V. Balkus. Migracija gali tapti katastrofa Lietuvai (video) (20)

Vitalijus Balkus | Asmeninė nuotr.

Vitalijus Balkus | Asmeninė nuotr.

Pranešimas skaitytas „Tautos santalkos“ konferencijoje „Lietuvos išlikimas: geopolitinai aspektai“

Šiuo metu Lietuvoje migracijos problema labiausiai matoma per emigracijos procesus. Oficialiais duomenimis, š.m pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 849 tūkst. nuolatinių gyventojų, kas greičiausiai neatitinka realių skaičių, nes juose niekaip neatsispindi piliečiai nedeklaravę savo išvykimo. Tam, kad gautume realius skaičius, reikia sugretinti dirbančių, t.y. mokančių SoDros mokestį, deklaravusių savo gyvenamą vietą ir deklaravusių savo išvykimą iš Lietuvos. Taip tendencijos bus kur kas aiškesnės.

Tačiau šį pranešimą aš vis tik skirsiu kitam procesui, t. y. imigracijai, kuris savo griaunamomis pasekmėmis, pirmiausiai tradicinei kultūrai, kalbinei aplinkai, natūraliai susiformavusioms tautos vertybėms ir visuomenės sandarai akivaizdžiai pranoks žala dėl emigracijos. Taip pat imigracija, jei mes kalbame apie neparuoštus darbo rinkai migrantus, kaip jau matome pirmiausiai iš Vakarų Europos valstybių patirties, ne tik negerina šalių ekonominės padėties, tačiau verčia skirti vis daugiau lėšų pačių migrantų išlaikymui.

Teiginiai, esą Lietuva per prasta imigrantams, iš esmės yra skirti protestinių nuotaikų visuomenėje slopinimui. Galima prisiminti, kad 2015 m, pavasario pabaigoje, kuomet susibūrė neformalusis komitetas prieš priverstinę migraciją, jau tuomet prognozavome, kad nelegalių migrantų perkėlimas įgaus privalomą pobūdį; taip pat, vertindami bendrą ES sienas kirtusių migrantų skaičių, argumentuotai teigėme, kad nei 300, nei 500 migrantų perkėlimu niekaip nebus apsiribota. Dabartinį privalomą skaičių – 1100 – matome.

Tai, kad perkėlimo procesas nevyksta pernelyg aktyviai, yra pirmiausiai susiklosčiusios tarptautinės padėties pasekmė, kuomet net kelios valstybės – Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Čekija apskritai atsisako pripažinti priverstinio migrantų perkėlimo būtinybę, o taip pat po rugsėjo 24-osios rinkimų susilpnėjusi Vokietijos pozicija tuo klausimu. Homogeninės Europos šalininkai, kurie ir yra didžiausi migrantų paskirstymo entuziastai ir matantys migrantų pasidalinime pirmiausiai ginklą prieš nacionalines valstybes ir būdą paspartinti ES federalizaciją – silpsta.

Tačiau reikia suprasti, kad blogėjančios sąlygos migrantams įsitvirtinti pirmiausiai Vokietijoje, o po paskutinių rinkimų – ir Austrijoje, tvirta Vyšegrado šalių pozicija daro Lietuvą vis patrauklesne kryptimi migracijai. Tuo labiau, kad geografinė padėtis leidžia mažiau nei per parą laiko pasiekti tiek Vokietiją, tiek turtingas Skandinavijos valstybes. Be to, padėtis, kuomet perkelti į Lietuvą nelegalai palieka šalį, netenkina ir Briuselio. Spaudimo pasekmė – Lietuva jau prisiima vis naujus įsipareigojimus migrantams, pvz., išmokų didinimą. Tačiau akivaizdu, kad savanoriškų sprendimų ankščiau ar vėliau nepakaks, ir tik laiko klausimas, kada bus taikomos sankcijos už „pabėgusius“ iš šalies perkeltus nelegalus.

Kokios yra pagrindinės imigracijos problemos, be abejo, pirmiausiai kalbant apie kultūriškai svetimų kraštų migrantų atvykimą? Tai – etninis nusikalstamumas, terorizmo pavojus, destruktyvių religinių judėjimų paplitimas, didelis krūvis socialinei sistemai. Taigi, panagrinėkime eilės tvarka:

Etninis migrantų nusikalstamumas – reiškinys, su kuriuo nacionalinės policijos struktūros kovoja ypač sunkiai. Diasporos nėra linkusios bendrauti su policijos įstaigomis ir jos tampa puikiu skydu nusikaltėliams. Labai gerai iliustruoja padėtį turkiško nusikalstamumo malšinimas Vokietijoje, kur šalies policija buvo priversta įdarbinti nemažai vietinių turkų, net ir formaliai neatitinkančių policininkui keliamų reikalavimų tik tam, kad būtų galima sekti nusikalstamumą turkų bendruomenėje.

Reikia pažymėti, kad pagrindiniai nusikaltimai buvo turtiniai, o taip pat padirbinių gamyba ir realizavimas, t. y. tai veikos, vienodai suprantamos kaip nusikalstamos ir Vokietijoje, ir Turkijoje. Panaši padėtis su kitu etninio nusikaltimo požymius tarp albanų diasporos turinčio – prostitucijos organizavimo arba reketas kinų bendruomenių viduje. Elgsena taip pat abiem atvejais suprantama kaip nusikalstama tiek pačios bendruomenės, tiek asmenų, jas vykdančių.

Visai kas kita, kuomet nusikaltimai nesuprantami kaip tokie. Ir čia mes jau matome patį tipiškiausią migrantų vykdomų nusikaltimų rūšį – tai nusikaltimai seksualiniais motyvais. Svarbu pažymėti tai, kad, nepaisant visuotinio paplitimo tarp musulmoniškos išeivijos atstovų Europoje, seksualinių nusikaltimų fiksavimas, o tuo labiau apibendrintos statistikos teikimas buvo ribojamas dirbtinai, nes būtent šie nusikaltimai ir geriausiai parodo skaitlingos svetimo kultūros invazijos pavojų. Garsiausi slėpimo pavyzdžiai – tai, be abejo, Naujųjų metų nakties įvykiai Kiolne, kur policijos įstaigoms buvo perduotas nurodymas stengtis nepriimti nukentėjusių pareiškimų. Beje, tuomet mes matėme ne tik grupinį nusikaltimą, tačiau jis buvo koordinuojamas tarp kelių grupių skirtingose miestuose.

Na, o savo pobūdžiu tai Šiaurės Afrikoje paplitęs seksualinio priekabiavimo, kuris kartais ir išprievartavimu baigiasi, paprotys harash, kuris dideliu nusižengimu nėra laikomas. Maža to, moteris, pasirodžiusi be vyro palydos, yra pakankamas pagrindas prie jos seksualiai priekabiauti ir net naudoti jėgą.

Vienas didžiausių savo apimtimi ir trukme organizuotos grupės nusikaltimas vyko Roterheime, kur išeivių iš Pakistano grupė išprievartavo per 14 metų daugiau kaip 1500 mergaičių. Maža to, policija daugelį metų atsisakydavo fiksuoti nusikaltimus politkorektiškumo vardan. Ir net kuomet tyrimas buvo pradėtas ir jame buvo užfiksuoti požymiai, kad veikos buvo motyvuojamos ne tik seksualiniais, tačiau ir neapykantos baltiems anglams motyvais, šioji tyrimo kryptis tučtuojau buvo nutraukta.

Statistiniai duomenys pateikiami viešoje erdvėje yra arba padriki, arba yra lokalūs, ir aprėpia tik vietos bendruomenes. Dėl to iki šiol kalbant apie būtent kultūrinių skirtumų, o tiksliau kultūrinės prarajos sąlygotus seksualinio pobūdžio nusikaltimus, yra svarbus Švedijoje dar 1997-2001 ( t. y. iki masinės migracijos laikotarpio ir tai tęstinis tyrimas, palyginant duomens su 1985-89 metų tyrimu) atliktas tyrimas, kur statistiškai įrodyta: 77 proc . seksualinių nusikaltimų įvykdydavo vos 2 proc. vyrų musulmonų populiacija. Taigi apie atsitiktinumą kalbėti šiuo atveju irgi negalime.

Be abejo, dabar net ir gauti pirminius duomenis šiuo jautriu klausimu yra sunku ir čia galime matyti analogiją su JAV priimto rasinio nutylėjimo politika, kuomet informacija apie nusikaltėlio rasinę kilmę neteikiama. Todėl ypač pravartu stebėti regioninius interneto portalus, kur apie bendruomenės bėdas rašoma dažnai kiek atviriau.

Būtent regioninės spaudos dėka tiek dirbant Visuomeninio Komiteto Prieš priverstinę imigraciją formatu, tiek publicistinėje veikloje pavykdavo gauti nemažai duomenų apie nelegalių migrantų, kurie išimtinai vadinami „pabėgėliais“, padėtį darbo rinkoje. Pvz., šveicarų duomenys kalba apie 60 proc. nuolatinių socialinės paramos gavėjų. Vokietijos žemėse paramos gavėjų skaičius nurodomas kaip 70-90 proc. migrantų ( neįvertinant labdaros organizacijų teikiamos paramos).

Pažymėtina, kad net oficialioji institucijų statistika dažnai atsispindi regioninėje žiniasklaidoje, o nacionaliniuose šaltiniuose yra ignoruojama. Taip atsitiko 2015 Švedijoje, kuomet informacija apie naujai atvykusių „bangos migrantų“ įsidarbinimą (skaičiai buvo iš 150 tūkst. atvykusių 400 įsidarbinusių) pasirodė tik mažo lankomumo portaluose, ir tik gerokai vėliau nacionalinėje spaudoje. Pažymėtina, kad Švedijoje migracijos klausimai buvo aptarinėjami tradiciškai atviriau nei Vokietijoje ar Prancūzijoje.

2012 metais tuometinis Švedijos švietimo ministras Janas Bjarklundas interviu nacionaliniam radijui pareiškė, kad tik 50 proc. pabėgėlių ir jų šeimų narių po 7 metų gyvenimo Švedijoje turi darbą. Nepaisant, kad, kaip suprantame, Šveicarijoje ar Vokietijoje skaičiai nacionaliniu lygmeniu greičiausiai bus panašūs, iš aukšto rango politikų ir dar nacionalinės žiniasklaidos priemonės eteryje iki paskutinio laiko bent jau man girdėti neteko.

Atskirai reikia kalbėti ir apie terorizmo grėsmę, kuri tiesiogiai kyla dėl pasaulėžiūrinių skirtumų tarp atvykstančių ir europiečių. Radikalaus islamo pasekėjai (pirmiausiai salafitai) visiškai atvirai kalba apie islamiškos Europos sukūrimą. Maža to, jau dabar imamasi aiškių praktinių veiksmų užsitikrinti visišką musulmonų bendruomenės kontrolę ir faktinės autonomijos statusą.

Man pačiam dar 2006 m. gyvenant Mančesteryje teko matyti skelbimus ant stulpų, bylojančius apie tai, kad įžengiu į rajonus, gyvenančius pagal šarijato tradicijas. Vakarais tuose rajonuose jau buvo ir pirmieji šarijato patruliai. Įdomu tai, kad sukarintų struktūrų atsiradimas vyko dar iki mums žinomų įvykių Sirijoje ir Irake . T.y. jau savaime buvo susiformavusi terpė radikaliam islamizmui ir „Islamo Valstybės“, kurios veikla yra paaiškinami kone visi islamistų teroro aktai, tiesiog neegzistavo. Įdomu ir tai, kad gatvių ir kvartalų kontrolę islamistai užsitikrindavo esant visiškai pasyviai vietos teisėsaugos pozicijai. Galima net drąsiai teigti, kad radikalių islamistų įsigalėjimas vyko su tyliu vietos valdžios pritarimu, nes gausėjanti musulmonų bendruomenė tapo natūralia atsvara ultra-dešiniems, kurie visuomet turėjo stiprias pozicijas darbininkiškuose rajonuose. Bent jau Jungtinėje Karalystėje buvo džiaugiamasi, kad ten, kur apsigyveno musulmonai, futbolo chuliganų neliko.

Sustiprėjus „Islamo Valstybei“ mes jau turime kalbėti net ne apie terorizmą kaip tokį, o apie gerai organizuotą karą priešo užnugaryje (jei žiūrėti iš ISIS pozicijų). Ir čia mes Lietuvoje galime susidurti su labai specifine problema, kuomet nors mes ir nesame prioritetiniu taikiniu, tačiau puikiai tinkami tapti ramia baze ruošiant teroristinius išpuolius. Pirmiausiai dėl to, kad pakeitus užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas panaikinta sustiprinta atvykstančių kontrolė. Jei ankščiau iš laikino apgyvendinimo vietos pasitraukęs prieglobsčio prašytojas galėjo būti išbrauktas iš potencialių pabėgėlių tarpo, tai dabar pasitraukimas jau neužkerta tokios galimybės.

Priminsiu, kad iki Berlyno ar Stokholmo yra vos para kelio, tad nėra sudėtinga įvykdyti kovinę operaciją, paruoštą Lietuvoje, o, jei pasiseks, sugrįžus atgal gauti prieglobstį. Be to, neliko prievolės pateikti apie save teisingus duomenis, kas žinant, kad 7-20 proc. 2015-16 m. atvykusių nelegalų gali turėti suklastotas tapatybes, yra rizikos faktorius. Galiausiai padėtį pablogina ir tai, kad atvykusieji bus perkeliami tiesiai į regionus, kur policijos pajėgos nėra pasiruošusius nei užkirsti, nei net identifikuoti radikalių islamistų veiklą.

Viskas, ką išvardinau aukščiau, be abejo, yra akivaizdžiausios grėsmės ir svarbu tai, kad jos, įvertinant kitų valstybių patirtį, yra neišvengiamos. Ilgalaikėje perspektyvoje migrantai, pirmiausiai iš islamiškų šalių, keis Lietuvos kultūrinį portretą į mūsų visuomenę perkeliant būtent islamui, o tiksliau moderniam radikaliam islamui būdingas gyvenimo nuostatas. Be abejo, neišvengiamai islamizacija pablogins moterų padėtį, nes Vakarų Europoje į išpuolius prieš moteris ir mergaites bendruomenių viduje žiūrima daugiau nei atlaidžiai, o dabar atlaidumas keliauja ir už bendruomenių ribų, grėsmė tikintiems krikščionims taip pat reali (tai, ką matėme LIDL reklamoje, beje, yra tokios invazijos atgarsis), akivaizdi grėsmė ir pasaulietiniam švietimui, kur bus privalu įsileisti islamo pasaulėžiūrą.

Kokios gali būti išvados? Pirmiausioji išvada – Lietuva negali būti priverstinio apgyvendinimo teritorija. Bet kuris, norintis imigruoti į Lietuvą ar gauti joje pabėgėlio statusą, privalo įrodyti savo ryšį su Lietuvos valstybe arba neginčijamas aplinkybes, dėl kurių Lietuva turi suteikti jam globą. Kuo greičiau turime sugrąžinti visus apsaugos mechanizmus, kurie buvo senosios redakcijos užsieniečių teisinės padėties įstatyme. Žinant, kad Lietuvoje veikia kai kurios NVO, tiesiogiai skatinančios imigraciją, nuodugniai ištirti šių organizacijų finansavimo šaltinius ir, esant finansinėms įplaukoms iš užsienio, nutraukti tokių organizacijų veiklą, kaip priešiškų Lietuvos valstybei.

Tarptautinėje arenoje turime prisijungti prie Vyšegrado grupės valstybių ir kartu su jais spręsti nelegalios migracijos problemą.

***

Pranešimo „Migracija gali tapti katastrofa Lietuvai“ vaizdo įrašas „Iš savo varpinės“:

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *