O. Strikulienė. Pagal kokius kriterijus pasirinktas J. Laucius? (7)

Justas Laucius | Alkas.lt nuotr.

Justas Laucius | Alkas.lt nuotr.

Vilniaus apygardos prokuratūrai vadovaus prokuroras Justas Laucius. Taip nusprendė generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Nors prokurorų atrankos komisija daugiau balų skyrė ne J. Lauciui, bet jo kolegai. Pastarasis įvertintas net 20 balų daugiau.

Jei abu pretendentai būtų stoję į universitetą, pirmasis būtų įstojęs ne J. Laucius. Jei abu pretendentai būtų maratonininkai, pirmasis būtų atbėgęs vėlgi ne J. Laucius. Tačiau generalinis prokuroras turi teisę rinktis pagal kitokius kriterijus. Pagal kokius – galime tik fantazuoti. Nes formulė 90 cm – 60 cm – 90 cm šiuo atveju netinka.

J. Laucius palaikė valstybės kaltinimą „teroristės“ Eglės Kusaitės byloje. Taip pat nutraukė VSD pulkininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje tyrimą. Abiejų tyrimų atvejais figūruoja VSD. Saugumiečiai pasodinti E. Kusaitę NORĖJO. Ištirti V. Pociūno žūties aplinkybes VSD NENORĖJO. Abiem atvejais buvo elgiamasi taip, kaip saugumiečiai norėjo. E. Kusaitė iki pat teisminio išteisinimo kaltinta. V. Pociūno žūties tyrimas patyrė fiasko. Išvada – prokuroras turi elgtis taip, kaip VSD ar šalies užsienio diplomatija pageidauja. Intuityviai jausti, ko iš jo pageidaujama.

Eglė Kusaitė | Alkas.lt nuotr.

Eglė Kusaitė | Alkas.lt nuotr.

Prisiminkime E. Kusaitės istoriją. Tiksliau, išankstinį, teatrališką Lietuvos piliečių atgrasymą nuo terorizmo. Pasinaudojus E. Kusaite. Kad piliečiai vos ne kasdien girdėtų apie E. Kusaitę. Ir susiprastų, kas jiems būtų. Jei bent mintyse pagalvotų apie asmeninį terorizmą. Neabejoju, kad profesionalas prokuroras, palaikęs kaltinimą, ir pats suprato dalyvaujantis teatrališkame atgrasymo spektaklyje. Nelengva apsimesti, kad nesupranti. Kad tiki, jog teisiamoji – teroristė. Kai kolegos teisėjai ir kolega advokatas yra visiškai kitokios nuomonės. Bet J. Laucius žygdarbiškai atkentėjo. Neatsiėmė kaltinimų. Tad už šiuos žygdarbiškus kentėjimus, kad nepakenktų VSD reputacijai, J. Laucius tikrai vertas paaukštinimo. Bet prokurorų atrankos komisija, vertindama profesionalumą, visokių vidinių kančių balais nevertina.

V. Pociūno žūties istorija vėlgi dviprasmiška. Užsienio politikos požiūriu. Būtų keista, jei Lietuvos valstybė pati prisipažintų, kad į užsienį išsiuntė savo žvalgą. Baltarusija taip pat nelinkusi pripažinti, kad nužudė lietuvį žvalgą. Nes civilizuotos valstybės žvalgus tik demaskuoja, nuteisia, išsiunčia, perverbuoja arba jais apsikeičia. Žudymas – pernelyg brutalu. Net ir ten, kur nepanaikinta mirties bausmė, ji taikoma tik saviškiams išdavikams. Tad abiem pusėms visiškai tiko pasakėlė apie savaiminį žmogaus iškritimą pro langą. Vieni nesiuntė pulkininko į žvalgybą, o kiti jo nežudė. Skandalo išvengta. Vietoj jo pateiktas buitinis moteriško palto spintoje banalas. Uoliai propaguotas ir baltarusių, ir tuometinės VSD vadovybės. Baltarusiai atsiuntė savo tyrimo išvadas, J.Laucius dar kiek patyrė – ir tyrimas buvo nutrauktas. Neradus nusikaltimo sudėties. Nes taip reikėjo.

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Įsivaizduokime, kas vyktų, jei tyrimas būtų patikėtas ne tokiam nuovokiam prokurorui. Tarkime, kuriam nusispjaut į tarpvalstybinius santykius. Toks „knislius“, nusprendęs būtinai išsiaiškinti tiesą, būtų tiek nervų prigadinęs Baltarusijos specialiosioms tarnyboms. Gal net pats rastas iššokęs pro viešbučio langą. Ir tiek prišokdinęs mūsiškę VSD, kad būtų įvardintas slaptu valstybės kenkėju. „Kurmiu“, provokatoriumi ar visišku kvailiu. Kvaily, baik. Nevaidink Erkiulio Puaro. Pats nesupranti, kur lendi. Jei nesusiprasi, rotuosime į provinciją. Bet J. Laucius ne toks. Elgėsi itin diskretiškai. Tad už savybę jausti, kokios krypties vėjai pučia, J. Laucius yra įvertintas.

Generalinės prokuratūros atsakyme taip ir rašoma, kad generalinis prokuroras iš pateikto sąrašo pasirenka tą kandidatą, kuris turi daugiau pranašumų. Ir čia, matyt, kalbama ne apie pranašystes, bet apie gebėjimą jausti, ko vadovybė ar prezidentūros aplinka pageidauja. Tyrimą prismaugti ar atvirkščiai. Visokeriopai išplatinti. Natūralu, kad bet koks viršininkas pasirenka į savo komandą labiausiai prognozuojamą bendradarbį. Nes nuo neprognozuojamo žygių gali nukentėti ir pats.

Prokurorų atrankos komisija, matyt, vertina kolegas vien profesionalumo kriterijais. Panašiai kaip komisijos, atrenkančios, kas mums atstovaus „Eurovizijoje“. Tačiau TV žiūrovas ar generalinis prokuroras balsuoja kitaip. Ką galima atrinkti, jei neaiškūs kriterijai? Aišku tik tiek, kad prokurorų atrankos komisija atrinks ne dainininką, bet prokurorą. O „Eurovizijos“ komisija neišrinks prokuroro. Nes nėra dainuojančio Baudžiamojo kodekso. Visa kita, kaip pasakytų arabas, Alacho valioje. O prokurorams, kad darytų karjerą, matyt, reikia gauti rezonansinę bylą ir itin jausti ne viešą rezonansą, bet slaptus virpesius. Tuk, tuk, neskubėk. Tuk, tuk, paskubėk. Tuk, tuk, neišsiduok, kad pats bylos sėkme netiki. Už kankinystę bus atlyginta.

Tik neaišku, kurioje vietoje pasislėpęs tas mistinis, viešai propaguojamas skaidrumas. Jei net prokuratūros bendruomenė to skaidrumo nemato. Galų gale, kam ta komisija. Jei postai gaunami už „misijas“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: