P. Kalnius: Profesija – etnologas (26)

Etnologas dr. Petras Kalnius | R. Mičiūno nuotr.

Etnologas dr. Petras Kalnius | R. Mičiūno nuotr.

– Kas yra etnologija?

– Pavadinimas kilęs nuo dviejų graikiškų žodžių santraukos: Ethnos – tauta + logosmokslas. Trumpai tariant, etnologija yra mokslas apie etnines bendruomenes (gentis, tautas, nacijas) ir jų kultūrą (medžiaginę buitį, papročius, tradicijas, gyvenimo būdą), jos raidos dėsningumus.

Žmonėms, kurie klausosi per radiją populiarių laidų apie tradicinę lietuvių kultūrą, galbūt susidaro įspūdis, kad etnologija – tik žmonių kuriamos mįslės, minklės, patarlės, dainos arba kalendorinių švenčių metu kokių nors seneliukų atliekami magiški veiksmai, burtai, siekiant sulaukti sau ir savo namams gerovės. Taip, etnologija tiria ir tuos dalykus, bet minėti dalykai yra, pirmiausia, tradicinė, arba plačiau imant  – etninė kultūra, bet ne etnologija kaip mokslas.

Etnologija, be papročių ir tradicijų tyrinėjimo, gvildena teorines etniškumo problemas, kimba į tokius rimtus dalykus kaip etniniai santykiai, etnocentrizmas, tautų etninė istorija, etnogenezė (etninių bendruomenių susiformavimas, jų iškilimas; tiesa, kai kurios etnologų mokyklos to proceso nepripažįsta), etniniai procesai, vykstantys etninėse bendruomenėse (asimiliacija, konsolidacija, integracija, akultūracija), nustato kultūros arealus, išskiria istorines-kultūrines sritis, sudaro jų žemėlapius (taip pat ir etnografinius), tam tikrų reiškinių paplitimo žemėlapius, domisi daugeliu kitų su etniškumu bei etninėmis bendruomenėmis susijusių dalykų.

– Kuo etnologija skiriasi nuo šiuo metu populiarios antropologijos? 

– Šio mokslo pavadinimas taip pat kilęs nuo dviejų žodžių santraukos: anthropos – žmogus + logos – mokslas.

Mes iki Lietuvos valstybės atkūrimo buvome pripratę antropologiją suvokti tik kaip gamtos mokslą, vieną iš medicinos mokslo atšakų, tiriančių žmogų kaip biologinį organizmą, tačiau visose Vakarų pasaulio šalyse antropologija suprantama kaip socialinių mokslų disciplina, tirianti žmogaus kultūrinę veiklą, gyvenimo modelius, įvairių šalių, civilizacijų, įvairių žmonių grupių, taip pat ir tautų, žmonių bendrumą, vienodus jų kultūros raidos etapus, individų ir žmonių elgsenos tipus, mentalitetą, socialinius santykius, tapatybės klausimus.

Populiariai sakant, antropologija – mokslas, kuriam rūpi viskas apie žmogų, įskaitant ir su etniškumu susijusius dalykus. Tačiau kai kuriose šalyse antropologija yra visiškas etnologijos atitikmuo. Bet ir tose šalyse, kur antropologija ir etnologija nėra tapatūs mokslai, jie yra tiek artimi, kad daug kam sunku būna įžvelgti jų skirtumus.

Etnologija su antropologija, galima sakyti, yra dar glaudžiau susiglaudusios negu etnologija su sociologija arba istorija su archeologija. Todėl neatsitiktinai kai kuriose šalyse po etnologijos mokslo iškaba dirbančiose mokslo įstaigose darbuojasi ir tyrinėtojai, vykdantys antropologijos tyrimus.

Mokslų giminingumą rodo ir jų naudojami tie patys tyrimo metodai. Vis dėlto geriausiai įžvelgiamas skirtumas tarp etnologijos ir antropologijos yra tas, kad etnologija išskirtinai orientuojasi į etniškumo studijas, etnines bendruomenes, jų tradicines kultūras bei moderniosios kultūros išraiškas ir pavidalus etninėse bendruomenėse. Tuo tarpu antropologija stengiasi užgriebti universaliau – ji savo moksliniuose išvedžiojimuose apie žmogų, žmonių socialines ir kultūrines grupes sunaudoja ir etnologų (bet ne tik jų) sukauptus duomenis.

Bene geriausiai etnografijos, etnologijos ir antropologijos santykį yra nušvietęs prancūzų etnologas Klodas Levi Strosas (Claude Lévi-Strauss). Pagal jį, etnografija pirmiausia yra duomenų surinkimo fazė, etnologijos darbo įrankis. Etnografija su etnologija turi tokį pat ryšį kaip ir archeologinis kasinėjimas su archeologija. Etnografija yra etnologijos dalis, o etnologija – antropologijos dalis. (žr.: Ethnologie. Wikipédia. L’enciclopédie libre).

Po C. Levi-Stroso kitose socialinių mokslų mokyklose atsirado ir dar kitokių antropologijos bei etnologijos santykio sampratų. Bet apskritai antropologija, skirtingai nuo etnologijos (etninių bendruomenių tyrinėtojos), yra žmonijos tyrinėjimas, apimantis visas tautas, klases, kastas, socialinius, sluoksnius, lytis. Ir tam, kad išsiaiškintų žmonių bendrumo bruožus, ji sunaudoja įvairių mokslo sričių duomenis apie žmogų ir žmonių grupes, bendruomenes.

Kaip teigia antropologas M. Haris (M. Harris), antropologija reikalauja, kad išvados, paremtos vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimu, būtų patikrintos lyginant su kitų grupių ar civilizacijų tyrimų medžiaga.

Antropologija, pripažindama tautų ir rasių skirtumus, turi tikslą išaiškinti, kad visi žmonės yra Homo sapiens rūšies atstovai ir turi esminius bendrumus.

Antropologai skelbia, kad etnologija nepajėgė užkamšyti landų įrodinėjimams, jog vienos tautos yra „žemos rasės“, o kitos – „aukštesnės rasės“, o antropologija tas landas užkamšiusi ir įrodžiusi visų rasių ir tautų  bendražmogiškuosius bruožus ir vienodą vertingumą. Kai kurių tautų atsilikimas – tik karų, kolonizacijų ir t.t. padarinys. Kadangi pavienis antropologas arba kokia viena jų grupė negali visos žmogaus veiklos aprėpti, atsirado tyrinėtojų specializacija ir antropologijos šakos: juridinė, istorinė, ekonominė, ekologinė antropologija, antropologinė lingvistika ir t. t.

– Koks turėtų būti geras etnologas? Kokios asmens ypatybės būtinos norint dirbti šį darbą?

Galime pajuokauti: kaip bet kurios profesijos geras darbuotojas, taip ir etnologas turi turėti daug gerų savybių ir mažai blogų savybių. Tai ir būtų geras etnologas. Bet tokių žmonių iš prigimties visose profesijose yra reta, ir savybes, kurios talkintų žmonėms jų darbe, dažniausiai tenka ugdytis.

Etnologui svarbi savybė yra komunikabilumas: sunku jam bus dirbti, jeigu nesiseks užmegzti kontaktą su žinių pateikėju – apklausiamu žmogumi, kaimo ar miesto gyventoju. Jeigu kalbėsime apie etnologą mokslininką, tai būtina savybė jam būtų ir didelė kantrybė, dvasinė ištvermė, nes, kaip kadaise yra pasakęs geografas Česlovas Kudaba, žmogus, kurį vilioja tyrinėjimai, turi žinoti, kad turės pasišvęsti mokslo katorgai: narsiam plušėjimui ieškant bei kaupiant mokslo duomenis ir didvyriškai, ilgai ištvermei prie rašomojo stalo.

Ekspedicinės grupės vadovas dr. P. Kalnius ryte planuoja ekspedicinės grupės išvykos maršrutą (Punskas, 2005 m.). | Ž. Šaknio nuotr.

Ekspedicinės grupės vadovas dr. P. Kalnius ryte planuoja ekspedicinės grupės išvykos maršrutą (Punskas, 2005 m.). | Ž. Šaknio nuotr.

Analitinis mąstymas būtų didelis pliusas, bet etnologas, kaip ir bet kuris humanitaras, turi turėti ir fantazijos – tai padeda ne tik iškeliant hipotezes, bet ir konstruojant rengiamą tekstą, galvojant, kaip jį pateiksi visuomenei, kaip ją suintriguosi.

Etnologas tyrinėtojas turi priklausyti prie tų žmonių, kuriems patinka rašyti, kalbėti iš tribūnos ir reikštis žiniasklaidoje.

Kaip gamtos tyrinėtojas myli gamtą, taip etnologas turi jausti empatiją žmonėms, pas kuriuos eina, jų buičiai ir vargui, pagarbą jų vertybėms ir galvosenai.

Etnologas labiau negu bet kas kitas turėtų vadovautis kadaise A. J. Greimo pasakytu teiginiu, kad batsiuvio mąstymas mokslui yra toks pat vertingas kaip ir mokslininko. Išdidus, arogantiškas miestiečio tyrinėtojo žvilgsnis į varganą kaimiečio buitį iš karto pasmerkia etnografinę ekspediciją žlugimui, iškeltų uždavinių neįvykdymui. Etnologai mėgsta kartoti gal pusės amžiaus senumo posakį: „Pagal aprangą žmonės pasitinka, pagal protą palydi“.

P. Kalnius su kolegomis (iš kairės: laborantė Asta Valinskaitė-Buinevičienė, dr. Petras Kalnius, doktorantė Danguolė Svidinskaitė, dailininkė Rita Butvilienė, vairuotojas Stanislovas Kvakšys) ekspedicijoje Seinuose (prie paminklo A. Baranauskui ). 2005 m. | Ž. Šaknio nuotrauka

P. Kalnius su kolegomis (iš kairės: laborantė Asta Valinskaitė-Buinevičienė, dr. Petras Kalnius, doktorantė Danguolė Svidinskaitė, dailininkė Rita Butvilienė, vairuotojas Stanislovas Kvakšys) ekspedicijoje Seinuose (prie paminklo A. Baranauskui ). 2005 m. | Ž. Šaknio nuotrauka

Darbo su žinių pateikėjais etnologijos studentus universitete apmoko jų dėstytojai, o pašaukimą būti etnologu, tam tikrus gabumus ir pasiryžimą atkakliai dirbti, priimti konkurencijos iššūkį, jaunas žmogus turėtų atsinešti jau ateidamas į universitetą.

Geras etnologas bus ir tas, kuris nepavydi kolegai sėkmės, sugeba pasidžiaugti bendradarbių atliktais darbais.

– Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis pasirinkote būtent etnologo profesiją?

– Etnologijos grožį pajutau jau pirmajame istorijos specialybės Vilniaus universitete kurse, bet gal ne tiek profesorės P. Dundulienės paskaitų metu, kiek jos vadovaujamoje pirmojoje etnografinėje praktikoje Dusetų apylinkėse.

Profesorė tada praktikos pirmosiomis dienomis kartu su grupe studentų ateidavo į sodybą, demonstruodavo mums žinių pateikėjų prašnekinimo meną, ir atkreipdavo mūsų dėmesį, kurios štai šios buities ypatybės, daiktai yra aukštaičių tradicinės kultūros savitumai ir kodėl jie etnografijos mokslui yra svarbūs, kaip juos reikia fiksuoti, aprašyti, nupiešti, fotografuoti, o jei imi į muziejų, kaip turi būti surašoma jų metrika.

Man, savo akimis dar mačiusiam daugybę žemaičių tradicinės kultūros daiktų ir reiškinių, buvo keista ir įdomu, kad aukštaičių pirkia, kaip ir žemaičių troba, nors turi tą patį sienojų ir medinių jose esančių rakandų kvapą (atrodė, turi tą pačią sielą), vis dėlto labai skiriasi savo architektūra, išplanavimu ir patalpų paskirtimi. Ūkiniuose trobesiuose, darbo įrankiuose – dar didesni skirtumai. Bet kartu pajunti mūsų, lietuvių, vienovę. Ir pamatai, kad aukštaičiuose dar daugiau archaikos negu žemaičiuose. Taip ir pajunti Lietuvos įvairovę, ir suvoki, kad etnografija yra daug įdomiau negu kokie nors sudūlėję archyvų dokumentai arba archeologinė žemkasyba.

Ilgainiui man įdomesnis dalykas tapo žmonių dvasinės kultūros reiškiniai negu jų materialioji buitis, nors manau, kad Lietuvos muziejuose dirbantys etnografai teigtų priešingai: jie pritartų R. M. Rilkės poetiškam raginimui „paklausyti, kaip gieda daiktai“.

Lietuvos istorijos instituto etnologai ekspedicijos į Zapyškį metu: iš kairės: dr. Irma Šidiškienė, prof. Regina Merkienė, dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė, vairuotojas Stanislovas Kvakšys. 2007-06-14. | Ž. Šaknio nuotr.

Lietuvos istorijos instituto etnologai ekspedicijos į Zapyškį metu: iš kairės: dr. Irma Šidiškienė, prof. Regina Merkienė, dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė, vairuotojas Stanislovas Kvakšys. 2007-06-14. | Ž. Šaknio nuotr.

Iki darbo Istorijos institute keletą metų dirbau kultūros paminklų apsaugos sistemoje. O kai sužinojau, kad tuometiniame Etnografijos skyriuje yra laisva vieta, padaviau dokumentus.

Kai atėjau į tuometinį Istorijos instituto Etnografijos skyrių, tik metai laiko buvo praėję po didelio sukrėtimo: kompartijos ideologai jau buvo demaskavę šiame skyriuje surastą vieningosios srovės recidyvą (t. y. nediferencijuotą požiūrį į klasių kultūrą), o didesnioji tyrinėtojų dalis pervesta į miesto ir kaimo dabarties tyrinėjimus.

Nuliūdau, kai atėjęs sužinojau, kad ir aš darbuotis galėsiu tik dabartinių miesto tyrimų srityje. Maniau taip: tai – laikina, paskui vis tiek kada nors perbėgsiu į tradicinės kultūros tyrimus. Bet tai buvo ilgam, o greit pamėgau ir tai, ką man tada pavedė tirti. Pradėjau nuo laboranto ir pamažu kilau aukštyn.

Tuometiniame Etnografijos skyriuje teko kartu dirbti su žymiais Lietuvos etnologais V. Miliumi, A. Vyšniauskaite, I. Butkevičiumi, taip pat ir mokytis iš jų.

– Kas smagiau – lauko tyrimai ar analitinis ir apibendrinamasis darbas kabinete?

– Lauko tyrimai yra vienaip sunkus darbas, o bandymas išnarplioti turimą medžiagą, iš sukauptų duomenų parašyti mokslinį tekstą turi kitokio pobūdžio sunkumų. Ir vienu, ir kitu atveju reikia pastangų, ištvermės.

Kai kalbame apie ekspedicijos smagumą, vėlgi galima prisiminti dar vieną etnologui reikalingą savybę – ne trukdo, o padeda geras fizinis pasirengimas, fizinė ištvermė, nes ekspedicijose neretai tenka pakelti nemažą fizinį krūvį, kartais ir nervinę įtampą, kelionių nuovargį, dirbti įvairiomis oro sąlygomis, kaip sakoma, tenka patirti ir šilto, ir šalto. Šiuo požiūriu etnologo tyrinėtojo dalia nesiskiria nuo archeologo, geografo ar geologo – jiems visiems, kaip vienoje dainoje dainuojama, „…ir saulė sesė, ir vėtra sesė, visi atviri keliai“.

Etnologė prof. Regina Merkienė ekspedicijoje į Zapyškį. 2007-06-14. | Ž. Šaknio nuotr.

Etnologė prof. Regina Merkienė ekspedicijoje į Zapyškį. 2007-06-14. | Ž. Šaknio nuotr.

Bet vėlgi, tiek renkant medžiagą lauko sąlygomis, tiek ją analizuojant darbo kambaryje, rašant mokslinius tekstus yra ne tik tam tikras iššūkis, bet ir įdomumas: ekspedicijos metu etnologas jaučia pasitenkinimą, kad pavyko aptikti, gauti duomenų, kad pavyko „įveikti“ (prašnekinti) iš pradžių nenorėjusį kalbėtis žmogų, kuris, pasirodo, besąs gyvas reikalingos informacijos aruodas. O darbo kambaryje apibendrindamas gautus duomenis, etnologas dažnai sulaukia džiaugsmingų akimirkų, kad štai ta medžiaga parodo visai netikėtą, iki šiol kitų tyrinėtojų nekonstatuotą reiškinį ar situaciją.

– Papasakokite apie darbo metodus… ir pagrindines metodologijas, kurios svarbios šiandien.

– Dabar nėra taip, kad visi etnologai ir visada naudotųsi viena ir ta pačia metodologija – tai priklauso nuo tyrimo pobūdžio. Etnologams parastai vieno ir to paties tyrimo metu tenka taikyti dvejopo pobūdžio metodologijas. Kai jis nusistatinėja savo būsimo tyrimo teorinę prieigą bei tyrimo laikiškumą, taiko arba istorinės raidos metodologiją, arba sociologinę metodologiją. Pirmąja jis vadovaujasi, kai tyrimo metu iškeliamas uždavinys rekonstruoti buvusį paprotį, tradiciją ar kokį reliktą arba stebėti egzistuojančio buities reiškinio, papročio ar tradicijos kitimą laiko tėkmėje.

O kai priimamas sprendimas pasirinktą objektą tirti pagal principą „čia ir dabar“, paprastai vadovaujamasi sociologine prieiga arba, pasakytume, – sociologine metodologija. Bet kartu tyrinėtojas turi apsispręsti ir kokią darbo praktinių veiksmų, metodų visumą jis taikys empirinių duomenų surinkimui, jų analizei ir pateikimui. Kai tyrėjas savo veiksmų tyrimo programoje, projekte numato, kad bandys patikrinti, ar jo sukaupti duomenys atspindi visos tiriamos grupės, bendruomenės paveikslą, ar yra reprezentatyvūs, ir jau žino, kad teks naudotis statistiniu metodu, visam tyrimui turės taikyti kiekybinio tyrimo metodologiją.

Bet kai norima išsiaiškinti, ar reiškiniai apskritai egzistuoja, kokius jie turi pavidalus, kas tuos pavidalus nulemia ir t. t., tyrinėtojas taiko vadinamąją kokybinio tyrimo metodologiją. Na, o atskiri medžiagos rinkimo metodai vėl būna įvairūs: stebėjimas, laisvas pokalbis, įvairių tipų interviu, eksperimentas, dokumentų analizė, žiniasklaidos turinio analizė.

Surinktos medžiagos analizei vėlgi naudojami įvairūs metodai: istorinis lyginamasis metodas, statistinės analizės, monografinis, biografinis, kros-kultūrinis, tipologinis, kultūrinių universalijų, istorinių liekanų tyrimo metodas ir kiti.

– Jūsų arkliukas – pietryčių Lietuva ir Žemaitija (ne per seniausiai išleidote knygą „Žemaičiai. XX a. – XXI a. pradžia“).  Jūsų nuomonė šių kraštų problemų požiūriu?

– Trumpai į tą klausimą sunku atsakyti. Į šiuos abu kraštus galima žvelgti dvejopu požiūriu: iš vienos pusės, kuo jie išsiskiria, ir kitas dalykas, kuo ir kodėl tas savitumas gali kelti kokį nors rūpestį valstybei, visuomenei ir kuo jis gali būti įdomus tyrinėtojui humanitarui.

Kraštus, panašius į pietryčių Lietuvą, turi daugelis valstybių. Juose po karų, valstybių perdalijimų, etninių konfliktų, taip pat ir dėl natūralaus gyventojų susimaišymo etninių kontaktų zonose atsiranda teritorijos su kitokia negu likusioje valstybės dalyje vyraujančia gyventojų etnine sudėtimi. Ir kone kiekvienoje valstybėje toks kraštas yra „nėščias“ egoistinių, atsiribojančių interesų deklaravimu, separatizmu arba politinių autonomijų siekiais.

Pietryčių Lietuva lygiai 200 metų nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pabaigos, su menka išimtimi 1939–1940 metais, nebuvo Lietuvos valstybės jurisdikcijoje, o iki XX a. vidurio nebuvo ir viename administraciniame-teritoriniame vienete su likusia Lietuvos dalimi. Dėl labai seniai vykstančios gyventojų migracijos, natūralios ir prievartinės asimiliacijos procese paprastai visada etninės sąmaišos teritorijose nukenčia tos etninės bendruomenės, kurios nepriklauso titulinėms valstybių tautoms, juo labiau, jei jos yra ne tokios gausios kaip pirmosios.

Pietryčių Lietuva – tipiškas toks atvejis. Jos nutautėjimui daug reikšmės turėjo ir tai, kad jos, skirtingai negu kitų lietuvių žemių, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje nebepasiekdavo iš Rytų Prūsijos knygnešių gabenama draudžiama lietuviška spauda. Be to, šis kraštas Lietuvai nepriklausė ypač svarbiu laikotarpiu (tarp dviejų pasaulinių karų), kai lietuviai į areną išėjo kaip moderni tauta.

Birželinės pamaldos Rimdžiūnuose (dabartinė Baltarusija). 2011.06.16. | Ž. Šaknio nuotr.

Birželinės pamaldos Rimdžiūnuose (dabartinė Baltarusija). 2011.06.16. | Ž. Šaknio nuotr.

Lietuva iš svetimųjų perėmė ir ekonomiškai nualintą kraštą (istoriko B. Makausko duomenimis, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą krašto kaimo gyventojai, turintys iki 5 ha ūkius, nevartojo cukraus, žibalo, degtukų). Prie viso to pridėkime sujauktą gyventojų savimonę, sudrumstus jų protus, ir štai turime kraštą, kurį vadiname liūdnoji Lietuva, kuriame yra puiki terpė kurstyti tarp gyventojų savo valstybei priešiškas nuotaikas.

Ir kuo toliau, tuo aiškiau visi mato, kad tas kurstymas kyla ne iš gyventojų terpės ir kad tuo užsiima ne Varšuva, o Maskva. Prisiminkime: maždaug iki 2005 metų niekas nekėlė lenkiškų pavardžių klausimo – „problemos“ galimybes „apžiūrėjo“ su Maskva draugaujantys Lietuvos lenkų veikėjai. O Lenkijos nacionalistai čia pasireiškia tik kaip katalizatorius, kaip „naudingieji kvailiai“.

Pietryčių Lietuva, kaip tyrinėjimų objektu, jau nebesidomiu beveik dvidešimt metų, nors, žinoma, iš žiniasklaidos seku šio krašto ekonominę, kultūrinę ir politinę raidą. Pietryčių Lietuva – lietuviškoji Šveicarija, ežerų, šviesių šilų ir gražiausių raguvynų kraštas, čia daugiau negu kitur Lietuvoje ir buities archaikos, todėl dabar aš ją toliau lankydamas kaip pėsčias turistas bei žvejys mėgėjas su pasibaisėjimu stebiu, kaip užgrobiami ežerai, jau beveik niekur prie jų nebegali prieiti ne tik žvejai, poilsiautojai, bet ir vietiniai gyventojai, nors jie ir jų protėviai tais ežerais naudojosi tūkstantį metų.

O dar baisiau atrodo tai, kad tiems ežerų pakrančių užstatymams ir aptvėrimams kiekvienas ežergrobys gavo europinės paramos kelis šimtus tūkstančių eurų, kiti – net po milijoną. Neva kaimo turizmo plėtrai, nors absoliuti dauguma apie jokį kaimo turizmą net negalvoja – pastatytą dvarą naudoja tik savo šeimos poilsiui.

Kai suskaičiuoji visas tas sodybas, tampa aišku, kad iš viso tam išeikvota apie milijardas europinės paramos Lietuvai. O juk tos lėšos turėjo būti sunaudotos pramonės atgaivinimui, sveikatos apsaugai, kultūrai, socialinėms reformoms. Ir etnologui belieka tik raudonuoti, kai pietryčių Lietuvos slavakalbiai piktai drebia: „Štai, jūsų Lietuva, ir jūsų lietuviška teisybė“. Bet tie žmonės taip pat kažkodėl nenori prisiminti, kad daug tų paežerių prisigrobė ir jų tautybės valdininkai, kurie jiems kala į galvą tikėjimą apie blogą valstybę ir griežtai reikalauja balsuoti tik už „savus“.

Visos mūsų partijos tą ežerų užgrobimą abejingai stebėjo, ežerų pasiglemžė ir kai kurie iškilieji politikai, o dabar jie kurpia kažkokius planus, kaip integruoti tuos gyventojus į Lietuvos visuomenę.

Na, o mano gimtąją Žemaitiją jau XIX amžiaus viduryje lenkų publicistas A. Polujanskis yra pavadinęs Lietuvos perlu ir Kalifornija. Ir gal ne tik dėl jos gamtos savitumo, smėlėto pajūrio (net kai kurie žurnalistai, sinoptikai šiandien kažkodėl galvoja, kad Žemaitija prie jūros neprieina, ir nežinia, kokiam regionui priskiria Palangą ir Šventąją), bet, tikriausiai, ir dėl jos tradicinės kultūros savitumo, kitoniškumo – tą jau prieš daugelį amžių matė visi svetimšaliai keliautojai ir tyrinėtojai.

Didelio savitumo neginčija ir mūsų dienų Lietuvos mokslininkai. Niekas neneigia, kad savitumą žymi nuo visų aukštaitiškų tarmių besiskirianti žemaičių tarmė, savita žemaičių tradicinė kultūra, liaudies menas.

Daugelio žemaičių sudvejinta savimonė: patys jaučia savo kitoniškumą tarp lietuvių, ir kiti tautiečiai žemaičius iš kitų išskiria kaip labiausiai savitus. Dėl to šių eilučių autorius žemaičius laiko lietuvių potaute (subtautybe), tam pritaria kalbininkai, istorikai (Z. Zinkevičius, E. Gudavičius, A. Nikžentaitis), kai tuo tarpu kitų regionų gyventojai yra tik lietuvių etnografinės grupės.

Žemaitija turi ne tik kultūrinį savitumą, bet ir šiokius tokius santykių susiderinimo su kitais lietuviais niuansus, kurie buitiniame lygmenyje kartais sukelia tam tikrą trintį: tarmės netoleranciją, dažną viešo jos vartojimo nepakantumą (prisiminkime: sovietmečiu patys lietuviai iš radijo išgujo spektaklius žemaičių tarme, pretendentai į diktorius „krisdavo“ dėl žemaitiško akcento), dabar bereikalingai gąsčiojama dėl žemaitiškų užrašų, žemaičio „paso“).

Ribą, kur yra žemaičių natūralieji poreikiai ir kur pražūtingi veiksmai, manau, galima nesunkiai nubrėžti. Pritariu kalbininkui J. Bukančiui, kad žemaičių tarmė taip pat yra valstybinės kalbos atmaina, ir nereikėtų dėl užrašo kelio rodyklėje „Telšē“ kelti vėją.

Bet bandymai, reikalavimai įteisinti žemaičių tautybę, jų savivaldos regioną, ekonominį savarankiškumą brandintų sunkius padarinius ne tik Lietuvos valstybei, bet ir Žemaitijai, nes susikaupė daug įrodymų, kad žemaičių regioninį patriotizmą bandoma panaudoti prieš Lietuvą.

Štai, prieš mėnesį Rusijos internetinė svetainė „Sputnik i Pogrom“ išspausdino plačią studiją „Kaip mums pertvarkyti Pabaltijį“ su paantrašte „12 peilių į Pabaltijo nugarą“. Tai ne šiaip koks interneto trolių rašinys, o mokslo žmonių rengta studija, pasižyminti tikslia informacija apie visų trijų Baltijos šalių regionus, jų ribas, etnografines grupes, tarmes, jų skirtybes, statistinius duomenis. Studijos tikslas ir esmė: Rusijai neverta pradėti karą su NATO dėl Baltijos šalių – jas reikia užimti taikiai, panaudojant pirmiausia priešpriešą Baltijos tautų viduje, stengiantis ją nepaliaujant skatinti, aštrinti ir galiausiai tas tautas suskaldyti. Lietuvoje ši studija ypatingą vaidmenį numatė žemaičiams ir suvalkiečiams (!), pastaruosius siekiant įtikinti esant ne lietuviais, o jotvingiais sūduviais. Numatytas ir kelias kaip tą pasiekti: siekiant etnografinius regionus įteisinti kaip administracinius-teritorinius darinius. Slavakalbės tautinės mažumos turėsiančios išeiti į areną tik baigiamojoje tų valstybių užėmimo fazėje. Belieka apgailestauti, kad toms užmačioms, nesusigaudydami, kas vyksta, jau seniai naudingų kvailių vaidmenyje talkina ir kai kurie mūsų tautiečiai.

– Kokias temas per ilgą mokslinio darbo laiką giliausiai nagrinėjote? Kokias išvadas šiomis temomis esate padaręs?

– Kadangi mano, kaip mokslinio bendradarbio (tuo metu – jaunesniojo) pirmoji tema buvo miesto gyventojų šeima, neišvengiamai teko susidurti su tautiškai mišriomis santuokomis.

Rusų ar serbų etnologai buvo parengę gana nesudėtingą metodiką, kur naudojantis matematine formule būdavo apskaičiuojamas vientaučių ir mišrių santuokų dažnumas. Su šia formule galima apskaičiuoti, kiek kiekvienos tautos susituokiančiųjų būrys per metus laiko sudarytų santuokų su savo ir kitos tautos asmenimis, jeigu nekreiptų dėmesio į sutuoktinio tautybę, tai yra, jeigu tai būtų lyg kokių nesąmoningų būtybių judėjimas, panašiai kaip loterijos rutuliukų. Tad ir man išnagrinėjus keliolika tūkstančių civilinės metrikacijos aktų įrašų paaiškėjo, kad absoliučiai visų tautų susituokiantys žmonės Lietuvos miestuose ir rajonuose (vieni daugiau, kiti – mažiau, bet absoliučiai visi) buvo nusistatę būti etniniais patriotais (jeigu norite – nacionalistais): visi santuokų su savo tautybės žmonėmis sudarė daugiau negu teoriškai (nekreipiant dėmesio į tautybę) galėjo sudaryti, o mišrių santuokų – mažiau negu būtų galėję sudaryti. Ir tai, nepaisant dešimtmečius sovietmečiu vykdyto internacionalinio žmonių auklėjimo.

Žinoma, tuo metu tokios temos nagrinėjimas buvo pavojingas, o ką kalbėti apie tai, ką rodo statistika. Taip ir aš savo „atradimus“ 1983–1988 metais paskelbiau dviejose knygose ir keliuose straipsniuose (tiesa, statistiką diagramų bei lentelių pavidalu). Be abejo, niekada nebūčiau išdrįsęs apie tai rašyti, net prisiliesti, jeigu ledų nebūtų pralaužę „didžiojo brolio“ etnologai: jie jau apie tai rašė, naudojo tą metodiką, remdamiesi net Naujosios Vilnios duomenimis. Jais pasekė visų sovietinių respublikų etnologai. Žinoma, jau maskviečiai ėmėsi atsargumo priemonių, tokią žmonių laikyseną „suvyniodami į vatą“, reiškinį pavadindami „šiuolaikine endogamine nuostata“. Bet supratau, kad detaliau komentuoti tuos duomenis vis tiek yra pavojinga, ir dėl tokios laikysenos du vadovaujantys instituto darbuotojai man į akis pasakė, kad darbas yra objektyvistinis (o tai taip pat yra ideologinis nukrypimas, tiesa, ne toks baisus kaip „vieningoji srovė“). Instituto direktorius asmeniškai pasakė: „Statistikos kaip bulvių papilta, o paaiškinimo jokio nematau“. Tai buvo tiesa, bet lįsti į spąstus nepanorau. Neganda praslinko tyliai – už tai esu dėkingas tiems abiem instituto komunistams.

Apie etninius procesus Pietryčių Lietuvoje padrikai jau buvo rašę kalbininkai bei istorikai. Man knietėjo tai patyrinėti aspektu, kurio kiti nebuvo bandę – kokį vaidmenį nulietuvėjimo procese suvaidino šeima ir kokia kryptimi procesas juda mūsų dienomis? Nutariau pasekti šeimose susiklostančią grandinę: kiek ir kas sudaro mišrių santuokų, kieno kalba ir kultūra jose įsivyrauja, kokią tautybę priima gimę vaikai, kokia vyrauja jų gimtoji kalba, kokias mokyklas jie pasirenka, kuria kalba kultūrą vartoja. Paaiškėjo, kad pietryčių Lietuvoje lietuviai santuokose su lenkais ir rusais išlaiko pusiausvyrą, bet baltarusius ir visas kitas mažumas daugiausia asimiliuoja save vadinantieji lenkais, tad suminis asimiliacijos procesas sovietmečiu ir po jo buvo lenkų tautybės naudai. Lenkų bendruomenę gausino ir nepaliaujama migracija iš Baltarusijos.

Tiriant žemaičius, taip pat knietėjo patikrinti kai kurias hipotezes. Viena jų – ar populiaria tapusi mistinio autoriaus Č. L. T. Pičelio (Ch. L. T. Pichel) dezinformacija ir žemaičių ultrapatriotų antilietuviška agitacija yra paveikusi eilinių žemaičių galvoseną? Kita: ar egzistuoja žemaičių, kaip tautos, savimonė? Intrigavo tai, kad kai kurie žymūs archeologai ir kalbininkai apie 1980 metus pradėjo įrodinėti ir tai tęsėsi vėliau, kad genčių laikotarpiu žemaičiai buvo atskira etninė bendruomenė – lietuvių atžvilgiu tokia pati kaip ir žiemgaliai ar jotvingiai, nors kiti, ne mažiau įžymūs, mokslininkai tam kategoriškai prieštaravo.

Tačiau bet kurios srities mokslininkai atkakliai tyli, kai reikia paaiškinti klausimą: ar žemaičiai tokie (ne lietuviai) išliko iki mūsų dienų? Archeologai ir negali to pasakyti, nes jiems patiems tai neaiškus klausimas, be to, tai ir ne jų, o etnologų kompetencija.

Ilgokai studijavęs istorikų, kalbininkų, archeologų darbus ankstyvųjų žemaičių klausimu, „įstojau“ į stovyklą tų, kurie teigė: taip, baltų genčių laikotarpiu žemaičiai veikiausiai buvo atskira etninė bendruomenė, nors iš visų baltų genčių lietuviams artimiausia. Bet kartu, baigęs dabarties žemaičių tyrimą, konstatuoju: šiandien jie nėra atskira nuo lietuvių tauta, žemaičiai taip pat yra lietuviai, lietuvių tautos dalis, jos potautė arba, kaip kiti sako, – subtautybė.

Ar čia prieštarauju sau? Jokiu būdu. Reikalas tas, kad etninės bendruomenės nėra tas pats kas yra kokie nors muziejiniai daiktai: kokį padėjai į muziejų, tokį jį rasi ir po šimtmečių. Etniniai dariniai   – gyvų žmonių bendruomenės – yra nuolatinės raidos būsenoje: asimiliuojasi, konsoliduojasi, integruojasi.

Jau XIV-XV amžiais žemaičiai buvo visai kiti negu V–VII amžiais: nors energingai priešinosi didžiojo kunigaikščio įsiviešpatavimui Žemaitijoje, bet sunkaus istorinio pasirinkimo akivaizdoje atkakliai siekė būti kartu su Lietuva, o ne su kuo nors kitu. Tą patvirtina žemaičių delegacijos demaršas Konstanco susirinkime 1418 m., Vytauto laiškas žemaičių klausimu karaliui Zigmantui ir kiti faktai.

Amžiams bėgant vieni prie kitų vis labiau artėjo. Artino bendri išmėginimai, negandos, karai, sukilimai, knygnešių epopėja, tautiniai sąjūdžiai, bendros literatūrinės kalbos „nostrifikavimas“, vienodas netektos valstybės ilgesys, karas už nepriklausomybę, partizaninis karas, kova prieš okupacijas. Taip žemaičiai ilgos raidos kelyje integravosi į etninę lietuvių tautą, tapo jos dalimi, nors išlaiko didesni skirtumą negu kitos etnografinės grupės.

O dėl galimo „žemaičių separatizmo“ galiu pasakyti tiek: Rusijos ardomieji strateginio planavimo centrai tikrai labai gerai žino bendrąją Lietuvos (ir žemaičių) padėtį, bet jie klysta, kad žemaičiai, o juo labiau – suvalkiečiai yra nusiteikę išeiti į areną su drastiškais reikalavimais Lietuvos valstybei. Žemaitija nėra Lietuvai problemiškas regionas, tik Lietuvos neprieteliai puoselėja dideles viltis ją tokią padaryti, nes Žemaitija tikrai yra jų rengiamų projektų dienotvarkėje. Mūsų reikalas – tai turėti galvoje ir bet kokią skirtingų lietuvių tarpusavio santykių raidą kreipti taip, kad ji mus vienus prie kitų artintų, o ne tolintų.

– Kas Jums išliko atmintyje iš gausių ekspedicijų?  Kraštai, žmonės, pavienis koks žmogus, seni daiktai?

– Savo ekspedicijose aš kartais vaikščiodavau lyg vienišas vilkas, bet dažnai turėdavau ir vieną arba du laisvai samdomus padėjėjus-laborantus. Miestiečiai iš karto pasirodė visai kitokie negu atlapaširdžiai mūsų kaimo žmonės. Pirmieji šaltesni, formalesni, labiau susvetimėję ir įtarūs.

Kuriozišką atvejį teko patirti jau pirmoje savarankiškoje ekspedicijoje Elektrėnuose 1975 metais: pagyvenęs, rimtas žmogus, lietuvis labai įpyko dėl mano platinamoje anketoje esančių klausimų ir per kitą asmenį perdavė man, kad jis esąs viską sąžiningai uždirbęs, ir ne mano reikalas, kokia yra jo buitis, todėl jis laukiąs progos susitikti su manimi kur nors nuošalioje vietoje ir fiziškai susidoroti. Ir vėliau miestuose panašių, nedraugiškų žmonių ne kartą teko sutikti, tik gal ne tokių aršių, nors visada su savimi turėdavau instituto direktoriaus pasirašytą raštą, skirtą „visoms įstaigoms ir organizacijoms“, kuriose instituto vardu prašoma tokiam ir tokiam ekspedicijos dalyviui suteikti reikalingą pagalbą.

Po ganiavos. Rimdžiūnai (dabartinė Baltarusija), 2011-06-16. | Ž. Šaknio nuotr.

Po ganiavos. Rimdžiūnai (dabartinė Baltarusija), 2011-06-16. | Ž. Šaknio nuotr.

Kai 1991 metais pradėjau tyrinėti etninius procesus pietryčių Lietuvoje, jau buvo paaštrėję lietuvių ir lenkų santykiai dėl pastangų kurti lenkų autonomiją, todėl su vengimu teikti informaciją susidurdavau ne tik tarp valdininkų, bet ir tarp paprastų, jau įbaugintų žmonių.

Kurioziškas atvejis buvo Šventininkuose (Trakų rajone), kai žemės ūkio bendrovės pirmininkas ilgai ilgai skaitė mano pateiktą instituto raštą, baigęs skaityti, skaitė daug kartų iš naujo, kėlė raštą prieš saulės šviesą, lyg ieškodamas vandens ženklų, skambino ir konsultavosi su buhaltere, visas perkaito, kol galiausiai pareiškė, kad neleis man apklausinėti į susirinkimą ateisiančių jo bendrovės žmonių. Supratau, kad bijo Lenkų sąjungos veikėjų.

Bet ir tada teko sutikti daug nuoširdžių, geranoriškų žmonių, o jų nuoširdumas kartais būdavo ir komiškas. Atmenu, vėl Trakų rajone, 1992 metais einu lauko keliuku, ant pečių kuprinė, po pažastim aplankas su popieriais. Matau: priešais nuo kalniuko man ateina senas, svyruojantis senelis. Nuo alkoholio pamėlęs. Prasilenkdamas jį pasveikinu, o mums nutolus vienam nuo kito per keliasdešimt metrų girdžiu, kaip jis mane šaukia. Atsisuku, nesupratau, ką sakė. Antrą kartą jis šaukia: „Korespondentas?!“ Matau: beviltiška aiškinti girtam, jau nutolusiam žmogui, kas esu, ir rėkiu: „Taip!“ Staiga žmogus nusiima kepurę, tris kartus žemai man nusilenkia ir rėkia: „Šventas žmogus!“. Mat tuo metu Lietuva išgyveno didelį sunkmetį, o žurnalistai jau visu smarkumu buvo pradėję koneveikti valdžią.

O stresą, didesnį negu Elektrėnuose, teko patirti dar ne kartą. 2005 m. vadovavau didelei ekspedicijos grupei Seinų ir Punsko krašte ir instituto direktoriaus įsakymu buvau įvardytas kaip atsakingas už visus ekspedicijos dalyvius.

Ir štai kartą viena ekspedicijos dalyvė, išėjusi į netolimą nuo Punsko kaimą, po darbo valandų negrįžo, nepasirodė ir vakarienės metu. Atėjo naktis, artėja vidurnaktis – jos nėra. Pradedame įtarti: maudėsi ir nuskendo ežere arba kur nors kelyje parbloškė mašina? Keliu iš patalo vairuotoją – važiuojame ieškoti, riedame valsčiaus keliais, žadiname žmones, klausinėjame. Bet niekas nematė. Prieš vidurnaktį parėjo pati. Aiškino, kad aptiko nepakartojamą žinių pateikėją ir su ja kalbėjusi iki išnaktų. Iš vėliau parašyto jos straipsnio supratau, kad gal taip ir buvo.

Dar anksčiau Šalčininkų rajone taip pat išgyvenau naktį, kurią nemalonu prisiminti ir šiandien. Su padėjėju-laborantu nutarėme nakvoti buvusio tarybinio ūkio dideliame apleistame ūkiniame pastate – lyg kluonas, lyg sandėlis: sienos ir grindys kiauros, bet stogas dar laikosi. Vos sulindę į miegmaišius sudėjome bluostą, ir tuoj pabundu pajutęs, kad kažkas uosto mano veidą. Pašoku, išsineriu iš maišo, ir pulkai žiurkių su dideliu bildesiu sulenda į grindų skyles. Bet vos pradedame snausti, jos vėl, žvygaudamos ir bildėdamos, suka apie mus ir mūsų kuprines, peršoka per galvą. Ir taip visą naktį. Kitą dieną nakvynės jau prašėmės žemės ūkio mokykloje.

Bet nemigo naktį atpirko įdomūs atradimai. Ryte Prabastiškių kaime imu interviu iš aštuoniasdešimtmetės, „paprastąja“ kalba kalbančios, lenke save vadinančios senolės, o kai paklausiu, ar moka bent vieną gudišką arba lenkišką dainą, atsako, kad nemoka. O ar moka lietuviškų? O, taip! Ir padainavo net tris. Sako, jaunystėje tik tas ir dainavome. O lietuviškai visai nekalba, net nesupranta klausimo. Pasijunti lyg būtum kokioje virtualioje šalyje atsidūręs. Panašių respondentų toje ekspedicijoje sutikome ir daugiau. Tokie žmonės – gyvas įrodymas, kaip buvo perkeistas to krašto etninis veidas, ir tai kai kur įvyko ne taip seniai.

– Jeigu etnologas nedirba mokslinio darbo, tai kuo jis dar gali užsiimti? Kur jis dar reikalingas?

– Turbūt teisingai yra neseniai pasakiusi folklorininkė D. Urbanavičienė, kad etnologo kompetencija gali būti pritaikoma nuo kaimo turizmo gido iki Seimo nario imtinai.

Dėl sumenkinto etnologijos ir etnologo profesijos prestižo turime tokią padėtį, kad tam tikrose pozicijose, labiausiai savivaldybėms priklausančiose institucijose, ten, kur turi dirbti būtent etnologai, dirba nieko bendra su ta specializacija neturintys žmonės – pagal pažintis, giminystę įdarbinami.

Daug kur savivaldybėse yra krašto muziejai, ir ten bent vienas darbuotojas turi būti etnologas, bet daug kur ten tokio nerasi, nes vietos valdininkai karaliukai ten įstato savo „gerus žmones“ sportininkus, finansininkus, pedagogus arba net žmones be universitetinio išsilavinimo. Tokie žmonės daug kur savivaldybių kultūros centruose dirba ir etninės kultūros organizatoriaus, kaimo turizmo gido darbą. Manau, kad su tuo anksčiau ar vėliau bus pabaigta.

Ne tik etnologai, bet ir apskritai kultūrininkai siekia, kad bendrojo lavinimo mokyklose (gimnazijose ir progimnazijose) būtų įvestos privalomos etninės kultūros pamokos. Jeigu tai pavyktų pasiekti, be nuolatinio gausaus etnologų rengimo universitetuose niekaip neišsiverstume. Jei etnologas meistriškai valdo plunksną, gali būti ir žurnalų, internetinių portalų tam tikrų kultūrinės tematikos  skyrių, redakcijų darbuotojas.

– Kaip Jūs vertinate šiandieninę etnologijos padėtį atsižvelgiant į kitų mokslų vertinimą?

 – Kad suprastume dabartinę etnologijos padėtį, turime nusikelti dar į prieškario laikotarpį. Lietuvos etnologija kaip mokslas formavosi gerokai vėliau negu istorijos ar kalbos mokslai, o prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas jo formavimąsi nutraukė jau užuomazgoje: iškiliausias to meto etnologas Jonas Balys, kaip ir liaudies meno tyrinėtojas Antanas Tamošaitis, etnografijos srityje labai vaisingai darbavęsis fizikas Ignas Končius emigravo į Vakarus, o kitas iškilus etnologas Juozas Baldžius, pasilikęs Lietuvoje, stalinizmo metais buvo visam laikui nušalintas nuo organizacinio ir mokslinio etnologijos darbo.

Antrojo pasaulinio karo metais visi senajame Vilniaus universitete dirbę garsūs etnologai pasitraukė į Lenkiją. Sovietiniais metais etnologija vėl labiau negu kiti mokslai tapo komunistų partijos ideologų taikiniu. Jau minėjau apie sovietmečio etnologų darbuose aptiktą „vieningąją srovę“ ir tradicinės kultūros tyrimų stabdymą, orientavimą į vadinamuosius dabarties tyrinėjimus.

Etnografijos mokslo nepatikimumas buvo garsiai konstatuotas Kompartijos plenumų metu (tai yra fiksuota oficioze „Tiesa“). Netrukus žurnalas „Komunistas“ „išryškino“ ir Vilniaus universiteto etnologės profesorės Pranės Dundulienės darbo „klaidingumą“. Maždaug nuo 1977 metų beveik visų sąjunginių respublikų etnologams buvo uždrausta ginti ne tik daktaro, bet ir mokslų kandidato disertacijas savose respublikose (gynimo tarybos paliktos tik Maskvoje, Leningrade ir Minske). Pretekstas – „menkas jų mokslas, kvalifikacijos stoka“.

Suprantama, okupacinė valdžia turėjo ir savų motyvų dusinti: jau okupacijos pradžioje Lietuvos partizanai, pogrindininkai, vėliau – ir tylioji rezistencija rėmėsi nerašyta doktrina: „mūsų tradicinė kultūra, papročiai kitokie, geresni negu okupacinio režimo atneštieji, mūsų neasimiliuosite“ ir t.t.

Panašiai buvo ir kitose respublikose. Tai daug lėmė, kad etnologija okupacijos metais nukentėjo labiau negu kiti humanitariniai mokslai.

Nukentėjusi sovietmečiu, etnologija nesklandžiai startavo ir atkūrus nepriklausomą valstybę. Gal netikslus būtų pasakymas, kad Lietuvos etnologai nespėjo įšokti į dideliu greičiu atlėkusį postmodernizmo traukinį, bet bandant įšokti, koją jiems pakišo ir pargriovė svarbiausias pozicijas užėmę humanitarinių mokslų viršininkai. Gal vieni tai padarė iš piktos valios, o kiti gal, kaip sakydavo filosofas J. Minkevičius, tik taip pajėgė padaryti todėl, kad buvo „labai ploni“.

Kertinis Lietuvos etnologų stulpas – profesorius Norbertas Vėlius netikėtai mirė pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Jei jis būtų gyvas šiandien, manau, turėtume kitokį ir valdininkų požiūrį į etnologiją. Dabartiniai Lietuvos etnologai turi daug solidžių darbų, tik jų perdėtas kuklumas, nenoras reklamuotis atsisuko prieš juos pačius. Tačiau tikiu, kad užaugs nauja iškilių etnologų karta, kuri sugrąžins etnologijai deramą prestižą, o etnologai bus plačiai žinomi ir gerbiami tautoje.

– Kaip Jūs vertinate sumanymus išbraukti etnologo specialybę iš Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programų?

– Vertinu labai blogai, bet gal taip neatsitiks. Atrodo, kad neapgalvotą žingsnį valdininkai bando žengti pakliuvę į situaciją, kurią patys per ketvirtį amžiaus sukūrė: neatsižvelgdami į šalies ekonominį potencialą, išsijuosę steigė universitetus pagal pageidavimus, o juose savieigai paliko visų reikalingų profesijų specialistų rengimą.

Mokyklų suole sėdintį jaunimą žavi per žiniasklaidą kasdien rodoma didelė žurnalistų valdžia, teisininkų klano galybė ir uždirbami didžiuliai jų pinigai, kasdien per radiją ir televiziją transliuojama politologų, lyg žiniuonių, tariamas paskutinis išminties žodis. Minios jaunuolių panoro šių specialybių studijų, tad vos ne visi universitetai ėmė tokius rengti.

Dabar jie kasmet išleidžia po 600 politologų, maždaug tiek pat teisininkų ir ne ką mažiau žurnalistų, nors jų darbo vietos seniai užpildytos, eilėje laukia po keliolika tūkstančių, darbo pagal specialybę kasmet atsiranda 1–2 politologams, keliems teisininkams ir žurnalistams, o universitetai toliau juos kepa tiesiog batalionais. Tuo tarpu kai kurių reikalingų, bet neišreklamuotų ir neišpopuliarintų specialybių studentų kontingentai sunkiai susirenka.

Valdininkai mato, kad kažko yra per daug, biudžetas nepakelia, tad nusprendžia, kad lengviausia bus iškapoti tuos, kurie yra mažiausiai apginti. O juk kam jau kam, o mokslo valdininkams turėtų būti gerai žinoma, kad neegzistuoja rimti ir nerimti mokslai, ir reikia pasukti galvą, kaip padaryti, kad ne tik ūkiui, valdžios mechanizmams, bet ir kultūrai reikalingos specialybės, tegul ir labai ribotais kiekiais, tam tikruose universitetuose būtų rengiamos, o studento universitetiniam išsilavinimui turi būti dėstomas pakankamas kiekis disciplinų, kurios studentą padarytų ir savo šalies dvasinio veido ekspertu, ryšiuose su užsienio partneriais – kultūros ambasadoriumi.

Klaidinga ir galvosena, kad etnologija turėtų užleisti savo vietą antropologijai. Daugelyje Vakarų šalių, kur tradicinės (liaudies) kultūros nelikę, visiškai suprantama yra jų orientacija į antropologijos tyrimus. Ten etnologijos pakeitimas antropologija gali būti prasmingas, tačiau Lietuvoje dar nemažai išliko gyvosios liaudies kultūros, todėl yra didelė etnologų (ne tik teoretikų, tyrinėtojų, bet ir tradicinės kultūros taikymo praktikų) reikmė.

Be to, Lietuvoje etnologija turi šimtametę tradiciją. Lietuvoje, tam, kad antropologijos išvystymo požiūriu Vakarų šalių kontekste nebūtume balta varna, manau, antropologų užtektų vienetų, ir tik kaip tyrinėtojų, nes antropologija, skirtingai nuo etnologijos, neturi praktinio pritaikymo.

Antropologija Lietuvoje, kaip pasakytų žurnalistas J. Šorys – grynai duoninis, paties tyrinėtojo egzistencijai reikalingas mokslas, na, ir dar, žinoma, reikalingas tam, kad įsiterptų į postmodernistinę socialinių mokslų konjunktūrą. Trokštantieji tapti antropologais geriausiai galėtų pasirengti užsienio universitetuose.

Tuo tarpu etnologija stovi priekyje visų socialinių ir humanitarinių mokslų, kurie gyventojų sąmaišos ir globalizacijos audrose turi padėti išlaikyti negausios tautos tapatybę. Daugelį dalykų Lietuvoje už lietuvius gali ištirti, praktiškai patvarkyti ir svetimšaliai specialistai, tačiau bet kuriuos lituanistinius tyrimus niekas negali atlikti geriau už lietuvių tautybės tyrinėtojus, parengtus Lietuvos universitetuose.

– Ar rinktumėtės iš naujo šią profesiją, jei būtų tokia galimybė?

– Tikriausiai – taip, nors šiuo metu prasimušti į etnologo tyrinėtojo poziciją yra nepalyginti sunkiau negu sovietiniais metais, kadangi dabar yra didžiulė konkurencija. Bet keturis dešimtmečius sukęsis etnologų aplinkoje, dabar įsivaizduoju, kaip tą konkurenciją galima įveikti ir šiuo metu, jeigu apie tai pradėsi galvoti nuo studento suolo.

Labai svarbu atkreipti dėstytojų dėmesį, kad domiesi dalyku labiau negu kiti, bet turi domėtis nuoširdžiai, nes dėstytojas pajus apgaulę.

Turi daug skaityti ta tema, kad dėstytojui taptum vertas pašnekovas.

Bet ir to negana. Atidžiai pastudijuok tos srities mokslininkų straipsnius, pažiūrėk, kaip jie rašo, kaip prieina prie temos, kaip formuluoja mintis, kaip įveda ir panaudoja šaltinius ir t.t.

Dar nepriėjęs iki magistrinio diplomo, pats bandyk sukurti mokslinį straipsnį ir pateik jį etnologinės krypties žurnalams, kitiems leidiniams. Ilgai dirbk prie jo.

Dalyvauk ekspedicijose, pasiūlyk savo pranešimo temą kokiai mažesnei etnologų konferencijai.

Bandyk ir kitą kartą. Nesustok paskelbęs vieną publikaciją.

Ir štai, kai vieną dieną bus paskelbtas konkursas kur nors aukštojoje mokykloje arba mokslinio tyrimo institute į kokią nors kuklią pareigybę, pateik dokumentus.

Nepavyks – nesustok. Rezultatai anksčiau ar vėliau ateis. 

Klausinėjo Dalia Rastenienė

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kūrėjai, Mokslas, Mokslo darbai, Nuomonių ratas, Profesijos, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Kemblys:

    Petras Kalnius:
    ,,Profesija – etnologas, etnines, nacijas kultūrą, tradicijas, populiarių, tradicinę, kultūrą, kalendorinių, magiški, tradicinė, etninė kultūra, teorines etniškumo (?) problemas (3 svetimžodžiai iš eilės!), etnocentrizmas (?), etninė istorija, etnogenezė (?), susiformavimas, etnologų, proceso, etniniai procesai, asimiliacija, konsolidacija, integracija, akultūracija (?), (4 svetimžodžiai iš eilės!!!), kultūros arealus, istorines-kultūrines, etnografinius, etniškumu (?) bei etninėmis…”

    Kietas ‘mokslininkas’ tas Petras Kalnius… jei tiek nesuprantamų svetimžodžių tik pirmose trijose pastraipose 🙂 🙂 🙂

    • Anonimui Kembliui:

      Redakcijos reanimuoto bailaus anonimo Kemblio komentaras labai akivaizdžiai parodo, kaip ir dėl ko išankstinio nusistatymo apie etnologiją ir tradicinę kultūrą nelaisvėje yra atsidūrę dalis žmonių ir juos šokiruoja šios srities terminai. Taip yra todėl, kad žmonės apie tai visiškai negauna žinių bendrojo lavinimo mokyklose. Juk visi bendrojo lavinimo mokyklose dėstomi dalykai, tų dėmesio objektai, tiriami reiškiniai taip pat vadinami tarptautiniais žodžiais. Kitaip ir būti negalėtų, nes visi mokslo dalykai yra tarptautinio pobūdžio ir jei nebūtų taip, tai skirtingų tautų žmonės, kalbėdami apie kokį nors mokslinį reiškinį, negalėtų susikalbėti. Kadangi žmonės prie daugelio tarptautinių terminų yra pripratinti jau mokykloje, arba jie nuolat kartojami žiniasklaidoje, todėl jie žmonių ir netrikdo. Tarptautiniai žodžiai yra ir istorija, geografija, geologija, geometrija, literatūra, matematika, chemija, fizika, muzika, biologija, zoologija, medicina, sportas ir t.t. Natūralūs, o kai kam atrodo, kad jie ne tarptautiniai žodžiai atrodo ir visi tų mokslų vartojami darbiniai terminai: kultūra, konstitucija, procesas, klasė, socialinė grupė, religija, formulė, romanas, romansas, atomas, molekulė, kilometras, metras, centimetras, kilogramas, gramas ir daugybė kitų. Begalę tarptautinių žodžių visi žmonės naudoja ir buityje: elektra, televizija, telefonas, kompiuteris, failas, inžinierius, mechanikas, aktorius, režisierius, direktorius, universitetas, institutas, kolegija, estrada, folklorinis ansamblis, autobusas, traktorius ir šimtus kitų. O štai, mokslų, kurie mokykloje nedėstomi, vartojami terminai atrodo nepriimtini. Taip yra ir su etnologijos terminais. Prieškarinėje Lietuvoje, tiesa, buvo užsimota visus tarptautinius žodžius pakeisti lietuviškais, bet, suvokus, kiek daug jų yra prigiję ir kad naujieji, sulietuvintieji, dažnai bus nesuprantami, to atsisakyta. Vienas žurnalistas tada pateikė vieną sakinį, kur tarptautiniai žodžiai buvo pakeisti lietuviškais, ir niekas negalėjo suprasti, ką sakinys reiškia. To sakinio prasmės ir dabartiniai žmonės nepajėgia suprasti. Jis skamba taip: „Lietuvių raštuomenės ir įdarbos būtovė“. Ta proga noriu atsakyti ir padoriam komentatoriui Vaclovui M. Taip, J. Balys iš pradžių siūlė etnologiją vadinti tautotyra, bet jau prieš Antrąjį pasaulinį karą jis taip pat pradėjo vartoti etninius terminus – jo didelis straipsnis prieškario enciklopedijoje vadinasi „Etnika“. Ir vėliau, gyvendamas Amerikoje, savo moksliniuose darbuose daugiausia perėjo prie etnologijos terminų. Vokiečiai, prieš Antrąjį pasaulinį karą vartoję terminą Volkskunde, dabar jau taip pat yra perėję prie etnologijos termino – P. Kalnius.

      • Kemblys:

        Pats, bailiai nepasirašinėdamas, kaltini mane, Paulių Normantą, bailumu 🙂 🙂 🙂

        reanimuoto – atgaivinto ar prikelto ?
        anonimas [gr. anōnymos — bevardis] ?
        etnologiją ir tradicinę kultūrą – 3 svetimžodžiai iš eilės!
        šokirúoti [pranc. choquer] – piktintis ? (ne KURIUOS, o KURIE piktinasi)
        terminas [lot. terminus – riba, siena]: 1. žodis arba žodžių junginys, tiksliai pažymintis tam tikrą sąvoką…

        Išrinkau tavo vartotus svetimžodžius tik iš vieno – PIRMO sakinio!
        Manau, tarptautiniai žodžiai nereikalingi, jei yra gražūs lietuviški žodžiai. Parašyk kuris, iš jų, yra mokslinė sąvoka.

        • P. Kalnius:

          Tai kad, matyt, neskaitei mano komentaro iki galo, todėl ir nematei, kad pabaigoje pasirašiau. Juk nėra svarbu, kur pasirašei – pradžioje ar pabaigoje? O štai tavo „mandagiame” pirmajame komentare nei vardo, nei pavardės nematyti. Tik prispirtas ir sugėdintas turėjai apsišviesti. O dėl tarptautinių žodžių štai ką dar galima pasakyti: taip, sutinku, ir aš pats daug kartų tai viešai esu sakęs, kad naujų tarptautinių žodžių įsitvirtinimui turime priešintis, bet tų, kurie jau daug dešimtmečių yra vartojami, keisti nėra jokios būtinybės. Ir ne Kalnius juos sugalvojo, ne Kalnius juos į vartoseną įvedė. Štai jau greitai šimtas metų, kaip daugumą jų Lietuvoje vartoja ne tik mokslo žmonės, bet ir paprasti kaimiečiai. Žinoma, galime traktorių pervadinti traukliu, autobusą – žmogvežimu, radiją – garsadėže, telefoną – sąšaukliu, kilometrą pervadinti kokiu nors tūkstantsieksniu, metrą – trumpasieksniu, centimetrą – siauratarpiu, kilogramą – tūkstantsvoriu, gramą – mažasvoriu ir t.t. Bet ar tai nesukeltų sumaišties, kaip orientuotųsi kad ir Lietuvos svečiai, parduotuvėse susidūrę su tokiais prekių žymėjimais, kai visose šalyse tie ilgio ir svorio matai būtų žymimi tarptautiniais pavadinimais?

          • Kemblys:

            Tuščias ginčas. Pasimaivei čia su ,,siauratarpiu”, ,,mažasvoriu ir t.t.”

            Grįžkime prie tavo ,,mokslinių” straipsnyje parašytų svetimžodžių:
            ,,etniškumas”, ,,etnocentrizmas”, ,,etnogenezė” ir ,,akultūracija”.

            Man neįdomi tavo nuomonė, pvz., kas yra ,,akultūracija”. Būk malonus ir parašyk kokio MOKSLO žodyne galėčiau rasti šių ,,terminų” reikšmes. Ar visas tavo mokslas, tai sujunginėti graikiškus žodžius su lotyniškais?..

            etno… [gr. ethnos — tauta], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su žmonėmis, tauta…

            Centrizmas (ceñtras [lot. centrum]) žodžio reikšmė:
            centrizm‖as, oportunistinė socialdemokratų partijų ir darbininkų judėjimo srovė; ~o šalininkai stengėsi sutaikyti marksizmą su reformizmu.

            • akultūracija:

              DUDEN: Ąkkulturation: Übernahme von Elementen einer fremden Kultur durch den Einzelnen oder eine Gruppe; kultureller Anpassungsprozess
              zu lateinisch ad und Kultur
              Wiki: Der Begriff Akkulturation bezeichnet das Hineinwachsen einer Person in ihre kulturelle Umwelt durch Erziehung.
              Psychologie: Akkulturationsstreß, Folgen der Probleme, die mit dem Einleben in eine fremde Kultur verbunden sind (Interkulturelle Psychologie). Menschen, die ihr Heimatland verlassen, um in einem fremden Land zu leben, werden im Gastland mit ungewohnten neuen Anforderungen konfrontiert.
              Synonyme: Synonyme Akkulturation – Bedeutung, gleichbedeutende Wörter an die Umwelt (Gesellschaft) anpassen, integrieren,
              Online-Enzyklopädie für Psychologie und Pädagogik:
              Akkulturation ist die wechselseitige Beeinflussung oder einseitige Angleichung verschiedener Kulturen, wobei auch das Hineinwachsen eines Menschen in ihre kulturelle Umwelt meist als Akkulturation bezeichnet wird. Akkulturation bezeichnet den Wandel ursprünglicher kultureller, durch Enkulturation entstandener Entwicklungsmuster infolge dauerhafter Kontakte mit neuen kulturellen Gruppen. Akkulturation kann als sekundäre Enkulturation verstanden werden.

              1. Definition
              „Prozeß, bei dem ein Individuum, eine Gruppe oder ein Volk sich der in der Umgebung vorfindbaren Kultur anpaßt. Bezieht sich dieser Anpassungsprozeß auf eine Gruppe oder ein Volk, so spricht man im wesentlichen von A; bezieht er sich auf ein Individuum, verwendet man die Bez. → Enkulturation (Brunner & Zeltner, 1980, S. 12).
              2. Definition
              In der Völkerkunde (= Ethnologie) versteht man unter Acculturation einen Kulturwandel, der durch die wechselseitige Beeinflussung verschiedener Kulturgruppen entsteht. Wenn sich nur eine Völkergruppe kulturell angleicht (z.B. an den Eroberer) bezeichnet man dies als Assimilation (vgl. Köck & Ott, 1994, S.11).
              3. Definition
              Im psychologischen Wörterbuch ist Akkulturation als Hineinwachsen in eine kulturelle Gemeinschaft definiert. Ebenso wird damit die Anpassung an fremde Milieus (z.B. andere Länder, andere soziale Klassen u. dgl.) bezeichnet (vgl. Dorsch, 1976, S. 15).
              4. Definition
              Das Lexikon Psychologie beschreibt Akkulturation als einen Vorgang, durch den sich ein Individuum die notwendigen Fähigkeiten für sein gesellschaftliches Leben aneignet. Es wird außerdem erwähnt, dass der Begriff vom Lateinischen abstammt und am Ende der Definition auf das Wort „Sozialisation“ verwiesen (vgl. Hauptmann & Kramer, 1995, S. 14).
              5. Definition
              Unter Akkulturation bezeichnet man entweder einen Prozess, indem Einzelpersonen oder ganze Gruppen (Sozialisation) fremde geistige oder materielle Kulturgüter übernehmen oder sich an fremde Milieus anpassen (vgl. Drosdowski, 1990, S. 40).

              • Kemblys:

                Pralinksminai, Žemyna – rašai vokiškai su lietuviškomis nosinėmis 🙂 🙂

                ,,DUDEN: Ąkkulturation…”

                • P. Kalnius:

                  Tikrai, neproduktyvus ginčas. Čia viena skaitytoja tau jau pateikė vokiškų pavyzdžių. Paimk bet kurį etnologijos, sociologijos, politologijos, filosofijos, teisės, antropologijos vadovėlį, žinyną, mokslinį traktatą, mokslinį žurnalą anglų, prancūzų, ispanų, švedų, suomių, norvegų, danų, lenkų, latvių, estų, rusų, lietuvių kalbomis, ir visur tuos terminus rasi. Tavo nekenčiamus sudurtinius mokslo terminų žodžius taip pat kūrė, sujunginėjo ne Kalnius. Kai kurie įvesti į mokslinę apyvartą jau daugiau kaip prieš šimtą, kai kurie – prieš du šimtus ir daugiau metų. Kalnius buvo dar net negimęs, kai ir daugumą kitų, tau ausį rėžiančių, mokslinių terminų į lietuviškąją humanitarinę (taip pat ir gamtos mokslų) apyvartą įvedė lietuvių mokslo milžinai A.J. Greimas, J. Girnius, A. Maceina, K. Pakštas, J. Balys, V. Kavolis ir daugelis kitų. Visus tuos terminus gali rasti ir naujojoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje”, visuose Lietuvos universitetų ir mokslinių institutų humanitariniuose ir moksliniuose žurnaluose, žinynuose, vadovėliuose, taip pat ir lietuviškajame „Tarptautinių žodžių žodyne”. Žinoma, aš, kaip ir tu, galime užsispirti ir savo straipsnyje, teikiamame kokiai nors redakcijai tarptautinį žodį etnocentrizmas sulietuvinti ir parašyti savitautmyla ar kaip nors panašiai. Bet kalbos redaktorė, lietuvių kalbos specialistė, tokį žodį būtinai brauks ir klaus, o kas čia yra, ką jis reiškia? Paaiškins, kad jo nėra Didžiajame lietuvių kalbos žodyne ir negali rašyti, būk malonus, sakys, čia rašyti visiems suprantamą tarptautinį žodį etnocentrizmas. Mat, kalbos redaktoriai nebraukia nė vieno tarptautinio žodžio, esančio Tarptautinių žodžių žodyne. Daugiau neturiu ką pridurti, tikrai beviltiškas ginčas. Viso geriausio.

                  • Kemblys:

                    Va tai tau ir ,,mokslininkas”…
                    P. Kalnius:
                    ,,Žinoma, aš, kaip ir tu, galime užsispirti ir savo straipsnyje, teikiamame kokiai nors redakcijai tarptautinį žodį etnocentrizmas sulietuvinti ir parašyti savitautmyla ar kaip nors panašiai.”

                    O žodyne tavo tą ,,tarptautinį” žodį apibrėžia visai kitaip:

                    etno… [gr. ethnos — tauta], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su žmonėmis, tauta…

                    Centrizmas (ceñtras [lot. centrum]) žodžio reikšmė:
                    centrizm‖as, oportunistinė socialdemokratų partijų ir darbininkų judėjimo srovė; ~o šalininkai stengėsi sutaikyti marksizmą su reformizmu.
                    🙁 🙁 🙁

                    • P. Kalnius:

                      Reziumuojant visus jo pasisakymus, galima manyti, kad tas bailusis „kemblys”, ko gero, nėra baigęs vidurinės mokyklos? Nes baigusieji vidurinę, jau būna daug ką skaitę, girdėję. Ir tokių žmonių samprotavimuose galai susiveda. O šitam – nieko neišeina. Paskutinis jo komentaras tai aiškiai liudija. Panašiems atvejams liaudis turi gerą patarlę: su durnium – du turgūs.

                    • Kemblys:

                      Petras Kalnius:
                      ,Nukentėjusi sovietmečiu, etnologija nesklandžiai startavo ir atkūrus nepriklausomą valstybę. Gal netikslus būtų pasakymas, kad Lietuvos etnologai nespėjo įšokti į dideliu greičiu atlėkusį postmodernizmo traukinį, bet bandant įšokti, koją jiems pakišo ir pargriovė svarbiausias pozicijas užėmę humanitarinių mokslų viršininkai.”

                      ŽIAURU…

                    • P. Kalnius:

                      Štai, būtent šitoje vietoje ir esi pagautas kaip mėgėjas skleisti melagingą informaciją. Lietuvių kalba išleistas tarptautinių žodžių žodynas žodį „etnocentrizmas” aiškina taip: „Etnocentrizmas – etno…+ lot. centrum – kurios nors etninės grupės siekimas išimtinės pagarbos, išskirtinumo; viena, fanatizmo, rasizmo, nacionalizmo priežasčių” (Tarptautinių žodžių žodynas, p. 147). O tu, brolau, norėdamas skaitytoją suklaidinti, žodžio pradžią imi iš vienos sąvokos, pabaigą – iš kitos. Negarbinga taip.

                    • Kemblys:

                      P. Kalnius:
                      2017 05 10 21:11 | IP adresas: 78.56.90.26
                      ,,Žinoma, aš, kaip ir tu, galime užsispirti ir savo straipsnyje, teikiamame kokiai nors redakcijai tarptautinį žodį etnocentrizmas sulietuvinti ir parašyti savitautmyla ar kaip nors panašiai.”

                      Mokslininke, reikėjo anksčiau žiūrėti į žodyną ką reiškia ,,etnocentrizmas”. Norėdamas menkinti lietuviškus žodžius parašei SAVITAUTMYLA (dar ir prasmė neatitinka)!

                      Aš taip pat galiu apibendrinti šį beprasmį susirašinėjimą.
                      ETNOLOGAS Petras Kalnius tuščiažodžiaudamas nesaikingai vartojo daugiaprasmius svetimžodžius. Pradėjau gilintis ką tie žodžiai reiškia iš tikrųjų, ir kokiuose mokslinių sąvokų žodynuose galėčiau rasti jų reikšmes. Atsiliepimuose Petras Kalnius ,,slidinėjo” tarp ,,terminų” ir tarptautinių žodžių, o galiausiai parašė, kad ,,baigusieji vidurinę, jau būna daug ką skaitę, girdėję”. Kam reikalinga ta etnologija, jei viską turime žinoti iš bendro išsilavinimo?!

  2. Rimgaudas:

    Dėkoju alkui.lt už nuoseklius pašnekesius su nuosekliais ir išmintingais žmonėmis. Reikės ką nors, remiantis šio gražaus ir šviesaus žmogaus pasakojimo mintimis, iir iš mano turimo jaunimo bandyti orientuoti į etnologijos mokslo sritį.

  3. Ar jau ne laikas mįslingą žodį etnologija išversti į lietuvišką — TAUTOTYRA. Taip šią mokslo sritį dar 1934 metais pradėjo vadinti Jonas Balys. Tad visi, kurie myli savo žemę, eikime tirti savo TAUTOS, o ne kažkokio etno-

    • Etnosas yra tam tikros teritorijos gyventojai nuo amžių amžinųjų.
      Kadangi genčių nebėra, tai tokia Lietuvoje lieka tik lietuvių tauta.
      Straipsnyje klaidingai paminėta prie etnoso nacija, kuri yra Lietuvoje – lietuvių tauta plius kitakalbiai, kitakilmiai, kitakultūriai, kurie dar neįsiintegravo į lietuvių kalbą, o visas tas darinys – lietuviai ir kiti vadinasi piliečiai arba nacija.

      • ne visai taip:

        Interviu kalbama ne konkrečiai apie Lietuvą, o apie etnoso sampratą apskritai. Pagal prancūziškąją nacijos sampratą nacija nėra etninis darinys, o tik valstybės piliečių visuma, pilietija. Bet pagal vokiškąją, nacijos sampratą, nacija – etninis darinys. Prancūzai išsukinėja rankas italakalbiams korsikiečiams, vokiškai kalbantiems elzasiečiams, keltų kalba kalbantiems bretonams, reikalaudami iš jų vadintis prancūzų nacijos atstovais, nes pagal juos nacija – pilietinė bendrija. Panašiai dabar elgiasi Rusija, visų savo tautų atstovus vadindama rusų nacijos atstovais (rosijanais). Tuo tarpu Vokietija nereikalauja iš sorbų ar frizų vadintis vokiečių nacijos atstovais, bet pripažįsta ir reikalauja juos būti lojaliais Vokietijos piliečiais. savo ruožtu jie vokiečių nacijos atstovais pripažįsta Lenkijoje, Pavolgyje ar Kazachstane gyvenančius vokiečius (lotyniškai pavadintu jus sangvini principu – t.y. pagal kraujo kilmę). Taigi, vokiečiams nacija – etninis darinys. Panašiai skirstosi ir dvi pagrindinės etnologų stovyklos: vadinamiesiems konstruktyvistams nacija kaip etninis darinys – mitas, išgalvotas dalykas, o vadinamiesiems primordialistams nacija (modernioji tauta) – prigimtinis dalykas, realus etninis darinys. Taip yra ir Lietuvoje: vieni sako, kad yra tik Lietuvos tauta, bet nėra lietuvių tautos: jie pripažįsta, kad modernioji Lietuvos tauta (nacija) yra tik pilietinis darinys (lietuviai, girdi, yra ir Lietuvos lenkai, žydai, totoriai, karaimai ir t.t.). Tuo tarpu šios nuomonės priešininkai teigia, kad egzistuoja lietuvių, o ne Lietuvos, nacija (modernioji tauta): ją sudaro žemaičiai, lietuvininkai ir visų padermių aukštaičiai (dzūkai, kapsai, zanavykai). Šiuo atveju, nacija yra etninis darinys.
        O etnoso terminas etnologams yra neišvengiamas ir dar todėl, kad jie tiria ir praeityje buvusias gentis (nesvarbu, kad jų šiuo metu nebėra), ypač tais atvejais, kai tiria tautų formavimosi eigą. Genties niekaip negalime pavadinti socialine arba religine grupe. Tuo tarpu etnine grupe galime vadinti (ir tik tokia).

  4. Dalia:

    Tai “Saulės arkliukų” publikacija, kuris yra savarankiškas leidinys portale Alkas.lt. Dėkui už

    gerą žodį.

  5. P. Kalnius:

    p.KEMBLIUI: Kembly, o kur tu matai, kad aš teikiu žodį „savitautmyla” vietoje žodžio „etnocentrizmas”? Skaityk atidžiai ir nespekuliuok. Aš aiškiai rašau, kad jeigu užsispirtUME sulietuvinti žodį „etnocentrizmas” ir vietoje jo rašytUME „savitautmyla arba kaip nors panašiai”, kalbos specialistai to nepripažintų. Tarptautinius žodžius sulietuvinti yra kalbininkų, o ne kokios nors srities specialistų priedermė. Bet kaip matome, jie žodžio „etnocentrizmas” nesulietuvina, nes, matyt, nemato būtinybės. Kaip nemato būtinybės sulietuvinti ir tokių tarptautinių žodžių kaip universitetas, istorija, literatūra, kompiuteris ir šimtų kitų.

    • Kemblys:

      Petrai Kalniau, tavo pokalbis su „Saulės arkliukų“ redaktore Dalia Rasteniene skirtas vaikams!
      Jei norėjai sudominti vaikus, tai kodėl vartojai tiek NESUPRANTAMŲ svetimžodžių? Kodėl straipsnyje vaikams buvo parašyta apie kažkokius šokinėjimus į greitai lekiantį traukinį? Vaikams nebūtina žinoti, kad ,,humanitarinių mokslų viršininkai” pakišo etnologams koją! Kodėl pirmame atsiliepime parašei, kad tai ,,terminai”, jei nėra etnologijos sąvokų žodyno, kuriame vaikai rastų šių svetimžodžių reikšmes? Kodėl, po vaikams skirtu straipsniu, savo atsiliepimuose kažkokiam ,,kembliui” niekinai lietuviškus žodžius savo kvailais pavyzdžiais?
      Petrai Kalniau, manau, padarei etnologijai neatitaisomą žalą.

      • P. Kalnius:

        „Kembly”, ir vėl užsiimi klaidinimu:
        1. „Saulės arkliukų” redaktorė yra B. Rastenytė, o ne D. Rastenienė.
        2. Žurnalas „Saulės arkliukai” yra skirtas jaunimui, o ne kokiems nors darželinukams (skaityk žurnalo pratarmę). Vyresniųjų klasių moksleiviai, besidomintys etnine kultūra, visus tame interviu esančius žodžius yra girdėję ir supranta.
        3. Interviu redagavusi kalbos redaktorė D. Rastenienė man nepareiškė jokių priekaištų ir jokių pageidavimų dėl interviu pavartotų žodžių. Kitaip ir būti negalėjo, nes jei vietoje jų būtume sukūrę kokius nors naujadarus, kurių skaitytojas nebūtų radęs jokiuose žinynuose ir žodynuose, tarp jų – ir 20 tomų Lietuvių kalbos žodyne, būtume tekstą padarę tikrai nesuprantamą.
        4. Su tariama „žala” vėl yra atvirkščiai – po to interviu gavau daug teigiamų atsiliepimų ne tik iš kolegų, bet ir iš kitų etnokultūrininkų – visi pripažįsta, kad reikia pasakyti ir skaudžią tiesą. O ir čia yra spausdinamas kažkokio nepažįstamo mokytojo pozityvus atsiliepimas. Tad, man reikšminga yra tik autoritetingų žmonių nuomonė, o žmogaus, nedrįstančio pasirašinėti savo vardu ir pavarde, nuomonė man yra bevertė.

        • Kemblys:

          Kas tau darosi?…

          Beatričė Rastenytė, „Saulės arkliukų“ vyriausioji redaktorė
          Tel. nr. 868751361
          Dalia Rastenienė, „Saulės arkliukų“ redaktorė
          Tel. nr. 861249079

          Esu Paulius Normantas. Man 62 metai. Už ,,Kemblio” žodžius atsakau kaip Paulius Normantas.
          Mano nuomone, pats pavadinimas „Saulės arkliukai“ sako kam skirtas šis leidinys…
          Aukščiau man rašei:
          ,,Panašiems atvejams liaudis turi gerą patarlę: su durnium – du turgūs.”
          (P. Kalnius: 2017 05 11 21:32 | IP adresas: 78.56.90.26)

  6. P. Kalnius:

    Oi, Kembly. Bet kurio žurnalo ar laikraščio, portalo redaktoriumi ir yra vadinamas vyriausiasis redaktorius. Taip ir „Saulės arkliukų” vyriausioji redaktorė žurnale pristatoma kaip jo redaktorė. Žr. pagrindinį žurnalo puslapį. Cituoju: „Ne taip seniai dienos šviesą išvydo naujas etnokultūrinis žurnalas jaunimui „Saulės arkliukai“. Per metus numatoma išleisti 4 žurnalo numerius. Pirmame, šių metų gegužės mėnesį atspausdintame, žurnalo numeryje atrasite: mitologo dr. Dainiaus Razausko mintis apie mitologiją, pasakas ir gyvenimą, kultūros istorikės Ingės Lukšaitės rašinį apie kultūros praeities, atminties ir naujų sąsajų svarbą, žurnalo redaktorės Beatričės Rastenytės pasakojimą apie senuosius karpinius, etnologės Nijolės Marcinkevičienės balandžio – birželio laikotarpio svarbiausių etnokultūrinių švenčių apžvalgą, keliautojo Tado Šidiškio kelionių po Dzūkų aukštumą aprašymą, žinių apie vasaros renginius ir kita.”
    O yra ir dar kita liaudies patarlė: „Su plikiu nėra ko peštis”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *