M. Kundrotas. Dešinės ir kairės pasaulėvaizdžiai (33)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Dešinė įprastai siejama su koncentracija į save. Taip susivokiančiam dešiniajam dėsningas atsiribojimas, netgi priešiškumas kitam, kitokiam, svetimam. Pagal kultūrinį ar socialinį kontekstą svetimas kitas gali būti kitatautis, kitarasis, kito socialinio sluoksnio atstovas, kitų lytinių pomėgių asmuo, pagaliau – tiesiog kitoks dvasinis, intelektualinis, psichologinis tipažas. Svetimas jis vien tuo, kad yra kitoks, moralinius vertinimus dažnai paliekant šone arba supaprastinant iki požiūrio: jei kitoks – jau savaime blogas.

Ypač didelę antipatiją tokiam dešiniajam kelia gyvūnų teisių ir gamtosaugos akcentai. Jei kitatautis, kitarasis ar kitatikis – tiesiog svetimi žmonės, tai gamtos pasaulis susitelkusiam į save apskritai svetimas. Jis – tik terpė, kuria gali naudotis, kaip tik nori.

Tačiau galima ir kitokia dešinės samprata. Dešinysis vertina savastį visumoje ir vienybę įvairovėje. Siekdamas įtvirtinti savąjį tapatumą jis gerbia kitų žmonių tapatumus – tiek, kiek jie skleidžiasi bendroje vertybių sistemoje. Toks dešinysis įvairių subjektų skirtumus dėlioja dviem kryptimis – vertikaliai ir horizontaliai. Yra skirtis „vienoks-kitoks“, yra skirtis „geras-blogas“, ir tos skirtys nėra tapačios. Pasaulį dešinysis mato, kaip koncentrinių ratų sistemą, kurioje artimesnis ratas kultūrine ar socialine prasme yra artimesnis ir lojalumo prasme. Per šeimą ir draugiją dešinysis žengia į tautą, per tautą – į žmoniją ir galiausiai – į pasaulį, aprėpiantį visą gamtą.

Dešinįjį nuo kairiojo šiuo požiūriu skiria trys principai. Dešinysis pirmiausiai įsipareigoja tam, kas artima – savo šeimai, savo tautai, savo religijai ir kultūrai. Kairysis šį eiliškumą atmeta. Dešinysis pripažįsta vertikalią ir horizontalią skirtį, kairysis palieka tik horizontalią. Pagaliau dešinysis pasaulį suvokia organiškai, o kairysis – mechaniškai. Ar šie teoriniai principai turi praktinės reikšmės? Taip, ir kartais net – labai prieštaringos.

Kairysis teoriškai pripažįsta vienybę įvairovėje, bet praktiškai ją naikina. Kiekvienas segmentas pasaulinėje sistemoje – kiekviena tauta, kultūra ar bendruomenė – gali gyvuoti tol, kol yra bent sąlyginai autonomiška ir hermetiška, įsivietinusi konkrečioje teritorinėje ar socialinėje erdvėje. Dešinysis, brangindamas pasaulio įvairovę, pripažįsta kiekvieno segmento teisę autonomiškai ir hermetiškai tvarkytis savo reikalus, taip tą įvairovę saugodamas ir stiprindamas. Kairysis skirtingus segmentus sumeta į vieną katilą ir taip palaipsniui tą įvairovę naikina.

Dešinysis pripažįsta, kad yra horizontalių skirtumų, tarkime, europietis, azijietis ir afrikietis yra tiesiog skirtingi, bet nė vienas jų dėl savo tautinių arba rasinių charakteristikų nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitą. Antra vertus, dešinysis pripažįsta esant vertikalių skirtumų – tarp doro žmogaus ir niekšo, tarp protingo ir kvailo, tarp darbštaus ir tingaus, tarp normalaus ir iškrypėlio. Ši dešinė skiriasi nuo pradžioje aptartos dešinės, kai viskas grindžiama „savo-svetimo“ ar „panašaus-kitokio“ skirtimis, jas išdėstant vertikaliai.

Kairysis tuo tarpu visas skirtis uoliai stengiasi išdėstyti horizontaliai. Žmogaus moralinės ir intelektualinės savybės grindžiamos socialinėmis sąlygomis. Net nusikaltėliai verčiami represyvios socialinės sistemos aukomis. Visi iš principo esą tokie pat geri arba tokie pat blogi. Čia vėl regime paradoksą, nes galiausiai visi, atmetantys šį kairįjį pasaulėvaizdį, vertinami būtent vertikaliai. Nėra nei iškrypėlių, nei nusikaltėlių, išskyrus juos – represyvius, autoritariškus, segreguojančius dešiniuosius, kurie tuos iškrypėlius ar nusikaltėlius smerkia.

Na, o kaip su organišku ir mechanišku pasaulėvaizdžiu? Dešinysis pirmenybę teikia organiškoms kategorijoms, kaip šeima ir tauta. Kairysis – mechaniškoms kategorijoms, kaip socialinė klasė – kalbant apie senąją kairę, socialinė lytis – kalbant apie naująją, arba tiesiog – valstybė, kalbant apie kairę apskritai. Dešinysis akcentuoja duotybes – iš prigimties arba iš aukščiau, jis taip suvokia ir lytį, ir šeimą, ir tautą, ir net religiją. Kairiajam visa tai – konstruktai, išrasti dalykai, antstatai, kuriuos galima perkurti pagal socialinės inžinerijos dėsnius.

Dešinės kvintescencija – darna. Žmogaus su žmogumi ir galiausiai – su gamta. Šitaip suvokta dešinė visada ras vietos ir gamtosaugai, ir gyvūnų gerovei. Kairės kvintescencija – sumaištis, kurios teorinis tikslas – vienovė. Tas tikslas – utopinis, nes žmonėms būdinga skirstytis, dar nuo tvano laikų. Visi bandymai suvienyti, paneigiant skirtumus, baigdavosi žlugimu. Jei kairei pavyks sumaišyti žmoniją viename katile, jame per kiek laiko išvirs, išsisluoksniuos naujos bendruomenės, naujos kultūros, pagaliau – naujos tautos. Taip jau daugelį kartų buvo.

Dešinės ir kairės takoskyra dažnai brėžiama per reakcijos ir revoliucijos skirtį. Bet ši skirtis – labai sąlyginė. Kas buvo 1926-ųjų metų sukilimas? Kas buvo Sąjūdis? Tam tikra prasme galima tai laikyti reakcija, tam tikra prasme – revoliucija. Netvirtas ir dar populiaresnis aiškinimas, kad vienoje pusėje – individualizmas, kitoje – kolektyvizmas, beje – skirtingi teoretikai visiškai priešingai šiuos du principus įkurdina dešinėje arba kairėje. Kur kas teisingiau teigti, jog dešinė suvokia pasaulį per vienybę įvairovėje, o kairė – per vienovę, dešinė – per organiką, kairė – per mechaniką, pagaliau, dešinė – per dvasią, kairė – per materiją.

Dešinės ir kairės linija iš dalies atitinka viršaus ir apačios liniją, žvelgiant anatomiškai. Dešinysis akcentuoja galvą ir širdį, kairysis – pilvą ir tai, kas dar žemiau. Užtai dešiniajam ypač rūpi moralė, kultūra ir dažnu atveju – religija, o kairiajam pirmiausiai – ekonomika, medžiaginė gerovė ir visokeriopi kūniški malonumai, iš čia – ir išskirtinis dėmesys lytiniam hedonizmui.

Dešinysis gali būti socialinio modelio šalininkas, o kairysis – liberalaus. Tačiau bet kurį dešinįjį, įskaitant socialistą, nuo bet kurio kairiojo, įskaitant liberalą, skiria įvardytieji bruožai. Tai – skirtumas tarp dieviškojo ir gyvuliškojo prado žmoguje. Tarp to, kas amžina, ir to, kas pasmerkta mirčiai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *