m. liepos 1 d. buvo iškilmingai palydėta Dotnuvos žemės ūkio technikumo pirmoji auklėtinių laida, tarp 20 abiturientų buvo net 12 sukilimo dalyvių (9 agronomai ir 3 miškininkai). Lygiai po ketverių metų, atsisveikinant su paskutiniąja technikumo laida, susirinkusieji prie Klaipėdos paminklo nusifotografavo kartu su Respublikos prezidentu Antanu Smetona. Tiesa, ne visi technikumo moksleiviai – sukilimo dalyviai – pabaigė mokslus technikume.

Manoma, kad apie 1941–1943 m. Klaipėdos paminklo lenta buvo išlupta – sunaikinta arba paslėpta. Gal bijota naujųjų šeimininkų vokiečių, jei šie prisimintų jau kelių dešimtmečių istoriją ir suvedinėtų sąskaitas.

Atgimęs paminklas

Septintajame dešimtmetyje paminklo aplinką sutvarkė vietinės vidurinės mokyklos auklėtiniai kartu su istorijos mokytoju Stanislovu Stašaičiu. Sukilimo dalyvis agronomas Juozas Zabielavičius, žvelgdamas į praeitimi bylojantį paminklą, 1982 m. garsiai pamąstęs, kad „patriotizmo instituto vyrams tai jau tikrai trūksta“. Kelis kartus kraštotyrininkai Žemdirbystės instituto susirinkimuose apgailestavę, kad Klaipėdos paminklas „apšiuręs, apdraskytas parko viduryje“ stūkso.

1988 m. žygiams ryžtasi mokslininkė Apolonija Zimkuvienė. Memorialinės lentos ieškota parko teritorijoje 1989 m. kovo mėnesį, nes sklidę gandai, kad netoli paminklo esanti užkasta lenta. Visuomeninė komisija – Saulius Bučas, Vytas Mašauskas, Juozas Mockaitis ir Apolonija Zimkuvienė – iš Ukmergės karinio dalinio pakviečia kariškį, kuris su specialiu prietaisu tyrinėjo žemę. Neradus lentos, buvo nutarta pagaminti jos kopiją. Kartu restauruoti ir 70 cm aukščio stulpeliai, kurie nuo žemės tekyšojo 10 ir 20 cm, pakabintos naujos grandinės.

Prie atgimusio Klaipėdos paminklo Akademijos parke susirinkta 1989 m. birželio 24 d. Tautinėmis juostomis buvo papuošti garbingiausi svečiai – buvę Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleiviai, 1923-iųjų sukilimo dalyviai: Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius. Atvyko technikumui sentimentus tebejaučiantys kiti auklėtiniai ir jų giminės, svečių būrys iš Klaipėdos. Paminklas papuoštas ąžuolo lapų vainiku, uosiai – ramunių kupolėmis. Tiesa, atkurtoje memorialinėje lentoje nedidelis pakitimas: virš ženklo trūksta raidžių L. Š. S. (Lietuvos šaulių sąjunga).

Atminties tradicijos

XX a. tarpukariu žemės ūkio mokyklų auklėtiniai, pedagogai, mokslo įstaigų darbuotojai, kiti Akademijos sodybos gyventojai prie Nežinomojo kareivio kapo (neišlikęs), Klaipėdos paminklo ir Vilniaus ąžuolo rinkdavosi Vasario 16-ąją ir Spalio 9-ąją (Vilniaus dieną). Prie Klaipėdos paminklo šauliai sausio 15-ąją paminėdavo Klaipėdos „atvadavimo“ dieną. Paminklą aplankydavo valstybės vadovai, garbingi svečiai, ekskursijos.

Atgimusios Lietuvos metais Šaulių aikštelė ir paminklas yra viena susibūrimo vietų per Valstybės dienas ir tautos šventes. Kurį laiką Akademijoje buvo susiklosčiusi tradicija – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną parke susiburti prie Klaipėdos vadavimo paminklo. Ypač buvo įsimintina 2013 m. liepos 6-oji, kai Akademijos kultūros centras pakvietė gyventojus paminėti Mindaugo karūnavimo 760 metų ir Klaipėdos įvykių 90 metų sukaktis, su pasaulio lietuviais giedoti „Tautišką giesmę“. Beje, Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius buvo paskelbęs Klaipėdos krašto – istorinės Lietuvos teritorijos – metais.

Klaipėdos sukilimo 95-metis kviečia pagerbti reikšmingą valstybės istorijoje įvykį, prisiminti kartą, ginklu dalyvavusią nepriklausomybės kovose, budėjusią prie valstybingumo ištakų ir pasiaukojusią Lietuvai. Klaipėdos vadavimo paminklas Akademijoje žadina istorinę ir kultūrinę sąmonę, čia įvairiomis formomis gali būti skatinamas pilietiškumas.

Autorius yra Kėdainių švietimo ir kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Antanas:

    Tai kad nebuvo jokio sukilimo! Tiesiog buvo istorinių lietuviškų žemių atkovojimas iš vokiečių. Tai šitaip reikia ir rašyti. O dabar – sukilimas. Niekas prieš nieką ten nebuvo sukilęs! Kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi ir vadinkime istorinius faktus savo vardais.

    • Kęstutis:

      … belieka pritarti… To meto geriausiai paruošti kariai (kaip dabar “Aitvaras”) išstūmė priešą iš Klaipėdos krašto ir visa tai diplomatiškai buvo pridengta sukilimo vardu…. Matyt pasimokė iš lenkų ;)…

    • Klaipėda Lietuvai niekad nepriklausė – ji Lietuvai priklauso tik nuo 1923 metų, vokiečiai į Mėmelį turi didesnę teisę nei lietuviai,o štai lenkai turi pilną teisę į Vroclavą, Gdanską ir kitus vakarų Lenkijos miestus nes šie kraštai ir miestai lenkams yra priklausę – pvz Gdanskas nuo 15 amžiaus vidurio, o Vroclavas 12 amžiuje ir anksčiau ir tai yra grynai lenkiškos žemės asimiliuotos vokiečių, tuo tarpu Klaipėda( Mėmelis) nėra lietuviškos žemės, o prūsiškos ir Lietuvai niekada nepriklausė.

      • Antanas:

        “Tomai”, Pabaltijys, kol nebuvo užkariautas vokiečių riterių ordinų, buvo apgyventas varmių, sembų, skalvių, notangų, nadruvių, galindų, bartų, kuršių, žemaičių ir lyvių. Įdomi paties logika: kas užkariauta – tai yra mano. Panašiai tvirtina lenkų bei rusų šovinistai: vieni sako, kad Pietryčių Lietuva – tai senos lenkų žemės, o kiti teigia, kad Pabaltijys – tai senos rusų žemės (?!)… Vienu žodžiu, matau, kad pats su istorija mokykloje nedraugavai…

        • Dėl Vilniaus krašto ir lenkų bei rusų šovinizmo tu teisus, bet aš kalbu ne apie tai. Aš tik noriu pasakyti, kad nors Mėmelis yra baltiška teritorija, tačiau ji nėra lietuviška ir Lietuvai niekada nepriklausė, tai tas pats kas sakytume, kad pvz: Žiemgala tai yra latvių teritorija, bet ne lietuvių, nors ir baltiška. Kadangi prūsai nesukūrė savo valstybės ir išnyko, o šias teritorijas perėmė vokiečiai tai šios teritorijos ir yra vokiškos. Jeigu prūsiškų žemių paveldėtoja yra ne Vokietija, o Lietuva, tai kas jai trukdė per šitiek amžių tas teritorijas prisijungti? juk turėjome daugybę progų tai padaryti, bet mūsų protėviams labiau rūpėjo kažkokios baltarusių ir ukrainiečių slaviškos teritorijos. Tuo tarpu jeigu kalbėsime apie Vakarų Lenkijos teritorijas tai jai žinai istoriją, tai turėtum žinoti, kad šios teritorijos yra lenkiškos, o ne vokiškos, tik vokiečių suvokietintos, šios teritorijos, nuo pat 10 amžiaus, kai Lenkija susikūrė, priklausė Lenkijai, tik paskui dėl tam tikrų istorinių aplinkybių pateko vokiečių valdžion. Tai tiek.

          • Antanas:

            Nepyk, Szanowny Panie Tamaszu, bet išsišifravai “juodai” (na, sutik, ne Štirlicas esi): teisingai lietuviškai turėtų būti ne “tai JAI žinai istoriją”, bet “JEI moki istoriją”. Toliau. Memelis niekada gyvenime nebuvo jokia teritorija,- tai buvo užkariautojų Kryžiuočių ordino pilis. Supranti, Szanowny Panie, PILIS!!! O aplinkinės teritorijos buvo apgyventos kuršių ir žemaičių!!! Tai dabar, Szanowny Panie, tu man pasakyk, kam artimesnis buvo pajūris prie Memelio? Ar užkariautojams Kryžiuočiams, ar visdėlto Lietuvai? Jei, pvz., Algirdas buvo savo laiku priėjęs iki Maskvos, tai mes juk nesakome, kad Moskovijos žemės – tai Lietuvos žemės. Tiesa? Pats arba esi mažaraštis, arba kremlinis trolis. Nežinau, kas yra blogiau.

          • Kęstutis:

            Klaipėdos kraštas niekada nebuvo asimiliuotas, o tik okupuotas…

            • Klaipėda Lietuvai priklauso tik nuo 1923 metų, taigi Klaipėdos kraštas buvo vokiečių asimiliuotas, o ne okupuotas.

              • Antanas:

                Oficialiai – taip. Bet visdėlto Pabaltijys buvo baltų, o ne germanų genčių žemės ir buvo užkariautas Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų. Jei pačiam, Panie Tomaszu, nepatinka žodis “okupuotas”, tai vartokime žodį “užkariautas”, kas yra vienas ir tas pats, tik pirmas žodis – lotyniškas, o antras – lietuviškas.

                • Antanas:

                  P.S. Kalbėti apie krašto asimiliaciją yra mažų mažiausiai nelogiška, nes pirmoji lietuviška knyga (!) buvo atspausdinta būtent Mažojoje Lietuvoje. Kažin, ar būtų buvęs poreikis spaudinti lietuvišką knygą krašte, kuriame visi vietiniai gyventojai buvo vokiečių asimiliuoti? Taigi. Istorijos nesuklastosi!😁

  2. Visai įmanoma, kad tai ir su 1924 m. gegužės mėn. “Klaipėdos konvencijos” įtvirtinimu sietina
    (dėkui už tiek žmogiškai detalius prisiminimus apie požalgirinių laikų sunkmetinių praradimų
    atstatymo eigą ir d a l y v i u s ), o žr. ir prisimint kiekvienam, apie tai iki 1938-1939-1940 m
    ultimatumų, Mažosios Lietuvos (Šiaurinės dalies žemių perdavimo sąlygos; pietinės pagal Potsdamą-45 dar bus):
    http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/istorija/IH00/1924_05_08_Klaip%C4%97dos_konvencija.IH1807.pdf

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *