Kas laimės „urbanistinį karą“? (video) (1)

Paveldo komisijos archyvas | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Paveldo komisijos archyvas | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Lapkričio 15–16 d., Valstybinės kultūros paveldo komisijos sumanymu, Lietuvoje įvyks tarptautinis susitikimas su Europos Tarybos žinovais, kitų šalių atstovais dėl Lietuvos galimybės prisijungti prie Faro konvencijos. Akivaizdu, kad bandymai ratifikuoti konvenciją Lietuvoje gana sunkūs, trunkantys daugiau nei 10 metų, stokojantys ryžtingų sprendimų ir politinio pritarimo.

Spalio 4 d., Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Seimo Kultūros komiteto ir Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos rengto susirinkimo – „Viešoji komunikacija ir bendruomenių vaidmuo saugant kultūros paveldą“ dalyviai vieningaisutarė, jog vietos bendruomenės ilgainiui turėtų tapti pagrindu bet kokiam sprendimo priėmimo veiksmui, susijusiam su kultūriniu identitetu. Anot Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininko Sakalo Gorodeckio, kartais žmonėms sudėtinga paaiškinti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip.

Paveldo komisijos archyvas | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Paveldo komisijos archyvas | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Kultūros paveldo apsauga yra neatsiejama nuo darnios visuomenės vystymosi, nes be žmonių nėra visuomenės, o be atminties darni plėtra nėra įmanoma. 2012 m. patvirtintos Nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairės ypatingą dėmesį skyrė visuomenės dalyvavimui kultūros paveldo apsaugos veiksmuose, komunikacijai, viešumui, bet iki šiol dokumentas nėra įgyvendintas. Siekiant pažangios paveldosaugos sistemos, komunikacija turėtų būti būtina sąlyga, jeigu norime sprendimų, kurie užtikrintų visuomenės gerovę, būtų paremti tvarumo nuostatas ir nukreipti į ilgalaikes galimybes.

Paveldo komisijos archyvas | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Paveldo komisijos archyvas | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Bendruomenės, kurių narius sieja emociniai ryšiai, bendrumo jausmas ar netgi grėsmės, yra vienas pagrindinių atviros ir pilietinės visuomenės veiksnių. Kiekviena bendruomenė turi savo siekį, o viešasis tikslas – tai visuomenei svarbi vertybė, gėris, į kurį neatsižvelgus būtų pažeistos ne vieno, o daugelio žmonių teisės ir teisėti siekiai, atspindintys ir išreiškiantys pamatines (kurios turėtų būti nekintančios) visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Ar visuomenė turi teisę į paveldą?

Paveldas apibrėžia tautas, bendruomenes ir didina jų reikšmę, yra bendruomenių dalimi, o sąmoningai pripažįstamos vertybės saugomos ir perduodamos ateities kartoms. Kaip susirinkime pastebėjo dr. Giedrė Godienė, būtent žmogaus teisės yra tas dalykas, kuris veda prie atsakingų įstaigų, praktikų ir suinteresuotos vietos bendruomenės bendradarbiavimo, ką turėtų užtikrinti Lietuvoje ratifikuoti tarptautiniai teisės aktai.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijoje kultūros ir gamtos paveldas, kuris turi išskirtinę visuotinę vertę, įvardijamas kaip išskirtinis ir nepakeičiamas, o šalių pareiga yra jį apsaugoti, išsaugoti, garsinti ir perduoti ateities kartoms bei nustatyti bendrąją politiką, kuria būtų siekiama kultūros ir gamtos paveldui suteikti tam tikrą vaidmenį bendruomenės gyvenime.

Europos kraštovaizdžio sutarties aiškinamojoje ataskaitoje nustatyta, jog Europos gyventojai pageidauja, kad politikoje ir dokumentuose būtų atsižvelgiama į jų norus dėl juos supančios aplinkos kokybės. Nebegalima leisti, kad už oficialią veiklą ir tyrimus kraštovaizdžio srityje būtų atsakingos tik specializuotos mokslo ar technikos įstaigos.

Dr. Giedrės Godienės teigimu, visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus dėl veiksmų ir įgyvendinant bei prižiūrint šiuos sprendimus laikomas neatsiejama kraštovaizdžio tvarkymo, apsaugos ir rengimo dalimi. Turi būti užtikrintos galimybės visuomenei dalyvauti tiriant, vertinant bei privalomai tartis su ja nustatant kraštovaizdžio kokybės tikslus.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Viena pagrindinių priemonių visuomenės teisėms į aplinką (kurią sudaro ir paveldas) užtikrinti yra Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso). Jūratė Markevičienė, susirinkime aptarusi tarptautinę teisę ir praktiką, teigė, jog Lietuvoje visuomenės teisės aplinkos srityje turi „du sulūžusius pagalius“, o paveldo srityje – „nei ramsčių, nei jų lūženų“, nors paveldo reikšmę ir visuomenės teisę į paveldą gina Konstitucija ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas.

Kaipgi visuomenė gali dalyvauti veiksme? Visuomenė gali laiku gauti tikslią bei išsamią informaciją, klausti, aiškintis ir gauti pagrįstus atsakymus, o ne atsirašinėjimą, teikti siūlymus, kurie, beje, neprivalo būti pagrįsti ir parašyti žinovų. Visuomenė turi teisę gauti atsakymus į pateiktus siūlymus, skųsti atsakymus ikiteismine ir (arba) teismine tvarka, už kreipimąsi į teismą neturi būti persekiojama. Visuomenė turi būti įtraukta į pradinį planavimo laiką, kai dar nepriimti jokie sprendimai ir galimi skirtingi pasirinkimai. Kaipgi visuomenė iš tikrųjų dalyvauja veiksme?

Jūratės Markevičienės manymu, Lietuvos visuomenė dar negali pasigirti jokiu garbingu „laipteliu“ 1969 m. Šerės Arnstein (Sherry Arnstein) sudarytose Piliečių dalyvavimo kopėčiose.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Maža to, Lietuvos visuomenė patiria ignoravimą, demonizavimą, marginalizavimą ir persekiojimą. Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdžio narė Rasa Kalinauskaitė pastebėjo, jog spartūs, paveldo išsaugojimu susirūpinę visuomenininkai retai sulaukia atsako iš paveldo apsaugą tvarkančių valstybės įstaigų. Priešingai, bendruomenės įvardijamos kaip „rėksniai“ ar kitų valstybių įtakoje veikiantys agentai. Kitas „bendradarbiavimo“ lygis – iškelti ieškiniai bendruomenėms, ginančioms viešąjį interesą.

Visuomenė kol kas neturi galimybių laimėti šį „urbanistinį karą“, kurio galėjo ir nebūti, ir kurį galimai įtakojo naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas. Lietuvoje vis dar nėra ratifikuota Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei konvencija (Faro), įtvirtinanti neatsiejamą piliečių teisę į paveldą bei teisę pripažinti asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę už paveldą. Nors Faro konvencija buvo priimta 2005 m., Lietuvoje valstybiniu lygmeniu į ją vis dar žiūrima atsainiai.

Seimo nario Naglio Puteikio teigimu, pastarųjų metų garsiai nuskambėję atvejai, sulaukę didelio visuomenės pasipriešinimo, Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento neveiklumas, dangstantis „korupcines“ statybas Misionierių bažnyčios teritorijoje, vykdomus griovimus, prisideda prie paveldo nuosmukio. Įprastai manoma, kad tik valstybės įstaigos yra atsakingos už kultūros paveldo apsaugą. Tačiau reikėtų suvokti, jog Faro konvencijos ratifikavimas ir įgyvendinimas yra be galo svarbus, siekiant užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus, lemiančius kultūros vertybių likimą.

Iššūkiai vietos bendruomenėms

Dr. Giedrė Godienė, kalbėdama apie bendradarbiavimo su vietos bendruomenėmis prielaidas, teigė, jog daugelyje pasaulio vietų pastebima, kad reikėtų platesnio, labiau įtraukiančiojo požiūrio į kultūros paveldo tvarkymą ir daugiau dėmesio bendruomenių veiksnumui skatinti.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

G. Godienės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Didėja iššūkių apimtis – reikia greitai prisitaikyti ir rasti naujus pažangius tvarkymo būdus. Nors vietos bendruomenės yra pakankamai naujas reiškinys atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, susirinkimo dalyviai vieningai sutarė, jog visuomenė jau nebepriima sprendimų iš viršaus.

Bendruomenė gyvena šiandien, dabar ir čia. Pranešėjai antrino Lietuvos vietos bendruomenių sąjungos pirmininkė Reda Kneizevičienė teigdama, jog vietos gyventojams rūpi jų aplinkoje esantis paveldas, todėl bendradarbiavimas su jais yra būtina sąlyga siekiant paveldo išsaugojimo.

Ko norėtų visuomenė? Ji norėtų darniai plėtrai ir bendruomenės telkimui būtino vado, glaudaus bendradarbiavimo su verslu nuo pat investicinio sumanymo planavimo iki jo įgyvendinimo, sprendimų priėmimo vadovaujantis nuostata „iš apačios į viršų“, puoselėti vietos kultūrą ir papročius, kurti ir saugoti aplinkos savitumą. Tačiau, pasak Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininko prof. Ramūno Navicko, grįžtamojo ryšio dažniausiai nesulaukia.

Aušrinės Balkaitytės iliustracija | Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Aušrinės Balkaitytės iliustracija |
Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

Apmaudu, bet susirinkimo dalyviai eilinį kartą nesulaukė valstybės įstaigų, atsakingų už kultūros paveldo išsaugojimą, dėmesio, kas atspindi paveldo prižiūrėtojų požiūrį į bendradarbiavimą. Viešosios komunikacijos, kuri šiuo metu apibūdinama kaip vienakryptė, stiprinimas bus įmanomas tik sukūrus pažangią paveldosaugos sistemą, numatančią vieningą visuomenės dalyvavimą kultūros paveldo apsaugos veiksmuose.

***

Renginio „Viešoji komunikacija ir bendruomenių vaidmuo saugant kultūros paveldą“ vaizdo įrašas:

Save

Save

Save

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Kultūros paveldas, Kultūros politika, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Domas:

    Puiki konferencija, tačiau tik kelių Seimo narių veidai matėsi. O kur buvo Kultūros vertybių apsaugos departamento vadovybė? Susidaro įspūdis, kad amžinoji Varnaitė yra atskira respublika nereaguojanti į jokias bendruomenių pastabas, o vykdanti užsakovų norus. Gaila, kad visi, kurie deda parašus naujiems , netinkamiems monstrams statyti – mato tik pinigus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *