Mirė kino režisierius Rimtautas Šilinis (0)

Mirė kino režisierius Rimtautas Šilinis (1936-2017) | lfc.lt nuotr.

Mirė kino režisierius Rimtautas Šilinis (1936-2017) | lfc.lt nuotr.

Rugsėjo 15 dieną, eidamas 80-uosius metus, mirė garsių dokumentinių filmų autorius, režisierius, redaktorius Rimtautas Šilinis.

R. Šilinis gimė 1937 m. spalio 6 d. Utenoje. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo Valstybinio kinematografijos komiteto pranešėju, Lietuvos kino studijos kronikos redaktoriumi, dokumentinių ir mokslinių filmų redaktoriumi. Nuo 1969 m. – dokumentinių filmų režisierius. 2004 – 2006 m. R. Šilinis buvo „Valstybės kino metraščio“ visuomeninės patariamosios tarybos vyriausias patarėjas.

2004 m. režisierius buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno apdovanojimu, 2007 m. – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Jo sukurti filmai pelnė ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose renginiuose.

R. Šilinio kūryba apima labai įvairias temas – tai kultūros paveldas, kūrybinių asmenybių portretai, sportas, garsūs, žinomi įvykiai, reikšmingi visuomenės gyvenimo klausimai; režisierius yra sukūręs ir savo laikui ypatingai netipiškų filmų-metaforų, ir filmų, kuriuose dominuoja nuoseklus pasakojimas. Kelios dešimtys R. Šilinio filmų paliudija, kad, anot režisieriaus, „leistinumo ribas lietuviškas kinas tampė kaip armoniką, atsižvelgdamas į visas aplinkybes“.

Režisieriaus dokumentika pasižymi aiškiomis, be dviprasmybių etinėmis nuostatomis. „Savo filmuose niekada nebendraudavau su žmonėmis, kurių mintis ar tikėjimą mano kamera žemintų. Turbūt pagrindinė etikos taisyklė – neparodyti žmogaus tokios būsenos, kokios neturėtum ar nenorėtum būti pats“, – sakė R. Šilinis, dažnai ėmęsis nepatogių, neįprastų temų.

Lietuviškoje dokumentikoje išskirtinę vietą užima ir jo feljetonas, vaizdo-garso žaidimas – „Kur karalienės auksas“ (sukurtas kartu su V. Starošu), skirtas lengvajai atletikai, ir iš 9-ojo deš. autoriaus nuotaikų ir nuojautų, pačios tikrovės siūlytų ženklų suręstos – „Nojaus arkos“,  ir šalies valstybingumo raidos įvykius 10-ojo deš. pradžioje įvaizdinęs, savo laikui kaip reta rūsčių, trumpų, glaustų novelių rinkinys – „Penktas Dievo įsakymas“. Kiti garsūs režisieriaus filmai: „Ar dar gyvas Baublys?“ (1971), „Rūpestis“ (1972), „Pasirašau – ar-ki-tek-tas“ (1972), „Ar nuneši mane jauną?“ (1975), „Noktiurnas išmetamajam vamzdžiui“ (1977), „Savojo Aš beieškant“ ( 1977), „Filme – Juozas Baltušis“ (1979), „Palikimas dvyliktajam anūkui“ (1981), „Randas“ (1985), „Be rūpesčio“ (1987), „Credo“ (1990), „Sala“ (1990), „…ašaros ir maldos“ (1995), „Lietuvos Respublikos prezidentai. 1918-1940“ (1997) ir kt.

Sunku pervertinti R. Šilinio indėlį ir į dabartinės Nepriklausomybės laikų dokumentiką – režisierius daug metų rūpinosi, kad nenutrūktų valstybės kino metraščio užduotis kino juostose ir kituose matmenyse nustatant svarbiausius valstybės gyvenimo visuomeninius, kultūrinius, socialinius įvykius, veikėjus, apskritai šalies raidą. Aistringas archyvų gerbėjas, R. Šilinis buvo įsitikinęs, kad praeitis nėra – „apipelijęs daiktas“, o žvilgsnis į ją „turi prasmę, kurią nuolat primena istorikai – kiek besimokytum istoriją, vis tiek daromos tos pačios klaidos. Priminti tai nėra beprasmiška“.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *