P. Urbšys: Kiek Seimo narių taps išdavikais? (35)

Povilas Urbšsys | Respublika.lt, S. Žumbio nuotr.

Povilas Urbšsys | Respublika.lt, S. Žumbio nuotr.

Lemtingas smūgis valstybiniam lietuvių kalbos statusui gali būti kirstas netrukus – tereikia Seimui patvirtinti jau užregistruotą projektą, pagal kurį raides W, Q ir X bus leidžiama naudoti asmens tapatybę liudijančio dokumento pagrindiniame puslapyje, taip sukuriant precedentą, t.y. atveriant vartus tolesniam valstybinės kalbos darkymui. Seimo narys Povilas Urbšys mano, kad tai būtų Pandoros skrynios atidarymas.

– Vardų ir pavardžių rašymo originaliais rašmenimis pasuose diskusija trunka jau kone dešimtmetį. Galima daryti išvadą, kad nėra valios priimti sprendimą: Seimo nariai jau pasirengę nebegerbti Konstitucijos, tačiau vis dar bijo ar nedrįsta išduoti?

– Man atrodo, nebebijo. Galbūt delsimą lemia tai, kad tokie Seimo nariai kaip Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė bei Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša daro viską, kad nebūtų priimti skuboti sprendimai. Bet baisiausia yra tai, kad inicijuojant įstatymus, kurie iš tikrųjų žaloja lietuvių valstybinę kalbą, nesuvokiama, kad tai yra išdavystė. Viena didžiausių XXI amžiaus problemų yra tapatybės problema ir kaip kiekviena tauta spręs tautinės, šeimos, žmogaus tapatybės klausimus, nuo to priklausys jos egzistavimas ir tolesnis išlikimas. Toji Tauta, kuri fiksuoja masišką žmonių nukraujavimą, kaip tik ir turėtų iš paskutiniųjų daryti viską, kad išsaugotų, kas yra svarbiausia toje valstybėje.

Galbūt Seimo nariai nepakankamai gerai išmano Lietuvos Respublikos Konstituciją?

– Mūsų Konstitucija prasideda ne nuo žmogaus ar pilietinių teisių – ji prasideda žodžiais „Lietuvių Tauta“; jos preambulėje aiškiai pasakyta: valstybę kuria lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, šimtmečius atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius… Priiminėdami Konstituciją referendumu mes save suvokėme kaip Tautą (ne kažkokią bendruomenę ar abstraktų visuomeninį darinį) ir kalbą laikėme viena pagrindinių sąlygų būti Tauta. Prisimenu, prieš kiek laiko ES valstybėse buvo atliekama apklausa, kas yra svarbiausia kiekvienai tautai, ir mes vieninteliai pasakėme: kalba. Mums, ne kartą praradusiems savo valstybingumą, būtent kalba padėjo formuoti tautinės savimonės pagrindus ir aiškiai apibrėžti, kas mes esame. Deja, šiandien žodį „tauta“ labai retai išgirsi politiniame žodyne, – man atrodo, kad tokiu būdu mes bandome tarsi išsižadėti savęs.

– Tokiu atveju galbūt Seimo nariams stinga istorijos žinių, jei jie nesusimąsto apie galimas tokio sprendimo pasekmes?

– Įdomu pastebėti, kaip evoliucionavo ne tik politinis, bet ir teisinis požiūris į šią problemą. Kadaise Konstitucinis Teismas labai aiškiai apibrėžė, kad įrašai pirmame asmens tapatybės dokumento puslapyje nelietuviškais rašmenimis prieštarauja Konstitucijai ir yra negalimi, bet per tą laiką pasikeitė politinė konjunktūra, atsirado liberalus požiūris į kalbą, bandant įtvirtinti nuostatą, kad ji yra gyvas, besivystantis organizmas, ir Konstitucinis Teismas, kažkodėl vėl sugrįžęs prie šito klausimo, kaip Poncijus Pilotas nusiplovė rankas: tai ne jo, tai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos reikalas. Ta aplinkybė, kad Kalbos komisiją sudarinėja politikai ir kad jos nariai neturi tokio imuniteto kaip Konstitucinio Teismo teisėjai, jau buvo nebesvarbi. Taigi mes ir turime komisijos išvadas, kurios praktiškai atveria galimybę papildyti mūsų abėcėlę svetimais ženklais.

– Argi komisija tomis išvadomis nediskreditavo savęs? Kyla klausimas, kam tarnauja komisija, neginanti to, kam, regis, turėtų būti pašaukta – saugoti valstybinę kalbą?

– Manau, ji yra tapusi politinių manipuliacijų įrankiu, nes ji reflektavo į politinį interesą ir prie jo priderino savo sprendimą. Ji nepasisakė dėl svarbiausio: kaip ši pataisa gali paveikti lietuvių kalbą ar jai pakenkti.

– Ar logiška, sakysime, kad į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją Seime renkamas asmuo (turiu omenyje vertėją Laimantą Jonušį), kuris pastangas ginti kalbą laiko uždaru provincialumu?

– Viena vertus, ir kalbos atžvilgiu bandoma įtvirtinti liberalų požiūrį „būkime atviri pasauliui“, tarsi mūsų būtų ne trys milijonai, o visi trys milijardai. Kita vertus, tie, kurių yra trys milijardai ar trys šimtai milijonų, niekada neįsileis į pirmus asmens dokumento puslapius svetimų raidžių, bet mes, kurie jau esame ties nykimo riba, sakome: būkime šiuolaikiški ir atviri pasauliui. Kuo greičiau prisitaikykime prie kintančių vertybių. Pagal nuleistą ideologinę matricą konstruojama nauja globali Europos tauta, kurioje turi būti išlydytos visos tautinės savimonės sampratos, kur svarbiausia yra vartojimas ir prie jo pritaikytas rinkos žmogus.

– Ko šitoje politinėje rinkoje gali tikėtis Lietuva, pastačiusi ant kortos tapatybės simbolį? Šit šią savaitę Vilniuje lankęsis Lenkijos Seimo maršalka mūsų Seime darsyk priminė originalių pavardžių rašybos asmens dokumentuose klausimą, kaip mažvaikius paraginęs lietuvius parodyti drąsą.

– Mes kažkodėl kalbame, kad tas pataisas reikia priimti todėl, kad mums reikia geopolitiškai spręsti problemas su Lenkija, nes ji – mūsų strateginė partnerė, bet mes kažkodėl manome, kad latviai nebėra mūsų strateginiai partneriai, – suprask, kažkokia trečiarūšė valstybė, kur mums nusispjaut, kad jie kaip ir mes kalba viena iš dviejų išlikusių baltų kalbų, kad pas juos jau yra galiojanti teisės norma, kurią pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas, – pagrindiniame paso puslapyje rašyti valstybiniais, o kituose – ir nevalstybiniais rašmenimis. Mums nesvarbu, kad galime sukurti precedentą tuo paskatindami įtampą tarp rusakalbių ir latvių.

Aš manyčiau, kad toks požiūris sprendžiant geopolitinę problemą yra trumparegiškas. Būdami liberalūs ir šiuolaikiški, mes aukojame savo tapatybę kitų tapatybių stiprinimui. Tegu bus tik viena svetima raidė pagrindiniame puslapyje, bet ja bus pasėta sėkla, atverta Pandoros skrynia, po kurios bus logiška klausti, kodėl tik viena raidė, kodėl nėra kitų raidžių, kodėl negalima pervadinti gatvių, vietovardžių kita kalba, ir jei leisime savo etnines žemes vadinti kaip nori, kas gali garantuoti, kad ateityje šis procesas nesitransformuos į dar kažką.

Man sako, kad, siedamas šią problemą su Lietuvos žemių vientisumu, įžvelgiu pavojų ten, kur jo nėra, bet juk niekas negali garantuoti, niekas nežino, kokie procesai vyks toje pačioje Europos Sąjungoje po 50 ar 100 metų. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus ES buvo nekvestionuojama vertybė, sukurta amžiams, o šiandien mes turime „Brexit“, kai kas sakė, jog XXI amžiaus Europoje neįsivaizduojami tautinių mažumų apsisprendimo referendumai, tačiau škotų, katalonų pavyzdžiai tai paneigia…

– Kaip manote, kas laimėtų, jei šiandien Seime vyktų balsavimas….

– Jei dabar vyktų balsavimas, manau, laimėtų svetimų rašmenų pirmame puslapyje nuostata.

– Sunku būti mažuma?

– Nesu vienas, bet panašiai mąstantys nesame dauguma. Kai kas gali sakyti, kam laikytis nuostatos, jei pralaimėsi, bet, žinokit, šiuo atžvilgiu pritarčiau amžinatilsį Algirdui Patackui: kartais svarbiausia ne laimėti, bet stovėti iki galo.

Man asmeniškai yra skaudu, nes praėjusio Seimo kadencijoje buvau tarp tų, kurie prisidėjo prie piliečių akcijos „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“. Viena iš pagrindinių politinių jėgų, kuri ją rėmė, buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Praėjusią kadenciją pavyko Seime užregistruoti projektą, kuris apsaugo Lietuvos valstybinę kalbą, ir aš buvau šventai įsitikinęs, kad turiu prisidėti prie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinės jėgos sustiprinimo, nes šita jėga, jei ji ateis į Seimą, priims įstatymą, dėl kurio rinko parašus. Kai buvo sudarinėjama koalicija su socialdemokratais, mes aiškiai konstatavome, jog jų ir valstiečių požiūriai dėl kalbos skiriasi, bet man dabar keista klausytis, kad tuo svarbiu vertybiniu klausimu yra pasakoma: „Balsavimas laisvai.“ Aš dar suprasčiau, kad tas „balsavimas laisvai“ gali būti nepartiniams, kurie yra valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, bet man niekaip nesuprantama, kaip galima leisti laisvai balsuoti partijos nariams. Nesinori tikėti, kad valstiečiai taip lengvai iškeis savo priešrinkiminę tapatybę.

– Istorikas Alfredas Bumblauskas nusistebėjo, kad tiek daug – beveik 70 tūkst. Lietuvos piliečių – pasirašė „Talkos“ peticiją (nors ir pavadino juos suzombėjusiais), tačiau Seimas į juos neatsižvelgė. Tai kiek reikia surinkti parašų, kad Seimas į juos sureaguotų?

– Manau, Seimui parašų skaičius nieko nereiškia. Jie gali sakyti atstovaują rinkėjams. Kuriozas yra tas, kad daugeliui žmonių vis vien, kaip tos pavardės yra ir bus rašomos, bet prisiminkime istoriją: lemiamais istoriniais momentais, kai reikėdavo ginti valstybę, Tautą, atsirasdavo mažuma, visada mažuma, kuri, suvokusi tos gyvasties reikšmę, ryždavosi aukotis dėl tos gyvasties išsaugojimo. Jei Seimas – Tautos atstovybė, jis turi suvokti, kur slypi Tautos gyvastis, ir ją saugoti, kad ji išliktų, bet jei jis vadovausis nuomone, kad mūsų kalba nešiuolaikiška, kad vietovardžius galime leisti rašyti svetima kalba, paleis Tautos susinaikinimo mechanizmą. Bet kartais man susidaro įspūdis, kad jis jau yra paleistas ir mūsų Tauta jau yra susinaikinimo etape. Sveikam organizmui pradėjus pūti, žmogus jaučia skausmą. Šiuo atveju įspūdis toks, kad mūsų valstybės ir Tautos kūnas pradėjęs irti, bet mes nebejaučiame skausmo receptorių siunčiamų signalų…

Kaip senam lietuviškam priežody – perkūnas trenkė, bet mužikas nepersižegnojo…

– Tarybiniais metais Vilniaus universitete veikė Lietuvių kalbos katedra, ją kaip ir kitus tautinius akcentus okupacinė valdžia stengėsi išlaikyti, kad parodytų esą nesvetimi, tačiau šiandien Lietuvių kalbos katedrą naikinti universitete planuoja akademinės bendruomenės atstovai, kurie būtent geriausiai ir išmano, kas yra kalba. Jeigu jau tie, kurie turi suvokti kalbos esmę ir ją puoselėti, sako, kad kalba gali būti reliatyvi, pritaikoma prie poreikių, kad ji jau nebeatitinka šių dienų reikalavimų ir jos abėcėlė turi būti atverta svetimoms raidėms, tada man sakykite, kas yra lietuvių kalbos išdavystė. Kas yra lietuvių Tautos išdavystė. Kiekvienas sau užduokime šitą klausimą.

– Galite įsivaizduoti apkaltą tiems Seimo nariams, kurie prastūminėja valstybinę kalbą žalojantį įstatymą?

– Ne, neįsivaizduoju. Labai dažnai politikoje nutinka, kad išdavystę bandoma pateikti kaip kompromisą, ir eidamas į kompromisus dėl kažkokio bendro sutarimo net nepajunti, kad peržengi ribas, išduodi savo pirmines vertybes. Aš suprantu tuos Seimo narius, kurie deklaravo, kad trys svetimos raidės turi būti rašomos pagrindiniame paso puslapyje ir lieka tos pačios nuostatos, – jie nieko neslepia, neapgaudinėja, bet jeigu tie Seimo nariai, išrinkti į Seimą su programa, kurioje įrašyta, kad pirmame paso puslapyje turi būti rašoma tik lietuviškais rašmenimis ir į duomenų bazes turi patekti tik lietuviškom raidėm įrašyti vardai ir pavardės, balsuos už priešingus įstatymo projektus, jie bus paprasčiausi išdavikai…

– Bet tokiu atveju Tauta turėtų žinoti jų vardus…

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

 

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *