Nuo lapkričio 12 d. iki gruodžio 4 d. Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje vyksta personalinė dailininko Alfredo Šato (1948–2014) personalinė paroda, kurioje eksponuojamas jo darbų ciklas „… alsuoju Ramybe“.
A. Šatas gimė 1948 metų spalio 6 dieną Kaune. Likimas lėmė, kad dar vaikas būdamas susirgo sunkia širdies liga, gulėdamas ligoninėje kopijavo „Pifo nuotykius“. Pasveikęs gerai žaidė šachmatais, tačiau vėl pakirstas negalios griebėsi pieštuko. 1969 metais A. Šatas baigė Juozo Naujalio vakarinę dailės mokyklą, po to mokslus tęsė Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje, tačiau teko studijuoti ne tapybą, o tekstilę. Ir tik būdamas penktame kurse atsidūrė Vilniaus dailės institute, kurį baigė 1978 metais.
2008 metais Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta jubiliejinė A. Šato tapybos darbų ir pirmą kartą eksponuojamų piešinių paroda „Kūryba man – mano gyvenimas“, visapusiškai atskleidžianti menininką. Vertindamas kolegą tada Vidmantas Kiaušas „Nemuno“ žurnale citavo A. Šatą: „Buvo metas, kai dirbdavau iki nukritimo. Tačiau ne tai svarbiausia. Tapant turi susilieti jausmas ir logika, privalai išsiveržti iš bet kokio susikaustymo, išlaisvėti. Ir nenorėk rezultato iš karto! Aliejinė tapyba turi susistovėti, susisluoksniuoti, atsirasti faktūros. Kai visi pasluoksniai ir sluoksniai pradeda virpėti kaip pieva pavasarį arba rudenį, tik tada galime kalbėti apie meną. Kalbėti apie tai, dėl ko verta dirbti“.
Drauge su A. Šatu meno ir gyvenimo keliu žygiavo ir jo žmona tekstilininkė Aldona, dukra tapytoja Indrė, o sūnus Daumantas pasirinko verslą.
„A. Šatas buvo tikra legenda“, – taip tvirtina liūdnos naujienos proga „Lietuvos žinių“ žurnalisto kalbintas menotyrininkas Vidas Poškus. „Prieš susipažindamas su Alfredu ir jo kūriniais, jau žinojau nemažai istorijų, kurias Kauno tapytojai pasakojo apie šią asmenybę“.
Menotyrininko teigimu, A. Šatas buvo tikras devintojo dešimtmečio menininkas, neapsirgęs konformizmu, buvęs nuošaliai nuo ideologinių sistemų, įtakų. Tokią disidentišką poziciją išsaugojo iki paskutinio atodūsio. Tapytojas A. Šatas buvo aukščiausios prabos meistras. Jo kūriniuose atsiskleidė ir senoji „arsininkų“ tradicija, ir modernumo pastangos. „Ryškūs spalviniai sprendimai, dėmesys plastikai rodė, kad tai – aukštos kultūros meistras“, – teigė V. Poškus. Tapytojo talento jėga nepaisė bėgančio laiko, kūrybos tarpsnių, ideologinių pančių. „Alfredas atstovavo kartai, kuri mėgino užčiuopti europinės tapybos pulsą, jautė didelę žymaus britų menininko Franciso Bacono įtaką“, – sakė menotyrininkas.
A. Šatas, Arvydas Pakalka, Vaidotas Žukas buvo to meto lietuvių dailės lyderiai. „Dabar tai kiek primiršta, tačiau būtent jie brėžė naujas tapybos kryptis, vektorius. Drobėse A. Šatas nevengė ir radikalių, ir įprastų, bet ne paprastų temų kaip gyvenimas ir mirtis. Pats ne kartą žvelgė mirčiai į akis, tad kūriniai buvo nuspalvinti gyvenimo ir mirties artumo. Matyt, pajutęs mirties alsavimą žmogus labiau moka džiaugtis gyvenimu“, – svarstė V. Poškus. „Lietuvos žinių“ informacija.
Išsamiausiai apie šią šių metų parodą rašoma „Kamanėje“. Skaitykite čia.
Kaunas gyvena intensyvų kūrybinį ir kultūrinį gyvenimą. Iki gruodžio 4 d. dar yra laiko, tad panorėję kauniečiai ir ne kauniečiai galėtų suspėti aplankyti Alfredo Šato personalinę parodą Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje. O ir pačioje bažnyčioje tikriausiai ne kiekvienas yra pabuvojęs. Labai rekomenduojame ir publikuojame Deivio Slavinsko nuotraukas iš parodos.
Deivio Slavinsko nuotraukos.
[ngg_images source=”galleries” container_ids=”1706″ display_type=”photocrati-nextgen_basic_thumbnails” override_thumbnail_settings=”0″ thumbnail_width=”240″ thumbnail_height=”160″ thumbnail_crop=”1″ images_per_page=”100″ number_of_columns=”0″ ajax_pagination=”0″ show_all_in_lightbox=”0″ use_imagebrowser_effect=”0″ show_slideshow_link=”0″ slideshow_link_text=”[Show slideshow]” order_by=”sortorder” order_direction=”ASC” returns=”included” maximum_entity_count=”500″]
Ir iš tiesų – tokia Ramybė…