T. Baranauskas. Garuozos mūšio laukuose – barbariškai naikinamos istorijos pėdsakai (5)

Pasivaikščiojimas po nugriauto XVIII a. Garuozos dvaro griuvenas | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Pasivaikščiojimas po nugriauto XVIII a. Garuozos dvaro griuvenas | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Liepos 30 d. asociacija Žiemių pradas „Simkala“ surengė ekspediciją, skirtą 1287 m. kovo 26 d. įvykusio Garuozos mūšio, kuriame žiemgaliai pasiekė paskutinę įspūdingą pergalę prieš kryžiuočius, vietos paieškai. Ekspedicijoje dalyvavo „Simkalos“ vadovas Andrius Bitaitis, Mindaugas Davidavičius, archeologas Ernestas Vasiliauskas, Pasvalio muziejininkas Gražvydas Balčiūnaitis ir šių eilučių autorius. Ekspedicijos tikslas buvo apžiūrėti galimas Garuozos mūšio vietas ir patikslinti mūšio vietos lokalizaciją.

Tačiau vietos apžiūra sukėlė ne tik minčių apie mūšio lauko lokalizavimą, bet ir šokiravo tuo, kad XXI a. Latvijoje gali būti taip barbariškai niokojamas kultūros paveldas. Bene tikėtiniausioje mūšio vietoje – Garuozos dvare prie Garuozos upelio aukštupio – ekspedicijos dalyviai išvydo šviežiai nugriautus XVIII a. Garuozos dvaro rūmus ir išvežimui ant padėklų supakuotas jo plytas. Beje, šis sunaikintas dvaras iš tiesų gali būti laikomas geriausiu orientyru pačiam mūšiui lokalizuoti…

Garuozos mūšio vieta

Apie mūšio vietą iš pagrindinio šaltinio – Eiliuotosios Livonijos kronikos – yra žinoma tik tiek, kad mūšis įvyko po maždaug pustrečios dienos žygio iš Ikškilės, kryžiuočiams persekiojant Ikškilės pilį sudeginusią žiemgalių kariuomenę. 1287 m. kovo 25 d. vakarą kryžiuočių krašto magistras Vilekinas įsirengė stovyklą ties neįvardytu upeliu. Kitą rytą čia pasirodė žiemgaliai ir įvyko mūšis nedideliame siaurame lauke tarp miškų, kuriame nebuvo net galima gerai išsirikiuoti. Hermano Vartbergės kronikoje priduriama reikšminga detalė: mūšis įvykęs, kuomet magistro Vilekino vadovaujama Livonijos kryžiuočių kariuomenė nusekusi žiemgalius „ad locum Grose“ (iki Grosės vietos). Šią Grosę dar 1936 m. latvių istorikas Richardas Erglis (Rihards Ērglis) pagrįstai susiejo su Garuozės upeliu, ir ši versija įsigalėjo latvių istoriografijoje. Tačiau tiksliau mūšio vieta nebuvo lokalizuota, todėl galėjo būti siejama su visu 28 km ilgio Garuozės upelio tėkmės ruožu. Tik pastaruoju metu latvių archeologas Vilis Urtanas pabandė sukonkretinti mūšio vietą, susiedamas ją su sunaikintu Garuozos Luksteniekų piliakalniu. Tačiau šis piliakalnis – net ne prie Garuozės upelio, o prie kitos upės – Iecavos, nutolęs nuo Garuozės upelio žemupio 5 km. Tad iš esmės toks lokalizacijos bandymas buvo daugiau formalus, palikęs neatsakytus esminius klausimus.

Garuozės upelis ties Strelniekais | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Garuozės upelis ties Strelniekais | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Atsakymų į šį klausimą ir ieškojome ekspedicijos metu. Žiemių pradas „Simkala“ nuo 2012 m. kasmet organizuoja Garuozos mūšio metinių minėjimus, o šiemet, mūšio 730 metų sukakties proga planuoja išleisti šiam mūšiui skirtą leidinį. Taip mūšio lokalizacijos klausimas buvo aktualizuotas. Dėliojantis faktus pagal Saulės mūšio vietos paieškose jau pritaikytą metodiką (žr. Baranauskas T. Zabiela G. Saulės mūšio pėdsakų paieškos, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2016), buvo apsibrėžti pagrindiniai mūšio lokalizavimo kriterijai. Kariuomenės turėjo judėti keliu, o tas kelias turėjo kirsti Garuozės upelį. Norint patikslinti mūšio vietą, reikia įvertinti, kuria kryptimi žygiavo nuo Ikškilės atsitraukiantys žiemgaliai? Aišku, kad ne link Mintaujos (Jelgavos) ir Tervetės pilių, kurias tuo metu jau kontroliavo kryžiuočiai. Vadinasi, ir suko ne link Garuozos žemupio (per kurį eina kelias į Jelgavą), o link aukštupio (nuo kurio netoli iki dar laisvos žiemgalių Mežuotnės pilies). Visa tai įvertinus, ekspedicijos metu liko apžiūrėti galimas perkėlų per Garuozos upelio aukštupį vietas.

Garuozos ekspedicijos metu lankytos Garuozės upelio aukštupio vietos | E. Vasiliausko schema

Garuozos ekspedicijos metu lankytos Garuozės upelio aukštupio vietos | E. Vasiliausko schema

Dabartiniai keliai galimų kelių į Mežuotnę vietose Garuozę kerta bent 5 vietose, kurias apžiūrėjome ekspedicijos metu: ties Strelniekų ir Garuozos gyvenvietėmis (Bauskės krašte) bei ties Vidučių – Vituolių, Kalnabulenių – Lečių ir Lazdinių – Kenzinių sodybomis. Taip pat nuvykome ir į Garuozės žemupį, kur yra dar viena Garuozos gyvenvietė (Uozuolniekų krašte) bei tą vietą, kurioje yra buvęs Luksteniekų piliakalnis.

Garuozės upelis gerokai pakitęs. Didžioji jo dalis sovietmečiu buvo kanalizuota melioratorių. Šiuo metu jis atrodo kaip žolių prižėlęs griovys, kuriame tik vienoje kitoje vietoje gali pamatyti atvirą vandens plotelį. Žemupyje, ties Uozuolniekų krašto Garuoza, upelis užtvenktas, ir dar papildomas čia Velnio grioviu vadinamu kanalu atitekančiu Iecavos upės vandeniu. Tad čia jis – vandeningesnis, nei turėtų būti, o aukštupyje – sumenkęs. Tačiau ties Bauskės krašto Garuoza išlikęs autentiškesnis Garuozės vagos ruožas, tiesa, prižėlęs maurų. Jis išliko sveikesnis, nes yra Garuozos dvaro parko teritorijoje.

Tiltas per Garuozės upelį ties Garuoza ir Garuozos kelio ženklas (Bauskės krašte) | Alkas.lt, G. Balčiūnaičio nuotr.

Tiltas per Garuozės upelį ties Garuoza ir Garuozos kelio ženklas (Bauskės krašte) | Alkas.lt, G. Balčiūnaičio nuotr.

Bauskės krašto Garuozos dvaras pasirodė esanti perspektyviausia vieta Garuozos mūšio paieškų požiūriu. Jo istorija prasideda 1454 m., kuomet pirmą kartą paminėtas Garuozos dvaras. Tai yra reikšminga, nes po žiemgalių pralaimėjimo XIII a. pabaigoje, didžioji Žiemgalos dalis buvo ištuštėjusi, paversta dykra, kuri skyrė Lietuvos ir Vokiečių ordino valdas. Jos nauja kolonizacija prasidėjo tik XV a., kuomet pasibaigė lietuvių ir kryžiuočių karai. Mus dominančiame regione pirminiu kolonizacijos židiniu tapo Bauskės pilis, pastatyta 1443 m. Garuozos dvaro įkūrimas nedaug nuo jos atsiliko, nes po 11 metų jis jau žinomas.

Imanto Imanto Lancmanio knygos „Garozas muiža. Lambārtes muiža“ (2001) viršelyje liko dar nesugriautas Garuozos dvaras... | Alkas.lt nuotr.

Imanto Lancmanio knygos „Garozas muiža. Lambārtes muiža“ (2001) viršelyje liko dar nesugriautas Garuozos dvaras… | Alkas.lt nuotr.

Taigi, Garuozos dvaras buvo viena iš pirmųjų XV a. kolonizuotų krašto vietovių. Apie šį dvarą, beje, latvių istorikas Imantas Lancmanis yra parašęs atskirą knygelę, kas jau savaime liudija jo išskirtinumą ir reikšmę Žiemgalos istorijoje.

Suprantama, kad vokiečių dvarininkai pirmiausia kūrėsi ne kokiuose nors užkampiuose, o lengviausiai pasiekiamose vietose. Tokios vietos turėjo būti prie to meto kelių, kurių dykroje dar nebuvo daug. Todėl Garuozos dvaro vieta geriausiai parodo, kur buvo seniausias kelias, kirtęs Garuozos upelį. Vadinasi, labiausiai tikėtina mūšio vieta – ties pačiu Garuozos dvaru ar gretimais Strelniekais.

Barbariškai sugriautas dvaras

Deja, ekspedicijos metu Garuozos dvaro apžiūra buvo liūdniausias ir labiausiai šokiruojantis vaizdas, kurį teko pamatyti. Ir tai ne dėl to, kad iškiltų sunkumų čia lokalizuojant tikėtiną mūšio vietą, o dėl neįtikėtinai įžūlaus vandalizmo akto, su kuriuo čia teko susidurti.

Dvaro pastatas prie upelio | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Dvaro pastatas prie upelio | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Vos įvažiavus į Garuozą į akis krito du apleisti dvaro ūkiniai pastatai, kurie rodė, kad gražiai sutvarkyto dvaro čia, žinoma, nepamatysime. Tačiau pasukę dvaro rūmų ir parko link, vietoj XVIII a. pabaigoje statyto pagrindinio dvaro rūmų pastato pamatėme tik griuvenų krūvą. Šalia griuvenų gulėjo padėklai su sukrautomis ir išvežimui paruoštomis dar tinkamomis naudoti dvaro mūrų plytomis. Greta griuvenų krūvos matėsi šviežios jas stumdžiusio ekskavatoriaus ratų provėžos (dvare lankėmės sekmadienį, tad, matyt, kažkas čia darbavosi dar tos pačios savaitės darbo dienomis). Kokie vandalai galėjo taip pasielgti su seniausiu šio krašto dvaru? Ar apie tai žino Latvijos paminklosaugos institucijos? Tokie klausimai kilo žiūrint į šį liūdną vaizdą.

Nugriautų Garuozos dvaro rūmų (XVIII a.) plytos paruoštos išvežimui | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Nugriautų Garuozos dvaro rūmų (XVIII a.) plytos paruoštos išvežimui | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Grįžę ėmėme ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus internete. Tai, kas paaiškėjo, ne mažiau šokiravo, nei savo akimis matytas vaizdas. Pasirodo, dvaras buvo nugriautas šių metų balandžio 21 d. surengtos „didžiosios talkos“ metu. Šia „vandalizmo talką“, pritariant Mežuotnės pagasto valdžiai, ir nepritariamai burbant tik vienam kitam marginalizuotam visuomenininkui, organizavo kunigas Andrejus Medinis (Andrejs Mediņš), kuriam prireikė nemokamų senų plytų statant jo valdomo Bruknos dvaro ūkinį pastatą. Šiame XIX a. viduryje statytame dvare „dvasiškasis tėvelis“ suka savo bizniuką – nuomoja kambarius (po 15 eurų žmogui), vietas palapinių statymui (3 eurai žmogui) ir banketų salę… Į talką griaunant Garuozos dvarą jis kvietė viešai, atvirai ir netgi su tam tikru patosu: „Sutelktomis jėgomis akmuo po akmens, plyta po plytos nugriausim medžiais apaugusias senas sienas, kurios Bauskės krašto Davinių valsčiaus Bruknos dvare taps istoriniu ūkinių pastatų kompleksu“ („Kopīgiem spēkiem akmeni pa akmenim, ķieģeli pa ķieģelim nojauksim kokos ieaugušās vecās sienas, kas Bauskas novada Dāviņu pagasta Bruknas muižā pārtaps par vēsturisko saimniecības ēku kompleksu“).

Ekspedicijos dalyvius šokiravo sugriautų Garuozos dvaro rūmų vaizdas| Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Ekspedicijos dalyvius šokiravo sugriautų Garuozos dvaro rūmų vaizdas| Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Ką gi tuo metu darė Latvijos paminklosaugininkai? Ogi paslaugiai išbraukė Garuozos dvarą iš valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašo! Kilus šiokiam tokiam šurmuliui, atsakingi pareigūnai nusiplovė rankas, pareikšdami, kad, nepaisant saugomo objekto statuso panaikinimo, jie esą nemano, kad dvaro pastatas turėtų būti nugriautas… Žinoma, barbaras „dvasiškasis tėvelis“ A. Medinis nelabai paisė tokių „autoritetingų“ patarimų ir palinkėjimų, o paskubėjo į jo nagus patekusį istorijos paminklą kuo greičiau nusigriauti. Jis net paankstino viena diena savo numatytą didžiosios „vandalizmo talkos“ datą, kad tik kas nors nesutrukdytų „švento“ darbo. Viens du – ir iš dvaro liko tik griuvenų krūva, kurioje suverstas statybines medžiagas iki šiol doroja godus barbaras-„dvasininkas“, gerai sutariantis ir su paminklosaugininkais, ir su vietos valdžia…

Griuvenų krūva ties Vidučių sodyba | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Griuvenų krūva ties Vidučių sodyba | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Vieną griuvenų krūvos dalį pastebėjome suverstą net ties Vidučių sodyba. Griuvenos panašios į matytas Garuozos dvare, nors iki dvaro šioje vietoje – 2,2 km tiesia linija. Gal verslusis kunigas A. Medinis jomis atsilygina „didžiosios talkos“ dalyviams ar tiesiog atsikrato ta jų dalimi, iš kurios nebegalima išgauti pakankamai kokybiškų plytų?

Ernestas Vasiliauskas ta proga prisiminė kovą dėl Medvilionių dvaro (Joniškio rajone) išsaugojimo, kurioje pats aktyviai dalyvavo dvaro gynėjų pusėje. 2015 m. šį XIX a. dvarininkų Goesų statytą dvarą, dėl dvarininkų įsijungimo į lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį tapusį lietuvybės židiniu, Joniškio rajono savivaldybės taryba buvo sumaniusi nugriauti. Bet sujudusi visuomenė privertė atšaukti šiuos planus ir vietoj griovimo pradėti dvaro tvarkymo darbus. Kilus sujudimui, Lietuvos paveldosaugininkai 2016 m. vasario 9 d. Medvilionių dvaro sodybą paskelbė valstybės saugomu paveldo objektu. Taigi, kultūros paveldo apsauga mūsų šalyje gal ir nėra labai veikli ir efektyvi, bet kritinėje situacijoje visgi nevyksta tokie barbariški procesai, kaip Latvijoje.

Pati galimybė atsirasti tokioms iniciatyvoms griauti kultūros paveldo objektus, žinoma, įspėja apie abiejose valstybėse galinčias iškilti panašias problemas, tačiau reakcija į šias iniciatyvas Lietuvoje vis dar yra sveikesnė. Iniciatyva griauti valstybės nesaugomą Medvilionių dvarą lėmė jo įrašymą į saugomų paveldo objektų sąrašą ir tvarkymo darbų pradžią. Latvijoje gi nueita toliau: iniciatyva griauti saugomų paveldo objektų sąraše esantį objektą lėmė paslaugų jo išbraukimą iš šio sąrašo pačių „paveldosaugininkų“ rankomis ir greitą nugriovimą netgi su kažkokios geradarystės patosu sušauktos „didžiosios talkos“ metu.

Garuozos dvaro griuvenų krūva | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Garuozos dvaro griuvenų krūva | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Kitas palyginimas, atėjęs į galvą, žvelgiant į Garuozos dvaro griuvenų krūvą, buvo situacija Rusijos valdomoje Kaliningrado srityje (Karaliaučiaus krašte). Tai – jau tiksliau. Štai kur griaunamų dvarų ir pardavimui ardomų plytų vaizdai jau seniai nieko nebestebina. Tiesiog – įprastas vaizdas… Betgi, kaip žinia, dabartiniai Kaliningrado srities gyventojai neturi jokių šaknų šioje žemėje ir daugumos jų jokie sentimentai nesieja su krašto istorija. Nejaugi ir latviai tampa tokia pačia svetima savo žemei ir savo istorijai tauta? Ar panašus istorinės atminties maras, apie kurio pirmuosius požymius įspėja minėtas 2015 m. Joniškio savivaldybės sprendimas, negrasina persimesti ir į Lietuvą?

Garuozės upelis Garuozos dvaro parke | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Garuozės upelis Garuozos dvaro parke | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Šiame kontekste liūdnas mintis kelia ir tai, kad šitaip nuniokotoje Garuozoje radome tai, ko ir ieškojome – tikėtiną Garuozos mūšio vietą. Juk dvaras, kaip minėta, ženklina čia upelį kirtusį seniausią kelią. Bet tas ženklas trinamas tiesiog mūsų akyse…

Latviai turi ne tiek jau daug mūšių, kuriais galėtų didžiuotis, kaip savo kovos prieš kryžiuočius simboliais. Jie mielai prisimena ir lietuvių laimėtus Saulės (1236 m.) bei Durbės (1260 m.) mūšius, kuriuose prie pergalės prisidėjo ir jų protėviai žiemgaliai bei kuršiai. 1287 m. laimėtas Garuozos mūšis buvo žymiausia pačių žiemgalių pergalė. Ji svarbi ir mums, nes žiemgaliai ir lietuviai tuo metu buvo sąjungininkai.

Dar 1279 m. žiemgalių vadas Nameisis buvo pripažinęs save Lietuvos valdovo Traidenio vasalu. Lietuviai talkino žiemgaliams ir po Garuozos mūšio vykusiose kovose. Tačiau Garuozos mūšis vis dėlto yra vienų žiemgalių pergalė. Ir kaipo toks jis galėtų tapti simboliniu mūšiu Latvijos istorijoje.

Dar nenugriautas Garuozos dvaro pastatas | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Dar nenugriautas Garuozos dvaro pastatas | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Bet… Kur gi reikėtų rengti jo minėjimus, jei neminėsime tų, kurie rengiami Joniškyje ir galėtų būti rengiami bet kurioje tiesiogiai su mūšiu nesusijusioje vietoje? Ūksmingas Garuozos dvaro parkas su per jį tekančiu Garuozės upeliu būtų išties tinkama, jauki ir simboliška vieta tokiems minėjimams… Bet… šalia riogsanti barbariškai sugriauto dvaro griuvenų krūva kuria visai kitą simboliką ir dvasią. Be dvaro Garuoza – eilinė sovietinės architektūros gyvenvietė, kurios pagrindinis akcentas – grubus internato pastatas (dalis dvaro pastatų, beje, buvo nugriauta dar sovietmečiu jį statant).

Kol kas dar tebestovi du apgriuvę dvaro ūkiniai pastatai, kuriuos galima būtų išgelbėti, tačiau pagrindinius dvaro rūmus nugriovę vandalai neslepia planų išsiardyti plytoms ir juos. Tad latviams yra apie ką pamąstyti, nors laiko apmąstymams lieka nedaug. Galbūt ir mums vertėtų pagalvoti, kaip paskatinti Latvijos valstybę atkurti savo paveldosaugos sistemą, iš kurios, kaip rodo aprašyti įvykiai, yra likęs tik pavadinimas… Juk, esant tokiai padėčiai, grėsmė iškyla daugybei istorijos ir kultūros paminklų. Dalis jų yra svarbūs ir Lietuvos istorijai, kuri visada buvo glaudžiai susijusi su latvių istorija.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Naujienos, Nuomonių ratas, Užsienyje, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *