D. Razauskas. Saldainis „strateginiam partneriui“ (41)

Dainius Razauskas | Alkas.lt nuotr.

Dainius Razauskas | Alkas.lt nuotr.

Kartą sūnus, būdamas gal kokių septynerių metų, išėjo į kiemą pažaisti, nešinas tokiu storu ilgu saldainiu su įdaru. O po kelių minučių sugrįžo be saldainio ir sako:

– Tėti, duok man dar vieną saldainį.
– O tai ką – aną jau suvalgei?!
– Ne, atidaviau draugams.
– Su draugais gražu pasidalinti…
– Ne, aš jiems visą atidaviau.
– O pats nenorėjai? Tai kam tau dar, jeigu nenori? – nustebęs paklausiau, o širdyje ėmė kilti nerimas.
– Jie sakė, kad jeigu neatiduosiu saldainio, tai jie su manim nežais.

Pasidarė visai nesmagu.

– O tai šitą, naują, irgi neši jiems atiduot?
– Taip, jie sakė, kad jei dar atnešiu, tai žais su manim, o jei ne – nežais…

Tą kartą turėjau rūpestį išaiškinti vaikui, kad tikri draugai žaidžia ne dėl saldainio, o tie, kurie tik kelia sąlygas ir vis ko nors kaulija, nėra draugai. Saldainiais draugų nenusipirksi, o tokiems – kad ir kiek jiems neši, vis vien jie draugais netaps. Dar blogiau: net ne saldainis jiems galiausiai rūpi – jie slapta šaiposi, tyčiojasi iš tavęs. Jei šito nesuprasi, niekada nebūsi didelis ir laisvas. Todėl suvalgyk saldainį namie, jeigu nori, o išėjęs laukan arba vienas žaisk, kol susirasi kitų draugų, arba sakyk jiems tiesiai, kad tegu eina sau, kad daugiau tu jiems nenešiosi. Gal kaip tik tada jie priims tave į draugus. O jeigu imtų stumdytis…

Nepamenu, ar visai tokiais žodžiais tada kalbėjomės, ar kažkaip kitaip, bet esmė ta pati. Dabar sūnus jau didelis ir šitą dalyką, regis, labai gerai supranta. Todėl turi tikrų draugų. Nes ir tikrų draugų, tiesą sakant, gali įsigyti tik tada, kai šitą dalyką supranti. Kai supranti, kad draugystės nenusipirksi, kad ji kyla iš geros valios, o ne iš sąlygų, grasinimų ir baimės. Kai išmoksti atpažinti, su kuo turi reikalą ir kas iš tikrųjų priešais tave. Kai įveiki savo vaikišką wishful thinking ir išdrįsti aiškiai matyti tikrovę, kad ir kokia ji būtų apmaudi, nebemėgindamas jos įvynioti į lengvabūdiškų svajonių vatą…

Tikra nelaimė, kad šito niekaip nesupranta pernelyg didelė dalis mūsų išrinktųjų į Lietuvos valdžią – o gal veikiau mūsų vardu ir mūsų sąskaita joje įsitaisiusių. Jie tikisi įsigyti draugą – „strateginį partnerį“, iš namų nešdami jam mūsų saldainius. Dar kad tai būtų saldainiai! Jie jau dalija tėvų ir protėvių palikimą, apvogdami saviškius, jie pasirengę brolį į vergiją parduoti ir pačią tėvynę atiduoti (tiksliau, išduoti), kad tik įsiteiktų, kad tik išgirstų tą saldų „draugo“ pažadą su jais kurį laiką pažaisti…

Atidžiau įsižiūrėjus, tai yra raktas į Lietuvos istoriją: bet kuris „strateginis partneris“ – o tokiais jau yra buvę visi kaimynai – kažkodėl žūtbūt svarbesnis už namiškį. Ir visuomet nuožmiai kovojama dėl „strateginio partnerio“, ne dėl Lietuvos, ir visuomet – apeinant ir paminant tėvynainius, esmiškai tėvynę. O kai tas „strateginis partneris“ pasirodo besąs visai ne draugas, veikiau nedraugas, puolama prie kito – nuo vilko prie meškos. Tačiau kieno gi, kam gi tie „strateginiai partneriai“, jeigu Lietuva nebesvarbi, antraeilė? Užtat didelė dalis Rusijos, kone visa Baltarusija ir pusė Lenkijos – buvę lietuviai, buvusi Lietuva. Ir ką, ramiau?

Štai tikroji, gal net vienintelė tikra „problema“, kurią vienąsyk žūtbūt reikia išspręsti. Nes jos neišsprendus nieko nebus. Už jos sprendimą nebūtų gaila jokių saldainių. Tik nėra kam jų pasiūlyti, nes padėti čia negali joks „strateginis partneris“.

Išskyrus vieną – į jį kasdien žiūri veidrodyje, o nematai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *