Knygų mugėje ketvirtadienį bus pristatyta dr. Dainiaus Razausko naujausia knyga (1)

Vasario 23 d., ketvirtadienį, 12 val. Rašytojų kampe vyks Jono Basanavičiaus premijos laimėtojo, žymaus lietuvių mitologo, humanitarinių mokslų daktaro Dainiaus Razausko naujausios knygos „Mitiniai vaizdiniai Donelaičio „Metuose“ pristatymas. Jame dalyvaus autorius, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, etnologas, profesorius ir humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Balsys ir žurnalo „Liaudies kultūra“ vyriausioji redaktorė, Vilniaus Universiteto Lietuvių literatūros katedros lektorė dr. Saulė Matulevičienė.Mokslininkas savo naujausioje knygoje tyrinėja lietuvių tautosakos, o kartu ir mitologijos atspindžius K. Donelaičio „Metuose“.

Dr. Dainiaus Razausko pagrindinė tyrimų sritis yra lietuvių, baltų (ir plačiau) mitinis pasaulėvaizdis. Mokslininkas mėgina sukurti baltų (pirmiausia lietuvių) mitinių vaizdinių aprašymo modelį ir aprašyti, kiek įmanoma išsamiau, kuo įvairiausius baltų tradicijos vaizdinius, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su mitiniu pasaulėvaizdžiu.

Dainius Razauskas | Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt skaitytojams siūlome nedidelę ištrauką iš D. Razausko knygos „Mitiniai vaizdiniai Donelaičio „Metuose“:

„Neabejotina, jog Antikos klasikai yra vienas iš itin ryškių Donelaičio kūrybos šaltinių, tiek pasakėčių, tiek Metų. Tai iškalbingai parodė pastarasis nuodugniausias tam skirtas darbas – Dalios Dilytės knyga „Kristijonas Donelaitis ir Antika“.

Antikos klasikų įtakos Donelaičiui neįmanoma neigti, bet nereikia jos ir pervertinti. Ne mažiau reikšmingą Metų šaltinį, esmiškai pagrindą, sudaro lietuviškoji mitinė tradicija – mitiškumą suprantant ne kaip kokią vadovėlinę „mitologiją“, sudarytą iš aiškių siužetų, kuriuose veikia baigtinis skaičius ryškių dieviškų personažų, o kaip pamatinį mitinį pasaulėvaizdį, patį mitinį mąstymą, mąstymą ne abstrakčiomis sąvokomis, dažnai kitakalbėmis ir dirbtinėmis, o pirmapradžiais, prigimtiniais (archetipiniais) mitiniais vaizdiniais.

Krikščioniškojo protestantiškojo ir klasikinio antikinio akiračio nebūtina su lietuviškuoju mitiniu pasaulėvaizdžiu priešinti. Atvirkščiai, kaip tik aukštas išsilavinimas ir platus akiratis Donelaičiui leido iš aukščiau pažvelgti ir platesniu žvilgsniu išvysti tuometę lietuvybę, o svarbiausia – ne paniekinti ir atmesti, išsigandus neišvengiamo kontrasto (kaip būtų pasielgęs pusmokslis savimyla), bet pasilenkti ir įdirbti, ir taip ugdyti, auginti ją, kad ji galėtų subrandinti ne prastesnius vaisius.

Šiuo atžvilgiu ir Donelaičio sekimą Antikos klasikais reikia suprasti ne kaip bandymą šlietis prie „aukštesnės Vakarų kultūros“, o visai priešingai – kaip itin reikšmingą užmojį tradiciniam lietuviškajam pasaulėvaizdžiui suteikti „klasikinę formą“ ir šitaip pagaliau įtraukti jį į aukštosios kultūros apyvartą. Iš pagrečiui gausiai pasitelkiamų antikinių, klasikinių ir lietuviškų mitinių vaizdinių galima numanyti Donelaitį mėginus pastatyti juos ant vienos lentynos, kad tradicinė lietuvių pasaulėžiūra nebūtų laikoma vien smerktina „pagonybe“, o pelnytų bent dalį to dėmesio ir pagarbos, kurios jo laikais jau buvo susilaukusi Antika“.

Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Mitiniai vaizdiniai Donelaičio „Metuose“ (pastabos paraštėse). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. – 434 p