Sveikuolių įkvėpta mama pati išgydė vaiko žvairumą

Lietuvos sveikuolių sąjungos rengiamos – regos atstatymo stovyklos, padeda pataisyti regą vis daugiau žmonių. Skaitomos paskaitos, skleidžia žinias apie regos gerinimą natūraliais būdais, pasiekia daugelį akinius nešiojančių žmonių ir leidžia jiems visiškai atsisakyti akinių arba pakeisti juos kur kas silpnesniais.

Prieš keletą mėnesių, į Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentę Sigitą Kriaučiūnienę kreipėsi mama su 3 metukų dukryte dėl stipraus astigmatizmo ir žvairumo, mergaitė jau daugiau kaip mėnesį nešiojo akinukus. „Nepraėjus nei pusei metų, mergaitei akinių nebereikia ir jinebežvairuoja. Viso to mama pasiekė savo atkaklių pastangų dėka“, – pasakoja S. Kriaučiūnienė. „Dalinuosi šios mamos istorija, nes ji gali būti naudinga kitoms mamoms ir jų mažiesiems“, – priduria regos gerinimo praktikas vedanti moteris.

Gydytojai paskyrė akinius

„Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad mano mažylė yra labai jautri (švelniai tariant, dažnai būdavo isteriški priepuoliai, dėl smulkmenų, pvz., ne iš tos lėkštės norėjau valgyti, ne iš tokio puodelio ir taip toliau). 2017 m. kovo gale su vyru pastebėjome, kad mergaitė kartais sužvairuoja, bet abu tylėjome ir galvojame, kad vaidenasi. Balandžio mėn., visa šeima išvykome į užsienį savo automobiliu. Kelionė buvo ilga, todėl mergyte žiūrėjo daug filmų per kompiuterį. Ji vis daugiau ir daugiau žvairavo.

Grįžę apsilankėme pas oftalmologą. Apžiūrėjusi akis gydytoja pasakė: „Žvairuoja dar nedaug, regėjimas kaip ir būtų geras (laiku spėjote), skiriu mergaitei akinukus nuo žvairavimo abiem akimis (+3), ir kuo skubiau užsisakykite akinukus.“. Net patarė lankyti sutrikusios regos vaikams skirtą darželį.

Akinukų vis neužsakinėjau, stebėjau, galvojau ką daryti, kokį sprendimą priimti, kad būtų teisingiausias. Nusprendžiau apsilankyti pas dar vieną, labai aukštos kvalifikacijos specialistę, kuri turi daug patirties vaikų astigmatizmo ir žvairumo klausimais. Tiesiog negalėjau patikėti vienos gydytojos sprendimu. Antra gydytoją padarė įvairius tyrimus, nustatė astigmatizmą ir išrašė akinukus (+4). Delsiau užsakinėti, atrodė, kad dukra ėmė mažiau žvairuoti. Bet gydytoja patikino, kad tai neturi reikšmės: „Ji anksčiau ar vėliau vėl pradės žvairuoti ir net daugiau“. Nebeliko nieko kaip pirkti akinius.

Per akinius nepažino savo mokytojos

Negalėjau su tuo susitaikyti, šeimoje niekas neturi tokių problemų. Iš kur? Kodėl mano vaikas? Verkdavau ir ieškodavau atsakymų, kodėl taip galėjo nutikti, bet visada tikėjau ir galvojau, kad tai susiję su jos jautrumu. Auginu ne pirmą vaikelį ir nieko panašaus nėra buvę. Stebėjau viską, kas tik supa dukrą, nevesdavau į darželį ir kiekvieną minutę stebėjau jos elgesį. Visą dėmesį skyriau būti su dukra, piešdavome, žaisdavome viską darydavome kartu. Stebėdavau kaip ji žiūri su akinukais arti, kaip mato toli.

Paskutinį pusmetį, atsikėlusi ryte, dukrytė neleisdavo atitraukti užuolaidų, sakydavo, kad jai griaužia akytes. Jos bijojo šviesos. Išėjus į kiemą ar važiuojant mašina visada dėdavosi mano akinius nuo saulės.

Labiausiai mane sukrėtė, kai nuėjome į spektaklį, kuriame šoko jos šokių mokytoja. Su akinukais ji jos nepažino, nuėmiau jai akinius ir pasiūliau pažiūrėti be jų. Tuomet ji sako: „Ooooo, taip, čia mano mokytoja“. Buvau šoke, kaip reikia vaikui gyventi ir viską matyti per rūką.

Pokyčiams įkvėpė sveikuoliai

Netyčia močiutė perskaitė Sveikuolių sąjungos viceprezidentės S. Kriaučiūnienės straipsnį apie 3,5 metų mergaitę, kuri žvairavo, buvo nervinga. Labai daug buvo panašumų į mano mažylę. Susiradau sveikuolių kontaktus, susisiekiau, pabendravome, suteikė daug informacijos nuo ko pradėti ir kuo skubiau nuimti akinukus.

Aš tai padariau tą pačią valandą. Nuėmiau akinukus ir pasakiau: „Tau nebereikia akinukų, tavo akytės pasveiko“. Nors mes akinukus buvome nešioję tik mėnesį, ji skundėsi kad jei peršti, prašė, kad duočiau akinius, nes su jais jai neperšti akių. Kai ji prašydavo akinukų, vis nukreipdavau jos mintį, siūlydavau piešti, karpyti snaiges, daryti tai, kas vaikui labai patinka. Tada ji užsimiršdavo ir taip per kokias tris savaites ji po truputi atprato nuo akinių.

Į darželį nėjome, vis stebėjau ar mažėja žvairumas, kada jis pasirodo. Paprastai pradėdavo žvairuoti, kai atbėgusi, susikaupusi kažką man pasakodavo. Nusipirkau knygą Viljamas H. Beitsas (William H. Bates) „Kaip gerai matyti be akinių“. Ją perskaičiau, kai ką net po keletą kartų. Internete anglų, rusų kalbomis žiūrėjau filmus, klausiau interaktyvių paskaitų. Kokį mėnesį rinkau duomenis iš visur, kur tik buvo įmanoma rasti ką nors naudingo.

Regą atstatė geri jausmai

Vasaros viduryje surengiau mėnesio atostogas į Daniją prie jūros. Tikslas buvo padėti dukrytei. Kiekvieną dieną, nesvarbu koks oras, eidavome prie jūros, prašydavau, kad skaičiuotų laivus horizonte, kad išvardintų kokių spalvų yra laivai, kiek langelių mato laivuose. Besimaudančius žmones, viską prašydavau išvardinti, ką matydavo jūros horizonte. Po ilgo žiūrėjimo į horizontą pradėdavome darbą žiūrint iš arti: prisisemdavome į kibirėlius smėlio su vandeniu iš jūros dugno ir rinkdavome kriaukles, gražius akmenukus, mažas žuvytes. Viską, ką rasdavome smėlyje, išrūšiuodavome. Gulėdavome ant smėlio ir žiūrėdavome į debesis, ieškodavome iš debesų susidariusių drambliukų, šuniukų, katyčių, visokių gyvūnėlių. Darėme viską, kas vaikui yra miela ir kas jam kelia gerus pojūčius.

Dabar mergaitė beveik nebežvairuoja. Labai retai, nebent kada susijaudina dėl kokios nors priežasties. Man pačiai tapo aiškesnės regos sutrikimo priežastys. Pvz., rugsėjo pradžioje, grįžusi iš darželio, ji žvairavo daugiau nei įprastai. Pradėjome kalbėtis kaip praleido dieną. Pasirodo, auklėtoja buvo paėmusi už marškinėlių ir patempė, mergaitė norėjo verkti, bet susilaikė. Nuėjau į darželį pasikalbėti su auklėtoja ir pasakiau, kad jos elgesys daro įtaką mano vaiko regai. Po to pokalbio viskas susitvarkė.

Save