R. Jasukaitienė. Atsigręžus pasiklausti kelio

Parduotuvėje „IKI“ užtikau nematyto, juolab neragauto brendžio, mįslingu pavadinimu „Daos“. Priminė rytiečių „Dao“, kuris reiškia Kelią. Etiketėje  emblema, kurioje vaizduojamas ratas su hieroglifais, primenančiais runas.  Rate – keturi vilkai. Nudžiugau (ir, prisipažinsiu, nustebau) radusi kitoje butelio pusėje išsamų paaiškinimą: brendis – moldavų, Daos – dakų kalba reiškia vilką. Dakų tauta – dabartinės Moldovos tautos protėviai, garsėję savo narsa ir stiprybe. Drąsos ir pasitikėjimo dakai sėmėsi iš savo toteminio gyvūno vilko Daos. Emblemoje – saulėgrąžos ratas, kuriame 4 vilkai žymi pavasario ir rudens lygiadienius bei vasaros ir žiemos saulėgrąžas.

Ar norėčiau, kad apie Baltų gentis ir jų tikėjimą būtų rašoma ant brendžio butelio? Ne, nenorėčiau.  Bet informacija, kurią perskaičiau apie Daos, paskatino pasamprotauti. Nors dakai gyveno toli nuo baltų, visgi tikėjimo panašumų, susijusių su gamtiškąja pasaulėjauta (kaip ir kitų tais laikais gyvenusių tautų, nesvarbu prie Baltijos ar Juodosios jūros, Keltų ar Azovo jūros ir t. t. ) – daug.  Dievybes, šventes, tradicijas, apeigas tokia pasaulėjauta modeliuoja, atsigręždama į Saulę kaip energijos šaltinį, išgyvenimo garantą. Tik gerokai vėliau imta ieškoti Kūrėjo, Pasaulio tvėrėjo, sukūrusio ir pačią gyvybės versmę – Saulę.  Ši samprata atsekama visuose prigimtiniuose tikėjimuose, kurių pagrindu formavosi tautiškasis identitetas.

Kodėl monoteistinės religijos neigiamai vertina senąjį panteistinį tikėjimą, iškeliantį pagarbų  žmogaus santykį su Gamta ir Dorą, su kitu žmogumi? Ar vis dar jaučiama konkurencija? Elnio, Lokio, Šerno epochos turėjo savo totemus. Kiekvienas, bent kiek praprusęs žmogus, žvelgia į tai. kaip į tam tikrą tikėjimo raidą. Nesidomėti, nepažinti, juolab šaipytis iš savo protėvių tikėjimo – mažų mažiausiai nekultūringa. Tarsi bijotume prisipažinti, kad visi (visos tautos) esame atėję iš akmens amžiaus.

Tad, kodėl 21-ojo amžiaus žmogus vis dažniau atsigręžia į savo protėvių istoriją, neatskiriamai susijusią su tautiškuoju tikėjimu? Per daug sudėtingas klausimas, kad galėčiau atsakyti. Neturiu tokios kompetencijos. Galiu tik nujausti: grįžimas prie savo tautos šaknų, jos tikėjimo, iš pirmo žvilgsnio atrodančio vaikiškai naivaus, bet tyro, tampa atsvara žiauriam šių laikų nihilizmui, visuotiniam nudvasėjimui, kuris gudriai slepiamas po tolerancijos, demokratijos ir visokiais kitokiais ‚humaniškais“ lozungais. 21-ojo amžiaus žmogus pasiilgo tikrumo, nuoširdaus santykio su savimi ir pasauliu.

Niekaip negaliu perprasti (ir savo sąmonėje į Vienį sulydyti) vienas kitam prieštaraujančių reiškinių: tautiškumo kaip vertybės ir daugelio žmonių paniekos senajam tautiškajam mūsų tikėjimui, kuris yra esminė tautiškumo raiška. Baltų vienybės dieną vaikštinėdami Ožkiniuose prie pat Punsko (dabartinė Lenkija), po Petro Lukoševičiaus atkurtą prūsų – jotvingių gyvenvietę (su pirmaisiais žmonių nameliais ant vandens, su įsivaizduojama pilimi ir pakeliamuoju tiltu, su stebėjimo bokštais, su šventaisiais akmenimis, atkurta šventviete…) – tarsi muziejų, pastebėjau pašaipius kai kurių lankytojų žvilgsnius, pajuokiančias replikas: „mitai“, „legendos“,  mokslu nepagrįstos sapalionės“… nuteikė nesmagiai. Galbūt ne viskas, ką romantizuodamas praeitį pasakoja P. Lukoševičius, pagrįsta mokslu. Galbūt ne viskas tiesa, ką savo „Būde“ rašo Simonas Daukantas ar Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“… Ir jau visai neįtikimai tokiam skeptikui atrodys  Marijos Gimbutienės įžvalgos. Kas mūsų tautos žmonėms įskiepijo nevisavertiškumo jausmą? Kam šitai buvo patogu? Visiems, kurie norėjo pavergti, ištrinant tautos atmintį.

Nenuostabu, kad akmenų su iškaltais ženklais – runomis (runa-rana-šventas sužeidimas) mūsuose išlikę vienetai. Pirmieji krikščionys negailestingai juos daužė, vadindami stabais, naikino įrašus…

Stebimės, kodėl paskutinieji Europoje apsikrikštiję, tiek nedaug težinome apie savo senąjį tikėjimą. Punskietis Sigitas Birgelis, Punsko „Aušros“ redaktorius, poetas, aktyvus visuomenininkas, visus, atvykusius svečiuosna į šį kraštą, pirmiausia veda prie Alksnėnų akmens. Kadaise šis akmuo žymėjo dviejų genčių (lietuvių ir jotvingių) susitikimo vietą. Akmenyje dar žymu iškirsti raštai. Išliko jis laimingo atsitiktinumo dėka. Saugant nuo sunaikinimo, iš Lietuvos buvo „permestas“ į čia pat esančias jotvingių kapinaites. Tokioj uždaroj zonoj akmuo išgulėjo apie 70 metų. 1995-aisias pagal žmonių perduotus pasakojimus jo imta ieškoti. Atrastas! Bet neatnaujinti raštai vos žymūs. Guli jis savo senojoj vietoj, saugodamas čia palaidotų jotvingių ramybę…

„Galima ištrinti tautą. Sunaikinti ir tai, kaip ji buvo sunaikinta“, – sako švedų poetas Kjelis Erikas Espmarkas. – „Argi mes neturėjome dainų, kurios smelkėsi į mus iš mūsų žemės? (…) „ar mūsų tėvų pamokymai nebuvo kaip uola? Atplaukė iš rytų atėjūnai, sunaikino tai, kas buvo mūsų, praeitį pakeitė savom pasakom“. Visi tikėjimai iš esmės yra mitai, žmonių sukurti pagal savą gyvenimo būdą ir pasaulėjautą. Esmė viena: „Argi svarbu Praamžiui, kokiu vardu jį vadiname? „ –  sako V.Krėvės dramos „Skirgaila“ personažas. Mąstau apie šitas pasakas kartu su kitais, atvykusiais į Punsko kraštą, į senąją baltų žemę iš Didžiosios Lietuvos.     

Baltų vienybės dieną ant Eglinės (tarmiškai Aglinės) piliakalnio dega laužas. Kodėl čia, šitoje žemėje, pasijuntame labiau lietuviais? Pasijuntame arčiau savo šaknų? Gal širdingai dainuojamos „Alnos“ ansamblio dainos, jaunimo kapelos „Šalcinukas“ melodijos, sutartinės, giedamos „Saulalės“ moterų, sukuria pasiilgtą bendruomeniškumo jausmą? Gal poetų: Viktoro Rudžiansko, Sigito Birgelio, Reginos Katinaitės-Lumpickienės, Linos Navickaitės, Viktoro Gulbino, Vytauto Kazėlos, Kristinos Poderytės – Bačiulienės, aktorės Olitos Dautartaitės išraiškingas žodis sujudina pasąmonėje glūdinčią atmintį? O gal išėjusiųjų, išžudytų jotvingių vėlės  atodūsiais, šnabždesiais pažadina praeitį, įsisunkusią į šitą žemę? „O mūsų paliktos pėdos vis dar šviečia“, – apie amžinybėn išėjusius sako poetas K.E. Espmarkas. Kiek būta tos baltų vienybės anuomet? Kaip būtų pasisukęs istorijos ratas, jei ne savos tautos išdavikai?

Šiurpilų pilį kryžiuočiai laikė apsupę net 8 mėnesius, bet jotvingių narsumo negalėjo palaužti. Tačiau atsirado išdavikų, parodžiusių slaptus kelius… Paskutinis mūšis čia, ant šito piliakalnio, įvyko 1283-aisias. Visi pilies gynėjai buvo išžudyti, išdavikai pakarti. Jotvingiams, narsiai, sumaniai genčiai, kuri pirmoji iš baltų genčių išmoko austi, lipdyti puodus, gaminti įrankius, išplatino bronzos ir geležies deginimo bei apdirbimo būdą, deja, taip ir  nepavyko susivienyti.

Kitą dieną, saulelei švelniai glamonėjant jotvingių žemės kalveles, girias ir piliakalnius, kurių čia gausu, kopiame į aukščiausią – Gulbiniškių piliakalnį, dar vadinamą Aukų kalnu. Jis tarnavo kaip signalinis: uždegtų laužų ugnis buvo matyti net 30-yje piliakalnių. Apie Jotvos žemės kovas ir išdavystes pasakoja mus lydintis Sigitas Birgelis. Trumpam susivieniję jotvingiai buvo nuėję net iki Liublino, deja, nepaskaičiavo savo jėgų. Buvo apsupti, atkirsti nuo savo žemės ir priešų žiauriai išpjauti. Grįžo tik dešimtys. Tačiau didžiausias pavojus atėjo iš vidaus. Raigardo pilyje buvusi Jotvos vyriausiojo vado Skomanto rezidencija. Iš vakarų ją supo nepraeinamos pelkės. Kūlgrindą žinojo tik nedaugelis. Istorija pasakoja, kad pats Skomantas  mainais už savo vaikų gyvybę parodęs slaptakelius per pelkynus.

Jotvingius – narsią gentį – dabar mena tik upių, ežerų, piliakalnių išlikę pavadinimai. Čia, Punsko krašte, užgimsta dvi upės, tekančios Lietuvon. Tai Ančia ir Šešupė. Dvi seserys. Tą byloja Šešupės pavadinimas: jotvingiai neturėję garso š, lietuviai Sasupę pervadinę Šešupe… Netoli nuo Ančios tyvuliuoja du ežerėliai: Egluvos ir Šiurpilų. Egluvos (arba Eglės) vanduo žalias, Šiurpilų (Žalčio) – juodai raudonas… Manoma, kad būtent šie ežerai davė pradžią pasakai-mitui apie Eglę ir Žaltį… Gražus šis kraštas, primenantis kalvotąją Dainavą. Gražiausia Lietuvos dalis atriekta svetimiems…

„Koks sužeistas laikas..
Kaip žiauriai jis sukapotas
Plėšriųjų –
Už gentį, dausosna išėjusią,
Prakeiksmus šnabžda čia akmenys“

                                    R.Keturakis. iš poemos  „Jotvingiai“

Kodėl tąkart, prie laužo, nepaskaičiau šių poeto Roberto Keturakio eilučių? Įsižiūrėjusi į laužo liepsnas, jų skrendančioj šviesoj mačiau juos ateinančius: švietė pailgi veidai, kiekvienam ant peties budėjo sakalas… Ką jie bylojo? Kokią žinią atnešė mums? „Išeinu priešais – pasiklausti kelio“ – mintiju poeto žodžiais. – „Netiesa, kad likimas tausoja pralaimėjusius“. Istorija turi polinkį kartotis. Keičiasi tik dramos veikėjai: tautos, dievai, papročiai, prigimtinė, mums pačios gamtos duota kalba – esaties ženklai, tampantys pamatu ateičiai, nes viskas tėra pirmapradžių archetipų kartojimas. Savyje nešame išnykusiųjų kraują… Vien todėl privalome išlikti.