P. Urbšys. Nustokime apgaudinėti kitus ir save

Kokie gi tie svarbiausi pradžios darbai? Žinoma, tie, kurie arčiausiai kūno.

Seimo didžiuma ryžtingai ėmėsi konstitucinės pataisos, kuri leistų asmeniui, sulaužiusiam priesaiką, vėl po dešimties metų ją suklijuoti ir prisiekti „sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“, lyg nieko nebūtų buvę.

Šiam Seimo sprendimui daugiausia prieštaravo konservatoriai, tačiau Liberalų sąjūdžio frakcijos daugumai palaikius, pavyko surinkti konstitucinę balsų daugumą. Matyt, liberalai taip nusprendė atsidėkoti vienam iš liberalizmo idėjų Lietuvoje puoselėtojui, savo bendražygiui ir Liberalų sąjungos pirmininkui, vėliau – Liberalų demokratų partijos įkūrėjui Rolandui Paksui. Žinoma, geriau vėliau, negu niekad.

Kitas Seimo darbo pradžios sprendimas – tai kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos teismai nepažeidžia Tautos – suvereno – teisės išdrįsdami pakartotinai nušalinti nuo pareigų politikus, kuriuos rinkėjai vėl išrenka į tas pačias pareigas ir suteikia tuos pačius valdžios įgaliojimus nešvariems galams paslėpti.

Iš 108 balsavusių Seimo narių net 105 buvo už šį kreipimąsi. Apsivienijo visi – ne tik partiniai, bet ir nepartiniai. Net garsusis antikorupcijos šauklys Naglis Puteikis neatsispyrė pagundai nuspausti mygtuką „už“. Su Linu Balsiu balsavę „prieš“ pasijutome tarsi baltos varnos.

Kai kas pasakys: o kas čia tokio? Pirmuoju atveju konstitucinę pataisą priimti buvo būtina, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad Lietuva pažeidė Rolando Pakso teises, už priesaikos sulaužymą uždraudusi iki gyvos galvos tapti Seimo nariu ir prezidentu.

Nors tas pats Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad žmogaus pensija – tai turtas, todėl iš pradžių nusavinta, o vėliau grąžinama dalis turi būti paveldima, tačiau mirusių pensininkų (o tokių Lietuvoje 167 tūkst.) artimieji nusavintų pensijų grąžinimo niekaip negali sulaukti, nes, kaip matome, prioritetai – ne tie.

Antruoju atveju Seimas net nesikėsino į Konstituciją. Tik paprašė Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar teismų sprendimai nepažeidžia piliečių teises išsirinkti tai, ką jie nori. Šis nesusipratimas kilo, kai teismai korupcinėse bylose dar kartą nuo pareigų nušalino Visagino ir Radviliškio merus, šįkart jau išrinktus tiesiogiai.

Akivaizdu, kad susirūpinimas dėl varžomos žmonių pasirinkimo teisės yra veidmainiškas. Šio kreipimosi tikslas – gauti Konstitucinio Teismo indulgenciją korupciniais nusikaltimais įtariamiems politikams ir ateityje užtikrinti jų neliečiamybę. Tokiu būdu žmonių sąmonėje būtų galutinai įtvirtinta nuostata, jog tokių politinių veikėjų brukimas į valdžią ir jų išrinkimas yra pamatinė mūsų politinės kultūros norma.

Toks kreipimosi atsiradimas Lietuvą dar labiau atitolina nuo vakarietiškos politinės kultūros tradicijų – neįsivaizduoju, kad Anglijos, Švedijos, Danijos ar Islandijos parlamentuose galėtų gimti tokios iniciatyvos. Bet kuris politikas ir politinė jėga, išdrįsusi apie tai net užsiminti, taptų politiniu savižudžiu, nes politinės etikos principai ten netapatinami su baudžiamojo proceso nekaltumo prezumpcija. O štai Rusijoje ar kokioje buvusioje Sovietų Sąjungos Azijos valstybėje tokie kreipimaisi jų parlamentą tik papuoštų.

Jei ir mes tokie norime būti, ką gi. Bet kam tuomet ta vakarietiškos demokratijos kaukė, kuria retkarčiais prisidengiame, ypač kai imame mokyti kitus, kaip reikia teisingai ir sąžiningai gyventi? Nustokime apgaudinėti kitus ir save.