A. Puzas. Revoliucija pagal Vilnių

Perskaičiau portale Alkas.lt Vitalijaus Balkaus straipsnį „Dviračiai Vilniuje – madinga, tačiau neefektyvu“. Pasižiūrėjus, kokie darbai dabar verda Vilniaus gatvėse, sunku nesutikti, kad atėjo tikra dviratininkų mada. Gal, tiksliau, ne dviratininkų, o dviračių takų.

Senais laikais juokaudavome: nebuvo Lietuvoje tiek grindų, kiek paskui atsirado pogrindininkų. Dabar galėtume sakyti, kad nėra Vilniuje tiek dviratininkų, kiek nutiesta ir ketinama nutiesti dviračių takų.

Man tai primena kitą istoriją – garsiąsias aikšteles „Statyk ir važiuok“. Ir vienu atveju, ir kitu – darbų palyginti nedaug, o pinigų įsisavinama nemažai. Štai aikštelės – pastatei užkardą, linijas sužymėjai ir pasidėk paukščiuką: aikštelė įrengta! Niekas nesinaudoja? Ne bėda. Padaryk aplinkines gatves mokamas arba išvis jose uždrausk statyti automobilius – ir kur jie dėsis, tie automobilininkai? Išnaikinsim kaip klasę! Taip atsitiko ir autoriaus minimame Žvėryne. Ten dar pridėjo ir dviračių takus (na, kaipgi be jų!). Tik ne įrengdami juos, o elementariausiai užbrėždami linijas ir taip neplačiose rytą vakarą užkimštose gatvėse – taip dar labiau jas susiaurindami bei sunkindami eismą.

Garsiojo Vilniaus judumo plano, kuriam išleista krūva pinigų ir kuris skirtas gerinti susisiekimą mieste, didžiausias siekis – dviračių ir pėsčiųjų takai. Dar – pasamprotavimai, kad vilniečiai turėtų keisti keliavimo įpročius. Mane visada žavi tas lietuviškas paprastumas: naujų keliavimo priemonių nesiūlo, o siūlo keisti keliavimo įpročius. Žmogus staiga prabunda ir mato: oho, turiu iš ko pasirinkti! Galiu iš Pašilaičių pėsčias į Katedrą pėdinti, o ne važiuoti troleibusu. Arba: nesibelsiu iš Santariškių autobusais, tokia graži šlabdriba – sėsiu ant dviračio!

Čia paminėtose istorijose man nepatinka du dalykai.

Pirma: visame pasaulyje „Statyk ir važiuok“ aikštelės statomos miestų pakraščiuose, paprastai – prie galutinės metro ar kito greitojo transporto  stotelės. Taip, kartoju, visame pasaulyje – ir  jau daugybę  metų! Vilnius jas įrenginėja miesto viduryje – taip už šimtus tūkstančių bandoma, kaip mums aiškinama, įgyti naujos patirties.

Antra: agituojant spėriau persėsti ant dviračių, šios poilsio ir pramogų priemonės iš tikrųjų nereikėtų rimtu veidu pristatinėti kaip naujos ar alternatyvios transporto rūšies mūsų mieste. Jų, kaip ir praėjusio šimtmečio viduryje (!),  tebeturime dvi – autobusą ir troleibusą. Deja, tik dvi. Apie kokią nors iš tikro naują transporto rūšį valdžiai, atrodo, sunku ir  pagalvoti – bent jau planuose artimiausiems dešimtmečiams tokių nematyti arba tai kruopščiai slepiama. Kur kas lengviau pastatyti užkardą ar papaišyti linijas – autobusams, dviračiams, pėstiesiems… Atimi iš vienų ir atiduodi kitiems. Tikra transporto revoliucija XXI amžiaus vidury!

Ir kas gali paneigti, kad neplanuojant esminės transporto sistemos pertvarkos, kuri iš esmės spręstų spūčsių problemą, tik siekiama lengviausiu būdu įsisavinti savivaldybės biudžeto lėšas? Vilniui iš tikrųjų jau seniai reikalinga esminė transporto sistemos pertvarka, kitaip su visais „manikiūrais“ greitai uždusime spūstyse.