Šiaurinių Europos valstybių (Norvegijos, Švedijos, Suomijos) mokslininkai sunerimę dėl pastaraisiais metais Norvegijoje nustatytų lėtinės elnių išsekimo ligos atvejų. Šiai spongiforminės encefalopatijos formai imlūs visi elniniai gyvūnai, tačiau iki šiol šios ligos protrūkiai buvo fiksuojami tik Šiaurės Amerikoje (Kanadoje ir JAV). Tačiau 2016 ir 2017 metų tyrimai parodė, kad liga persikėlė ir į Europą – ligos atvejų nustatyta šiaurės elnių bandose Norvegijoje.
Nors Lietuvoje ši liga niekada nebuvo diagnozuota, tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nuo 2018 m. pradeda vykdyti lėtinės elnių išsekimo ligos (LEIL, angl. – chronic wasting disease) stebėsenos programą. Medžiotojai ir laukinius gyvūnus aptvaruose laikantys asmenys ir kiti gyventojai, radę nugaišusį ar pastebėję išliesėjusį, sutrikusios elgsenos elninį gyvūną, turi apie tai pranešti veterinarijos gydytojui arba VMVT teritoriniam padaliniui.
Nėra duomenų, kad šia liga galėtų užsikrėsti žmonės, tačiau mokslininkams eksperimento būdu pavyko per maistą užkrėsti primatus. Todėl nerekomenduojama maistui naudoti elninių gyvūnų organų, kuriuose gali būti randama LEIL sukėlėjų (smegenų, akių, blužnies, tonzilių, limfmazgių). Jau užsikrėtusių gyvūnų mėsos maistui naudoti negalima. Šiai ligai imlūs elniniai gyvūnai: šiaurės elniai (rangifer tarandus tarandus), Suomijos šiaurės elniai (rangifer tarandus fennicus), briedžiai (alces alces alces), stirnos (capreolus capreolus), baltauodegiai elniai (odocoileus virgilianus), taurieji elniai (cervus elaphus).
Ligos sukėlėjas – prionas – tai pakitęs baltymas, randamas elnių centrinėje nervų sistemoje (galvos smegenyse) ir limfiniuose mazguose, kuris gali išplisti į periferinę nervų sistemą ir raumenis.
Užsikrėtę šia liga, gyvūnai atsiskiria nuo bandos, dažnai nuleidę galvas vaikšto ratais, atsiranda eisenos pakitimai ar kitas tos rūšies gyvūnams nebūdingas elgesys: gali būti pastebimas drebulys ir vangumas arba atvirkščiai – nervingumas ir agresyvumas.
Dažniausiai suserga vyresnio amžiaus elniniai gyvūnai, jie liesėja ir galiausiai nugaišta. Gydymo ir vakcinos nėra, liga dažniausiai nustatoma jau po gaišimo. Diagnozuoti galima ir pagal klinikinius požymius (nebūdingą elgesį, išliesėjimą ir kt.) arba ištyrus galvos smegenų mėginį, limfinius mazgus.
Lėtine išsekimo liga elniai gali užsikrėsti tiesioginių kontaktų metu, taip pat per išskyromis (seilėmis, šlapimu, išmatomis) užterštą aplinką. Prionai ilgai išlieka aplinkoje, todėl nuo šios ligos nugaišę gyvūnai yra ilgalaikis užkrato šaltinis. Manoma, kad prie ligos platinimo gali prisidėti ir maitlesiai paukščiai bei kiti gyvūnai.
