V. Vasiliauskas. Žaidimo žymėtomis kortomis pabaiga: dalinkite iš naujo (2)

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Viešas socialdemokratų baltinių skalbimas nesibaigs ir po partijos Etikos ir procedūrų komisijos praėjusį šeštadienį  priimto rūstaus sprendimo, rekomenduojančio Seimo frakcijos dešimtuką šalinti iš partijos. Socialdemokratų vidinė krizė užtruks iki partijos tarybos posėdžio, gal net suvažiavimo.

Lyg iš gausybės rago pasipylusių partijos ir didžiosios dalies Seimo frakcijos konflikto komentarų sraute išsiskyrė trijų profesorių: Broniaus Genzelio, Aloyzo Sakalo ir Vytauto Radžvilo taiklios lakoniškos įžvalgos. Lietuviškos politikos  garbūs  veteranai  sutaria, kad įvykiai šioje partijoje – anaiptol  ne vien  socialdemokratų vidaus reikalas. Tai visos krašto politinės ir partinės sistemos, kurią ištiko krizė, veidrodis.

 B. Genzelis, neklijuodamas etikečių, parodo, kad dauguma atskalūnų, nepaklususių partijos tarybai  ir statutui, nudrėbti iš to paties – LDDP – molio, visą savo karjerą  besitaikę pritapti prie gerojo pono, teikdami pirmenybę saviems interesams.

 A. Sakalas, konstatuodamas, kad didžiuma partijų teisėsaugos arba pačių politikų rankomis paklupdytos,visiškai nukraujavusios ir nusilpusios, užduoda  sąjūdietišką klausimą: kam tai naudinga?

Ypač netikėta V. Radžvilo ištarmė:  kilęs skandalas ,laimingai susiklosčius aplinkybėms, galėtų  virsti Lietuvos politinės partinės sistemos lūžio tašku, nes bemaž tris dešimtmečius  kurta daugiapartinė sistema tebuvo ir tebėra simuliakras. Demokratinio politinio ir partinio  pliuralizmo fikcija maskavusi senosios LKP demokratinį centralizmą, kurį apnuogino Seimo  frakcijos daugumos akibrokštas. Ši akimirka teisybės, profesoriaus žodžiais tariant, gali turėti teigiamos įtakos šalies politinei ateičiai. Kaip sakė puikus poetas Jonas Strielkūnas: „Visų iliuzijų žlugimas/ – tiktai pradžia visų tiesų“.

Vengdamas sugrįžti į primityvią nudėvėtą antikomunistinę retoriką, apsiribosiu  aksioma, kad komunistinė  sistema buvo taikiai  griaunama „iš viršaus“ (iš centro), todėl saldžiausi taikios revoliucijos  vaisiai atiteko tiems, kurie buvo įsitaisę  „viršuje“ ir prieš kuriuos, tiesą sakant, taiki revoliucija ir buvo nukreipta. Nomenklatūrai, kuri ir po tiekos nepriklausomybės metų, ne ką tepasikeitusi. Pasikeitė tik nomenklatūros pavadinimas: nūnai ji vadinaman posovietiniu elitu.

Kadangi valdžios gėrybių kiekis ribotas, šis elitas negali būti didelis ir pernelyg greitai atsinaujinantis. Tie patys žmonės, pradėję karjeras dar okupacijos metais ir naujųjų laikų išvakarėse užėmę geriausias starto pozicijas,  ištisus nepriklausomybės  dešimtmečius priiminėjo svarbiausius nacionalinės politikos ir valstybės sprendimus, dažnai  lydimi – ypač   iš dešiniosios pusės – nepagrįstų įtarimų dėl slaptų kėslų restauruoti senąjį režimą ar net sugrįžti į Maskvos glėbį. Bet kam elitui  dar vienas šeimininkas, jeigu jis pats šeimininkas?

Žinoma, laisvi demokratiniai rinkimai vyko reguliariai, bet politiniam elitui jie pavojaus nekeldavo, tik pasikeisdavo vietomis valdantysis ir opozicijos elitai. Kaip teisingai sako V. Radžvilas, tai tebuvo demokratijos iliuzija, nes prie valdžios vairo (ir lovio) stodavo tos pačios „partijos“ kita frakcija. Tokia pati demokratijos iliuzija, kad valdo rinkimus laimėjusi dauguma. Iš tikrųjų valdė ir valdo mažuma – uždara kompaktiška privilegijuota grupė, kuri negali pralaimėti, nes žaidžia žymėtomis kortomis. Ir tai nėra koks sąmokslininkų ratelis ar dar viena konspiracinė teorija. Tai nerenkami išrinktieji. Arba atrinktieji, įveikę atranką į politinį elitą visiems laikams tik jiems vieniems žinomais būdais ir kriterijais.

Ko vertos demokratinės procedūros ir daugumos (vietos skyrių ir tarybos elitas) priimti sprendimai, parodė Seimo socialdemokratų frakcijos atsisakymas nutraukti koalicijos sutartį – tikrų tikriausias spjūvis daugumai į veidą. Iškilusi grėsmė privilegijuotai padėčiai suvienijo partijos elito atstovus, privertė juos demokratų kaukes sviesti  į šalį.

Po teisybei ne jie, o Gintautas Paluckas yra didžiausias maištininkas, griaunantis seną nusistovėjusią tvarką ir reikalaujantis perdalinti kortas. Ar jaunajam lyderiui pavyks? Kieno bus viršus? Vienas Dievas težino. Tačiau akivaizdu, kad nueita per toli, kompromisas jau sunkiai įmanomas: arba socialdemokratų „tėvai“ pasitrauks į pensiją, arba partijos „vaikai“ – G.Paluckas su savo komanda – bus priversti emigruoti. Kitaip tariant, arba socialdemokratai praras parlamentinę frakciją, arba juos ištiks lyderystės krizė. Partijos laukia sunkūs laikai. Kada ji ims sveikti?

Prasti ir kitų partijų popieriai, išskyrus vieną, kuri yra kaip Cezario (arba Gabrieliaus Landsbergio) žmona virš įtarimų. Iš tikrųjų rimtas ir iki šiol neatsakytas klausimas: kam naudinga, kad net parlamentines partijas prokurorai  ir STT taip neleistinai ilgai laikytų už trumpo pavadžio, kad viešosios nuomonės formuotojai nuo ryto iki vakaro nepavargdami jas dergtų, kad iš sukompromituotų arba iš vidaus sukiršintų ir suskaldytų partijų strimgalviais  spruktų  jau ne pavieniai nariai, o ištisi skyriai?

Sena tiesa, kad visuomenę, jos laisvę nuo biurokratų ir kitų nedemokratinių, dažnusyk anoniminių jėgų antpuolių ir savivalės patikimiausiai sergi parlamentarizmas ir stiprios stabilios politinės partijos. Kaip ir tai, kad be konkuruojančių, nepriklausomų nuo valdžios malonės (ir biudžeto) partijų parlamentinė demokratija tėra iškaba be turinio.

Neatsitiktinai šios kadencijos Seimas mažne nuo pirmos dienos sulaukia priekaištų, kad jo darbotvarkę sudaro daugiausia antraeiliai nereikšmingi klausimai. Mat svarbiausios problemos (tarkim, švietimo, miškų ar mokesčių reformos) tapo nepartinės Vyriausybės nuosavybe, todėl jų aptarimo trukmė ir auditorija sumažėjo iki minimumo. Debatai Seime liko tik  neišvengiamu formalumu, bylojančiu apie Lietuvos parlamento pavojingai prarandamą įtaką ir politinį svorį. Graudžiausias pavyzdys – Lukiškių  aikštės  sutvarkymo ir memorialo laisvės kovotojų atminimui projektų likimas.

Nors  Seimas pakiliai priėmė net 91 balsu rezoliuciją, pritarusią į Vyčio paramos fondą susibūrusių iškilių visuomenės veikėjų  iniciatyvai iš suaukotų žmonių pinigų Lukiškių aikštėje pastatyti memorialą su „Laivės kario“(Vyčio) paminklu, kuris turėjo būti atkurtos valstybės 100-čio vienas iš akcentų ir kulminacijų, Kultūros ministerijos biurokratai šį Seimo dokumentą pasiuntė į archyvą, jeigu ne dar blogiau, sudarė naują komisiją ir surengė „kūrybines dirbtuves“. Rezultatas: į balą išmesti valstybės  pinigai, atrinkti  penki karikatūriški  projektai, o memorialo laisvės kovotojų atminimui su Vyčio skulptūra idėja degradavo iki „turiningos“ diskusijos apie arklį.

Kadencijos pradžioje Ramūnas Karbauskis žadėjo atkurti Seimo prarastą prestižą. Bet kaip gali Lietuvos žmonės gerbti instituciją, kuri negerbia pati  savęs ir leidžia į ją valytis kojas net pilkiems ministerijos valdininkams?

Apspardytos, aplamdytais šonais partijos nespės atsigauti po išorinių ir vidinių sukrėtimų naujų atslenkančių bandymų akivaizdoje – artėja savivaldybių tarybų ir merų, Europos parlamento ir, be abejo, Prezidento rinkimai.

Paakinti tvyrančių visuotinio nusivylimo ir nepasitikėjimo tradicinėmis partijomis nuotaikų, visuomeninių komitetų sėkmės praėjusiuose savivaldos rinkimuose, ne tik gatvės demagogai, bet ir patyrę politikai gali susigundyti  visokiais antipartiniais judėjimais ir atsitiktinių pakeleivių sambūriais, niekam neatsakingais ir neatsiskaitančiais, išsilakstančiais pirmą dieną po rinkimų. Tokių nepartinių darinių, skirtų vien rinkimams, visais Lietuvos pašaliais rinkimų metais pridygs daugiau nei šiemet grybų.

Seimo naujadaras –  premjero  Sauliaus Skvernelio globojama frakcijų koalicija arba be partijos ir net be senojo pavadinimo galinti likti Socialdemokratų frakcija, kaip ir nepartinė „specialistų“ Vyriausybė – tokios antipartinės  politikos geriausia iliustracija ir patikimiausia ateities procesų prognozė.

Ši  kaupianti energiją būsimiems rinkimams antidemokratinio populizmo banga labiausiai suinteresuota leisgyve, išderinta, vegetuojančia, neturinčia jėgų pasipriešinti krašto klasikinių partijų sistema. Bet nauji vienadieniai  judėjimai, kuriems nematomos rankos valomas kelias, net ir pergalės atveju dėl savo politinio, intelektualinio skurdo, ideologinio margumo, organizacinio silpnumo nėra pajėgūs realiai perimti ir ypač išlaikyti valdžią (kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjunga), todėl būtų patikimiausia širma toms gerai organizuotoms patyrusioms valdžios „frakcijoms“, trokštančioms išsaugoti status quo ir po rinkimų. Žaidėjai žymėtomis kortomis  toli gražu dar nėra pavaryti nuo stalo.

P.s. Kategoriškai pareiškiu, kad dėl komentaro pavadinimo ir jame dėstomų minčių gerb. Antanas Guoga nieko dėtas, nors ir jį galima pripažinti Lietuvos partijas nusiaubusios  krizės auka.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *