Palėpė: ko knygose ieškojo XX a. 50-ųjų jaunimas (0)

Žanas Žakas Ruso. | Vikipedijos nuotr.

Žanas Žakas Ruso. | Vikipedijos nuotr.

Tiesą sakant, palėpę vartoju kaip visiems atpažįstamą metaforą. Iš tiesų, –  tai kartoninės dėžės, pilnos prikrautos mašinėle spausdintų poezijos šūsnių, senų straipsnių visos redakcijos nuo pat pirmosios, korektūriniai atspaudai, seni užrašai, paskaitų konspektai, publikacijų iškarpos, laiškai ir t. t.

Kadangi taip jau susiklostė, kad į mūsų gyvenimą persikėlė dar du gyvenimai, t. y. a. a. mano mamos su jai brangiu turtu – puodais ir puodeliais, taurėmis, vazomis, sekcijomis ir sena, bet pataisyta lova, o aš nenorėjau jai prieštarauti, kad tik paskutiniuosius gyvenimo metus jaustųsi laiminga, ir a. a. buvusio vyro, mano dukters tėvo visas knyginis ir rašytinis palikimas, nes niekam daugiau jis nerūpėjo.

Pajutusios, kad imame dūsti nuo tokios daiktų ir popierių gausos, puolėme tvarkytis – skaityti, rūšiuoti, dėlioti į dėžes, kai ką ryžomės išmesti kaip visai sutriušusį daiktą, kai kas taip ir liko chaotiškai sukišta į minėtąsias dėžes… Tarp tų popierių, kaip mes juos vadiname, kuriuose buvo pilna poezijos, disertacijos, laiškai, užtikome seną jaunystės laikų sąsiuvinį, pilną prirašytą ištraukų iš Žano Žako Ruso „Išpažinties“, šiek tiek iš Fridricho Šilerio „Marijos Stiurt“ ir „Viliaus Telio“ bei jaunystės eilėraščių.

Žinodamos jo abejingumą daiktams, buvome nustebusios, kad šis sąsiuvinis per visus kraustymusis stebuklingai išliko… Ar jis buvo toks brangus, ar tai – paprasčiausias atsitiktinumas?

„Vagos“ leidykla Ž. Ž. Ruso „Išpažintį“ išleido 1967 metais (beje, dar kartą leidyklos „Alma littera“ perleista 2000 m.), tad tikėtina, kad skaitė jis tą knygą ne anksčiau – galbūt 1967-aisiais – 1968-aisiais, t. y. arba vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje, arba pirmaisiais studijų Vilniaus universitete metais. Tada jam galėjo būti 17–19 metų. Skaitė tai skaitė, tais laikais – nieko nuostabaus, bet jis išrašė iš tos knygos pusę sąsiuvinio citatų, fragmentų, be abejo, kas jam buvo įdomu, kas intrigavo, kas atrodė teisinga. O domino jį kūrybos psichologija, žmogaus psichologija, dorovės problemos, gamtos adoravimas. Ir skaitė jis tą knygą, pasirodo, pačiu tinkamiausiu laiku, kai iš jos galėjo daugiausia pasisemti.

Internete atsitiktinai radau pasakojimą apie tai, kaip garsusis rusų rašytojas Levas Tolstojus parengė skaitytinų knygų sąrašą pagal amžiaus grupes:

„Garsus rusų leidėjas 1891 m. kvietė to meto skaitytojus parengti knygų sąrašą, atsakant į klausimą: „kokios knygos mane įkvepia“? Knygų sąrašus parengė: visuomenės veikėjai, profesoriai, menininkai, mokiniai, šviesuomenės atstovai. Tais pačiais metais ir rašytojas Levas Tolstojus (būdamas 63 metų) parengė sąrašą knygų, kurias, jo manymu, būtina perskaityti kiekvienam. Sąrašą sudarė 5 dalys. Kiekviena iš jų reprezentavo tam tikrą amžiaus tarpsnį. Levas Tolstojus manė, kad skaityti svarbu visais amžiaus tarpsniais, tačiau labai svarbu pasirinkti tinkamą knygą. Paėmęs ją per vėlai ar per anksti, nepasiimsi iš jos to, ką ji gali duoti tuomet, kuomet ją skaitai tinkamu laiku.

Autorius sąrašą baigia savo amžiumi. Rašytojas pateikia skaitytojo amžiaus skalę:

  1. Iki 14 m.
    2. Nuo 14 iki 20 metų;
    3. Nuo 20 iki 35 metų;
    4. Nuo 35 iki 50 metų;
    5. Nuo 50 iki 63 metų.

Kūriniai, kurie įkvėpė Levą Tolstojų:

Iki 14 metų

  1. Juozapo istorija „Biblija“;
    2. „Tūkstantis ir viena naktis“ (viduramžių arabų pasakų rinkinys. „Alibaba ir 40 plėšikų“;
    3. Antonijaus Pogorelskio kūrinys „Juodoji višta arba Požemio gyventojai“;
    4. Rusų liaudies pasakos;
    5. Puškino poema „Napoleonas“.

Nuo 14 iki 20 metų

  1. Evangelija pagal Matą „Kalno pamokslas“;
    2. Lorensas Sternas „Sentimentali kelionė“;
    3. Žanas Žakas Ruso „Išpažintis“;
    4. Žanas Žakas Ruso „Emilis arba apie auklėjimą“;
    5. Žanas Žakas Ruso „Julija, arba Naujoji Eloiza“;
    6. Aleksandras Puškinas „Eugenijus Oneginas“;
    7. Frydrichas Šileris „Plėšikai“;
    8. Nikolajus Gogolis „Apsiaustas“; „Nevskio prospektas“; „Du Ivanai“; „Baubas“; „Mirusios sielos“;
    9. Ivanas Turgenevas „Medžiotojo užrašai“;
    10. Čarlzas Dikensas „Deividas Koperfildas“;
    11. Michailas Lermontovas „Mūsų laikų herojus“;
    12. Viljamas H. Preskotas „Meksikos užkariavimas“.

Nuo 20 iki 35 metų

  1. Johanas Volfgangas Gėtė „Hermanas ir Dorotėja”;
    2. Viktoras Hugo „Paryžiaus katedra”;
    3. Fiodoro Tiutčevo eilėraščiai;
    4. Homeras „Odisėja”;
    5. Homeras „Iliada”;
    6. Platonas „Faidras”.

Nuo 35 iki 50 metų

  1. Liaudies pasakos ir pasakėčios;
    2. Homeras „Odisėja”; Homeras „Iliada” originalo kalba;
    3. Viktoras Hugo „Vargdieniai”;
    4. Ksenofontas „Anabasis”;
    5. Džordžas Eliotas. Novelės.

Nuo 50 iki 63 metų

  1. Naujasis Testamentas graikų kalba;
    2. Pradžios knyga „Biblija” (Senasis Testamentas);
    3. H. Džordžas „Pažanga ir skurdas”;
    4. L. Feuerbachas „Krikščionybės esmė”;
    5. Blaise Pascal „Mintys”;
    6. Epikteto veikalai;
    7. Konfucijaus veikalai;
    8. Mencijaus veikalai;
    9. Budos mokymas;
    10. Laodzi mokymas.“

Taigi knyga buvo perskaityta laiku! Pasiimta iš jos daug! Mums buvo įdomu skaityti tuos fragmentus, tikimės, įdomu bus ir jums, skaitytojau.

Dar keletas gabalėlių enciklopedinės išminties:

Prancūzų ir šveicarų rašytojas, filosofas, pedagogas, kompozitorius Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau) (1712–1778), nors ir negavęs sistemingo išsilavinimo, savo įžvalgomis paskatino didelius perversmus. Tačiau jis turėjo savų vargų ir silpnybių. Parašęs tokius monumentalius kūrinius kaip „Apie visuomeninę sutartį“, „Julija, arba naujoji Eloiza“, „Emilis, arba apie auklėjimą“, pažinojęs įžymybes, turėjęs romanų su aukštuomenės damomis, ketvertą ar penketą vaikų, sugyventų su viešbučio tarnaite ir paliktų rastinukų prieglaudoje, – senatvę šis šiurkštokas ir aikštingas vyras leido vienišas ir apleistas. Tai galėjo lemti ir vidinės (psichologinės) ir išorinės priežastys: Prancūzijoje gyvenusio Ženevos piliečio vaizduotė piešė vaizdus apie galimą susidorojimą ir dėl tikėjimo, kurį smerkė dvasininkija, ir pertvarkos idėjų, bauginusių valdžią – dėl to teko patirti ir tremtinio dalią, o jo kūriniai buvo deginami. „Vienišiaus svajas“ (10 pasivaikščiojimų) rašė paskutiniais dviem savo gyvenimo metais.

Savo gyvenimą aprašė autobiografiniame romane „Išpažintis“ (1766–1769). Gimė neturtingo, bet gan aukštą padėtį visuomenėje užimančio Ženevos laikrodininko šeimoje. Augo be motinos. Mokėsi pastoriaus mokykloje, nuo 13 m. ėmė dirbti: klerku notarų kontoroje, mokėsi graverio amato. 1728 m. pradėjo savo klajones, dirbdamas liokajumi, muzikos mokytoju, sekretoriumi.

Kūryba prasidėjo muzika, parašius pirmąją prancūzų komišką operą „Kaimo burtininkas“ (1752). Parašė disertaciją „Apie šiuolaikinę muziką“ (1743), išleido „Muzikos žodyną“ (1764).

Buvo Prancūzijos Didžiosios revoliucijos šauklys ir ideologas, savo socialines pažiūras išdėstęs veikale „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?“ (1750), „Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“ (1755), „Apie visuomenės sutartį arba Politinės teisės principai“ (1762).

Knygoje „Emilis arba Apie auklėjimą“ (1762) kritikavo pedagogikos sistemą, reikalavo mokymą sieti su gyvenimu, gerbti vaiko asmenybę, propagavo darbinį auklėjimą.

XVIII amžius buvo ideologinio formavimosi amžius. Šio laiko buržuazinių revoliucijų programų idėjinį ir politinį turinį iš esmės sąlygojo racionalistinė šviečiamoji filosofija. Nors ji buvo ne vienalytė ir įvairiose šalyse įgaudavo specifinių bruožų, tačiau ją jungė antifeodalinis ir antiklerikalinis kryptingumas. Prancūzijoje šviečiamosios idėjos intensyviausiai vystėsi tarp 1715 ir 1785 m., o didžiausio suklestėjimo pasiekė apie 1751 metus.

Švietėjai suformulavo „sveiko proto“ koncepciją, pagal kurią visko matas – protas, kas egzistuoja, privalo atsilaikyti prieš proto teismą. Racionalizmas stipriai veikė Šviečiamosios epochos filosofus. Pirmasis, kuris sukilo prieš „sveiko proto“ kultą, buvo Žanas Žakas Ruso.

Ž. Ž. Ruso dėmesį patraukė Dž. Loko ir Š. Monteskjė idėjos. Jis perėmė šių filosofų pažiūras. Plėtodamas visuomenės sutarties teoriją, jis pareiškė, kad vienintelis teisėtas suverenas yra liaudis. Už tokias pažiūras jį ujo ir bažnyčia, ir valdžia, jo nenorėjo suprasti net draugai. Apie 1776 m. Ž. Ž. Ruso išvyko į Angliją, tačiau ir joje jis nesurado ramybės. Ir vėl po metų jam teko grįžti į Prancūziją. Čia jis rašė “IŠPAŽINTĮ” (1769 m.) .

„IŠPAŽINTYJE“ Ž. Ž. Ruso pateikė savo žmogaus koncepciją. Jis atvirai ir nuoširdžiai rašė apie savo jausmus. Žanas Žakas Ruso buvo istorijos filosofas, moralistas, sociologas, pedagogas ir psichologas. Tokį jo kūrybos įvairumą lėmė visapusiškas domėjimasis žmogaus esme, kurios negalėjo suvokti be psichologijos ir politikos. Jo kūryboje viskas pajungiama svarbiausiai problemai – kaip sumažinti tą žalą, kurią padarė politinė nelygybė. Jį domino teorija, bet daugiau praktika.

Filosofas teigė, kad „iš visų žmonijos mokslų naudingiausias ir mažiausiai pažengęs į priekį yra mokslas apie patį žmogų“. Ž. Ž. Ruso klausė: „Kaip galima surasti žmonių nelygybės šaltinį, nepažinus jų pačių? Ir kaip žmogus, per visus pakitimus, sugebės pamatyti save tokį, kokį jį gamta sukūrė, ir tai, kas nuo pat pradžių buvo būdinga, atskirti nuo to, ką aplinkybės ir vystymasis pridėjo prie pirminės jo būklės arba pakeitė joje?“
Ž. Ž. Ruso teigė, kad pirmiausia ieškoma taisyklių, dėl kurių žmonėms geriau būtų tarp savęs sutarti ir šių taisyklių rinkinys pavadinamas „gamtos įstatymu“, remiantis tik gerove, kurią sukurs visuotinas šių taisyklių taikymas. Nuodugniai nepažįstant prigimtinio žmogaus, veltui stengiamės nustatyti jam duotą, ar jo prigimtį atitinkantį įstatymą. Kad jis būtų įstatymas, neužtenka: „kad valia to, kuriam jis taikomas, sąmoningai jam paklustų; kad jis tikrai būtų „gamtos įstatymas“, jis turi kalbėti pačios gamtos balsu“.

Išminties pamokos lemia žmogaus pareigas kitiems, kol jis nesipriešins užuojautos balsui, tol nepadarys nieko blogo nei kitam žmogui, nei kokiai kitai būtybei, jis privalo dėsningai suteikti pirmenybę sau pačiam. Tas pats „gamtos įstatymas“ liečia ir gyvūnus, neturėdami žinių ir laisvės, jie negali pripažinti šio įstatymo, tačiau gyvūnai turi šį tą bendro su žmonių prigimtimi, nes jie sugeba jausti, ir juos turi sieti prigimtinė teisė, kadangi jų atžvilgiu žmogus turi tam tikrų priedermių. Privaloma nedaryti blogo į save panašiam ne tik dėl to, kad jis yra mąstanti būtybė, bet ir dėl to, kad yra jis jaučianti būtybė.

Pirmykščio žmogaus poreikių ir pareigų supratimo pagrindinių principų studijavimas yra tikrasis būdas pašalinti įvairiausius sunkumus, iškylančius sprendžiant asmenybių nelygybės kilmės, politinio organizmo pagrindų bei daugybę problemų. Pažvelgus į žmonių visuomenę matome, kad joje egzistuoja tik galingųjų prievarta ir silpnų žmonių išnaudojimas, protas maištauja prieš galingųjų žiaurumą: „iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonių įstatymai sukurti ant lakaus smėlio krūvos“.(1,64)

Neišstudijavę jo prigimtinių savybių, negalėsime atskleisti skirtumų. Ž. Ž. Ruso įžvelgė dvi žmonių giminėje nelygybių rūšis. Vieną vadino fizine arba natūralia, kadangi ją nustatė gamta ir sudaro amžiaus, sveikatos, proto arba dvasios savybių skirtumai. Kitą vadino sąlygine arba politine nelygybe, nes ji priklauso nuo susitarimų ir nustatoma žmonių sutikimu. Pastaroji pasireiškia įvairiomis privilegijomis, kuriomis kai kurie naudojasi kitų sąskaita: jie turtingesni, labiau gerbiami, galingesni už kitus, arba priverčia juos jiems paklusti.

Įgydamas sugebėjimą gyventi visuomenėje ir tapdamas vergu, žmogus darosi silpnas, bailus ir nuolankus. Pagal Ž. Ž. Ruso, kad ir ką kalbėtų moralistai, žmogaus protas už daug ką skolingas aistroms. Būtent jų veiklos dėka protas tobulėja; mes norim žinoti tik todėl, kad norime mėgautis, ir būtų neįmanoma suvokti, kodėl tas, kuris neturi troškimų ir nejaučia baimės, apsunkina save mąstymu. Aistros kyla iš mūsų poreikių, o jų vystymąsi skatina mūsų žinios, nes tik turimais vaizdiniais remdamiesi natūraliam impulsui galima ko nors trokšti arba bijoti; jokių žinių neturėdamas žmogus patiria tik instinktyvias aistras. Jo troškimai apsiriboja tik fiziniais poreikiais.

Patyrimo išmokytas, kad gerovės siekimas – vienintelis žmogaus poelgių variklis, jis sugebėjo atskirti tuos retus atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis į save panašių pagalbos ir tuos retesnius atvejus, kai konkurencija vertė jį jų saugotis. Pirmuoju atveju susivienydavo su jais į vieną bandą arba į savotišką laisvą asociaciją, kuri niekuo neįpareigodavo tik tol, kol egzistuodavo trumpalaikis, jį sukūręs, poreikis. Tačiau kiekvienas stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje ar jėgą panaudodamas, ar vikrumu, ar apsukrumu.

Plačiau paskaitysite savarankiškai, kam  įdomu.


 

Sąsiuvinio, apie kurį pasakojama, savininkas, poetas Kęstutis Rastenis mokykliniais metais. |Asmeninė nuotr.

Sąsiuvinio, apie kurį pasakojama, savininkas, poetas Kęstutis Rastenis mokykliniais metais. |Asmeninė nuotr.

Ž. Ž. Ruso. „Išpažintis“

52 psl. Prieš dvejus metus milordas, maršalas norėjo mane įtraukti į savo testamentą. Aš iš visų jėgų tam priešinausi. Aiškinau jam, kad nieku gyvu nenorėčiau būti paminėtas bet kieno, o tuo labiau jo testamente. Jis davėsi perkalbamas, dabar jis nori paskirti man pensiją iki gyvos galvos, ir aš tam nesipriešinu. Kas nors pasakys, kad man tik nauda iš tokios permainos, – galimas daiktas. Bet, mano geradari ir tėve, jeigu aš turėsiu nelaimę pergyventi jus, tai žinosiu, kad, netekęs jūsų, aš visko netekau ir nieko nelaimėjau.

60 psl. Mane pražudė tas pats sofizmas, kurio griebiasi daugelis žmonių, gailaujančių, jog trūksta jėgų, kai jau per vėlu jomis pasinaudoti. Dorybė mums įgyja vertės tik tada, kai padarome klaidą, ir jeigu norėtume visada būti išmintingi, retai kada jaustume reikalą būti dorybingi. Bet mes nesipriešiname polinkiams, kai jie dar lengvai nugalimi: mes pasiduodame lengvoms pagundoms, niekindami jų pavojingumą. Nejučiomis patenkame į pražūtingas situacija, kurių lengvai galėtume išvengti, bet iš kurių negalime ištrūkti be herojiškų, mus gąsdinančių pastangų, ir pagaliau krintame į bedugnę, šaukdami dievui: „Kodėl tu mane sutvėrei tokį silpną?“ Bet jis atsako mūsų sąžinei: „Aš tave sutvėriau per silpną iškopti iš prarajos, nes tave sutvėriau pakankamai stiprų, kad ten neįkristum.“

86 psl. Jis man pasakė vieną dalyką, kuris niekuomet neišdilo iš atminties: jeigu žmonės galėtų skaityti kitų širdyse, tai daugiau būtų norinčių nusileisti, negu trokštančių pakilti. Ši mintis, nuostabiai teisinga ir nė kiek neperdėta, daug man padėjo gyvenime, dažnai paakindama ramiai laikytis savo vietoje.

88 psl. „Jūsų debiutas, – tarė jis man, – bus saikas, pagal kurį iš jūsų bus ir vėliau reikalaujama; tausokite savo jėgas, kad vėliau įstengtumėt padaryti daugiau, bet sergėkitės kada nors daryti mažiau.“

98 psl. Maža kas yra tiek vaitojęs, kiek aš, maža kas yra tiek išliejęsašarų savo gyvenime, bet niekados neturtas ar jo baimė nėra išspaudę man nė vienos ašaros, nė vieno atodūsio. Visose negandose mano siela rasdavo tikrąjį gėrį ir tikrąjį blogį tokiuose dalykuose, kurie nuo turtų nepriklauso; kaip tik tada, kai man nieko netrūkdavo, aš jausdavausi nelaimingiausias iš mirtingųjų.

98 psl. Nors tasai širdies jautrumas, kurio dėka juntame savo laimę, yra prigimties dalykas, o gal mūsų organizacijos padarinys, jam išsiugdyti reikia tam tikrų sąlygų. Be šių atsitiktinių sąlygų, žmogus, kad ir labai jautrus iš prigimties, nieko nepajustų ir numirtų, nepažinęs saavo esybės.

107 psl. Manyje jungiasi, pats nežinau kokiu būdu, du beveik nesuderinami dalykai: labai karštas temperamentas, gyvos, audringos aistros – ir lėtai, sunkiai gimstančios mintys, kurios visada atsiranda man jau po laiko. Tarytum mano širdis ir mano protas priklausytų ne tam pačiam individui. Jausmas greičiaqu nei žaibas pripildo mano sielą, bet, užuot mane nušvietęs, jis tik degina ir alina. Viską jaučiu, o nieko nematau. Įsikarščiavęs darausi glušas; tik šaltą kraują atgavęs galiu mąstyti. Ir štai kas nuostabu: aš turiu gan gerą nuojautą, man netrūksta įžvalgumo, netgi subtilumo, – kad tik manęs niekas neskubintų: laisvalaikiu aš kuriu puikiausius ekspromtus, bet greitomis nepadarau ir nepasakau nieko doro.

108 psl. Aš niekad negalėdavau nieko sukurti, sėdėdamas už stalo prie popieriaus, su plunksna rankoje – vaikščiodamas, tarp uolų ir miškų, lovoje per nemigo naktis – štai kada aš rašau savo smegenyse; galima įsivaizduoti, koks lėtas šis darbas, ypač žmogui, absoliučiai neturinčiam žodinės atminties, per visą gyvenimą nesugebėjusiam išmokti nė šešių eilučių atmintinai.

Sąsiuvinis | Asmeninė nuotr.

Sąsiuvinis | Asmeninė nuotr.

109 psl. Man sunku ne tik reikšti mintis, bet ir jas suvokti. Esu studijavęs žmones ir laikau save gan geru stebėtoju; tačiau nieko nesugebu įžiūrėti tame, ką matau šiuo momentu; gerai matau tik tą, ką prisimenu, ir esu protingas tik savo atsiminimuose. Visame tame, kas yra kalbama, kas daroma, kas vyksta mano akivaizdoj, nieko nesusigaudau, nieko neperprantu. Mane veikia tik išoriniai ženklai. Bet paskui viskas grįžta į mane: prisimenu vietą, laiką, toną, žvilgsnį, gestą, aplinkybes; niekas nuo manęs nepasprunka. Tada iš žmogaus žodžių ar veiksmų sprendžiu, ką jis mąstė, ir retai kada apsirinku.

125 psl. Nedoras poelgis mums kankina ne tuoj po to, kai įvykdome jį, o po ilgo laiko, kai jį prisimename, nes jo atminimas neblėsta.

126 psl. O, koks aš buvau neišmanėlis! Mano gyvenimas šimtąkart būtų buvęs džiaugsmingesnis, jeigu nebūčiau buvęs toks mulkis ir jeigu būčiau mokėjęs juo naudotis.

152 psl. Tokie yra pernelyg lakios vaizduotės vaisiai: tai, ką perdeda žmonės, ji dar labiau išpučia ir visada mato daugiau, negu jai yra sakoma. Man tiek buvo išgyrę Paryžių, kad aš jį vaizdavausi lyg senovinį Babiloną, kuriuo gal irgi būčiau nusivylęs, jeigu būčiau pamatęs tikrenybėje. Tas pat man atsitiko Operoje, kur nusiskubinau rytojaus dieną; tas pat vėliau atsitiko Versalyje; dar vėliau – išvydus jūrą; ir tas pat man atsitiks visada, išvydus kiekvieną reginį, per dauf man išgirtą, nes žmonėms neįmanoma, o ir pačiai gamtai sunku pranokti mano turtingą vaizduotą.

163 psl. … nėra abejonės, kad įdomūs ir protingi pašnekesiai su garbia moterimi labiau padeda susiformuoti jaunuoliui, ngu pedantiška knygų filosofija.

166 psl. Kadangi, apskritai imant, patys daiktai man daro mažesnį įspūdį, negu jų atminimas, ir visos mano mintys reiškiasi vaizdais, tad pirmieji bruožai, įsirėžę mano atmintin, liko ten amžinai, o tie, kurie atsirado paskui, greičiau susiliejo su jais, negu juos išdildė. Emocijos ir mintys nuosekliai veikia vienos kitas: pirmosios keičia paskesniąsias, ir šį dalyką reikia žinoti, norint tisingai visa tai suprasti. Aš visur stengiuosi atskleisti pirmaprades priežastis, kad išryškėtų pasekmių sąryšis. Norėčiau, kad mano siela skaitytojui būtų tiesiog perregima, todėl stengiuosi ją parodyti visais požiūriais, nušviesti iš visų pusių, kad nė vienas širdies virptelėjimas neliktų jo nepastebėtas, idant jis pats galėtų spręsti apie tą versmę, kur jie gimsta.

179 psl. Neregių karalystėje vienaakiai yra karaliai.

Ž. Ž. Ruso "Išpažinties" fragmentai moksleivio sąsiuvinyje. Faksimilė | Asmeninė nuotr.

Ž. Ž. Ruso “Išpažinties” fragmentai moksleivio sąsiuvinyje. Faksimilė | Asmeninė nuotr.

180 psl. Aš nieko pasauly taip nebijau, kaip dailios moters, dar neapsigerbusios: išsipuošusi ji šimtą sykių mažiau pavojinga.

181 psl. Bet koks varžymas ir prievarta man yra nepakeliami; susidūręs su jais, aš imu neapkęsti netgi paties malonumo. Girdėjau, kad pas mahometonus švintant gatvėmis einąs žmogus ir įsakinėjąs vyrams atlikti pareigą savo pačioms. Tomis valandomis aš būčiau blogas turkas.

189 psl. Iš anksto žinau, kad, priskyręs jai šaltą temperamentą ir jausmingą būdą, aš, kaip visada, būsiu apkaltintas prieštaravimu, ir visai pagrįstai. Galimas daiktas, gamta čia suklydo, ir tokio derinio neturėtų būti; žinau tik, kad taip buvo. Visi, kurie pažinojo ponios de Varan, o daugelis jų ir dabar tebėra gyvi, gali paliudyti, kad ji buvo kaip sykis tokia. Drįstu net pridurti, kad ji težinojo vieną vienintelį malonumą pasaulyje – daryti malonumą tiems, kuriuos mylėjo.

208 psl. „Kalavijas gadina makštis“, – sako patarlė. Čia ir yra mano bėda. Aistros palaikė manyje gyvybę, aistros ir žudė mane.

217 psl. O tą sistemą sudarė labai turtingos idėjos – vienos labai sveikos, kitos be galo absurdiškos: jausmai, būdingi jos charakteriui, ir prietarai, išugdyti jos auklėjimo. Apskritai tikintieji dievą susikuria tokį, kokie jie yra jie patys: gerieji susikuria gerą, blogieji – blogą; neapykantos ir tulžies pilni šventeivos temato pragarą, todėl kad jie mielai visus pasmerktų amžinoms kančioms; meilingos ir švelnios sielos visai netiki pragaru.

223 psl. Kas, turėdamas bemaž dvidešimt penkerius metus ir nieko nemokėdamas, pasiryžta viską išmokti, tas įsipareigoja neleisti laiko tuščiai. Nežinodamas, kuiuo momentu likimas ar mirtis užgniauš mano uolumą, aš norėjau vienu ar kitu atveju įsigyti žinių apie viską – tiek tam, kad išsiaiškinčiau savo įgimtus gabumus, tiek ir tam, kad galėčiau nuspręsti, kas labiausiai verta studijuoti.

224 psl.  Dar sykį kartoju: tikroji laimė žodžiais neišsakoma, ji tik juntama, ir kuo stipriau jinai juntama, tuo sunkiau ją aprašyti, nes ji nėra faktų rinkinys, o nuolatinė būsena.

224 psl. Keldavausi kas rytas prieš saulėtekį. Per kaimyninį sodą kopdavau į labai gražų kelią, kuris tiesėsi virš vynuogyno ir skardžiu ėjo ligi pat Šamberi. Tenai, bevaikščiodamas, kalbėdavau savo maldą: tai buvo ne tuščias švapsėjimas, o tyras širdies kilimas prie viešpaties, sukūrusio šią mieląją gamtą, kurios grožybės vėrėsi prieš mano akis. Niekad nemėgau melstis kambary: man rodos, kad siena ir visi tie niekučiai žmogaus rankų dirbiniai stoja tarp dievo ir manęs. Aš mėgstu mąstyti apie dievą, stebėdamas jo tvarinius, kai mano širdis kyla prie jo. Mano maldos, galiu pasakyti, buvo gyvos ir todėl iš tikrųjų turėjo būti išklausytos. Sau, ir tai, kurios niekad neskirdavau nuo savęs net ir švenčiausiuose savo troškimuose, prašiau tik nekalto ir ramaus gyvenimo be ydų, skausmų, vargo ir skurdo; maldavau abiedviem teisuolių mirties ir to, kas skirta teisuoliams aname gyvenime. Beje, mano malda buvo ne tiek prašymas, kiek grožėjimasis ir kontempliacija: žinojau, kad norint iš amžinųjų gėrybių dalytojo gauti tai, ko mums reikia, geriausia yra ne maldauti, o nusipelnyti.

235 psl. Kad visiškai save pribaigčiau, įtraukiau į savo lektūrąšį tą iš fiziologijos ir ėmiausi studijuoti anatomiją; mąstydamas apie begalinę daugybę dalių, sudarančių mano organizmą, ir apie jų veikimą, aš kas valandėlę laukiau, kad štai jos ims ir subyrės. Nė kiek nesistebėdamas, kad regiu save bemirštantį, aš tik stebėjausi, kad esu dar gyvas, ir, nors ir kažin kokios ligos aprašymą skaitydavau, visada tardavausi ir pats ją beturįs. Esu tikras, kad jei net ir nebūčiau buvęs ligonis, tai būčiau apsirgęs nuo tų nelemtų studijų. Rasdamas savyje visų ligų simptomus, aš maniau sergąs jomis visomis išsyk ir, maža to, gavau pačią žiauriausią negalią, kurios jau tariausi atsikratęs: maniją išsigydyti; tai liga, kurios sunku išvengti, kai imi skaityti medicinos knygas. Beieškodamas, bemąstydamas, aš įsikalbėjau, kad pagrindinė mano negerovių priežastis – tai polipas širdyje.

245 psl. Jie buvo veikiau triukšmadariai, negu palaidūnai, veikiau linksmuoliai, negu ištvirkėliai, o aš taip greit priprantu prie bet kokios gyvensenos, jeigu tik ji nereikalauja iš manęs prievartos, kad nieko geresnio netroškau, kaip tik gyventi šitaip visados.

245 psl. Priešingai teologams, gydytojai ir filosofai tiesa pripažįsta vien tai, ką jie gali paaiškinti, ir savo išmanymą laiko galimybių mastu. Šie ponai niekaip negalėjo nustatyti mano ligos – vainasi, aš ne ligonis: argi galima tarti, kad daktarai ne viską supranta?

252 psl. Susiturėjimas, kurį aš sau užsidaviau ir kuriam ji, rodos, pritarė, yra vienas iš tų dalykų, kurių niekad neatleidžia moterys, kad ir kaip jos apsimetinėtų, – ir ne tiek todėl, kad jos jaustųsi tuo atveju skriaudžiamos, kiek todėl, kad čia jos įžiūri vyriškio abejingumą. Imkite moterį pačią protingiausią, pačią filosofiškiausią, mažiausiai geismingą: jos akyse vyriškis, nors ir visai jai nerūpįs, padaro didžiausią nusikaltimą, jeigu gali ją turėti ir tuo nesinaudoja.

260 psl. Anaiptol nenorėdamas šiais liūdnais prisiminimais dar labiau nuodyti savo dabarties dienų, aš juos kaip įmanydamas veju šalin, ir dažnai tas man taip pavyksta, jog ir prireikus nebegaliu jų susigrąžinti. Šis sugebėjimas užmiršti buvusias nelaimes yra dangaus suteikta man paguoda negandose, kurias likimas sutelkė virš mano galvos. Mano atmintis, atgaivinanti vien malonius dalykus, yra palaiminga atsvara mano baukščiai vaizduotei, kuri ateityje man leidžia matyti vien žiaurią nelemtį.

Ž. Ž. Ruso „Išpažinties" fragmentai moksleivio sąsiuvinyje. Faksimilė. | Asmeninė nuotr.

Ž. Ž. Ruso „Išpažinties” fragmentai moksleivio sąsiuvinyje. Faksimilė. | Asmeninė nuotr.

302 psl. Dar niekada toks saldus malonumas neatsivėrė mįslingojo širdžiai ir jausmams. Ak, jeigu būčiau galėjęs pilnai ir galutinai juo apsvaigti bent vieną akimirką. Aš svaigau juo, tačiau be susižavėjimo; aš pats sau temdžiau visą jo džiugesį, žudžiaujį negalvodamas. Ne, gamta mane sutvėrė ne mėgavimuisi. Į mano patrakusią galvą jinai įpylė nuodų sunaikinti tai neapsakomai laimei, kurios troškulį įliejo mano širdin.

332 psl. Tai viena iš mano atminties savybių, kurią verta paminėti. Ji padeda man tol, kol ja pasikliauju, bet vos tik perkeliu jos naštą į popierių, ji apleidžia mane: to, ką sykį užverčiau, daugiau nebeprisimenu.

352 psl. mano didžiausia bėda yra ta, kad aš niekad negalėjau atsispirti lipšnumui: visada jam nusileisdavau, ir visada tai man baigdavosi blogai.

359 psl. Turiu mokėti pakelti pajuokas ir priekaištus, svarbiausia – kad tik nebūčiau jų nusipelnęs.

367 psl. Italų patarlė: „Svetimam reikale kiekvienas mėgsta teisingumą“.

382 psl. Be to, nors ir tingus, aš vis dėlto buvau darbštus, kai to norėdavau, o ir tingėjau aš ne taip, kaip dykinėtojas, o kaip nepriklausomas žmogus, kuris mėgsta dirbti tik tada, kada jam reikia.

383 psl. Bet aš jaučiau, kad jeigu rašysiu dėl duonos kąsnio, tai netrukus užges mano genialumo žiburys, aš pražudysiu savo talentą, glūdintį ne tiek mano plunksnoje, kiek širdyje, ir pagimdytą vien pakilaus ir tauraus mąstymo būdo, kuris tik vienas gali tai plunksnai teikti peno. Nieko galingo, nieko didžio negalima sukurti parduota plunksna. Būtinybė, godumas gal būtų mane privertę dirbti greičiau, bet ne geriau. Jeigu sėkmės troškimas ir nebūtų mane įtraukęs į intrigas, vis dėlto jis būtų vertęs kalbėti ne tai, kas naudinga ir tikra, o tai, kas daugumai patinka, ir būčiau tapęs ne įžymiu rašytoju, kokiu galėjau tapti, o tik popieriaus margintoju. Ne, ne, aš visada jaučiau, kad rašytojas buvo ir gali būti žymus ir vertas pagarbos tik tada, kai jo kūryba nėra amatas. Per daug sunku kilniai galvoti, kai galvoji tik tam, kad galėtum pragyventi. Kad įstengtum, kad išdrįstum pasakyti didžias tiesas, turi būti nepriklausomas nuo pasisekimo.

386 psl.  Jaučiau, kad, kaip jau esu sakęs „Emilyje“, jeigu žmogus, nebūdamas intrigantas, nori tikrai pasitarnauti savo knygomis tėvynės labui, jis neprivalo jų rašyti tėvynėje.

389 psl. Gundomas žmogus vieną kartą atsispiria, nes jis yra tvirtas, o kitą kartą suklumpa, nes jis yra silpnas; bet jeigu ir šį kartą jis būtų buvęs toks pat, kaip anksčiau, tai nebūtų suklupęs.

Tyrinėdamas pats save ir kituose ieškodamas atsakymo, su kuo yra susijusios tos įvairios dvasinės būsenos, patyriau, kad didžiąja dalimi jos pareina nuo ankstesnio įspūdžio, sukelto išorinių objektų, ir kad, be paliovos keičiami savo pačių jausmų bei savo organų, mes, patys to nežinodami, nešiojame savo mintyse, jausmuose, net veiksmuose tų pakitimų pasekmes.

389 psl. Klimatas, metų laikai, garsai, spalvos, tamsa, šviesa, stichijos, maistas, triukšmas, tyla, judėjimas, ramybė – viskas veikia mūsų organizmą ir mūsų sielą; taigi viskas duoda mums tūkstančius beveik tikrų būdų paimti savo valdžion gimstančius jausmus ir neleisti jiems mus valdyti.

402 psl. Šis nuostabus žmogus, savo amžiaus ir visos žmonijos pažiba, gal vienintelis nuo pat žmonių giminės atsiradimo neturėjęs kitos aistros, kaip vien aistrą protui, vis dėlto žengė nuo vienos klaidos prie kitos visose savo sistemose, norėdamas padaryti žmones panašius į save, užuot laikęs juos tokiais, kokie jie yra ir kokie bus visada. Jis dirbo tik įsivaizduojamiems žmonėms, manydamas dirbąs savo amžininkams.

418 psl. Be kitų, galiu nurodyti laiškus apie Elizėjų ir apie irstymąsi ežere, kurie, jeigu neapsirinku, yra ketvirtosios dalies pabaigoje. Jeigu kas, skaitydamas šiuos du laiškus, nejaučia savo širdį minkštėjant ir tirpstant nuo to paties švelnaus jausmingumo, kuris man juos padiktavo, tasai tegul užvožia knygą: jis nesutvertas spręsti apie jausmų dalykus.

447 psl. Argi stiprūs polėkiai, tolydžio besiveržią iš jautrios širdies, gali leisti žmogui skirti tiek laiko tokiam niekingam rūpinimuisi savo maža asmenybe? Dieve mano! Kas jaučia savo širdyje liepsnojant šitą dangišką ugnį, tas stengiasi ją išlieti ir atverti savo sielą. Toks žmogus norėtų, kad jo veide atsispindėtų jo širdis; jam niekad nė į galvą neateitų ieškoti kokių nors kitokių dažų.

452 psl. Kada tik ją prisimenu, visada pajuntu, kokie apgaulingi yra sprendimai, pagrįsti išoriniais požymiais, kuriems minia teikia tokią didelę reikšmę, ir kaip dažnai kaltininkas rodo drąsą ir išdidumą, o nekaltasis – gėdą ir sumišimą.

459 psl. Ši auka, kuria taip mokėjo pasinaudoti mano priešai ir kuriod, gal būt, jie laukė, sugriovė mano reputaciją; aš praradau visuomenės pagarbą, bet atgavau pagarbą sau pačiam, ir tai buvo man paguoda mano nelaimėse.

466 psl. Jūs teisingai sakote, kad aš nelaimingas žmogus; niekas pasaulyje nežino geriau už jus, kad tai šventa tiesa. Jeigu nelaimė yra apsirikti, pasirenkant draugus, tai dar skaudesnė nelaimė – atsipeikėti po tokio malonaus apsirikimo.

505 psl. Niekas taip nesuartina širdžių, kaip malonumas drauge paverkti.

508 psl. Pragyvenau visą gyvenimą neieškodamas tvirtos draugystės. Negalėjau jos rasti man prieinamose sąlygose, tad negi turiu jos ieškoti  jūsų aukštybėse. Manęs negundo nei ambicija, nei nauda; nesu nei garbėtroška, nei bailys; aš visam kam galiu atsispirti, tik ne meilumui. Kodėl jūs abu naudojatės ta mano silpnybe, kurią aš privalau įveikti?

518 psl. Betgi ne tam atsisėdau rašyti išpažintį, kad nutylėčiau savo kvailystes, o šioji pernelyg piktina mane patį, kad leisčiau sau ją nuslėpti.

520 psl. …bet Paryžiuje vis dar viešpatauja įstabus nuovokumas, kuris pagauna kiekvieną širdį ir įpratina mus branginti tuos tyrus, švelnius ir taurius kitų žmonių jausmus, kurių nebeturime patys.

521 psl. Bepigu sužadinti dėmesį, rodant be paliovos nepaprastus įvykius ir vis naujus veidus, šmėkščiojančius kaip projekcinio aparato figūros, ir nepalyginti sunkiau šlaikyti sutelktą dėmesį vis į tuos pačius dalykus, kai dargi nėra įdomių nutikimų.

526 psl. Aš turiu talentą tvirtai ir drąsiai sakyti žmonėms šiurkščią, bet naudingą tiesą; to ir reikėjo laikytis. Iš prigimties nemoku ne tik pataikauti, o ir girti. Nevykę pagyrimai, kuriuos bandydavau sakyti, pakenkė man daugiau už griežtą kritiką.

539 psl. Manęs niekad nesutrikdo ir neprislegia jokia nelaimė, jei tik aiškiai žinau, koks reikalas, bet iš prigimties bijau tamsos: mane ji baugina, aš nepakenčiu neaiškumo, paslaptis mane jaudina, nes ji pernelyg priešinga atviram, o dažnai ir nerūpestingam mano būdui. Man rodos, nelabai nusigąsčiau, išvydęs šlykščiausią pabaisą, bet jei pamatyčiau nakčia balta marška apsigaubusią žmogystą, mane pagautų baimė.

557 psl. Aš, sakytum, pergyvenu savo nelaimę iš anksto: kuo daugiau kenčiu, jos belaukdamas, tuo man lengviau ją pamiršti. Ir priešingai, be perstojo galvodamas apie praėjusią laimę, lyg ir susigrąžinu ją, iš naujo perjaučiu ir vėl ja mėgaujuosi, kada tik panoriu. Manau, kad tik šios laimingos savybės dėka aš niekad nesu patyręs pagiežos, kuri raužia kerštingą širdį, nuolat menančią patirtus įžeidimus, ir teikia jai tas pačias kančias, kurių ji trokšta savo priešui. Esu ūmus iš prigimties, greit supykstu ir net įnirštu, bet niekad keršto troškimas nėra suleidęs šaknų į mano širdį. Man mažai terūpi įžeidimas, tad negali labai rūpėti ir įžeidėjas. Apie jo padarytą skriaudą galvoju tik tuo atvejų, jeigu jis vėl gali mane nuskriausti, o jei tikrai žinau, kad jis daugiau nebedarys man blogo, tuojau pat pamirštu, ką patyręs. Mes girdime daug pamokslų apie nuoskaudų atleidimą. Žinoma, tai graži dorybė, bet ne mano būdui. Nežinau, ar mano širdis mokėtų nustelbti savo neapykantą, nes niekad jos nesu jautęs, ir pernelyg mažai galvoju apie savo priešus, kad galėčiau pasigirti, jog jiems atleidžiu. Sunku pasakyti, ar labai jie kankina patys save, trokšdami kankinti mane. Esu jų rankose, jie turi visą valdžią ir naudojasi ja. Tik vienas dalykas yra už jų galios ribų, ir čia jie nieko man nepadarys: kankindamiesi dėl manęs, jie negali priversti mane kankintis dėl jų.

559 psl. Aklai pasikliaudamas savo viltimis, aš visada susižavėdavau tuo, kas turėjo man atnešti nelaimę.

567 psl. Nešateliečiai, kurie mėgsta tik išviršinį blizgesį ir žibučius, kurie nemoka vertinti tikrųjų dorybių ir eikvoja savo proto galias įmantriems tuštiems plepalams, išvydę šį ramų ir paprastą žmogų, palaikė jo kuklumą didyste, atvirumą – šiurkštybe, nekalbumą – kvailumu ir stojo pistu prieš visas jos geras pastangas, nes jis norėjo ne glostyti juos, o dirbti naudingą darbą ir visiškai nemokėjo įsiteikti žmonėms, kurių negerbė.

571 psl. Man niekad nenuobodu vienam, net jei ir visiškai neturiu darbo, nes mano vaizduotė užpildo visas tuštumas ir jos vienos pakanka man užimti. Tik negaliu pakęsti tuščio plepėjimo kambaryje, kai žmonės susėda vieni priešais kitus ir tik laido liežuvius. Kai eini, kai vaikščioji, dar pusė bėdos: bent kojos ir akys kažką veikia, o sėdėti rankas sunėrus ir kalbėtis apie tai, koks šiandien oras ar kokios įkyrios musės, arba, dar blogiau, sakyti vienas kitam komplimentus – man baisiausia kankynė. Kad nevirsčiau laukiniu, sumaniau išmokti pinti raištelius. Eidamas į svečius, nusinešu, būdavo, ir maišelių, arba išeinu, kaip tai daro moterys, su rankdarbiu pasėdėti lauke prie durų ir pasišnekėti su praeiviais.

589 psl. … nes tikrąją draugystės vertę nulemia daugiau tas jausmas, kurį jauti pats, o ne tas, kurį įkvepi kitam.

593 psl. Labiausiai įtūžo tie, kuriems padariau daugiausia gero, o taipogi tie, kurie ir tuo metu naudojosi mano gerumu; nedrįsdami patys viešai pasireikšti, jie kurstė kitus, lyg norėdami atsikeršyti už tą pažeminimą, jog turi būti man už kažką dėkingi.

596 psl. Tad vaikštinėjau kaip niekur nieko po apylinkes su savo kaptonu bei kailine kepure, šunaujos aliojamas, o kartais ir akmenim apmėtomas. Eidamas pro namus, ne kartą girdėjau viduje sušunkant: „Duokit man šautuvą, reikia nudėti jį!“ Aš nespartindavau žingsnio; tai matydami, jie siuto dar labiau, bet vis dar tenkinosi grasinimais, o ginklo nesigriebdavo.

607 psl. Galėjau leisti jiems naršyti visą mano gyvenimą nuo pradžios iki galo, nes tikrai žinojau, jog už mano klaidų ir silpnybių, už negalėjimo pakęsti bet kokio jungo visados įžvelgsi teisingą žmogų, gerą, be tulžies, be neapykantos, be pavydo, greitą pripažinti savo klaidas ir dar greitesnį užmiršti kitų neteisingumą, ieškantį sau laimės ramiose, švelniose aistrose ir nuoširdų visais atvejais iki paikumo, iki visiškai neregėto nesavanaudiškumo.

607 psl. „Ten dirba daugiau – nedirba nieko“ (Lafontenas).

608 psl. Man sunku nieko neveikti draugijoje, nes aš ten suvaržytas. Ten aš priverstas sėdėti lyg prikaltas prie kėdės ar stypsoti stačias kaip įbestas mietas, negalėdamas pakrutinti kojos ar rankos, nedrįsdamas nei pabėgėti, nei pašokinėti, nei uždainuoti, nei sušokti, nei pamojuoti rankomis, kai ueina toks noras, nedrįsdamas netgi svajoti. Kentėdamas ir dyko buvimo nuobodį, ir prievartos kančią, privalau tik dėmesingai klausyti visų sakomų kvailysčių bei komplimentų ir be paliovos varginti makaulę, kad nepraleisčiau progos įterpti ir savo šmaikštų žodelį ar melą. Jūs tai vadinate dyku buvimu? Betgi tai katorginis darbas.

609 psl. Botanika, tokia, kaip aš ją visada supratau ir kokią ją pamažu aistringai pamėgau, kaip tik ir buvo tas lengvas užsiėmimas, kuris galėjo užpildyti visą mano laisvalaikių tuštumą ir nepalikti vietos nei vaizduotės kliedesiams, nei visiško dykumo nuobodžiui. Nerūpestingai klajoti po miškus ar pievas, nusiskinti atsainiai čia kokį žiedą, čia kokią šakelę, skabinėti, kaip priklauso, žolynus, tūkstantį kartų stebėti tuos pačius dalykus su tokiu pat susidomėjimu ir vėl juos beregint pamiršti, – šitaip galėčiau gyventi visą amžinybę, nė valandėlės nenuobodžiaudamas. Kad ir kokia puiki, įvairi ir nuostabi yra augalų sandara, ji netraukia ir nedomina neišmanančios akies. Tolydinis augalų struktūros panašumas ir kartu begalinis jos gaivumas sužavi tik tuos, kas jau nusimano bent kiek apie augalų sistemą. Regėdami tą gamtos lobyną, kiti jaučia tiktai kvaišą ir monotonišką nuostabą. Jie nemato detalių, nes dargi nežino, į ką reikia žiūrėti; nemato jie nė visumos, nes nieko nenutuokia apie sąryšių ir dermių grandinę, kuri svaigina savo stebuklingumu stebėtojo protą. Kadangi mano atmintis netvirta, tai man taip laimingai susiklostė, jog visą laiką žinojau pakankamai mažai, kad man viskas būtų nauja, bet ir pakankamai daug, kad viską suprasčiau.

610 psl. Nežinau geresnio būdo šlovinti dievybei, kaip tas nebylus žavėjimasis, kurį žadina jos vaikalų stebėjimas ir kurio neįmanoma išreikšti kokiais nors konkrečiais veiksmais. Suprantu, kodėl miestų gyventojai yra mažatikiai: juk jie mato tik mūrus, gatves ir nusikaltimus; bet negaliu suprasti, kaip gali netikėti sodiečiai, ypač tie, kur gyvena atkampiau. Kaip gali nedžiūgauti jų siela ir nekilti šimtą kartų dienoje į kerinčių stebuklų tvėrėją? O ar, ypač rytą, pakilęs po kamuojančios nemigo nakties, nuo seno jaučiu tą širdies polėkį, atleidžiantį nuo varginančios pareigos galvoti: tik reikia, kad man akį trauktų nuostabus gamtos vaizdas. Kambaryje meldžiuosi rečiau ir šalčiau, bet lig tik išvystu puikų kraštovaizdį, susijaudinu, nė pats nežinodamas ko. Esu skaitęs, kaip vienas išmintingas vyskupas, lankydamas savo dieceziją, aptiko seną moterį, kuri nemokėjo kitaip melstis, kaip tik sakydama“ „O!“ Jis tarė jai: „Močiute, visada šitaip melskis, tavo malda geresnė už mūsų.“ Manoji malda – taip pat geresnė.

611 psl. Tas momentas, kada atsistumiu nuo kranto, teikia man tokį džiaugsmą, kad visas virpu; nemoku nei nusakyti, nei gerai suprasti šito reiškinio priežasties – nebent tai buvo slaptas visos mano esybės džiūgavimas, kad štai atsidursiu už ribos, pasiekiamos piktiems žmonėms.

611 psl. „O gamta! O mano motina! Tu tik viena esi mano gynėja, ir čia tarp tavęs ir manęs nėra nė vieno sukto, klastingo žmogaus.“

612 psl. Štai dar vienas prisipažinimas iš tų, kuriais, kaip aš žinau, skaitytojai nepatikės, nes jie visą laiką atkakliai sprendžia apie mane pagal save, nors ir negali nematyti, kokia daugybė buvo mano gyvenime įvairių pomėgių, visai nepanašių į jų pomėgius. Visų keisčiausia, kad jie nenori pripažinti man nė vieno gero ar neutralaus jausmo, kokių patys neturi, bet visada labai lengvai man priskiria tokius blogus jausmus, kokių nė būti negali žmogaus širdyje. Jiems visai paprastas dalykas laikyti mane kažkokiu išsigimėliu ir nebūta pabaisa. Joks absurdas nėra jiems neįtikimas, jei tik jis ali mane apjuodinti, o visa, kas bent kiek ypatinga, atrodo jiems nepanašu į tiesą, jei tik teikia man garbę.

Kategorijos: Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *