Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų senųjų vietos gyventojų pavardės (5)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Skelbiama iš: Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai, III, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2003, p. 94–101.

Šie rajonai po karo buvo gerokai atmiešti naujai atsikėlusiais gyventojais. Tų atsikėlėlių pavardės čia nebus liečiamos. Kalbėsime tik apie senųjų gyventojų pavardes.

Pirmiausia konstatuotina, kad jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių pavardžių, tik labiau aplenkintos ir apskritai suslavintos. Jų struktūra ta pati kaip ir kitur Lietuvoje. Pradžią davė tie patys trys pagrindiniai asmenvardžių sluoksniai: senieji dvikamieniai ikikrikščioniški lietuvių vardai ir jų trumpiniai, krikščioniškoji asmenvardinė nomenklatūra ir įvairūs pravardinės kilmės asmenų vardai. Todėl tirti pietryčių Lietuvos pavardžių istoriją atskirai nuo Lietuvos vardyno neįmanoma.

Lietuvoje pavardės susiformavo XV–XVIII a., anksčiau negu abiejose kitose Baltijos šalyse ar daugelyje Rusijos sričių. Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Jis Lietuvos rytuose niekuo nesiskyrė nuo vykusio kitur Lietuvoje. Kaip ir ten, asmenvardžiai anksti patyrė stirprią slavų kalbų įtaką. Pirmiausia ji ėjo iš rytinių slavų, t. y. dabartinių baltarusių, ukrainiečių ir rusų protėvių, kuriuos lietuviai tada vadino gudais. Vėliau – iš pietų, nuo lenkų. Toji įtaka aiški jau senuosiuose dokumentuose. Kadangi tie dokumentai rašyti ne lietuvių kalba, tai asmenevardžiai dažnai pateikiami su tų kalbų atitikmenimis, linksniuojami pagal tų kalbų sistemą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje ilgainiui įsigalėjo rytinių slavų kraštuose, įėjusiuose į LDK sudėtį, vartota rašomoji kalba, atmiešta vietinių slaviškų kalbų – iš pradžių vakarinės Polesės krašto apie Lucką (dabar Ukraina), vėliau baltarusių – ypatybėmis. Toji kanceliarija sąlygojo lietuvių asmenvardžių užrašymą: ryški svetima tartis (balsis a keičiamas o, dvibalsis au verčiamas ov, numetamos lietuvių galūnės su -s, pvz., Vytautas virto Витовтъ ir pan.), vietoj lietuvių tėvavardinių priesagų vartojamos slaviškos (Petraitis virto Петровичъ) ir t. t. Taip užrašyti Rytų Lietuvos asmenvardžiai skiriasi nuo kitų Lietuvoje tik tuo, kad juose ryškios vietos tarmės ypatybės, pvz., an tipo junginių siaurinimas (VidmantasVidmuntas) ir kt.

Lietuvoje į raštines įvedus lenkų kalbą (oficialiai nuo 1697 m.), apslavinti asmenvardžiai buvo užrašomi lenkiškomis raidėmis (pvz., Петровичъ – virto Petrowicz). Šiaip jau iš pradžių didesnių pakitimų nebuvo. Vėliau, XVIII amžiuje, tėvavardinės reikšmės netekusi priesaga -ovič (-evič) tapo nebemadinga ir ją vis dažniau imta keisti „kilnesnėmis“ priesagomis su -ski, kurios iš seno lenkų buvo vartojamos darantis asmenvardžius iš vietovardžių (WolaWolski). Tuo būdu Lietuvoje tėvavardinės kilmės pavardės keitėsi pagal schemą: PetraitisPetravičius (Petrowicz) – Petrauskas (Petrowski). Užtat jos negali būti traktuojamos kaip atneštinės iš kitur ar skolintinės. Juk jos iš niekur neimportuotos, o atsirado čia pat Lietuvoje dėl intesnyvios slavizacijos bei polonizacijos perdirbant lietuviškąsias. Tai irgi vienodai lietė visą Lietuvą, tik rytinėje Lietuvos dalyje slavizacijos (polonizacijos) procesas buvo intensyvesnis.

Po III jungtinės Respublikos (Žečpospolitos) padalijimo 1795 m. etninei Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, dokumentuose lietuviams imta taikyti trinarę žmonių įvardijimo sistemą: vardas, tėvavardis, pavardė. Lietuviški krikšto vardai buvo keičiami rusiškais, ir apskritai asmenvardžiai rusinami, pvz., rašoma Викентий Иосифович Пукель „Vincentas (Juozo sūnus) Pukelis“. Čia vėl padėtis Rytų Lietuvoje iš esmės nesiskyrė nuo kitų regionų.

Visus šiuos procesus išryškina daugybė dokumentų, tarp jų ir iš Vilniaus bei Šalčininkų rajonų. Geriausiai tie procesai matyti bažnyčiose darytuose krikšto ir santuokų registracijos įrašuose, o iš pasaulietinių dokumentų – dvarų inventoriuose. Juose suregistruota labai daug asmenų, jie apima įvairių socialinių sluoksnių gyventojus, pasižymi didele asmenvardžių įvairove.

Krikšto ir santuokų registracija Lietuvoje buvo įvesta greičiausiai nuo 1577 m. Seniausi išlikę (bent iš iki šiol žinomų) šios rūšies dokumentai Rytų Lietuvoje – tai Vilniaus parapinės Šv. Jono bažnyčios 1602–1615 m. santuokų ir 1611–1616 m. krikšto registracijos knygos. Jas teko ištirti ir aprašyti šio straipsnio autoriui [1]. Tada Vilniaus mieste ir apylinkėse vartoti asmenvardžiai dar tebebuvo perdėm lietuviški. Tačiau ir tada juose jau buvo ryškūs slavizacijos bei polonizacijos požymiai. Lietuviškiems asmenvardžiams raštininkai dažnai suteikdavo lenkišką fonetinį pavidalą. Būdingosios lietuvių kalbai fonetinės ypatybės, kurių neturėjo lenkų kalba, paprastai nežymimos (pvz., Kareiva, Žygaitis virto Korewa, Żygoc, plg. miestų vardus Koszedary, RosienieKaišiadorys, Raseiniai), galūnės su -s dažnai numetamos (pvz., Swił, Kiszkel, GilSvilas, Kiškelis, Gilys) ir pan. Pažymėtina, kad galūnių su -s įrašuose paprastai neturi tie asmenvardžiai, prie kurių nurodyta, jog žmogus priklauso pasaulietinei ar bažnytinei aukštuomenei, o dažniausiai galūnes išlaiko tie patys paprastus žmones žymintys asmenvardžiai (t. y. prie kurių nėra tokių pažymų), kurie ir šiaip jau mažiau sulenkinti. Antai skaitome: dominus Woyciech Bołądz, pan Simon Bołądz, Simon Bołądz lantwoyt, bet Marcin Bałądzis; xiądz Kiskel, bet Piotr Kiszkelis; pan Walenty Szykutowicz burmistr miasta wilenskiego, bet Mathias Szikucis (tarmiškai iš Šikutis); reverendus dominus Żagel officialis atque canonicus vilnensis, bet Jendzey Żagelis ir t. t. Bemaž visi senoviniai lietuvių dvikamieniai asmenvardžiai, būdingesni aukštesniam socialiniam sluoksniui (nepaisant, yra ar nėra prie jų atitinkama pažyma), neturi galūnių su -s, pvz., Buywid, dominus Buywił, Eysmont, Lubarth, Narbuth, Radziwił ir kt. Asmenvardžiai-pravardės, būdingesnės prastuomenei (atskirais atvejais tai ir nurodyta), atvirkščiai, labai dažnai rašomos su sveikomis galūnėmis ir nepalyginti mažiau sulenkintos, pvz.: Pipiras, Burbeklis, Grubis rzeznik (gyvulių skerdikas), Kupris, Plikis, Rayszis z Łukiszek (iš Lukiškių), Oželis, Bepircis baltusznik (kailiadirbys), slodownik (salyklininkas) Tribernis, Waysius poddany jezuicki z Łukiszek (jėzuitų pavaldinys iš Lukiškių) ir daugelis kitų. Kartais ir pravardinės kilmės asmenvardžiai neturi galūnių (prasti žmonės juk stengėsi pamėgdžioti kilminguosius, lenkų pavyzdžiu numetusius savo vardų galūnes), bet tais atvejais dažniausiai turimas variantas ir su išlaikyta galūne.

Aiškią reikšmę turintys lietuvių asmenvardžiai būdavo verčiami į lenkų kalbą. Antai Simonas Geležėlė įrašytas ir Żelaska; Jurgis Bepirštis sūnaus metrikuose pavirto į Bezpalczik; Steponas Žųsinėlis (tarmiškai iš Žąsinėlis) dukters metrikuose įrašytas Gąska. Dar plg. Piotr Kiszkelis-Zając (le. zając „kiškis“), Mikolaj Meszkutis-Miedzwiedz (le. dial. miedzwiedz „meška“), Pawel Swiestinis-Masłowsky (le. masło „sviestas“), Ambrosy Szermuxnis-Jerzembina (jarzębina „šermukšnis“), Piotr Wobol-Żuk (żuk „vabalas“), Matis Žvirblis-Wrobl (wróbel „žvirblis“) ir daug kitų. Ypač įsidėmėtinas asmenvardžio Oželis dviem atvejais vertimas Kazlu, vienu atveju – Kazlausku (Kozłowski). Tai padeda suprasti, iš kur Lietuvoje dabar turime tiek daug Kazlauskų (dažniausia pavardė, ją turi per pusantro tūkstančio šeimų).

Tas pats su Vrubliausiais, Zablockiais, Žukauskais, plg. Žvirblį, Užubalį, Vabalą. Dar plg. analogiškus vietovardžių vertimus Vilniaus krašte: AkmenynėKamionki, NaujasėdžiaiNowosiady, PaberžėPodbrzieze, SkynimaiPasieki, UžubaliaiZablocie, UžupiaiZarzece ir kt. Įdomu, kad lietuviški asmenvardžiai tada dažniausiai būdavo išverčiami į lenkų kalbą ir labiausiai lenkinami būtent tų asmenų, kurie įrašuose nuolat figūruoja. Mat krikšto ir santuokų apeigose dalyvaujantys liudytojai (šių dienų kūmai ir pajauniai-pamergės) turėjo mokėti lenkiškai poterius, nes dauguma kunigų lietuviškai nesuprato. Net specialiai poterių buvo egzaminuojama (tai atsisipindi įrašuose). Išmokęs lenkiškai poterius žmogus tapdavo lyg savotišku „liudytoju profesionalu“, nuolat dalyvaudavo krikštynose ir vestuvėse. Tokie asmenys turėdavo daug reikalų su lenkiška bažnyčia, painiodavosi tarp lenkų kunigų, todėl ir jų asmenvardžiai greičiau būdavo sulenkinami.

Vėlesnių – XVII a. antrosios pusės ir ypač XVIII–XIX a. krikšto ir santuokų registracijos knygų, rašytų Vilniuje ir apskritai Rytų Lietuvoje, išliko daug. Tas pat pasakytina dėl dvarų inventorių. Tačiau juose esantys asmenvardžiai, kaip ir įvairiuose kituose dokumentuose, kalbininkų dar nėra gerai ištirti. Šio straipsnio autorius ištyrė Žoludko (apie 40 km į pietvakarius nuo Lydos) parapijos 1700 m. katalikų sąrašo, neseniai paskelbto lenkų leidinyje Lituano-slavica Posnaniensia Studia historica [2], lietuviškus asmenvardžius. Rezultatai paskelbti vokiečių lingvistiniame žurnale Zeitschrift für Slavistik [3]. Tai atlikti buvo labai įdomu, kadangi turimais duomenimis tada kažkur netoli Žoludko turėjo praeiti rytinė lietuvių–baltarusių kalbų riba. Pateiksime kai kuriuos abejonių nekeliančius lietuviškus to sąrašo asmenvardžius (rašyba kaip originale): Biwoyna, Kibort, Kontrym, Limont, Sągaylo, Surwil, Dowgird (t. y. Byvainis, Kybartas, Kantrimas, Lymantas, Sangaila, Survilas, Daugirdas); Dubiel, Grigiel, Jurgiel, Szepiel, Szymul, Waszkiel, Żydel, Żukiel (Dubelis, Grigelis, Jurgelis, Šepelis, Širmulis, Vaškelis, Žydelis, Žukelis); Giedro, Gil, Kurcin, Kuszla, Lebedz, Parszuk, Rapsza, Rouba, Rudz, Szarka, Szarun, Szaudzin, Szepiec, Szukis, Zamoycin (Giedra, Gilys, Kurtinys, dial. Kurcinys, Kušla, Lebedys, Paršiukas, Rapšys, Riauba, Rudys, Šarka, Šarūnas, Šiaudinis, Šepetys, Šukys, Žemaitis) ir kt. Tokie asmenvardžiai, turintys aiškius lietuvių kalbos elementus, sudaro 25% visų sąraše užfiksuotųjų.

Tačiau anuomet lietuviai labai dažnai būdavo užrašomi asmenvardžiais be lietuvių kalbos elementų. Pvz., Petro sūnų iš seno į dokumentus įrašydavo Petrowicz, Povilo sūnų – Pawłowicz ir t. t. Iš čia kilo dabartinės „lietuviškos“ pavardžių formos Petravičius, Paulavičius ir t. t. Priesagą -owicz ėmus keisti -owski, atsirado Petrowski, Pawłowski (Petrauskas, Paulauskas) ir t. t. Tokio tipo pavardžių rašymas senovėje negalėjo atspindėti žmogaus tautybės ar jo kalbos. Tas pat pasakytina apie anksčiau minėtas „verstines“ pavardes. Visi tokie asmenvardžiai neteko lietuvių kalbos elementų, nors jais vadinami asmenys buvo lietuviai. Tokios pavardės sudarė didelę dalį grynai lietuviškose parapijose (kur lenkiškai niekada nekalbėjo), pvz., 1794 m. žemaičių krašte, Kretingos parapijoje, tokių pavardžių užrašyta 45%, Darbėnų parapijoje – 46% ir pan.

Taigi Žoludko parapijoje 1700 m. lietuvių turėjo būti ne 25%, bet nepalyginamai daugiau. Tai rodo ir gausūs gyvenviečių lietuviškos kilmės pavadinimai, pvz., Bakszty, Dyrwance, Kiemiany, Krupiele, Kupri, Marciniszki, Możejkow, Pipirowce, Poniemunce, Skobejki, Wojdzilowce (Bokštai, Dirvonai, Kiemėnai, Krupeliai, Kupriai, Martyniškiai, Mažeikiai, Pipiriškė, Panemunė, Skabeikiai, Vaidilai) ir kt.

Labai daug lietuvių pavardžių kilo iš krikšto vardų. Tai vienodai liečia tiek vakarų, tiek ir rytų Lietuvą. Iš kaimynų slavų kraštų į Lietuvą atėjo ne tik kanoninės krikšto vardų (pačių slavų gautų iš dar tolimesnių krikščioniškų šalių) formos, bet ir jų slaviški liaudiniai variantai, pvz., šalia Jonas buvo ir Janukas, Jasius. Ir iš šių buvo daromos pavardės, pvz., Jankevičius, Jankauskas, Jasevičius. Lenkiškai užrašytos Jankiewicz, Jankowski, Jasiewicz jos irgi negali rodyti žmogaus tautybės. Krikštavardinės kilmės pavardžių Lietuvoje gausumą rodo tai, kad paopuliariausių mūsų pavardžių dešimtuke tokių yra net penkios, būtent: Ptrauskas, Stankevičius, Jankauskas, Paulauskas, Vasiliauskas. Suprantama, jos turėjo atsirasti Lietuvoje (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje), nes tėvavardžiai su -ovič iš seno lenkams nebuvo būdingi, o turinčios -ski tipo priesagą Lenkijoje nebuvo tėvavardžiai ir darytos ne iš asmenvardžių, bet iš gyvenamosios vietos pavadinimų. Negali būti šio tipo kaip ir panašios pavardės atneštinės dar ir dėl to, kad intensyvesnės gyventojų migracijos iš Lenkijos į Lietuvą niekuomet nėra buvę iki pat 1920 metų, kai į okupuotą Vilnių ir jo apylinkes krašto lenkinimo sumetimais buvo atvežta daug lenkų kolonistų. Su 1939 m. karo pabėgėliais jų galėjo būti apie 100–200 tūkstančių (bent pusė apgyvendinti pačiame Vilniaus mieste), bet jie bene visi po karo grįžo į Lenkiją. Jungtinės Lietuvos-Lenkijos valstybės laikais Lenkijos feodalams nebuvo leidžiama įsigyti Lietuvoje dvarų, gauti aukštesnių pareigų. Juo labiau negalėjo migruoti paprasti kaimiečiai, kurie tada kentė baudžiavą ir buvo pritvirtinti prie dvarų. Iš Lenkijos, kaip ir kitų kraštų, anuomet atsikeldavo (paprastai į miestus) tik atskiri laisvi žmonės, daugiausia dvasininkai ir amatininkai.

Dėl ilgus šimtmečius vykusios slavizacijos ir polonizacijos lietuvių pavardės nukentėjo dar labiau negu pati lietuvių kalba. Dabar daug jų iš pirmo žvilgsnio atrodo nebelietuviškos, bet nereikia skubėti jas tokiomis besąlygiškai skelbti. Pašalinę slavizacijos (polonizacijos) uždėtą apnašą, dažnai aiškiai pamatome jų lietuvišką kilmę. Tai irgi vienodai susiję tiek su vakarų Lietuva, tiek ir su Šalčininkų bei Vilniaus rajonais.

Antai pavardė Vainauskas (Wojnowski). Priesagos -auskas (-owski) svetima kilmė nekelia abejonių. Kas kita šaknis Vain-. Ją turi daugybė neabejotinai lietuviškų pavardžių, pvz., Vaina, Vainys, Vainius, Vainelis, Vainaitis, Vainiūnas, Vainiušis, Vaineikis… Turime ir bendrinį žodį vaina „yda, kaltė, priežastis“. Kad tai senas baltiškas žodis, rodo latvių kalbos atitikmuo vaina. Todėl Vainauskas gali būti laikomas vietiniu dariniu Lietuvoje pagal populiariąją mūsų pavardžių raidos schemą: VainaVainaitisVainavičius (Wojnowicz) – Vainauskas (Wojnowski). Lenkiškas atitikmuo Wojnowski atneštinis galėtų būti tik tais retais atvejais (juk masinės migracijos nebuvo), jeigu šią pavardę turinčio asmens protėviai tikrai būtų atėjūnai ir jeigu buvo kilę iš vietovės, vadintos Wojnowo ar pan.

Arba imkime mums rūpimų rajonų pavardę Čepulkauskas (Czepulkowski). Tai krikštavardinės kilmės pavardė, susijusi su krikšto vardu Steponas. Lenkiškai šis vardas Szczepan. Lietuvių lūpose jis virto Čeponas. Iš čia turime trumpinį Čepas (yra tokia pavardė). Jos diminutyvinė forma Čepulis (ir tokia pavardė yra) pagal bendrinių žodžių darybinį modelį mergelė – mergelka virto Čepulka, po to „sukilminta“ pridėjus priesagą -auskas (-owski). Be lietuvių kalbos ši pavardė negalėjo atsirasti. Jos turėtojo protėviai ir jų kaimynai būtinai turėjo kalbėti lietuviškai. Atneštinė iš Lenkijos ji negali būti dar ir dėl to, kad senojoje lenkų antroponimijoje [4] asmenvardžių kamieno Czepul(k)- iš viso nebuvo. Tas pat su pavarde Naruniec, kuri turi ne tik lietuvišką šaknį Nar-, seniau tartą Nār- su ilguoju balsiu ā (plg. Nar-butas ir Nor-butas, Nor-mantas, Nor-eika, Nor-ušis… : norėti), bet ir priesagą, tik pastaroji suslavinta, nes -uniec kilo iš lietuvių -ūnas (būdinga rytų ir vidurio Lietuvos tėvavardžių priesaga), kaip -aniec iš lietuvių -onis (AndrulaniecAndriulionis ir pan.). Tokių pavardžių yra labai daug. Lingvistinė analizė leidžia nesunkiai pašalinti svetimą apvalkalą, ir tada lieka lietuviškas asmenvardis.

Beje, turime daug ir tokių pavardžių, kurios pagal lenkų antroponimų modelį padarytos iš lietuviškų vietovardžių (paprastai sulenkintos formos), pavardžių, vartojamų ne tik Lietuvoje (ir Šalčininkų, Vilniaus rajonuose), bet ir už jos ribų (nunešė išsikėlę iš Lietuvos asmenys), pvz.: AntokolskiAntokolAntakalnis; BujwidzkiBujwidzeBuivydžiai; DusiackiDusiatyDusetos; GierwiackiGierwiatyGervėčiai; ŁowmiańskiŁowmianyLaumėnai; ŁozdziejskiŁozdziejeLazdijai; ŁuknickiŁuknikiLuokė; MereckiMereczMerkinė; MusnickiMusnikiMusninkai; NidockiNidokiLyduokiai; OgińskiOginceUoginiai; OlsiadzkiOlsiadyAlsėdžiai; SerejskiSerejeSeirijai; SzkudskiSzkudySkuodas; SwirskiSwirSvyriai; TowiańskiTowianyTaujėnai; ŻyrmuńskiŻyrmunyŽirmūnai. Tokios kilmės ir Pilsudskio pavardė: PiłsudskiPiłsudyPilsūdai (Šilalės r., iš kur kilo Pilsudskių giminė).

Įdomu, kad net į senosios lenkų antroponimijos žodyną pateko nemaža lietuvių kilmės asmenvardžių (pateikiama iš Słownik staropolskich nazw osobowych vien tokių, kuriems pradžią davė dvikamieniai lietuvių tautiniai vardai): Dawojnowicz, Gastawdus (Gasztolt), Ejwiłtowicz, Ginejtowicz, Gi(e)rminowicz, Girmont, Golmin, Jagaił (Jagałło, Jagiełło), Korybut, Koryjaty (Koryjatowicz), Lubart(owicz), Moniwid(owicz), Nar(y)but, Ojnarowicz, Tolimontowicz, Wolimont, Witowd (Witowt, Witold) iš lietuvių Davaina, Gostautas, Eiviltas, Gineitas, Girminas, Girmantas, Galminas, Jogaila (ir Jogailas?), Kaributas, Karijotas, Liubartas, Manivydas, Norbutas, Einoras (Ainoras), Tolimantas, Valimantas, Vytautas.

Akivaizdžių lietuviškos kilmės pavardžių, kurių lietuviškumui nustatyti nereikia lingvistinės analizės, dabar Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose yra labai daug. Tai tokios sulenkintos lietuviškos pavardės kaip Baniul, Butrym(owicz), Dronsejko, Dudojc, Galin, Giedrojc, Gintowt, Gojdz(is), Grazul, Grudiel, Ilgiewicz, Jakutajc, Jankełajc, Jodragis, Jurgiel, Kaciniel, Kirwiel, Kodz(is), Korejwo, Korwiel, Mażul, Milun, Możejko, Narbu(owicz), Narun, Pieckielun, Szwapla, Tewel, Trinkun, Wojsznis, Żybort, Żyndul ir daug kitų. Jų lietuviškumo įrodinėti nereikia, jis perdėm akivaizdus.

 Pažvelkime į laikraštyje Vakarinės naujienos skelbiamas užuojautas (dėl artimųjų mirties), kuriose vilniečiai ir kiti pietryčių Lietuvos gyventojai užjaučia, pvz.:

Niną Čepukojt, Leonardą Dudojt, Henriką Jankoitį, Josifą Jankeloicą, Kristiną Jasiukojt, Janiną Jurkojt, Antoną Siroit, Janiną Vilkaic, Zosę Žemojt;

Daną Banel, Gražiną Bukel, Galiną Dogel, Janiną Katinel, Alą Košel, Vandą Kūnel, Janiną Kurmel, Genoefą Lavcel, G. Pavtel, Boguslavą Pukel, Vandą Ruzgel, Jadvygą Šumel, Mariną Verbel, Leokadiją Vincel, Galiną Usel, Geleną Žemaitel;

Iriną Avgul, Aldoną Bombul, Mariją Boubul, Galiną Gražul, Valentiną Kerul, Liudmilą Pečiul, Aną Žibul;

Aną Boltuc, Josifą Devgutį, Tatjaną Mažuc, Jeleną Rekucj;

Vandą Aviženj, Juliją Baltak, Alfredą Bolond, Vytolį Devoinį, Nijolę Giliun, Mikalojų Kravčuną, Mariją Kurmin, Josifą Lovkį, Stanislovą Medziun, Raisą Milto, Liuciją Petkun, Valentiną Ryjkun, Stanislavą Smogur, Malviną Svilo, Leonardą Šaukštun, Stanislavą Šimkun, Juzefą Tankeliun, Genadijų Žuvialo;

Janiną Gaidis, Barbarą Kardzis, Iriną Kulnis Iriną Kuolas, Leonardą Miškis, Mariją Paškanis, Reginą Plikus, Mariją Pukanasis Kristiną Puškelis, Aleksandrą Ravdonis, Mariją Rudis, Stefaniją Smeilis, Tatjaną Sudnis, Nelią Šeinis, Tatjaną Tatarelis Antaniną Tuomas, Ireną Veiknis

Čia randame ir nemaža pavardžių, kilusių iš ikikrikščioniškų dvikamienių tautinių lietuvių vardų, pvz., (artimieji užjaučia) Genovefą Bitowt, Mariją Butrim, Janiną Dovgerd, Danutę Dovgialo, Marijoną Dovnarą, Veroniką Eismond, Janiną Gedvil, Galiną Gintovt, Janiną Jagelo Františką Narviš, Tatjaną Songailo, Sofiją Survilo, Genadijų Žibort ir kt.

Įdomesni išrašai iš paminklų Vilniaus kapinėse: Malwina Adamajcis, Kazimierz Aliukonis, Janina Awiżyn, Władyslaw Balukas, Antoni Balul, Karol Basiukaitis, Karol Buczel, Jozef Bujwid, Franciszka Burblis, Helena Burnejko, Piotr Ciesul, Stefania Czepulonis, Jan Dasis, Tomasz Dowgiałło, Alfons Dowgierd, Jan Drutel, Helena Giedrys, Zofija Giedrojc, Alfons-Jan Gintyłło, Wiktor Grawżel, Janina Grażul, Stanisław Jagiełło, Aleksander Jakonis, Ewa Jankun, Anna Jeżerys, Wincenty Jodagalwis, Lucija Kierul, Leon Kojało, Kazimierz Korbutt, Wincenty Kropis, Romald Kudzis, Adolf Kumpin, Jan Kurklis, Bronisława Kwedaras, Joana Lakis, Jan Liepis, Elzbieta Makunas, Helena Maikianis, Antonina Markunas, Jozefa Masiel, Adolf Mazgel, Anna Mazolis, Władysław Narbutt, Elena Nowialis, Andrzej Pauksztelo, Julija Pawlikajtis, Antoni Pecelunas, Zofija Perwenis, Dominik Pumpuc, Antoni Rimsza, Jadwiga Rudak, Jozef Saletys, Hierionim Sergialis, Anna Surwiło, Robert Szakalinis, Stanisław Szarko, Jerzy Szawlajtis, Stanisława Wijknis, Marija Wincel, Aleksander Żemajtis

Išrašai iš Vilniaus rajono telefonų knygos (išleistos rusų kalba 1987 m.): Барздо, Битовт, Буйвид, Букель, Бумбуль, Бутрим(ович), Валейкович, Ванагель, Вилькинь, Винцель, Вобалис, Гайдуль, Гедройть, Гейгал, Гил(евич), Гилюн, Гинтовт, Гольнис, Гражуль, Дагиль, Дайлидко, Дайнович, Даукшевич, Двилевич, Двинель, Дембель, Дзвинель, Довда, Довгяло, Друтель, Дудойть, Жамойть, Жеймо, Жигель, Жилевич, Иодело, Кавшевич, Катилович, Кевличене, Керуль, Кимсевич, Ковшинис, Кодь, Конопка, Коровель, Кропа, Куклис, Кульшевич, Курмель, Кушлевич, Лавцель, Лапинь, Лапшевич, Лудойть, Ликойть, Любартович, Мажейко, Мажуко, Масель, Масойт, Масюль, Матулевич, Матулянец, Мешкунец, Мешкуць, Нарвойш, Норейко, Павтель, Палюль, Петруканец, Петрулевич, Петруль, Полёнис, Пунтель, Раубо, Ремейко, Свирбутович, Стануль, Субель, Танкелюн, Тапуть, Таукин, Тридуль, Трумпакальский, Турло, Ужолович, Уждовин, Усель, Ушпалевич, Шавелло, Шавель, Шалина, Шапель, Шевель, Шилейко, Шиманель, Шукевич, Шукелович, Шукшта, Юргель, Янкелайть, Яура

Tokius sąrašus tiek iš Vilniaus, tiek ir iš Šalčininkų rajonų galima būtų tęsti ir tęsti. Panašios pavardės – tai vieša iškaba, kuri išduoda jų savininko lietuvišką kilmę.

Baigiant reikia konstatuoti keistą istorijos paradoksą. Vilniaus ir Šalčininkų apylinkų gyventojai, praeityje sudarę lietuvių tautos ir valstybės branduolį, daug nusipelnę Lietuvos istorijai, šiandien daugiausia nebelaiko savęs lietuviais, nors daugelis tebesivadina gražiomis (kad ir aplenkintomis) lietuviškomis pavardėmis.

___________________________

[1] Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius, 1977.

[2] Lituano-slavica Posnaniensia Studia historica, Poznań, 1987, t. 2, p. 227–244.

[3] Zeitschrift für Slavistik, t. 34, sąs. 2.

[4] Žr. Słownik staropolskich nazw osobowych, pod redakcją i ze wstępem Witolda Taszyckiego, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1965–1985, t. 1–6.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *