Paprastoji baltagalvė (Leucanthemum vulgare). Baltagalvė? Mes vis tiek eilėraščius ir dainas nuo seno, kaip kūrėme, taip ir kursime apie ramunę: https://www.pakartot.lt/album/o-ramunele-pasakyk/o-ramunele-pasakyk-valsas. „O ramunėle, pasakyk, kas mane myli, atsakyk“, – ramunė nuo senovės yra burtažolė. Moteris, gimusi 1908 metais, kažkada paaiškino, kaip burdavosi jos jaunystėje (užrašyta Žagarės apyl.): „Skink po vieną baltą lapelį (juos botanikai vadina „liežuviškais baltagalvės graižo žiedais“ – A. S.), sakydamas: myli – nemyli – prie širdies glaudžia – spjauna – bučiuoja – po velnių
siunčia. Atsakys paskutinis lapelis, ką apie tave galvoja“. Baltagalvės graižai turi apie 20 tokių lapelių.
Kalninis dobilas (Trifolium montanum). Mano vaikystėje moterys rinkdavo nuo galvos skausmo. Dar juodgalviukų, čiobrelių, bet nuo kalninio dobilo baltų galvelių ir mūsų galvose šviesiau ir lengviau. Juk ir auga tik šviesiose aukštose vietose, ant kalnelių. Kol nebuvo paplitusios pirktinės arbatos, kaimiečiai kas vasarą prisirinkdavo; užsiplikydavo ir šiaip atsigerti, po valgio, kaip ir mėtų iš panamės arba perluočių, raudonėlių.
Paprastasis ežeinis (Echium vulgare). Ne toks, kaip ežys, bet vis vien šiurkštus augaliukas. Įspūdingai atrodo jų mėlynuojantys krūmeliai – tokiais kai kas pasipuošia sodybas, bet šis baltas; ežeinio albinosai nereti.
Paprastoji gervuogė (Rubus caesius). Šiaip jau auga šlapiuose ar bent drėgnuose miškuose, paupiuos, alksnynų pakrūmėse, lapuočių kirtimuose, o ši – Karoliniškių draustinio sausame pušyne žydi. Sausa čia, šalia, tarp pušų spyglių, nenori augti kitos žolės. Labiau mėgstame laukinių aviečių uogas nei varnuogių (varnuogė – gervuogės sinonimas, taip dažnai vadina šiauriniuose Lietuvos rajonuose, kur gervuogės dažnesnės ir renkamos net uogienėms), nes jos rūgščios. Dygliuotas augalas, skinant uogas, drėksteli į ranką, basomis tarp gervuogių nepavaikštinėsi, apdraskys ir blauzdas.
Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium). Augalas senovės autorių pavadintas Trojos karo didvyrio Achilo vardu, nes sakyta, kad jis pirmasis pažino šio augalo pagalbą sužeistiems kariams. Sutrintų lapelių masė uždedama ant kraujuojančios žaizdos; taip pat stabdo kraujavimą iš nosies (yra sinonimas sravanosė). Arbata geriama nuo hemorojaus bei kitų ligų. Būna ir purpuriniais, rausvais žiedais.
Lubinas (Lupinus). Nekultūrinių (sulaukėjusių) lubinų kolonijas kur nors pamiškėse dažniausiai matome mėlynuojant, o baltažiedis lubinas retesnis. Šiaip jau lubinai auginami kaip vertingas pašarinis augalas ir kaip žalioji trąša. Sulaukėjusiųjų kolonijos, manoma, išstumia kitas augalijos rūšis. Bet jais minta laukiniai žvėreliai, kartu tai – medingas augalas; miškininkai sėja kaip užtvarą gaisrų plitimui.
Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra), 7 nuotr. Žiedai vaistingi, jų arbata geriama, esant aukštai temperatūrai, skatina prakaitavimą. Tačiau ne visiems patinka šios arbatos kvapas, tokiu atveju geriau užsiplikykite vingiorykštės žiedų. Tas kvapas turbūt ir pelėms nemalonus: jei pelės lankosi ten, kur jų nepageidaujate, atbaidys žalios šeivamedžio šakelės su lapais, – jų reikia pribarstyti ant pelių takų ir prismaigstyti prie jų urvelių. Uogomis minta paukščiai.
Karčioji šiušelė (Erigeron acer). Dažna, auga porečiais sąžalynais palaukėse, pakelėse, sausose tarpumiškių pievose, dirvonuojančiuose laukuose. Nepažįstantys palaiko ramunėmis. Šalia dažnai būna šiušelių ir su rausvais, violetiniais, blyškiai melsvais žiedeliais.
Dirvinis vijoklis (Convulvulus arvensis). Gražiais žiedeliais (kai kur vadinamas rožele, vargo rožele), iš kurių (atsivėrę ar jau „užsimerkę“) galima spręsti apie paros valandą, bet daržininkų labai nemėgstama piktžolė, nes sunkiai išnaikinama, kaip ir varputis. Labai nereiklus, atsparus, gali augti ir žvyringoje vietoje.
