V. Radžvilas. Kryžkelė: LKP ir demokratinio centralizmo pabaiga?

Plačiai aptarinėjamas vadinamosios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Seimo frakcijos mestas iššūkis partijai. Daugumos frakcijos narių karštligiškos pastangos išsaugoti koaliciją su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), ignoruojant partijos skyrių nuomonę ir net Tarybos valią, pagrįstai vadinamas akibrokštu. Jos teisingai laikomos partijos nomenklatūros antrąją prigimtimi tapusio troškimo bet kuria kaina išsaugoti šiltas valdžios kėdes proveržiu. Vis dėlto dar neatkreiptas dėmesys į svarbiausią šio skandalo aspektą, kuris, tikėtina, turės nemenkos reikšmės Lietuvos politinio gyvenimo ateičiai. Laimingai susiklosčius aplinkybėms šis skandalas net kada nors gal bus pavadintas Lietuvos politinės ir partinės sistemos lūžio tašku.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje įsitvirtino demokratija ir susiformavo nors ir netobula, bet vis dėlto daugiapartinė politinė sistema. Ištisus tris dešimtmečius ši nuomonė laikoma neginčijame tiesa. Ši tiesa, o veikiau propagandinė klišė, ne tik peršama visuomenei. Ja kaip savaime akivaizdžia prielaida vadovaujasi ir absoliuti dauguma profesionalių šalies politinio gyvenimo tyrinėtojų bei komentatorių. Politinio ir partinio pliuralizmo vaizdinys įsitvirtinęs taip stipriai, kad nekreipiama dėmesio net į lengvai pastebimus ir jo tikrumu suabejoti turinčius paskatinti požymius. Net į politikos ir partinio gyvenimo subtilybes nesigilinantys piliečiai sako, kad visos iki šiol valdžiusios partijos vykdė iš esmės tą pačią politiką.

Ar tokios nelengvai paneigiamos kalbos neturėtų priversti nors kiek įžvalgesnio politologo ar komentatoraus susimąstyti ir paklausti: ar šis stebinantis vienodumas kartais nereiškia, kad vadinamoji Lietuvos „daugiapartinė sistema“ yra tik ideologinė ir propagandinė fikcija? Arba, paklausiant kiek kitaip, ar ji nėra tik daugiapartiškumo simuliakras, slepiantis fundamentalų faktą, kad šalyje tebesitęsia vienpartinis valdymas? Tai reikštų, kad tai, kas vadinama Lietuvos politinėmis partijomis, yra kelios „vakarietiškomis“ etiketėmis pasidabinusios ir daugiapartinę sistemą simuliuojančios po 1990 m. tarsi išnykusios, bet iš tikrųjų tik mutavusios Lietuvos komunistų partijos (LKP) frakcijos? Ir visos jos organizuotos tuo pačiu senuoju „demokratinio centralizmo“ principu, reikalaujančiu, kad „apačios“ besąlygiškai vykdytų „viršūnių“ nuleidžiamus sprendimus.

Daug įvairių „partijų“ vidaus gyvenimo požymių iki šiol rodė ar bent jau leido numanyti, kad ir šis principas vis dar veikia. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad tikrai demokratiškos partijos pirmininku galėtų akimirksniu tapti nespėjęs joje apšilti kojų ir jokiais ypatingais politiniais talentais nepasižymintis jaunuolis. Vis dėlto ,,partijų“ sambūriuose vykdavę „diskusijų“ ir „rinkimų“ spektakliai kūrė ir palaikė nors šiokią tokią „demokratinio pliuralizmo“ ir narių „lygiateisiškumo“ regimybę.

Dabar šis iliuzijų šydas galutinai subliuško kaip muilo burbulas. Galima, bet nėra reikalo svarstyti, ar LSDP skyrių ir Tarybos sprendimas nutraukti koalicinius ryšius su LVŽS teisingas. Pakanka pažymėti, kad jis vis dėlto grindžiamas sveika partijos „apačių“ nuojauta, jog tarnystė radikaliai neoliberalią politiką vykdančiai S. Skvernelio vyriausybei jokių apčiuopiamų politinių ir rinkiminių dividendų neduos. Vertinant šį konfliktą ne tik partijos interesų požiūriu, bet ir per viso Lietuvos politinio gyvenimo ateities perspektyvų prizmę, nepalyginamai svarbiau yra tai, kad net ir uoliausiai esamai tvarkai ideologiškai tarnaujantiems „politologams“ lyg niekur nieko postringauti apie „demokratinę daugiapartinę sistemą“ nuo šiol taps kur kas kebliau.  Tereikėjo leisti LSDP nariams pareikšti savo nuomonę ir valią, kad nukristų „demokratus“ vaidinusių partijos nomenklatūrinių viršūnių kaukės ir atsiskleistų jų tikrasis – tik totalitarinį demokratinio centralizmo principą pripažįstančių ir demokratiją tik žaidžiančių bolševikinių idėjų žaizdre užgrūdintų LKP funkcionierių ir nepakeičiamų jos „kadrų“ veidas.

Todėl šis LSDP vidaus konfliktas yra viso Lietuvos politinio gyvenimo tiesos akimirka. Ir kryžkelė, kurią priėjus teks apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau.