M. Kundrotas. Tikrasis karas (14)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tikrasis karas vyksta kur kas gilesniuose žmogiškosios būties sluoksniuose, nei tautos ar valstybės. Net kova tarp politinių ideologijų tiktai atspindi pagrindinę fronto liniją. Tikrasis karas vyksta tarp egoistų ir normatyvistų. Pirmieji gyvena sau, antrieji – kitiems.

Egoistai yra tie verslininkai, kurie uždeda savo darbininkams sunkiai pakeliamas naštas, mokėdami grašius. Egoizmas skatina juos verčiau įsivežti užsienietišką darbo jėgą, nei kelti atlyginimus saviems piliečiams. Egoizmas kuria sistemą, kurioje stambūs kapitalistai ryja smulkiuosius savininkus, sudarančius sveikąjį tautos stuburą. Sistemą, kurioje vis plečiasi socialinės žirklės, kur vienoje pusėje – oligarchai, kitoje – priklausomas proletariatas.

Egoistės yra tos valstybės, kurios siekia plėtros ir galybės kitų valstybių ar tautų sąskaita. O iš kaimyninių valstybių pirmasis to pavyzdys – Rusija, kraujyje paskandinusi Čečėnijos laisvės siekius, po to terorizavusi Gruziją, o šiandien vykdanti nusikalstamą karą Ukrainoje. Egoizmu remiasi Europos Sąjungos centralizacijos šalininkai, siekiantys valdžios valstybių narių sąskaita.

Egoizmu grindžiamos „seksualinių mažumų“ sampratos, kad lytiniai santykiai skirti asmeniniam pasitenkinimui, užuot juos supratus klasikine prasme – kaip lyčių papildomumą, skirtą santuokai, šeimai ir gyvybės plėtrai. Egoizmu remiasi „laisvieji“ menininkai ir žurnalistai, dergiantys klasikinę kultūrą ir tautos didvyrius vardan vienadienio savo pačių žinomumo.

Egoistai yra sisteminiai ir net antisisteminiai politikai, kurie dėl asmeninių ambicijų aukoja žmogišką gerumą, gabumus, intelektą, įdarbindami juos tarnauti jų interesams. Egoistai yra ekonomistai, dirbantys stambiajam kapitalui, padėdami jam mulkinti ir išnaudoti tautas.

Egoizmas įkvepia vyrus mesti savo apvaisintas moteris, o moteris – žudyti savo vaikus. Egoizmas skatina lytinį priekabiavimą ir prievartą. Egoizmas sąlygoja bedievišką santykį su istorija ir su gamta, jas darkant, išnaudojant ir galiausiai – žudant.

Egoizmą pirmiausiai įkūnija konkreti politinė ideologija – liberalizmas, jau prasismelkęs į konservatizmo ir socializmo linijas, bet besismelkiantis ir kitur. Vis gi klaidinga būtų egoizmą tapatinti vien su liberalų stovykla. Ne kas kita, kaip egoizmas įkvėpė bolševikus, fašistus ir nacistus. Bolševikai ant pjedestalo iškėlė proletariato klasę, fašistai – valstybę, nacistai – arijų rasę, bet visa tai šioms jėgoms tebuvo instrumentai, siekiant valdžios ir naudojant smurtą.

Vienintelė atsvara egoizmui – normatyvizmas. Vienoje pusėje – žmogus sau, kitoje – žmogus kitam. Tiktai gyvenimas vardan kito sukuria ir įgyvendina tikrąją žmogaus vertę. Nepriklausomai nuo to, ar normatyvizmas remiasi krikščionybe, ar pagonybe, ar kita religija, ar konservatizmu, ar socializmu, ar nacionalizmu, ar žaliųjų ideologija, visais šiais atvejais kalbama apie atsidavimą kitam – savo artimiesiems, savo tautai, žmonijai ar gamtai.

Žinoma, galima rasti altruistų liberalų, kurie siekia gėrio, suvokdami jį kaip laisvę sau ir kitam. Lygiai kaip galima rasti egoistų konservatorių, socialistų ar net nacionalistų, kuriems jų deklaruojamos vertybės tėra priedangos savanaudiškiems tikslams. Bet vis dėlto generalinė linija vienose ideologijose išreiškia egoizmą, kitose – altruizmą. Žmogus kaip savipakankamas individas, atomas, už kurio daugiau nėra jokios socialinės ar gamtinės tikrovės, tai, pirmiausiai, liberalizmo ideologijos konceptas, o žmogus, skirtas kitam – kitų įvardytų ideologijų principas.

Normatyvizmas – tai bendrų principų nustatymas, apibrėžiant gėrį ir blogį. Tai – pozicija, kad žmogaus gyvenimas nėra skirtas jam pačiam, nes tiktai duodami mes gauname ir tiktai mirdami sau gimstame amžinam gyvenimui. Nenukrypstant į religines pomirtinio gyvenimo koncepcijas tai galima paaiškinti visiškai žemiškai. Kas mes esame, apibrėžia mūsų mintys ir mūsų darbai. Savo mintyse ir darbuose, o gamtine prasme ir savo palikuonyse žmogus gyvena amžinai. Žmogaus pradžia ir pabaiga glūdi anapus jo individualaus „aš“.

Žmogui sunku suvokti daugiau, nei vieną priešą vienu metu. Viena vertus priešas – Rusijos imperializmas, kita vertus – Vakarų globalizmas ir jo modalumas – Briuselio centralizmas, trečia vertus – korumpuota ir dažnai kompetencijos stokojanti vietinė valstybės valdžia. Bet iš tiesų visa tai apima vienas priešas – egoizmas. Net kompetencijos stygių valdžioje galima paaiškinti egoizmu: net kvailiausias politikas nėra toks kvailas, kad jam per sunku būtų suvokti savo kompetencijos stygių ir, esant garbingam žmogui, trauktis atokiau nuo politikos.

Vis dėlto tik intelektualine ir moraline dorybe pasižymintis žmogus gali suvokti, jog tas pagrindinis ir visa apimantis priešas pirmiausiai glūdi jame pačiame. Dar senovės romėnai sakydavo: nugalės tas, kas nugalės save. Kas nori vesti į pergalę kitus pirmiausiai turi laimėti karą savo dvasioje ir sieloje. Kas nori vadovauti, pirmiausiai turi tapti kito tarnu. Kas geba pats prisiimti priesakus, varžančius jo asmeninę laisvę, tik tas turi teisę nurodinėti kitiems.

Karas tęsiasi. Iš esmės – amžinai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: