Partizanų archyvo vietoje – indas su paslaptimi

Valstybės dieną būrelis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įamžintojų ir jų talkininkų Ustronės vienkiemyje Čiobiškio prieigose ieškojo archyvo, kurį pirmaisiais partizaninio karo metais paslėpė partizanų rėmėjai. Istorinės Bagdonavičių sodybos, dabar priklausančios Petrui Škiudui kieme, beveik metro gylyje, metalo ieškiklio pagalba aptiktas senovinis virimo puodas, užvožtas metaliniu dubeniu. Iš puodo kyšojo nemažos metalinės dėžutės kampas, tačiau šią ir daugelį kitų mįslių įmins nebe archeologai, o Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratoriai.

Apie archyvą sužinota bendraujant su seniausiais gyventojais

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Rugilė Grendaitė jau ne pirmus metus tyrinėja Didžiosios Kovos apygardos partizanų istoriją, lanko ir kalbina seniausius krašto gyventojais. Apie iki šiol nežinomą partizanų archyvą R. Grendaitei papasakojo į devintą dešimtį įkopusi Adelė Bagdonavičiūtė, kilusi iš Ustronės. Anot A. Bagdonavičiūtės, nuo 1944 m. vasaros pabaigos apie Čiobiškį veikė daugelis partizanų, o 1945 m. pradžioje vaikų namais paversto dvaro kumetyno palėpėje būta vadovybės būstinės. Kovo 27-ąją ji buvusi išduota ir užpulta. Kurį laiką partizanai dar gyveno bunkeriuose prie Ustronės ir Janionių, Musės pakrantėse. Matyt, tuo laikotarpiu prie savo gyvenamojo namo dokumentus ir užkasė partizanų rėmėjai Bagdonavičiai. Kartą po okupantų siautėjimo ir sodyboje surengtos kratos archyvą jie vienai ar kelioms naktims iškasė, džiovino, vėl rūpestingai slėpė. Deja, tiksli antrosios slaptavietės padėtis A. Bagdonavičiūtei liko nežinoma; per 70 metų ženkliai pasikeitė ir sodybos aplinka.

Ieškant archyvo suvienytos tyrinėtojų pajėgos

Į partizanų archyvo paieškas pakvietė prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, joms vadovavo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Gediminas Petrauskas. Gyvą palaikymą išreiškė dabartinis sodybos šeimininkas P. Škiudas, tyrinėtojų karta, auganti Balandiškio akademinio jaunimo stovykloje „Laisvės kovų atmintis“, o taip pat patyrę senovės ieškotojai. Beje, pastarųjų tarpe buvo Gintautas Miškinis – daugelio sėkmingų Atgimimo metais surengtų partizanų archyvų paieškų ekspedicijų dalyvis.

Jau pirmą paieškų valandą Ustronėje buvo aptikta metalinė vokiečių kariuomenės minos dėžė, kitados kastuvėliu prakirstu šonu. Jos viduje rasta seno laikraščio skiautelė, moteriško drabužio dalis ir nedidelis įdėklas su mašinėle spausdinto dokumento liekanomis.

Vėliau tęsiant paieškas kieme, prie ūkinio (buvusios daržinės) pastato, smėlyje kastuvas atsirėmė į prakiurusį apvožto metalinio indo dugną. Netrukus tapo aišku, kad jis dengia kitados giliai paslėptą metalinį senovės virimo puodą pūstais šonais su istorine paslaptimi.

Koks tolimesnis radinių likimas?

Daug dešimtmečių po žeme buvusių radinių būklė yra bloga. Tyrimai toliau tęsis Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centre. Čia, tikimasi, bus atskleista ir puodo paslaptis. Galbūt tai šeimos brangenybės, daiktai ar raštai, kuriuos dramatiškų XX a. vidurio Lietuvos istorijos įvykių sūkuryje reikėjo slėpti. Galbūt tai, vis dėlto, rūpestingai paslėptas Lietuvos partizanų dokumentų pluoštas.