Artėjant rinkimams kyla vis daugiau klausimų – ką pasirinkti, pagal kokius kriterijus vertinti būsimus tautos atstovus?
Partijos savo rinkiminėse programose visada pasiruošusios kurti geresnę Lietuvą. Tokie įsipareigojimai mus lydi nuo pat nepriklausomybės atstatymo. Bet įsipareigojimai turėtų būti vykdomi, nes dėl tuščių pažadų valstybės ateitis tampa neprognozuojama.
Teisingumo problema visada buvo ir lieka pirmaeilė. Nuo to laiko, kai iš teismų sistemos (1995 m.) buvo pašalinti visuomenės atstovai (tarėjai), Lietuva tapo unikali valstybė, kurioje teisingumo vykdymas buvo patikėtas Teismui, suformuotam pagal praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių standartus.
Lietuvos teismų sistemą įteisino buvę sovietiniai teisininkai, kurie dėl savo ir savo darbdavių – politikos elito – ateities eliminavo liustraciją. Konstitucinis Teismas taip pat tapo buvusių okupacinės valdžios tarnų priebėga.
Šiuo metu Lietuvoje yra uždara, niekam neatskaitinga, turinti savivaldą teismų sistema, paremta Konstitucinio Teismo doktrinomis, užkertančiomis kelią bet kokiai teismų pertvarkai. Atsirado nerašyta konstitucinė nuostata, draudžianti visuomenės atstovams dalyvauti teisingumo vykdyme, o tuo pačiu ir valstybės valdyme.
Susidariusią situaciją savo metiniame pranešime 2015 m. Lietuvos prezidentė apibūdino taip: „Uždara, menkai visuomenės kontroliuojama sistema toleruoja dvigubų standartų plitimą. Vilkinimas tapo tradicija, kuria imame garsėti jau ir Europinėje erdvėje“.
Teismų degradacija atvėrė kelią nežabotai korupcijai šalyje.
Jungtinių Tautų organizacija išskiria šias pagrindines korupcijos formas: sukčiavimas, kyšininkavimas, piktnaudžiavimas suteiktomis galiomis priimant sprendimus (piktnaudžiavimas diskrecija), prievartos panaudojimas, favoritizmas (favoritų skyrimas į aukštas pareigas), valstybės pinigų ar turto pasisavinimas/išeikvojimas bei korupcija vykdant politinę veiklą. Su visomis korupcijos formomis Lietuva susiduria kasdien.
Apie korumpuotą Lietuvą prezidentė primena savo 2016 m. pranešime: „Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcinėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai. Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų“.
Padėtį Lietuvoje vertina ir tarptautinės organizacijos. Viena jų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ši organizacija vienija 35 pasaulio šalis, tarp jų ir pokomunistines Vengriją, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Slovakiją, Slovėniją, Latviją. Deja, Lietuvai dalyvauti šioje organizacijoje durys užtrenktos, nors pastangų dėta nemažai. Paraišką dėl narystės Lietuva yra pateikusi dar 2002 m. Pagrindinės narystės atmetimo priežastys – nevaldoma korupcija, kuri savo ruožtu skatina emigraciją iš šalies.
Kaip matome, padėtis daugiau negu sudėtinga, bet kokia išeitis?
Štai Ukrainoje aplinkybės susiklostė taip, kad iki šiol teisėtvarkos srityje jokių pertvarkų ir liustracijos nebuvo. Šalies korupcija pradėta vadinti „didžiausia“, nes nebeišsiteko matavimo skalėje. Be finansinės Vakarų valstybių paramos šaliai grėsė bankrotas.
Vakarų Europos šalys ir JAV, įvertinusios esamą padėtį, sutiko paremti Ukrainą, bet su viena sąlyga – kad šalyje būtų užkirstas kelias korupcijai. Tuo turi pasirūpinti pati valstybė. Bet šiam reikalui liko vos keli mėnesiai, ir neaišku, ar Ukraina įgyvendins reikalavimus.
2016 m. vasario 18 d. Kijeve įvyko konferencija, skirta konstitucinei reformai, kuri įgalintų vykdyti teismų pertvarką. Konferencijoje aktyviai dalyvavo mūsų Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas ir Teisingumo ministras J. Bernatonis. Ponas D. Žalimas pabrėžė teismų ir teisėjų nepriklausomumo, o taip pat teismų savivaldos svarbą. Kitaip tariant – pasiūlė lietuvišką modelį.
Neužilgo po konferencijos, birželio 2 d., Ukrainos Rada jau priėmė reikiamas Konstitucijos pataisas, apie kurias valstybės vadovas kalbėjo taip: „Mes atkuriame Ukrainoje teisę į tiesą, teisę į teisingumą“.
Viena svarbiausių naujovių Ukraina laiko intelektinės nuosavybės apsaugą užtikrinančios institucijos įkūrimą per 12 mėnesių laikotarpį.
Kita priemonė atima iš teisėjų visišką neliečiamybę, saugančią nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, įvykdytus už teismo salės ribų.
Taip pat svarbi institucija – nepriklausoma teisėjų atrankos ir skyrimo komisija, kuri atrinkdama vadovausis kandidatų profesiniais nuopelnais, o ne ryšiais su įtakingais verslininkais ir politikais.
Pasak P. Porošenkos, daugiau nei 40 proc. Ukrainos dabartinių teismų narių neatitiks naujos etikos sistemos reikalavimų.
Vašingtonas, vienas iš finansinių donorų, pritaria reformai ir yra pasiruošęs padėti ją įgyvendinti, kad teismai virstų nepriklausoma, atsakinga ir efektyvia institucija. Tai pareiškė JAV ambasadorius Ukrainoje G. Pyattas.
Belieka laukti teismų pertvarkos Ukrainoje rezultatų, kuriuos pamatysime artimiausioje ateityje.
Jei kalbėtume apie pokomunistines EBPO nares – jos nuėjo panašiu keliu. Joms pavyko suvaldyti korupciją, nes Vakarų valstybių pavyzdžiu demokratizavo teismų sistemas, įvesdamos visuomenės atstovus – tarėjus, o tam, kad užtikrintų piliečių teisę apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme, įvedė konstitucinio skundo institutą. Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė. Tokie institutai suformuoti: Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.
Deja, Lietuvoje tokio instituto įkūrimo, kaip ir teismo tarėjų atsiradimo, galimybes rasime tik sisteminių partijų rinkiminiuose pažaduose. Po kadencijos partijos atsiskaito skirtingai: socialdemokratai – koncepcijomis, o TS-LKD teisinasi, kad jie negali to daryti, esą, nesutinka koalicijos partneriai liberalai.
Dėl tokios teisinės padėties neįmanoma išspręsti jokių valstybinių problemų. Ar įmanoma suvaldyti didžiausią jų – emigraciją? Atsakymas paprastas ir aiškus: tik tada, kai sugriautas valstybės pamatas – teisingumas – bus atstatytas. O juk teisingumą vykdo Teismas, vadovaudamasis teisingais įstatymais. Valstybė be teisingumo – tik plėšikų gauja (šv. Augustinas, 354–430 m.), o blogas įstatymas – žiauriausia tironijos forma (E. Berkas, 1729–1797 m.).
Savaime teisingumas neatsistatys. Pokyčius nulemti turi rinkėjai, įvertinę, kiek tiesos ir melo per ketvirtį amžiaus buvo rinkimų pažaduose ir atliktuose darbuose.
Ką daryti rinkėjams? Lietuvos piliečiai, visą šį trumpą naujos laisvos valstybės laiką buvo valdomi apynasriu. Net jei kas drąsiai pasakytų – bankrutavote ponai, valdytojai to nepripažino ir nepripažins. Jų rankose – įstatymų leidyba ir patikra. Juos besąlygiškai remia piliečių išrinktas Seimas. Jie nepriklausomi, turintys savąja savivaldą. Neatsiklausę Seimo, jie doktrinomis keičia net pagrindinį įstatymą. Jie nustato sau ir elitui atlyginimus.
Nacionalinė teismų administracija kasmet gauna finansinę „injekciją“ – po 13,5 mln. Eurų, numatytų biudžete. Lėšų panaudojimą kontroliuoja jie patys.
Europoje likome vieninteliai su savo pavyzdine, visuomenės nekontroliuojama teismų sistema.
Vengrija, turinti demokratiškus, bet su komunistiniais inkliuzais teismus, siekdama užkirsti kelią korupcijai įvykdė Konstitucijos pataisas, Lenkija daro tą patį. Ukraina, pajutusi bankroto alsavimą, žaibiškai pakeitė Konstituciją.
Ko rinkėjai gali reikalauti iš potencialių tautos atstovų? Tuojau pat aprengti nuogą karalių. To nepadarius, Lietuvoje liks tik „kriaučiai“, toliau siuvantys karaliui aukso rūbus, kurių paprastas pilietis negali pamatyti, bet ir ištarti „karalius nuogas“ nedrįsta, nes žino, kokie yra susidorojimo ginklai.
Vengrijoje jau įvykdyti, o Lenkijoje numatomi Konstitucijos pakeitimai teismų pertvarkos reikalu, bet jų kelias mums tikrai netiks vien dėl to, kad sulauktume triuškinančios reakcijos iš centrinių ES organų. Tai patyrė minėtos valstybės. Bet mūsų teisinė sistema ES pristatyta kaip pavyzdinė. Ukrainos modelis tuo labiau netiks, kadangi atspindės amerikiečių tradicijas.
Telieka vienos iš Baltijos šalių – Estijos – modelis. Estija – sėkmingai besivystanti šalis ir tampa pavyzdžiu ne tik pokomunistinėms šalims, bet ir daugeliui ES senbuvių. Tačiau naujai išrinktas Seimas pakeisti Konstituciją pagal Estijos modelį taip pat nepajėgtų. Vienintelė išeitis – Seimui organizuoti referendumą šiuo reikalu, surinkus 47 Seimo narių parašus, kaip to reikalauja Referendumo įstatymas. Tai vienintelis kelias, kuriuo einant būtų galima atkurti valstybę.
S. Palyginimui: pagal EUROBAROMETRO duomenis 2009 m. Estijoje teismais pasitikėjo 52 proc., nepasitikėjo – 43 proc. (pasitikėjimas viršija ES vidurkį); Lietuvoje teismais pasitikėjo15 proc., nepasitikėjo – 78 proc. (nepasitikėjimas – didžiausias ES).
2010 m. iš Estijos emigravo 0,19% gyventojų, iš Lietuvos – 2,16%.
Suprantami ir teisinga kryptimi keliami klausimai. Patiko tokia citata: “Dėl tokios teisinės padėties neįmanoma išspręsti jokių valstybinių problemų. Ar įmanoma suvaldyti didžiausią jų – emigraciją? Atsakymas paprastas ir aiškus: tik tada, kai sugriautas valstybės pamatas – teisingumas – bus atstatytas. O juk teisingumą vykdo Teismas, vadovaudamasis teisingais įstatymais. Valstybė be teisingumo – tik plėšikų gauja (šv. Augustinas, 354–430 m.), o blogas įstatymas – žiauriausia tironijos forma (E. Berkas, 1729–1797 m.).”. Norėčiau gerokai praplėsti Valstybės pamato, teisingumo turinį. Autoriai teigia, kad teisingumą vykdo Teismas. Negali ginčytis, tačiau to NEPAKANKA. Teisingumą vykdo ir Seimas priimdamas teisingus įstatymus. Artėjjantys rinkimai yra ANTIKONSTITUCINIAI. O tai reiškia, kad vėl valdžia bus neteisėta. Reiškia nebus pradėtas atkurti teisingumas. Nors čia pasisakantys autoriai ir gerbtini ir senokai su tai problema kovoja, rezultatų nesimato. Ir nesimatys, kol teisėtos valdžios neturėsime. O jie šito NEMATO, taigi pasmerkti pralaimėjimui. Pagrindų pagrindas yra teisėta valdžia, o po to galima pradėti kalbėti ir apie geresnę valdžią. Savo nuožiūra esu padaręs tokią išvadą, paremta mano iškeltomis 20-čia civilinių bylų, kuriose sudalyvavo apie 100 Lietuvos teisėjų iš kokių 750. Tai pagal tokią tikimybinę imtį esu padaręs išvadą, kad Lietuvoje teismai už Lietuvos valstybės biudžeto pinigus Lietuvoje naikina teisingumą. Tokią pačia išvada darau net daugumoje laimėtose bylose. Todėl tai nėra tušti žodžiai ir autorių keliama problema yra aktuali.
Man labai gaila, kad buvęs mano kolega Kauno Sąjūdžio taryboje Rytas Kupčinskas yra VISIŠKAI KURČIAS IR AKLAS, nes nemato, neatsako, nesupranta jam pasiūstų emailų apie Valstybės teisinių pagrindų griovimą. Tyli, kaip žemę kilnojamą pardavęs, tyli kaip ir visa korumpuota sistema, vieninga Valstybės teisinių pamatų griovime.
“Tik piliečiai gali aprengti nuogą teisingumo karalių”. Tai kam tada reikalingi “išrinktieji” tautos atstovai Seime? Už ką jie turi privilegijas? Ką jie ten veikia? Gal 130 kartų remontuoja alkoholio įstatymą? O gal svarsto tuos 1174 dokumentus su pavadinimu “Dėl užsieniečių teisinės padėties”. O ar pagalvojo retkarčiai apie Lietuvos piliečių teisinę padėtį, kai jie yra NELYGUS pagal įstatymą “rinkdami” Seimo narius. Tik lygūs savo nelygybėje prieš įstatymą. Labai konkrečiai, ką padarė ponas Rytas Kupčinskas, kad aprengti tą teisingumo karalių? Tik labai konkrečiai, papunkčiui prašau. Ar tik nepasirodys, kad NIEKO nepadaryta? Buvo miegama ir tyla tokia pati, kaip ir antikonstitucinio Seimo rinkimų įstatymo atžvilgiu?
Rytą Kupčinską laikiau vienu iš padoriausių Seimo narių. Todėl labai norėčiau paskaityti čia, ar jis sutinka, kad 1992 07 09 Seimo rinkimų įstatymas, kaip įrodinėja ne viename straipsnyje dr. Jonas Ramanauskas, neatitinka Konstitucijos 55 str 1d. reikalavimams (“remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise “). Na o jei Ryto Kupčinsko požiūriu Konstitucijai Seimo rinkimų įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, tai būtų įdomu susipažinti su jo argumentais.
Vėl siūloma dairytis į kaimynines šalis tarsi patys nieko neišmanytume, o tesugebėtume tik kopijuoti kitų sukurtas teisingumo užtikrinimo institucijas. Reikalinga daryti veiksmingus ir mažiausiai išlaidų teisingumo institucijų išlaikymui reikalaujančius pertvarkymus. Suprantama yra seniai keltinas klausimas dėl Teisingumo ministerijos kaip ministerinio rango instutucijos reikalingumo apskritai. Kartu atlikus ir atitinkamus kitus struktūrinius patvarkymus tam pakaktų Teisės departamento Vyriausybės struktūroje. Akivaizdu, kad konstitucinė nuostata, jog teisingumą vykdo teismai demokratinėje šalyje yra šventa – nepajudinama, taigi į patį teisminį procesą nesikiština. Tačiau tai nereiškia, kad jį vykdantys pareigūnai – teisėjai, prakurorai turi būti laikomi šventaisiais – be atskiros, nepriklausomos valstybės valdžios rango institucijos, kurios vadovas ar kolegialus organas būtų renkami visuotinuose rinkimuose, pareigų vykdymo tarnybine ir kvalifikuotumo prasme priežiūros. Tam pakaktų vienu straipsniu papildyti Konstitucijos IX skirsnį, taip pat primti tokios institucijos įstatymą, suderinti su juo susijusius kitus įstatymus. Beje, tokie pakeitimai nekeltų prieštaravimų ES teisės principams. Taigi kalbėkime teisiškai kvalifikuotai, o ne bėdavojimais…
Konstitucinis teismas tapo virš Konstitucijos. Kaip nori-taip ir aiškina. Priklauso nuo tų, kurie yra valdančioj koalicijoj, kaip paprašo, taip ir paaiškina. Du kartus aiškino, kad vardus ir pavardes reikia rašyti tik Valstybine kalba , nes to reikalauja Konstitucija. O trečią kartą jau padarė kažkokias išlygas, bet Konstitucijos 14 str. nepasikeitė. Išvaikyti reikia tokį teismą.
Kitaip būti ir negalėjo, teismų degradacija dėsninga. Ir ne tik teismų. Akivaizdi ir visos valdžios degradacija, nes ji NEKONTROLIUOJAMA piliečių. Pagal konstituciją Lietuva yra demokratinė respublika, o jos suverenas – tauta (visi piliečiai). Ne teismai, seimas ar kitos valdžios institucijos, o tauta. Visos valdžios institucijos, tame tarpe ir teismai tautai (šeimininkui)turi tarnauti. Bet taip nėra, greičiau priešingai…
Nes tauta – piliečiai tik teoriškai, tik pagal konstituciją yra šeimininkas (suverenas). O praktiškai šeimininko rolėje piliečiai būna tik vieną dieną per keturis metus, kol vyksta rinkimai. Visą kitą laiką ( 1460 dienų) nekontroliuojamai šeimininkauja tautos „tarnai“…
Tokioje situacijoje, esant atstovaujamai „demokratijai“, „tarnų“ degradacija tiesiog neišvengiama.
Vis tiek už koncerves nebalsuojam. Pasirinkimas yra!
Jokio skirtumo, už kuriuos balsuoti. Išrinkti į valdančiuosius jau ne kartą buvo ir paminėti „konservai“, ir buvę komunistai, ir (bent jau koalicijose) visi kiti. Rezultatas – tas pats. Jeigu dar ketvirtį amžiaus laipiosim ant to paties „grėblio“, tai visiškai degradavę tautos „tarnai“ nebeturės kam tarnauti…
Ne valdantieji (vieni ar kiti) kalti dėl paminto teisingumo, masinės emigracijos ir visų kitų bėdų. Žmogus nuodėmingas, egoizmo faktorius dominuojantis. Kalta SISTEMA, kurioje šis žmogus lieka NEKONTROLIUOJAMAS.
Ar įsivaizduojate kas darytųsi Lietuvos keliuose, jeigu nebūtų kelių policijos??? Vairuotojus kontroliuoti būtina…. O teisėjus, teismus, visus kitus valdžios ponus??? Gal jie iš kitokio molio drėbti?
Valdžia turi būti dieviška – visur esanti, koks yra dievas. Kai ją turės ne tik visuomenės „viršūnėlės“, bet ir „ šaknelės“, tik tada ir ne anksčiau ateis permainos į gerąją pusę.
Laukiu nesulaukiu, kada straipsnio autoriai sureaguos. Matomai nesureaguos, o tai reiškia, kad jie numetė savo straipsnį mums kaip šuniui kaulą, GRIAUŽKITE. Tokia moralė? Tokia atsakomybė už tai ką parašė?
Jie (autoriai) visko nepadarys. Visų pirma jiems reikia padėkoti už drąsą ir pilietinę poziciją,už tokios temos iškėlimą į viešumą. Jeigu ir kiti piliečiai atsilieptų į jų šaukimą – reikalai pajudėtų. Deja didesnė tikimybė, kad eilinį kartą tai bus “balsas tyruose”.
Kalti ne tik degraduojantys valdžiažmogiai, kalti ir piliečiai dėl abejingumo, o kalčiausi laikraščių vyr. redaktoriai kurie, dėl bailumo šio straipsnio neatspausdins.