Vakar, t. y. 2017 m. balandžio 28 dieną „Saulės arkliukų“ redakcija apsilankė labai įdomiame Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus mokslininkų surengtame seminare apie pavasario šventes ir jų apeigas. Šįkart daug dėmesio buvo skiriama Bulgarijoje kovo 1 dieną (turėkime omeny, kad Bulgarijoje oras atšyla maždaug dviem mėnesiais anksčiau negu Lietuvoje) švenčiamai babos Martos šventei, apie kurią papasakojo bulgarų kalbos ir tradicinės kultūros žinovė, vienintelė Lietuvoje vertėja iš bulgarų kalbos ir į bulgarų kalbą Aušra Katkutė.
Savo ruožtu etnologas dr. Žilvytis Šaknys netikėtai atviru rakursu apžvelgė Lietuvos pavasario švenčių aspektus, o įsibėgėjęs aprėpė ir visų metų ciklo ypatybes bei skirtumus.
Etnologė dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė savo pranešime lygino Balkanų šalių ir Lietuvos tradicijų panašumus bei skirtumus. Mes labai tikimės, kad turėsime progą supažindinti Jus ir su šiais pranešimais.
Po seminaro visi, kartu su prisijungusiais Lietuvos bulgarais, nukeliavome per Baltąjį tiltą prie vienos išrinktos sakuros ir simboliškai, prieš tai, žinoma, sugalvoję patį didžiausią norą, pakabinome bulgariškąsias martenicas. Sako, norai paprastai išsipildo…
Taigi, kol šį savaitgalį šiltai ir neperlyjamai apsirengę mūsų romuviai švenčia pirmosios pavasario žalumos šventę Jorę Kulionyse, likusiesiems namie – straipsnis apie saulėtąją Bulgariją.
Jeigu kovo 1 dieną Bulgarijoje išeisite į gatvę, pamatysite daug besišypsančių veidų. Visų pirma akys nukryps į martenicas, kurias žmonės prisisegę prie apdarų. Jos gaminamos būtent šiai šventei. Šiandien jų galima tiesiog nusipirkti.
Tradiciškai jas prieš šventę gamino pagyvenusios moterys. Martenicos – tai surišti balti ir raudoni vilnoniai, medvilniniai arba šilkiniai siūlai, kurie gali būti pačių įvairiausių pavidalų ir formų.
Rodopų kalnų regione martenicos gali būti įvairių spalvų – mėlynos, žalios arba rožinės spalvos, ten jas vadina „bajnici“.
Į tradicines bulgariškas martenicas gali būti įaustos monetos, sudžiūvusio česnako skiltelės, karoliukai, geležinės plokštelės, arklio uodegos plaukai, kad amuletas būtų stipresnis. Jas vieni kitiems dovanoja vaikai ir suaugusieji, vyrai ir moterys, miestuose ir kaimuose.Legenda byloja, kad šios tradicijos ištakos siekia Bulgarų valstybės susikūrimą 681 m. ir chaną Asparuchą bei probulgarus. Pastaraisiais metais atsiranda versijų, kad martenica atsiradusi dar trakiečių laikais ir yra susijusi su Orfėjaus vardu. Vienaip ar kitaip, Bulgarijoje kovo pirmosios – Babos Martos šventė, taip pat jos apeigų artefaktas martenica (daugiskaita – martenici) 2002 m. buvo įtraukta į Bulgarijos nematerialaus kultūros paveldo inventorių.
Bulgarų tradicijoje kovo mėnuo simbolizuoja ateinantį pavasarį pagyvenusios moters Babos Martos pavidalu, kurios paveikslas yra dvilypis – tai linksmas, tai piktas, tuo pat metu ir teigiantis, ir neigiantis, išreiškia moterišką pradą, gyvenimo pradžią, bet tuo pat metu ir kitą moteriškojo prado dalį – stichišką ir griaunančią. Ji įkūnija motiną žemę.
Baba Marta įkūnija žemę, o saulė Rodopų regiono tautosakoje buvo suvokiama kaip jaunas vaikinas. Prie šios išvados priėjo bulgarų mokslininkas Stojus Šiškovas (Stoju Šiškov) XX a. pradžioje.
Anot jo, vieną kartą, prieš patekant, tam vaikinui į vieną akį įkando gyvatė, ir taip jis liko vienaakis. Neva gerai, kad taip atsitiko, kitaip, jeigu jis būtų žiūrėjęs dviem akimis, – visa žemė būtų užsiliepsnojusi ir sudegusi. Saulė neturėjo tėvo, tik motiną ir seserį, kurios vardas buvo Marica. Gyveno žemės pakraštyje, kurio žmogaus koja nepasiekdavo. Jeigu vis dėlto kas nors ateidavo prašyti jos pagalbos, neišleisdavo tuščiomis rankomis. Rytais Saulė būdavo pailsėjęs ir linksmas, todėl kaitindavo stipriai. Kuo ilgesnį kelią jis nueidavo, tuo labiau pavargdavo ir tapdavo kenksmingas, kaitindavo vis stipriau. Tik jo motina sugebėdavo jį sutikti ir užkalbėti. Jeigu prieš jį pasirodydavo kas nors kitas, – sudraskydavo visą. Nepaisant to, kad Saulė buvo aršaus būdo ir nekantrus, jis buvo labai darbštus, todėl laiku suspėdavo atlikti visus savo įsipareigojimus. Grįždavo visada tuo pačiu metu vakare, anksti guldavosi ir anksti keldavosi. Saulei kylant ir leidžiantis Rodopų regiono gyventojai žegnodavosi, atsisukę į ją, ir prašydavo sėkmės.
Saulė nugina piktąsias dvasias, todėl jai nusileidus būtinai reikėdavo nuimti išdžiuvusius skalbinius.Taigi kovo mėnuo yra pavasario ir žemės apvaisinimo mėnuo, kuris pagimdys vasarą ir vaisingumą. Jo ženklas yra martenica – atgimimo ir saulės kulto simbolis.
Baltoji spalva iš pradžių simbolizavo vyriškąjį pradą, jėgą, šviesiąją soliarinę zoną. Vėliau, dėl krikščionybės įtakos, ima reikšti nekaltybę ir skaistybę – balta spalva yra Kristaus spalva.
Raudona yra moteriškasis pradas, sveikata: tai yra kraujo, apvaisinimo ir gimimo ženklas.Pažymėtina, kad anksčiau bulgarių vestuvių drabužiai buvo raudoni.
Kad Baba Marta susimiltų, prieš patekant saulei moterys išnešdavo į kiemą ką nors raudono – drabužius, diržą, audinius ir juos palikdavo ant stogo arba vaismedžių 9-ioms dienoms. Tik tada galėjo užrišti martenicas vaikams ir gyvūnams.
Tą dieną moterys neskalbdavo ir nedžiaustydavo baltų drabužių, kad nebūtų šalčių ir krušos. Kad nebūtų griaustinio, kai kuriuose Dobrudžos regiono kaimuose neausdavo, nedulkindavo kilimų, nieko nevirdavo valgyti. Kovo mėnesį žmonės nesikirpdavo plaukų. Rodopuose pirmosiomis kovo dienomis buria ateitį visiems ateinantiems metams. Kovo 1 dieną buvo kuriami laužai, per juos šokinėjama.
Bulgarijoje martenicą nešioja tol, kol pamato žydintį medį, tada ant jo ir užriša ją. Kita praktika yra įmesti į tekantį vandenį, dažniausiai į upę, arba, pamačius pirmąjį gandrą arba kregždę, padėti ją po akmeniu, o vėliau žiūrėti – ar yra po juo skruzdėlių ar kitų gyvių – tada metai bus vaisingi.
Etnologas Žilvytis Šaknys pasipuošęs martenica. Šalia etnologė Monika Balikienė. | D. Rastenienės nuotr.
Bet kokiu atveju negalima martenicos išmesti. Nusirišant martenicą reikia sugalvoti kokį nors norą. Ji praranda amuleto reikšmę tada, kai yra nukabinama ir reiškia žiemos pabaigą ir perėjimą prie teigiamų permainų.
Moksliškai šis archajinis paprotys beveik netyrinėtas netgi pačioje Bulgarijoje.
Verta paminėti Nataliją Golant iš Sankt Peterburgo valstybinio universiteto, kuri 2007 metais apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Rumunų ir bulgarų kovo apeigų kompleksas etnokultūrinėje Karpatų ir Balkanų regiono tradicijoje“ ir išleido monografiją „Kovo senė ir kovo siūlas (suvenyras). Kovo pradžios rumunų legendos ir apeigos“, kuri išėjo Sankt Peterburge 2013 m. ir yra prieinama internete.
N. Galant apžvelgė gausią literatūrą rumunų kalba ir atskleidė daug naudingos informacijos besidomintiems ta tema, tačiau, nagrinėdama kovo apeigas Bulgarijoje, ji cituoja vos porą Bulgarijos autorių, daugiausia remiasi tekstais iš archyvų. Vis dėlto prieina prie pagrįstos išvados, kad jos vadinamieji kovo siūlai (suvenyrai) Rumunijoje, Moldovoje ir Bulgarijoje visų pirma yra pavasario simboliai, nepakeičiami jo pirmųjų dienų palydovai.
Paprotį nešioti ir dovanoti kovo siūlus (suvenyrus) rumunai ir bulgarai suvokia kaip būtent savo šalies specifiką. N. Galant manymu, bulgariškoji martenica, nepaisant jos antrinės folklorizacijos, didesne dalimi išsaugojo nešančio sėkmę amuleto funkciją, o rumuniškasis mercišoras šiuo metu visų pirma atlieka dovanos, meilės, draugystės, pagarbos ir teigiamo požiūrio ženklo funkciją.
Bulgarijoje martenica ir šis paprotys įgijo labiau išreikštą etninį atspalvį. Šiuo metu didžiuosiuose Bulgarijos miestuose martenicos tapo tradiciniais bulgariškais suvenyrais, kurie yra siūlomi bet kuriuo metų laiku. Dabar martenicos gali būti net su priklijuotomis Hario Poterio, Betmano, politikų nuotraukomis.
Kažkada tai buvo magiškas būdas prisišaukti gamtos atgimimą, o šiandien – žmonių džiaugsmo išraiška, kad ateina pavasaris, ir būdas išreikšti vieni kitiems dėmesį ir pagarbą, palinkėti sveikatos ir sėkmės.
Martenica išsaugojo savo senąją semantiką – siūlas simbolizuoja gyvenimą, balta spalva – tyrumą, sveikatą, taiką, o raudona – kraują, gyvenimą, vaisingumą. Išliko ir jos funkcija apsaugoti nuo nužiūrėjimų ir piktųjų jėgų, kurios, anot įsitikinimų, atgimsta su gamta. Tad martenicos yra rišamos ir naminiams gyvūnams – šunims, katėms, o kalnų kaimuose – ir avims, arkliams, asiliukams ir kt.
