Z. Tamakauskas. Birželio sukilimo vilties žiburėliai (19)

Zigmas Tamakauskas | Asmeninė nuotr.

Zigmas Tamakauskas | Asmeninė nuotr.

Birželio mėnuo, kaip ir kiekvienais metais,  žymi  mūsų tautą palietusius  svarbius įvykius – lietuviškos spaudos draudimo pradžią, 1926 metais pradėtas transliuoti Lietuvos radijo laidas,  sovietų okupaciją, okupanto vykdytą mūsų žmonių genocidą, tremtį, 1949 metais VLIK-o iniciatyva priimtą Lietuvių chartą, Lietuvos Sąjūdžio gimimą, jo organizuotą Gedimino aikštėje pirmąjį daugiatūkstantinį mitingą.  Šis birželis turės dar vieną istorinį įvykį – Vilniuje bus paskelbtas palaimintuoju mūsų tautos dvasingumo puoselėtojas ir gynėjas, perėjęs visus sovietinių lagerių baisumus – arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Žingsnis po žingsnio artinamės prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo. Tačiau šiuos žingsnius kai kas savo darbais ar kalbomis stengiasi apkartinti. Pasigirsta save susireikšminusių tituluotų  balsų, tamsinančių dr. J. Basanavičiaus asmenybę, jo veiklą,  tautinės valstybės kūrimo procesą. Kai kam  – ir tautinės atgaivos Dainų šventės jau kokčios, sistemingai stabdoma visuomenės norimo patriotinės istorinės krypties  paminklo  statyba Lukiškių aikštėje, brukant kažkokią surūdijusio vamzdžio pavidalo abstrakciją, Seime rengiama tikra lietuvių kalbos išdavystė, proteguojant pirmame paso puslapyje nelietuvišką vardų ir pavardžių rašymą. Kai kurie balsai stengiasi apjuodinti ir   mūsų tautos  pasipriešinimo veiksnį –- Birželio  22 – 28 d. sukilimą.  Apie šį sukilimą kiek plačiau ir pakalbėsime.

Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado  nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“…  Su didėjančiu kolonistų atvykimu – didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai.  Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėjo „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose. 1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos, kurios ir turėjusiems dar kažkokią iliuziją, parodė tikrąjį okupanto veidą, jo tikslus. Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Budavonės miške, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus,  Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik  karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas tomis dienomis rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. 1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų  susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė Antanas Maceina. O tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi  įvairius mūsų tautos sluoksnius –  jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę.  Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: „Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas“. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Išdraskius Vilniaus štabą, sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis  Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą.  Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P.Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu).   Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą  Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-čiosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. 

Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą.  Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės Varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną. Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg  įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų  patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį.

Minėta Leono Prapuolenio kalba per radiją – buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Puolant sukilėlius iš užnugario –Vytauto Didžiojo tiltą sovietai susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…  Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas.

Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų.         Birželio 24 dieną sukilėlių  rankose buvo jau visas Kaunas. Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį. Lietuva turėjo savo vyriausybę, buvo rengiamasi tos Laikinosios vyriausybės pirmajam posėdžiui.

 Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

Kaip pasakojama, šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie  subombardavę  pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose Jonas Venckevičius: „važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…“

Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai  pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau  nutylėdami  patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

Sukilimas  pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių.  Birželio 26 dieną  vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo laikinai ėjęs ministro pirmininko pareigas  švietimo ministras profesorius  Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: „Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…“

To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su  sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją.

Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš penkerius metus net buvo paviešintas  kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos  laisvės.

Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurofų, slavinų ar vizantalių piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą. Šiandien į zurufų dūdą,  vienokiu ar kitokiu būdu juodindami Lietuvą pučia tos pačios Lietuvos žmonių išpenėti europarlamentarai  Valdemaras Tomaševskis, Viktoras Uspaskichas bei kiti  į juos panašūs. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurufiškų  svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių.   Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose.  Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą.  Šia tema prieš kurį laiką įdomių minčių spaudoje yra pateikusi  Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.  

Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir  provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą.

Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė  Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas  Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl  okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido.  Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis.  Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. (Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla). Žurnalistas Bronys  Raila rašė: „Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus“. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“. Tą patį  mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios  Laikinosios Vyriausybės  pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

Apie 1941 m. birželio 22 – 28 d.  sukilimą būtų galima dar daug kalbėti, apie jį nemažai ir parašyta. Apie minimą sukilimą  rašė ir kalbėjo tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos buvęs atsakingasis sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius,  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“

Birželio sukilimą galėtume gal  lyginti su 1956 metais vykusia antisovietine Vengrijos revoliucija. Tačiau tokio lyginimo metu turėtume pirmumą atiduoti Lietuvos 1941 metų birželio sukilimui – čia lietuvių tauta didžiųjų pasaulio valstybių grumtynėse, pirmoji išdrįso ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui. Ne veltui profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė : tai buvo „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“.  Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą,  davusį impulsą  tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei  kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį –  Sovietų Sąjungą.

Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios  „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas  Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete įrengtas sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis  paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Prisimintina ir tai, kad K. Škirpos vadovaujami savanoriai  1919 metų sausio 1 d. Vilniaus Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškėlė  mūsų Trispalvę vėliavą. Kauno senosiose kapinėse jau brėkštant Lietuvos atgimimui Jaunalietuviai sukilėlių atminimui pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991  metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs  buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva  Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.

 Vilniuje Lukiškių aikštės pakraštyje prie simbolinio 1863 metų sukilėlių antkapinio paminklo stovi naikintas, bet nesunaikintas lietuvišku ornamentu papuoštas Kryžius, skirtas 1941 metų Birželio sukilimui atminti. Taip pat paminėtinas Obeliuose (Rokiškio raj.) tokią pačią idėjinę  paskirtį turintis  sovietinės valdžios sunaikintas ir prieš trejus metus   atstatytas didingas paminklas.  Birželio sukilimą žymi įvairiose  Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

Artėja birželio 23-ji. Įvairiose Lietuvos vietose turėtų vykti daugiausiai nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų inicijuoti 1941 metų  sukilimo jubiliejiniai minėjimai. Tačiau pati Lietuvos Vyriausybė lyg nerodo noro  minėti šį jubiliejų.    Prisimename  įvairių organizacijų daugkartinį  Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų įstatymiškai įteisintas Lietuvos laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“. Deja, teigiamo  atsakymo nesulaukta.  

Niekada neturėtume pamiršti svarbiausių mūsų tautos istorijos įvykių ir  tų, kurie savo gyvybę paaukojo gyvajai Lietuvai.  Turėtume lankantis Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje pagarbiai stabtelti jos šventoriuje prie Laikinosios Vyriausybės vadovo, profesoriaus, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, rašytojo, publicisto, literatūros istoriko, aktyvaus kovotojo dėl Lietuvos laisvės dr. Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio kapo.  Jis čia prieš penkerius metus perlaidotas iš Putnamo vienuolyno kapinių. Turėtume čia  pamąstyti ir apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą  prisiminti jos Laisvės kelią,  nušviestą  pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto  žiburėliais.

Istorijos ratas sukasi. Visi mes esame tame svaiginančiame rate. Tačiau privalome jame išlaikyti savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį, kad Lietuvai, anot poeto  Bernardo Brazdžionio, supiltume tvirtą pylimą iš savo protų, iš gyvų širdžių.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. Algimantas:

    Istoriko profesionalo išsami studija.
    Autoriaus straipsnį verta įtraukti į mokymo programas.

  2. Šis gerbiamo Zigmo Tamakausko išsamus straipsnis tai atgaiva Lietuvai bei lietuviams ir įspėjimas jos dabartiniams priešams!!!

  3. Živilė:

    Labai ačiū už šitą rašinį! Kaip Sukilimas – vienas garbingiausių mūsų istorijos puslapių, taip mūsų dabartinis santykis su juo, derinamas su žydais, rusais, lenkais, etc. – vienas pačių gėdingiausių dalykų… Net Ambrazevičiaus kapas prie Prisikėlimo bažnyčios labai retai susilaukia kokio pagarbos ženklo iš atsitiktinio praeivio

  4. kaunietė:

    Ačių už straipsnį. Jis labai svarbus ir reikalingas dabarties Lietuvai. Susirikime visi , rytoj 9,30 val. prie Prisikėlimo bažnyčios, Kaune ir prisiminkime mūsų didvyrišką sukilimą.

  5. Bartas:

    Tik “Kauo Dienoje” radau žinutę apie Tautos sukilimą prieš raudonus “fašistus” paminėjimą .
    Svarbiausia. Rinka, “investicijos”, “breksit”….

  6. arvydas damijonaitis:

    Didžiojo Birželio 23 sukilimo šmeižimas – niekingas okupacijos reliktas.Kvislingai.
    Dėl klastingai “sukombinuotų” antilietuviškų parašų.
    http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/apatackas_kvislingai_isidemekite_ju_pavardes/
    A.PATACKAS. KVISLINGAI. ĮSIDĖMĖKITE JŲ PAVARDES.
    2012 birželio mėn. Algirdas PATACKAS, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras:
    Neseniai buvo paviešintas „Atviras laiškas dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriuo smerkiama Lietuvos valdžia, kažkiek prisidėjusi prie perlaidojimo, ir moralizuojama šia tema: „Ši ceremonija ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“. Su laiško turiniu susipažinsite tolesnėje publikacijoje, tačiau ne ji yra vertingiausia, nes ten nieko naujo nepasakyta. Vertingiausias yra sąrašas tų, kurie pasirašė. ĮSIDĖMĖKIME ŠIAS PAVARDES – šie žmonės gyvena tarp mūsų, beveik visi jie tituluoti, jie moko mūsų vaikus, jie yra kvislingai*. Kvislingai ta prasme, kad dėl bestuburiškumo, fariziejiškumo, konjunktūros ar nesusigaudymo pasirašė visiems laikams „aš esu prieš savo tautą“. Jie paniekino tuos 6000 vyrų, iš kurių daugiau nei 2000 žuvo, jų auką, kurios vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino Antaną Morkūną, studentą, vieną pirmųjų žuvusį, jie paniekino Juozą Savulionį, kuris išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo, jie paniekino drąsųjį leitenantą Joną Dženkaitį, kuris vienas su keletu bendražygių neleido sovietų divizijoms pereiti tiltą ir kuris mirė nuo žaizdų, jie paniekino mano mokyklos laikų draugo Algimanto Žižiūno tėvą, žuvusį ir palikusį jį našlaičiu, kurio kapą tik slapta galėjo lankyti. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape. Jie visi juk galėjo ramiai laukti, kol ateis vokiečiai, nesikišdami į dviejų drakonų ardynes. Bet jie, menkai ginkluoti, stojo į mūšį dėl tautos garbės, dėl efemeriškos nepriklausomybės, kuri greit buvo užsmaugta. Prie jų kapų – o jų buvo 87 – Juozas Brazaitis ištarė pranašiškus žodžius: „Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“. Jie, tie iš sąrašo, padarė dar daugiau – jie juos išdavė. Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Galbūt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes. Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga. *kvislingas – pagal Norvegijos fašistų veikėjo V.Kvislingo (Quisling), padėjusio vokiečiams okupuoti Norvegiją, pavardę; išdavikas, priešų bendrininkas.
    1.prof. dr. Egidijus Aleksandravičius,2.doc. dr. Milda Ališauskienė,3.prof. dr. Auksė Balčytienė,4.dr. Eglė Bendikaitė,5.prof. dr. Andrius Bielskis,6.prof. dr. Alfredas Bumblauskas,7.prof. dr. Leonidas Donskis,8.mokyt. Dainora Eigminienė,9.dr. Linas Eriksonas,10.dr. Margarita Jankauskaitė,11.doc. dr. Jurga Jonutytė,12.Ervinas Koršunovas,13.dr. Marija Krupoves,14.Faina Kuklianskaja,15.prof. dr. Antanas Kulakauskas,16.prof. dr. Šarūnas Liekis,17.prof. dr. Raimundas Lopata,18.prof. dr. Gintautas Mažeikis,19.Henrikas Mickevičius,20.Rimas Mikalauskas,21.prof. dr.A lvydas Nikžentaitis,22.Svetlana Novopolskaja,23.Rūta Puišytė,24.doc. dr. Andžėjus Pukšto,25.doc. dr. Eligijus Raila,26.Birutė Sabatauskaitė,27.dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič,28.Dalia Sruogaitė,29.dr. Darius Staliūnas,30.doc. dr. Gintaras Stauskis,31.prof. dr. Saulius Sužiedėlis,32.Tomas Šernas,33.Violeta Rakauskaitė-Štromas,34.dr. Mindaugas Tamošaitis,35.mokyt.Vytautas Toleikis,36.dr. Darius Udrys,37.dr. Nida Vasiliauskaitė,38.prof. dr. Irena Veisaitė,39.dr. Linas Venclauskas,40.prof. dr. Tomas Venclova,41.Linas Vildžiūnas.
    DOKUMENTAS, PANEIGIANTIS POSOVIETINIŲ “KVISLINGŲ” ŠMEIŽTĄ:
    Cituoju Vidmanto Valiušaičio knygoje „Kalbėkime patys, girdėkime kitus“ ,2013,Vilnius, 243-244 pusl., ištrauką ir pateikto dokumento tekstą.“JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas JOSHUA EILBERGAS 1975 metų sausio 13 dieną pranešė: „Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad Juozas Brazaitis ir Jonas Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacinės veiklos įrodymų“. Citatos pabaiga.
    Manau privalom būti šimteriopai agresyvesni šventų istorinės atminties įvykių kontekste. Čia “susilaikymas” nėra dorybė. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.

  7. Tvankstas:

    Puikus gerb. Z. Tamakausko straipsnis yra vertas įtraukti į Lietuvos istorijos vadovėlius, mokyti mūsų jaunimą suprasti sudėtingą padėtį Lietuvoje 1941 m. birželio 22-23 d., LAF ir Laikinosios Vyriausybės idealizmą siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę, idealizmą ‘vardan tos Lietuvos’.
    Pagirtinas gerb. Arvydo Damijonaičio priedas straipsniui, įvardijant šiandienos kvislingus, niekinančius mūsų tautos idealistus 1941 m. birželio mėn. karo sūkuriuose, aiškiai siekiančius sumenkinti ir suniekinti pasiaukotojus už Lietuvos nepriklausomybės siekį.

    • Kemblys:

      Tas norvegų išdavikas Kvislingas nenusipelnė, kad jo vardas taptų lietuvišku žodžiu! 1941 metų birželio 23 dienos sukilėliai nesuprastų tokio žodžio.
      Kas jūs tokie, kad, pasilypėję ant žuvusių lietuvių didvyrių kaulų, spjaudytumėte svetimžodžius į lietuvių kalbą? Lietuvių kalbos išdavikai?

  8. Tvankstas:

    Vidkunas Kvislingas (Vidkun Quisling) dar 1939 m. susitiko Berlyne su ideologu A.Rozenbergu (Rosenberg), ruošė pagal gautas instrukcijas pučą Norvegijoje, 1940.04.09 kreipėsi į norvegų tautą, ragindamas visokeriopai dėkoti Vokietijai.
    1942.02.01 tapo Norvegijos premjeru iki 1945.05.09, nužudytas 1945.10.24.
    1942 m. vasarą Lietuvos kolonizuoti atvyko daugiau kaip 200 norvegų ūkininkų šeimų. Daugybė norvegų tarnavo povandeniniame laivyne (bazė Tionsberge), kariuomenėje (Wehrmacht) ir SS.
    Poetas, Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas giedojo giesmes A.Hitleriui ir niekada to nesigailėjo. Kalbantis su senais norvegais, be to gerai moka vokiečių kalbą, jie visada labai gerai atsiliepia apie okupacijos metus, tiesiog vadina tuos laikus auksiniais, nors nemažai norvegų padėjo galvas už nacional-socialistinį III Reichą.
    V.Kvislingo abi žmonos buvo rusės – Aleksandra Voronina ir Marija Pasečnikova.
    Galėčiau tikrai nemažai parašyti apie V.Kvislingą, jo laikmetį Norvegijoje ir norvegų šviesius atsiminimus iš tų dienų, gautus iš pasakotojų kalbantis norvegiškai – mieli senukai tiesiog kalbos kriokliais užpildavo atidų klausytoją, dar ir taikliai paklausdavusį be jokios pagiežos.
    Jeg snekker paa norsk ganske bra en kan forsette ons samtal i utlendske sprakket foer ons baade. Aš kalbu norvegiškai pakankamai gerai ir galiu tęsti mūsų pokalbį svetima kalba mums abiems.
    V.Kvislingą būtų galima palyginti su J.Paleckiu, kuris girtuokliavo SSSR ambasadoje Kaune, kol sulaukė raudonųjų tankų, kaip ir LKP narius ( A.Sniečkus ir Ko.), su gėlėmis sutikusius raudonžvaigždžius 1940.06.14.
    1941 m. birželio sukilėliai tikrai žinojo V. Kvislingą, bet nei a.a. A.Patackas, nei gerb. Arvydas Damijonaitis, nei aš Tvankstas tikrai nelyginame sukilėlių su V.Kvislingu, bet prilyginame 40 asmenų sąrašą, asmenis, kurie smerkia ‘vardan tos Lietuvos’ pasiaukojusius žmones, juos niekina, išduoda Lietuvos valstybės ir tautos tikslus – būti nepriklausomais.
    Gerb. Kembly, pirma reikia perskaityti, bet ne ligotai užsipulti pamačius vien tik nepatinkantį asmenį pagal susidariusį išankstinį nusistatymą.
    Tvardytis reikia, tada gal pavyks perskaityti lietuviškai parašytas mintis.

    • Kemblys:

      ‘Tvankstai’, tu tyčia nori sukelti beprasmį ginčą apie kažkokį norvegų išdaviką? Straipsnis apie 1941 metų birželio 23 dienos sukilėlius, o ne apie išdavikus!

      • Tvankstas:

        Gerb. Kembly, patį apėmęs nevaldomas įtūžis prieš mane, ką aš berašyčiau, bepasakyčiau, ar bedaryčiau, man žinoma patirtis, kai žmogus, neturi ką pasakyti ir užvaldytas beprotybės siekia pažeminti, tai pamišimo požymis.
        Dar kartą prašau perskaityti gerb. Arvydo Damijonaičio komentarą pagal a.a. Algirdo Patacko straipsnį, pagal juos ir mano nuomonė.
        Kiek suprantu, tai Alke susirenka inteligentiški žmonės vertinti straipsnius ir pasidalinti savo žinojimu. Man patiko ir straipsnis, ir pasisakymas, paminint labai tinkamus dalykus ir parodant, kaip sukuriamas šmeižtas prieš birželio sukilėlius ir kas tokie jį kuria.
        Man suprantama iš ankstesnių paties komentarų, tai pasirodymai visada prasideda ir baigiasi priekabiavimu, kai teko Alkui netgi pašalinti komentarus po etnologo P. Kalniaus pasikalbėjimu su D. Rasteniene.
        Gerb. Kembly, gal Alke ir ne vieta juodinti kitus žmones, gal paties susikurtas įvaizdis yra Tiesos Ministro iš Tiesos Ministerijos (G.Orwell, ‘1984’), būtų galima tai pareikšti ir visiems būtų aišku, ką kalbėti ir rašyti, tematau maniakišką Tiesos žinojimą, palydimą isteriškais šauktukais, o pačiam nespėjant nei perskaityti kas rašoma, nei parašyti teisingą Nuomonę, tai ir klysta pasisakantieji.
        Alkas tikrai nėra ta vieta kur reikia išsineršti kylant stogui, gerb. Kembly.

        • Diedas:

          Tvanksai, Jūs labai protingai rašot.
          Pagarba.
          Bet mano manymu, Kembly užsipuolėt nepagrįstai.
          Pasaulis margas, ir reikia džiaugtis, kad yra ambicingų, turinčių tvirtas(nors ir mums ne visada palankias) pozicijas žmonių.
          Kemblys mūsų rašliavose mato daug klaidų ir skatina tobulėti.
          Ačiū jam.
          Nors kartais norėtūsi pasiūsti tolyn.
          Bet negalima už gerus darbus atsilyginti pykčiu.

    • Diedas:

      Gerbiamas Tvanksai. Jūs išprusęs žmogus ir tamstos komentarai įdomūs.Bet pastebėjimas, kad prie Hitlerio norvegams buvo geriau, truputį prašautas.
      Visame Pasaulyje anksčiau buvo geriau.
      Žmogus taip sutvertas, kad kur begyventų, atšiauriausioje šiaurėje, ar karščio alinamuose pietuose, turtingoje šalyje, ar skurstančiame užkampyje, rožiniai jaunystės prisiminimai užgožia viską.
      Pažinau keletą šalių iš arčiau ir visur sutikau daugybę vyresnio amžiaus žmonių kamuojamų nostalgijos.
      Verslas iš to daro didelius pinigus, o Lietuvoje jaunystės prisiminimai paversti paranojiška politika.
      Jokiu būdu nesmerktini, nostalgijos kamuojami žmogeliai, niekingų propagandistų pagaba, ilgisi ne savo jaunų dienų, o rusų, komunistų, ar ubagiškos, alkoholyje paskandintos socialistinės santvarkos.
      Norvegija niekada negyveno taip turtingai kaip dabar. Senelių stenėjimas, kad jaunystės laikais jiems buvo geriau, tik normali žmogiška emocija.

  9. Alantas:

    Viskas glaustai ir puikiai pateikta, ačiū Autoriui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *