Gera suprasti, kad vis dar atsimenu metus, kai Kalėdos reiškė šventę, kai šitas žodis nesukeldavo streso ir nesusukdavo skrandžio, nereiškė grūdimosi milžiniškuose prekybos centruose, paniškos reikalingų ar nereikalingų dovanų paieškos, nežadėjo išūžti ausų visur skambančia „last christmas“ ar „jingle bells“ melodija. Viso to tarsi nė nebuvo tada.
Tada… artėjančios Kalėdos reiškė dovanas ir gimines, tačiau didžiausia Kalėdų šventimo paslaptis buvo Kūčios, kurios savo ramiu skambesiu nešė žvakių apšviestus tėvų, senelių ir prosenelių veidus, už langų čežančią minkštą tamstą, o joje vyko paslaptingas virsmas, kova ir taikymasis tarp man nepažįstamų, baugių, paslaptingų ir žavių pasaulio tvėrėjų.
Per Kūčias nuo pat ryto namai kartu su visu pasauliu svyruoja ant ribos, per plauką nuo tamsos viešpatavimo. Pradėjęs tvarkytis, atrodo, tik pažadini kertėse, už daiktų besislepiantį chaosą, staiga jis pasklinda ir nebežinai, už kurio skverno pradėti jį gaudyti, valgyti negalima iki pat vakarienės, gaminami patiekalai kvepia ir apie pusdienį visi, alkani, nekantrūs, būtinai susipyksta – niekas dar nepadaryta! Mes nespėsim! Ko nespėsim? Į ką taip baisu pavėluoti? Mes, vaikai, tikrai nežinom, – bet ir mama, matyt, nežino. Visi tik nujaučia, kad būtina sugrąžinti namus, mūsų mažą pasaulį, į harmoningą visumą, kol tamsa neužgriuvo ir nepatekėjo Vakarė.
Ima temti, svetainėje ant kuplios šakos blykčioja spalvoti žaisliukai, dauguma patiekalų jau sudėti ant stalo, aguonpienis ir kisielius šąla už durų, o mama su močiute pradeda kepti ausytes. Vienai iš jų tenka „žulikas“ – riešutas, kuriame visų ateinančių metų laimė – ausytės paruduoja ir pagaliau mes sėdim prie stalo, kuris siekia man iki pečių, o džiugios šeimynykščių galvos plūduriuoja aplink jį pusiau paskendusios kambario prieblandoje.
Bobutė (taip vadinasi mano prosenelė) paima riekę duonos ir duoda visiems atsilaužti, sako žodžius, kurių dabar neprisimenu, tik žinau, kad jos veidas išvagotas raukšlelių, kurios susijungia ir nupiešia spinduliuotą saulę aplink jos akis. Pakeliamos taurės, kuriomis mums baksteli į nosytę, – kad visi būtume sveiki, o tada prasideda vakarieniavimas, pirma nuo grūdelių ir riešutų, o tada jau kiekvienas turi savo taktiką. Aš stengiuosi visų patiekalų įsidėti kuo mažiau, kad tilptų kuo daugiau ausyčių. Kažkas pasakoja apie tai, kad šiąnakt galima išsinešti veidrodį ir žvakę į lauką ir jame pamatyti savo būsimą vyrą, tačiau ir mirtį galima pamatyti… Po truputį užsipildo skrandžiai, aguonpienis įlieja svajingo mieguistumo, o kambario atmosfera tarsi pritvinksta kažkokio džiugaus laukimo, paslapties ir jaudulio, kuris tiesiog svilina mūsų mažas širdeles. Traukiam kūčiukus – pora ar lyka – būsi vienišas ar rasi porą?
Kartą Švenčionysę, per Kūčias pas bobutę, mama kalba apie gyvulėlius, kurie Kūčių naktį prabyla, suaugusieji vis šypteli vienas kitam ir staiga mes, vaikai, išgirstam – lyg kažkas pabeldžia į langą. Šokam ir lekiam pro duris. Švenčionių kaimas visas apsnigtas, mūsų namelis su dvigubom durimis, kurias kaip galėdami greičiau atplėšiam ir… Dvelkteli gūsis vėjo su sniegu nuo stogo, ant slenksčio kūpso maišas su dovanomis, bet maišas man nerūpi, nes aš keletą akimirkų matau pilką ar rusvą gyvūnėlį – stebuklingą kiškelį, kurio uodegėlė tuojau dingsta krūmuose. Aš iki šiandien negaliu net pati sau paaiškinti, kas tai buvo – o ir nereikia, nes ligi šiandien tikiu, kad mačiau kažką, kas dalyvauja mūsų gyvenime, Kūčių paslapties šmėkštelėjimą, kurį reikia branginti.
XXI amžiaus pradžia, Vilnius – Švenčionys
Tekstas buvo publikuotas spausdintiniuose „Saulės arkliukuose 2013 m. nr. 4
