B. Puzinavičius. Apie Lukiškių bunkerio apologetiką, Vilniaus mero viražus ir Seimo neįgalumą (17)

Ministrė-Bunkeris-Vytis | Alkas.lt koliažas

Ministrė-Bunkeris-Vytis | Alkas.lt koliažas

Medžiaga, pagrindžianti reikalavimą anuliuoti Lukiškių memorialo konkurso rezultatus

Lukiškių bunkerio apologetika I. Makaraitytės vedamoje TV laidoje

Berods, net du vakarus iš eilės  (lapkričio 27 ir 28 dienomis)   žurnalistė Indrė Makaraitytė  INFO TV televizijoje kalbino savo pašnekovus Lukiškių aikštės memorialo klausimu. Stebino žurnalistės šališkumas, neobjektyvumas, o gal ir dalyko nežinojimas prisidengiant visažinyste. Žiūrint laidas susidarė įspūdis, kad laidos vedėja  stengiasi įteigti žiūrovams, kad  paminklo su Vyčiu šalininkai nemoka pralaimėti, ignoruoja neva demokratišku būdu bei kompetentingų profesionalų išrinktą projektą, kelia niekuo nepagrįstą triukšmą.

Pirmiausia reikia priminti, kad  nepasitenkinimas  dėl skandalingų Kultūros ministerijos veiksmų, Vilniaus mero pareiškimų kilo ne pralaimėjus projektui su Vyčiu, kaip buvo bandoma įteigti I. Makaraitytės laidose, bet daug anksčiau, vos tik prasidėjus  Kultūros ministerijos veiksmams pavedant vadinamąsias Kūrybines dirbtuves rengti aršiu „antipaminklizmu“ pagarsėjusiam Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC), pastarajam sudarius akivaizdžiai šališką, minėtu „antipaminklizmu“ užsikrėtusią projektų vertinimo komisiją, kurioje buvo tik vienas, ir tas Vilniaus savivaldybėje dirbantis ir nuo jos priklausomas architektas Mindaugas Pakalnis,  dvi komisijos narės, pasirašiusios peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę“, kurioje reikalauta Lukiškių aikštėje nestatyti jokio paminklo.  Kaip žinoma, šita komisija iš 30 Kūrybinėms dirbtuvėms pateiktų idėjų slaptai, neaiškiu būdu  išrinko penkias tik vadinamojo šiuolaikinio meno fanams tinkančias idėjas tolimesnei atrankai ir tobulinimui. Tie penki komisijos atrinkti projektai taip pat buvo susilaukę aštrios kritikos dar iki konkurso rezultatų paskelbimo.

Kultūros ministerijos bei ŠMC organizacinę veiklą ir atrinktus  penkis projektus dar iki konkurso rezultatų paskelbimo daugelyje publikacijų  aštriai kritikavo ne kokie tai anoniminiai  rėksniai, bet:

dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas A. Každailis,
Kovo 11 akto signataras L. N. Rasimas,šiuo  klausimu paskelbę net po  kelis straipsnius,
rašytoja, Kovo 11 akto signatarė V. Jasukaitytė,
rašytojas L. Jakimavičius,
rašytojas, filosofas dr. V. Rubavičius,
architektas profesorius A. Vyšniūnas,
architektas dr. L. A. Dringelis,
architektas   A. Karalius,
skulptorius V. Simanavičius,
profesoriai filosofai V. Radžvilas ir K. Stoškus,
istorikė profesorė R. Čepaitienė,
istorikas T. Baranauskas,
kunigas R. Grigas,
publicistai, visuomenės veikėjai, politologai A. Medalinskas  V. Valiušaitis, V. Narbutas, V. Sinica, G. Karosas, D. Petkus, V. Astas  ir kiti.  A. Medalinskas ir V. Sinica šiais klausimais rašė ne vieną kartą. 

Minėtų autorių publikacijos ir pasisakymai   buvo skelbti žinių portaluose „LRYTAS LT“, „LIETUVOS ŽINIOS. LT“, „ALKAS. LT“, „TIESOS. LT“, „POZICIJA. LT“, „PRO PATRIA. LT“.  Iki konkurso rezultatų paskelbimo, atrodo, nebuvo nė vienos bent kiek solidesnės publikacijos, kurioje Kultūros ministerijos ir ŠMC veikla  būtų vertinama teigiamai. Jei ir buvo publikacijų be kritikos, tai tik su informacinio pobūdžio  medžiaga apie projekto vykdymo eigą.

Kai tik pasirodė pirmieji, akivaizdžiai apgailėtini, minėtų  Kūrybinių dirbtuvių bei projektų atrankos ir vertinimo komisijos darbo rezultatai, visuomeninis judėjimas „Vilniaus forumas“ paskelbė pareiškimą, kuriame konstatuojama, jog, cituoju: „daroma viskas, kad Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė, …. visuomenei mėginant primesti įvairius paminklo pakaitalus ir surogatus be aiškių valstybingumo žymenų“(citatų pabaiga) ir   reikalaujama Kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonson (Jonsson), kaip nesugebančios ar nenorinčios deramai spręsti  paminklo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje klausimą, atsistatydinimo, ar atstatydinimo.

„Vilniaus  forumo“ iniciatyvinė grupė parengė  peticiją su atitinkamais reikalavimais  ir paragino neabejingus piliečius ją pasirašyti. Lapkričio  29-tosios  duomenimis šią peticiją jau pasirašė  1732  žmonės.

TALKOS Mitingas nukreiptas prieš Kultūros ministerijos ir ŠMC „konkursą“ „Mes be Vyčio nenurimsim“ | J. Česnavičiaus nuotr.

TALKOS Mitingas nukreiptas prieš Kultūros ministerijos ir ŠMC „konkursą“ „Mes be Vyčio nenurimsim“ | J. Česnavičiaus nuotr.

 Spalio 30 dieną įvykusiame visuomeninių judėjimų „Talka kalbai ir tautai“ bei  „Vilniaus forumas“ atstovų susitikime  aptartos ne tik  ilgalaikio bendradarbiavimo siekiant išsaugoti Tautą ir Valstybę pagrindinės kryptys ir būdai, bet ir  pasirengimas „Talkos“ inicijuojamam mitingui, kuriame bus reikalaujama įtvirtinti Lukiškių aikštės, kaip valstybės reprezentacinės aikštės, statusą ir tinkamai įamžinti istorinius Lietuvos valstybingumo siekius bei žuvusiųjų už šalies Laisvę atminimą. Mitingas įvyko lapkričio 17 dieną, 12 valandą Lukiškių aikštėje. Mitingo dalyviai Lietuvos Respublikos Seimui, Prezidentei ir Vyriausybei pateikė 3 siūlymus:

  1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. gegužės 2 d. priimtą rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (Nr. XIIIP-600) ir nedelsiant, iki 2018 m. vasario 16 d., Lukiškių aikštėje pabaigti memorialo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę darbus, o iki 2018 m. liepos 6 d. (vėliausiai – iki 2019 m. vasario 16 d.) pastatyti VYČIO-LAISVĖS KARIO paminklą, taip garantuojant deramą ilgaamžės Lietuvos valstybės reprezentavimą.
  2. Įgyvendinant šį tikslą siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei skirti reikalingą finansavimą ir sudaryti detalų darbų vykdymo grafiką, prisiimant atsakomybę už jo vykdymą.
  3. Siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson prisiimti atsakomybę dėl negebėjimo ar nenoro organizuoti deramą Lietuvos Respublikos atkūrimo 100-mečio pagerbimą Vyčio ir kovotojų už Lietuvos laisvę memorialu, todėl atsistatydinti pačiai, o jeigu tai nebūtų padaryta – siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei. (Mitingo rezoliucija [pdf]).

Taigi sakyti, kad protestai, „triukšmas“ kilo pralaimėjus, yra akivaizdi netiesa, bet ją eskaluojant, matyt, norėta sumenkinti protestų dėl skandalingo Kultūros ministerijos pareigūnų elgesio mąstą ir suklaidinti televizijos žiūrovus.

Mano nuomone, žurnalistinis nešališkumas ir objektyvumas reikalautų, kad  laidos vedėja I. Makaraitytė ir kiti žurnalistai neturėtų demonstruoti savo palankumo nė vienam iš aptariamų projektų, nesvarbu, ar jis paskeltas laimėjusiu, ar pralaimėjusiu. Jie neturėtų  stengtis „įpiršti“ žiūrovams minties, jog viskas buvo atlikta teisingai, demokratiškai ir skaidriai. Todėl esą pralaimėjusieji turėtų  susitaikyti su pralaimėjimu ir pripažinti jo rezultatus.

Tiesa ir tai, kad  gana didelis nepasitenkinimas kilo, daug naujų publikacijų pasirodė ir paskelbus konkurso rezultatus. Jau minėtuose portaluose vėl pasirodė prof. A. Vaišvilos, L. N. Rasimo, V. Sinicos, A. Zolubo, V. Leščinsko publikacijos, kuriose nepritariama komisijos sprendimui, piktinamasi jo motyvavimu (bus galima pagulėti, rengti piknikus, vedžioti šunis). V. Sinicos straipsnyje cituojamas kun. R. Grigas, kuriame sakoma, cituoju: „Nežinojom, už ką žuvo partizanai, ir dėl ko visi kiti lietuviai žuvo, kol apreiškė ,,šiuolaikinio“ meno fanai – tam, kad būtų kur vesti kakoti šunį“. Kunigas, rezistentas Robertas Grigas. Citatos pabaiga.

Publikacijų autorius ypač papiktino, kad  vadinamasis politinis ir kultūrinis, „elitas” nusišneka iki to, jog būtinu valstybės demokratiškumo požymiu, asmens ir individo laisvės atributu, kuriamo memorialo privalumu nesidrovi įvardinti „voliojimąsi” ant žolės, taip pat šunų vedžiojimą valstybės reprezentacinėje aikštėje, ir net ant memorialinės kalvelės (bunkerio) viršaus. Šunys, kaip žinia, paprastai nevedžiojami šiaip sau. Jie tuštinasi ir šlapinasi (kilnoja kas keli metrai kojas ir ženklina teritoriją). Matyt, tokiu būdu jie ir jų šeimininkai  „gerbs” laisvės kovotojus ir jų garbei pastatytą memorialą. 

Seimas pradėjo 2017 m. rudens sesiją | lrs.lt nuotr.

Seimas | lrs.lt nuotr.

Piktinamasi ir tuo, kad, Seimui nuolaidžiaujant, akivaizdžiai ignoruojami 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“  bei  2017 balandžio 24 d. rezoliucija Nr. 118-P-6 ,„Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ , daroma viskas, kad  Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė, visuomenei mėginant primesti įvairius paminklo pakaitalus ir surogatus be aiškių valstybingumo žymenų.

Taip pat kritikuotas ir  tariamas projekto išrinkimo „demokratiškumas“ ir „skaidrumas“, nes tai buvo demokratijos parodija ir farsas nuo pat projektų rengimo Kūrybinėse ŠMC dirbtuvėse pradžios. Lapkričio trečią dieną vadinamųjų Kūrybinių dirbtuvių Lukiškių aikštės memorialui sukurti rengėjai pasiūlė balsuoti už penkis  tariamo memorialo projektus, kuriuose faktiškai jokio valstybę reprezentuojančio monumento bei laisvės kovotojų atminimo memorialo ir nebuvo.  Dar kartą priminsime, kad šiuos 5 projektus organizatorių paskirta vertinimo komisija slaptai ir  neaiškiu būdu atrinkto iš trisdešimties atrankos komisijai pateiktų, kurių visuomenė ne tik nematė, bet  ir nieko apie  juos negirdėjo.

Apskritai  nederėjo dalyvauti šitoje tariamai demokratines sprendimų priėmimo procedūras imituojančioje parodijoje, leistis būti kvailinamais legitimuojant šališkus Kultūros ministerijos ir ŠMC sudarytos komisijos sprendimus, kurie akivaizdžiai prieštarauja žinomiems Seimo nutarimams, neatsižvelgia į ankstesnių visuomenės apklausų rezultatus bei daugelio visuomeninių organizacijų reikalavimus monumento kūrimo sąlygose nurodyti būtiną Vyčio motyvą ir monumentą statyti Lukiškių aikštės centre ant Aukų gatvės ašies.  ( Apie  ,,Vilmorus“ 2017 m. kovo mėn.  atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos  rezultatus žiūrėti: V. Sinica. Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu; A. Medalinskas. Ar gebame pagerbti mirusiųjų už laisvę atminimą? Lietuvos žinios. Lt, 2017-10-31).

Bet Kultūros ministerija bei ŠMC, projektų atrankos ir vertinimo komisija ignoravo ne tik Seimo nutarimus, minėtos apklausos rezultatus, visuomeninių organizacijų, taip pat ir tų, kurios puoselėja politinių kalinių, tremtinių, rezistentų atmintį bei laisvės gynimo idėjas, reikalavimus. Jie faktiškai nepaisė net ir jų pačių organizuotos apklausos rezultatų.  Juk skelbiama, kad  už G. Čaikausko, K. Akelaičio, L. Naujokaičio, R. Dichavičiaus ir A. Sakalausko projektą  ,,Atminti ir pagerbti”  projektą  balsavo 11.966 apklausos dalyviai, o už A. Labašausko projektą – 11.919. Taigi G. Čaikausko grupės projektas buvo paremtas nors ir nedidele, bet 47 balsų dauguma. (Žiūrėti:  ,,Verslo žinios“, 2017-11-27). Tačiau  šališkos, monumento sukūrimu nesuinteresuotos, ,,antipaminkliškai“ nusiteikusios, neobjektyvios ir  nepakankamai kompetentingos  komisijos nariai faktiškai ignoravo šiuos duomenis  ir sau prisiskyrė teisę (kas tą teisę jiems suteikė?) nuspręsti  A. Labašausko projekto naudai.

P.S. Išdėstytos mintys nereiškia, kad  šio rašinio autoriui patiko bent vienas iš pasiūlytų projektų. Nepatiko nė vienas, bet geresniu, gal būt tinkamu tolesniam tobulinimui, laikyčiau,  kaip ir dauguma balsavusiųjų, G. Čaikausko grupės projektą. Bet, remdamasis spaudoje skelbtais daugelio autoritetingų žmonių argumentais, susidariau nuomonę, netgi įsitikinau, kad konkursas buvo netinkamai surengtas, šališkas,  neskaidrus, neobjektyvus, orientuotas ne į Seimo nutarimų vykdymą,  deramo monumento sukūrimą, o į kažkokio pakaitalo ar surogato pastatymą.  Būtų nesąžininga šito nepripažinti. Ir todėl  jo rezultatus reikia, netgi būtina, paskelbti niekiniais.

Sostinės mero viražai

Lapkričio pradžioje paskelbtoje publikacijoje  Vilniaus meras Remigijus Šimašius  teigė, kad jo netenkina nė vienas iš penkių pateiktų Lukiškių aikštės memorialo projektų. Todėl bent kol kas nė vienas iš jų neturėtų būti aikštėje realizuojamas. (Žiūrėti: „Sostinės merui netiko nė vienas Lukiškių aikštės memorialo projektas“ //15 min. Lt, 2017-11-03). Meras taip kalbėjo, matyt, todėl, jog manė, kad nugalės projektas su Vyčiu. Todėl ir siūlė vilkinti, stabdyti projektą, kad tik monumentas su Vyčiu ir kitais valstybingumo simboliais nebūtų pastatytas.

Tačiau  lapkričio 27, pirmadienį, vos tik nugalėtoju paskelbus Andrių Labašauską,  savo feisbuko paskyroje meras džiūgavo: „Lukiškių aikštėje stovės Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais – komisija ką tik patvirtino ekspertų ir visuomenės balsavimo rezultatus! Džiugu, kad dauguma vilniečių taip pat balsavo už A. Labašausko memorialo idėją. Padarysiu viską, kad ši idėja būtų privesta iki konkretaus projekto ir realizuota“.(Žiūrėti: ,,Lukiškių aikštėje – partizanų bunkerį primenantis paminklas“ // BNS ir Lietuvos žinios, 2017-11-27).

Įdomu, kas taip įkvėpė miesto merą, kad jis tiesiog žaibiškai pakeitė savo nuomonę apie Lukiškių aikštės memorialo projektus ir  užsidegė noru nedelsiant imtis veiksmų, kad ,,bunkerinis“ projektas būtų kaip galima greičiau įgyvendintas.  Gal A. Labašausko   pažadas, kad aplink tą jo  bunkerį ir netgi ant jo viršaus  bus galima pagulėti, ant kalvelės dar ir pasivolioti, rengti piknikus (tuo pačiu, matyt, ir šiukšlinti), ir netgi savo mylimus šunelius pavedžioti,  kitaip tariant, leisti jiems čia ,,kakoti“ ir ,,sisioti“, ignoruojant visas ne tik padoraus elgesio taisykles sakraliose vietose, bet ir elementarias higienos normas. Kiek suprantu iš ,,bunkerinio“ projekto aprašymų, jokių kitokių laisvės kovotojų  pagerbimo ceremonijų A. Labašausko projekte nenumatoma. O apie galimybę ,,gulinėti“ Lukiškių aikštėje, sostinės meras svajoja jau nuo vasaros (Žiūrėti: 2017-08-08 d. portalus 15 min.LT ir LRT. LT).

O gal sostinės merą, panašiai kaip ir kai kuriuos  kitus jo partijos draugus, labai suintrigavo nemažas pinigų kapšas – 500 tūkst. Eurų -, kurį Kultūros ministerija pažadėjo pervesti Savivaldybei  dar vienos, tiesa, kiek paaukštintos (kiek leis Kultūros paveldo departamentas) pievelės pasivolioti ir aikštelės šunims pavedžioti įrengimui valstybės reprezentacinėje aikštėje?

Lukiškių aikštė – Seimo neįgalumo veidrodis?

Stebina ir sunkiai suvokiama taip pat  ir Seimo pirmininko Viktoro Pranskiečio pozicija. Kalbėdamas Žinių radijo laidoje „Pozicija“ 2017 m. lapkričio 29 rytmetį Seimo pirmininkas prisipažino, jog jis pats balsavo už G. Čaikausko grupės projektą ,,Atminti ir pagerbti“ su Vyčiu, bet dabar, paskelbus konkurso rezultatus, turi pripažinti jo rezultatus. Norisi paklausti, kodėl  Seimo pirmininkas turėtų  pripažinti  akivaizdžiai neskaidraus, šališko konkurso rezultatus,  kurie buvo gauti atvirai ignoruojant aukščiau minėtus Seimo dokumentus – nutarimą ir rezoliuciją,  laikyti demokratine sprendimų priėmimo  procedūra  balsavimo parodiją, nes  jau iki jo (balsavimo) komisija savavališkai,  slaptai nuo visuomenės „surūšiavo“ projektus ir  daugumą jai kažkodėl netikusių projektų atmetė, faktiškai nepalikdama beveik jokios pasirinkimo galimybės, nes buvo paviešinti  tik ŠMC priimtini projektai. Ar Seimo pirmininkas turėtų toleruoti  Kultūros ministerijos ir ŠMC veiksmus paskiriant tokią projektų kūrimo, atrankos ir vertinimo komisiją, kuri buvo suinteresuota  ne Seimo nutarimų vykdymu ir memorialo sukūrimu, bet jo žlugdymu?  Tereikia pvz., prisiminti  ŠMC grupuotės „antipaminklistines“ nuostatas, gana plačiai nuskambėjusioje rezoliucijoje „laisvą Lukiškių aikštę“, pasižiūrėti, kas ją pasirašė.

Jeigu jau tokio, sąlyginai paprasto dalyko, kaip  Lukiškių aikštės sutvarkymas, Seimas jau beveik dvidešimt metų negali deramai išspręsti ir pareikalauti, kad jo paties sprendimai būtų  vykdomi, tai ką bekalbėti apie kitas, daug sudėtingesnes ir valstybę skandinančias problemas, pvz., tokias, kaip  kova su korupcija. Gal ir kovai su korupcija pasitelkiamos jėgos, kurios visiškai nesuinteresuotos  tuo reikalu, tik imituoja  veiklą, o iš tikrųjų  viską daro priešingai, siekdamos,  kad ji ir toliau tarptų, nes iš jos patys ,,kovotojai“ pelnosi?

Atsižvelgus į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, manau, tiesiog neįmanoma nepritarti „Vilniaus forumo“, Tautininkų ir respublikonų sąjungos, atskirų piliečių  (N. Rasimo, A. Zolubo ir kitų) reikalavimui, kad Kultūros ministerijos ir ŠMC organizuoto Lukiškių aikštės memorialo konkurso rezultatai  būtų pripažinti niekiniais,  neskirtas finansavimas  A. Labašausko projekto įgyvendinimui. 

Problemos sprendimas turėtų būti atidėtas vėlesniam laikui, kai pagaliau subręs  tam sprendimui reikalinga aukščiausių valstybės institucijų ir pareigūnų politinė valia aktyviai dalyvaujant ne nedidelei šiuolaikinio meno  apologetų grupuotei, bet pačių iškiliausių visuomenės, kultūros, mokslo veikėjų,  meno kūrėjų, patriotines, laisvės ir nepriklausomybės, Tėvynės gynimo idėjas puoselėjančių organizacijų atstovams.

O kol kas – tegul virš Lukiškių aikštės ir toliau išdidžiai plevėsuoja čia jau „prigijusi“ Lietuvos istorinė vėliava. Atėjus pavasariui ir vasarai, aikštės granito plokštėmis padegtai aikštės daliai pagyvinti siūlyčiau pastatyti gėlių vazonus, o gal ir piramides, ar kitokias kompozicijas pagal miesto dailininkų ir apželdintojų pasirinkimą. Tarp gėlių galima būtų įkomponuoti ir aikštėje jau buvusią plokštę su užrašu Laisvės kovų dalyviams atminti.

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *