Gegužės 31 d. Vilniaus Taryba nusprendė restauruoti medinės architektūros paveldą – namą Užupyje, Polocko g. 5. Į Kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas medinukas bus pritaikytas visuomenės poreikiams – restauruotame pastate galės įsikurti kultūrinių mainų su Baltarusija centras, Užupio biblioteka ar kitas bendruomenės traukos objektas.
Buvęs gyvenamasis namas adresu Polocko g. 52 yra unikalios medinės architektūros pavyzdys Vilniuje. Šiuo metu jis yra avarinės būklės, todėl sostinės savivaldybė šiais metais teiks paraišką atnaujinimo darbų finansavimui gauti. Planuojama, kad restauravimo darbams bus skirta apie 1, 6 mln. eurų. Nebenaudojamas pastatas taps Užupio gyventojų traukos centru – čia galėtų įsikurti biblioteka, skaitykla, jame vyktų įvairūs edukaciniai, kultūriniai renginiai bendruomenei. Kokia konkrečiai veikla bus vykdoma restauruoto pastato patalpose, šiuo metu dar yra atviras klausimas.
Polocko g. 52 pastatas pradėtas statyti dar 1876 m. Tai – ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, puoštas menine drožyba, kuriai Vilniuje neprilygsta joks kitas medinis paminklinis namas.
Jame tarpukariu gyveno visuomenės ir kultūros istorijai svarbios asmenybės – menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Rusčicas ir fotografas Janas Bulhakas. Namas 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Namas gal ir gražus bet tai svetimkūnis Lietuvos žemėje,okupantų palikimas.
Nuo kunigaikščio Gedimino laikų Vilnius buvo daugiakultūrinis miestas, jame nuo seno gyveno vokiečiai, latviai, rusėnai (gudai), rusai, žydai, o nuo Vytauto laikų – totoriai ir karaimai.
XIX a. – tai lenkiškojo romantizmo miestas, kuriame vargonavo ir kūrė (šv. Kotrynos ir šv. Jonų bažnyčiose) kompozitorius ir vargonininkas Stanislawas Moniuszka (beje, Žemaitijoje rinkęs folklorą, sukūręs kantatą „Milda“), ir vienas žymiausių pasaulinio lygio poetų Adomas Mickevičius (Mickiewiczius).
Vilnius buvo ir žymus ortodoksinio judaizmo centras.
Deja, per II pasaulinį karą šis puikus miestas patyrė didžiulę demografinę katastrofą. Tam tikra prasme mes, lietuviai, ir esame jo kolonistai. Sunkiai surastum lietuvį vilnietį, kurio senelių šaknys būtų Vilniuje – beveik visi suvažiavę jau po II pasaulinio karo, ar net Gorbačiovo perestroikės laikais.
Tad nereikia stebėtis, kad žymių žmonių, gyvenusių Polocko g. 52 pavardės yra nelietuviškos. Bet tai mūsų, Lietuvos sostinės, istorija, ir mes turime ja domėtis, ją puoselėti ir plėtoti.
Vilnius – kultūrų ir architektūrų polifonijos miestas.
Čia po visų misionierių užstatymų kaip pasaldinta piliulė… Liberanalinės padugnės sunaikino tiek garbingų istorinių pastatų, kad, turbūt, atskira knyga galėtų išeiti. O čia išsaugos… “Ačiū”.